Karo fotografijos pradžia daugelis šios srities specialistų laiko per Krymo karą darytas nuotraukas. Vieno pirmųjų Britanijos fotografų Rogerio Fentono „Mirties slėnis“ yra būtent iš šio karo. Nors iki XIX amžiaus pabaigos fotoaparatas vis dar išlieka nepaniręs į mūšio lauką – karo vaizdai fiksuojami iš toli, fotografijos išradimas apskritai ilgainiui leido platesnei visuomenei „iš arčiau“ susipažinti su karu – tokiu, koks jis buvo iš tikrųjų.

 

Iki tol tapyti didingi batalijų paveikslai, vaizduojantys krauju plūstančius didvyrius, puošę namų, dvarų ir rūmų sienas, kuriais buvo gėrimasi ir didžiuojamasi šimtmečius, ėmė atrodyti naivūs, neįtikinami ir patetiški. Nufotografuota karo tikrovė, ypač kai imti fotografuoti žuvusieji, pasirodė esanti banali ir šlykšti. Taigi fotografijos tapo – ar bent jau turėjo tapti – nesuklastojamais, nepaperkamais įvykių „liudininkais“.

 

Pirmą kartą fotografijos istorijoje pasaulio spaudą daugybė nuotraukų užplūdo per Pirmąjį pasaulinį karą. Fotografuota daug kas ir įvairiais tikslais: administraciniais, kariniais, informaciniais, propagandiniais; taip pat dažnai imta fotografuoti privačiai, atminimui. Vėlgi pirmą kartą tiek daug. Tuo laikotarpiu jau turėta dešimtys tūkstančių parankių dirbti lauko sąlygomis juostinių fotoaparatų, kurių objektyvai, priešingai nei anksčiau, įsitraukė į karo sūkurį ir fiksavo karą „iš vidaus“.

 

Per Antrąjį pasaulinį karą buvo padaryta dar daugiau nuotraukų. Karo laukuose ir užnugaryje jau dirbo tūkstančiai profesionalių fotografų. Masiškai fotografavo ir mėgėjai. (1939 metais fotoaparatus turėjo apie 10 procentų Vokietijos gyventojų.) Išeidami į karą, vyrai pasiimdavo artimųjų nuotraukas, kurios, būnant toli nuo namų, tapdavo savotišku brangių žmonių substitutu, nusifotografavę jie siųsdavo savas.

 

Karo fotografijos Lietuvoje pradžia susijusi su 1863 metų Lenkijos ir Lietuvos sukilimu prieš Rusijos caro priespaudą. Šį sukilimą palaikė ir kai kurie fotografai, savo ateljė pavertę sukilėlių sueigų vieta ar net ginklų sandėliu. Jie fotografuodavo sukilėlius, o jų portretus daugindavo ir platindavo tarp žmonių. Sukilėliai su savimi nešiodavosi ir sukilimo vadų ar įkvėpėjų, pavyzdžiui, Džiuzepės Garibaldžio, portretus, kuriuos fotoateljė savininkai užklijuodavo ant vardinių ateljė kortelių.

 

Apie „lietuvišką“ karo fotografiją galėtume kalbėti nuo 1918 metų, t. y. nuo Nepriklausomybės karų pradžios. Tada profesionalų ir mėgėjų fotoaparatų objektyvuose atsidūrė naujai susikūrusi Lietuvos kariuomenė – jos kasdienybė ir mūšiai su bolševikais, lenkais bei bermontininkais. 1940 metais, Sovietų Sąjungai užėmus Lietuvą, Lietuvos kariuomenės nebeliko. Ji tapo vienu iš Raudonosios armijos korpusų ir atgimė tik po penkerių metų, kai prasidėjo partizaninis pasipriešinimas Sovietų Sąjungai, viešojoje erdvėje šiandien dažnai vadinamas „karu po karo“.

 

„Karas po karo“ – tai laikas, kai Sovietų Sąjungos užimta ir aneksuota Lietuvos Respublika, atstovaujama partizanų, aštuonerius metus gyvavo pogrindyje, šešėlyje, tarsi fotografijos negatyve – miškuose, laukuose, sodybose įrengtuose bunkeriuose. Lietuvai vėl tapus nepriklausoma, atsidengė ištisas šio „paralelinio pasaulio“ klodas – šimtai partizanų fotografijų.

 

 

Lietuvos fotomenininkas Stanislovas Žvirgždas, paprašytas trumpai apibūdinti partizanų fotografiją iš fotografijos teorijos ir Lietuvos fotografijos istorijos perspektyvos, teigia, kad partizanų fotografijos yra išskirtinis reiškinys Lietuvos fotografijos istorijoje. Mat jos buvo daromos kaip žinia ar paliudijimas ateities kartoms apie „paralelinę“ nepriklausomą Lietuvą. Daromos puikiai suvokiant, kad jų prireiks, norint įrodyti, jog tokia Lietuva egzistavo. 

 

Ar partizanų fotografijos laikytinos karo fotografijomis? S. Žvirgždas su tuo sutinka: „Partizanų pasipriešinimas okupantams tikrąja to žodžio prasme buvo karas dėl krašto nepriklausomybės. Be to, partizanų būriai buvo panašūs į kariuomenės dalinius, kovotojai nešiojo uniformas, turėjo statutą, vadus, karinę struktūrą ir t. t. Todėl visiškai logiška partizanų fotografiją laikyti karine, nors beveik neturime kovinių veiksmų fotografijų.“

 

Tai neturėtų stebinti, nes, anot S. Žvirgždo, nesant karo korespondentų, nebuvo kam fiksuoti kovinių veiksmų, o partizanai specialių fotokorespondentų neturėjo. Partizaninio karo fotografai dažniausiai buvo mėgėjai ir tik keletas profesionalų, tad ir apie jų padarytas nuotraukas galime kalbėti tik kaip apie dokumentines, kuriose galima išskirti daugybę klodų: aprangą, ginkluotę, mokymus, buitį, apdovanojimus, žygius, poilsį, partizaninės spaudos leidimą ir t. t.

 

Galėtume išskirti du pagrindinius partizaninio karo fotografijos tikslus. Partizanų darytos fotografijos buvo žinia ateities kartoms apie pasipriešinimo judėjimą. Taigi funkcionavo kaip dokumentai. Antra – fotografavimas buvo savotiška pramoga, vienas iš nedaugelio partizanams likusių poilsio užsiėmimų. Čia galėtume prisiminti chrestomatine tapusią Adolfo Ramanausko-Vanago nuotrauką su vanagiukais. Arba ironišką nuotrauką, kurioje partizanai nusifotografavę šalia nulipdyto „senio besmegenio“ – Stalino.

 

Abiem atvejais baimė būti demaskuotiems partizanams turbūt atrodė mažesnė už norą parodyti ateities kartoms, kad jų gyventa, ir gyventa „kaip žmonių“. Reikia turėti omenyje, jog sovietinė propaganda kaip įmanydama bent jau pirmąjį pokario dešimtmetį stengėsi apibūdinti partizanus kaip „apokaliptines“, nežinia iš kur atsiradusias pabaisas, taikių gyventojų žudikus. Štai vienas Raudonojoje armijoje tarnavęs lietuvis, Atgimimo metais pirmą kartą pamatęs partizanų fotografijas, negalėjo patikėti savo akimis: „Juk čia kariuomenė, ne partizanai, – sakė jis. – Juo labiau ne banditai.“

 

 

 

 

Partizanus daugiausia fotografuodavo jų ryšininkai, rėmėjai arba šiaip artimi ir patikimi žmonės. Anot istoriko Romo Kauniečio, vengdami į būrį atsivesti pašalinį žmogų, partizanai fotoaparatą dažniausiai pasiskolindavo ir patys fotografuodavosi, paskui atiduodavo ryškinti juostas ir daryti nuotraukas patikimiems fotografams.

 

Būta ir profesionalių fotografų. Viena iš jų – Gražina Pigagaitė-Vilbik, tarpukariu Merkinėje fotoateljė įsteigusio ir Dzūkijoje pagarsėjusio fotografo Luko Pigagos duktė. G. Pigagaitės vaikystė prabėgo fotografijos laboratorijoje, kurią tėvas buvo įsirengęs gyvenamajame name. Po karo Gardine įsigytu fotoaparatu padariusi pirmąsias nuotraukas, vėliau ėmėsi fotografuoti laisvės kovotojus.

 

Kartą apsilankę Dzūkijos partizanai paprašę Gražinos fotografuoti juos „istorijai“. Gražina sutikusi. „Stengdavausi išfotografuoti visą juostelę, nes negalėjau fotoaparate laikyti juostos“, – prisimena Gražina. Kas tie partizanai, kokios jų pavardės ir pareigos, ji nesidomėjusi. Vėliau paaiškėjo, kad prieš Gražinos objektyvą stovėjo Dainavos apygardos partizanų vadai: Lionginas Baliukevičius-Dzūkas ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas bei Albertas Perminas-Jūrininkas.

 

Pasak Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro „Gyvosios atminties“ programos vadovo Daliaus Žygelio, šiuo metu žinoma apie trisdešimt partizanus fotografavusių asmenų. Nepriklausomybės pradžioje negatyvus ir nuotraukas slėpę žmonės – daugiausia tai buvo kaimiečiai – bijojo, tarsi kažko lūkuriavo ir tik vėliau įsidrąsino. Ir šiandien, kartkartėmis pokario tyrėjų paraginti, žmonės prisimena turintys partizanų fotografijų.

 

Štai Zofija Morkūnaitė-Karaliūnienė iš Taujėnų „Gyvajai atminčiai“ perdavė daugiau kaip šešiasdešimt partizanų fotografijų, turinčių unikalią istoriją. Partizanų rėmėjų Morkūnų šeima buvo ištremta į Sibirą. Tačiau Zofija nesunaikino turėtų partizanų nuotraukų, kaip daug kas pasielgdavo, iškilus pavojui, bet įsiuvo jas į pagalvėlę ir taip išsaugojo per daugelį tremties ir okupacijos metų.

 

Mėgėjiška fotografija pokario metais labai išpopuliarėjo. Pasak R. Kauniečio, šiuo laikotarpiu atsirado neblogų plačiajuosčių rusiškų fotoaparatų: „Liubitel“, „Moskva“, „Iskra“ ir t. t. Šie fotoaparatai buvo vokiškųjų kopijos, tik pigesnės. Kainavo keliasdešimt rublių. Kai kurie dar nuo vokiečių okupacijos metų turėjo įsigiję siaurajuostes „Leicas“, „Agfas“, „Zeiss Ikonta“, tik iškildavo problemų dėl nuotraukų padarymo. Užmezgus ryšius su Vakarais, imti naudoti amerikietiški ir kitose šalyse pagaminti fotoaparatai.

 

Tada kaimuose elektros nubuvo. Kokia išeitis? Nuotraukas daryti prisijungus akumuliatorių. Dar reikėjo turėti siaurajuostį didintuvą su 12 voltų lempute. Anot R. Kauniečio, plačiajuostės kameros buvo patogesnės tuo, kad iš bėdos tiko vadinamajam kontaktiniam nuotraukų spausdinimui nenaudojant didintuvo. Šiuo būdu daromos nuotraukėlės išeidavo nedidelės – 6×6 arba 6×9 cm dydžio, bet vaizdas būdavo palyginti ryškus, o nuotraukėlės dydis patogus nešiotis kišenėje.

 

G. Pigagaitė-Vilbik prisimena, kad gyvendama Bingelių kaime fotografijas spausdindavo palėpėje kontaktiniu būdu naudodama saulės šviesą. Vienas stogo kraigas buvęs atviras, o kitas pridengtas kartimis. Nebuvę jokios apsaugos: „Vieną kartą, ką tik padžiovusi partizanų nuotraukas prie krosnies, staiga pro langelį pamačiau būrį stribų ir enkavėdistų, einančių mūsų trobelės link“, – prisimena Gražina. – „Sunku apsakyti tą pojūtį, staiga apėmusį mane. Tik sekundės tuomet lėmė mano ir nufotografuotų žmonių likimą. Griebiau prie durų stovėjusį tuščią kibirą, staigiai abiem rankom sužėriau į jį nuotraukas, o ant jų iš čia pat stovėjusio kibiro suverčiau kiaulių ėdalą. Mečiausi pro duris, kur ir susidūriau su „svečiais“. Tik priėjusi kluoną ir atsirėmusi į staktą pajutau, kaip siaubingai dreba visas kūnas. To išgyvenimo niekada nepamiršiu.“

 

 

Partizanus fotografavo ir čekistai. Tik kitomis aplinkybėmis – dažniausiai nušautus ir išniekintus. Kartais gyvus – tam, kad nuotrauką vėliau panaudotų kaip kompromatą. Pašaliniams fotografuoti žuvusiųjų kūnus buvo griežtai uždrausta. Pasitaikydavo, kai kas ir surizikuodavo. Vienas jų – kupiškėnas Steponas Martinonis iš Šalnakudžių kaimo.

 

Arba Tadas Bajarūnas, pokario metais stribų bei enkavedistų užsakymu fotografavęs nušautus iš miškų atvežtus ir patiestus gatvėje partizanus. Nors čekistai ypač kontroliavo T. Bajarūno darbą, negatyvus pasiimdavo kartu su nuotraukomis, tačiau jo sūnus Vytautas, rizikuodamas būti areštuotas, sugebėjo keliolika nuotraukų pasilikti ir išsaugoti iki šių dienų.

 

Oficialiai buvo teigiama, kad nužudytų partizanų kūnai viešai – prie bažnyčių, mokyklų, stribynų, turgavietėse – buvo pametami atpažinimo dėlei. Dėl to ir fotografuodavę. Tačiau peržvelgus čekistų darytas nuotraukas matyti, kad dažnai su žuvusiųjų kūnais buvo „improvizuojama“, sudedant juos į tam tikras kompozicijas. Taip buvo siekiama ne tiek atpažinimo, kiek įbauginimo efekto. Taip pat noro pademonstruoti galią.

 

Pasak R. Kauniečio, partizanų nuotraukas bei negatyvus žmonės išlaikė gerai užsandarintuose induose: stiklainiuose, buteliuose, pakasę juos kur nors gryčios palangėje, po slenksčiu, kad po daugelio metų nesunkiai būtų galima rasti. Daugelis nuotraukų, sudėtų į metalinius bidonus ir užkastų, pražuvo: metalą praėdė rūdys, į vidų pateko drėgmė ir viduje viskas sugedo nebepataisomai.

 

Vienas žmogus iš Panevėžio rajono nemažai partizanų nuotraukų išlaikė paprasčiausioje pušinėje smalingoje kaladėje, numestoje kieme, tarp kitų kaladžių. Ta kaladė buvo perskelta pusiau, viduje išskaptuota tuštuma, ten gerai supakuotos ir sudėtos nuotraukos, o kaladės abi dalys sukaltos didžiulėmis vinimis. Niekas negalėjo įtarti, kad fotografijas galima slėpti tokioje vietoje. 

 

Šiuo metu Tauragėje tebegyvenantis partizanų fotografas Jonas Osgirdas daugelį partizanų negatyvų iki šių dienų išlaikė stalo kojoje: išgręžęs ją, ten sudėjo negatyvus ir kietai užkalė mediniu kamščiu. G. Pigagaitė-Vilbik atsimena partizanų nuotraukas ir negatyvus slėpusi šiaudiniame stoge. Kiekvieną kartą vis kitoje vietoje.

 

Partizanų fotografijos, slapstytos neįtikėtiniausiose vietose, poetiškai kalbant, kūrė savotišką paralelinę, tyliai vienas prie kito prisiglaudusių ir tūnančių tekstų (nuotraukų, negatyvų, laiškų) tikrovę, apie kurią visuomenė sužinojo po keturiasdešimties metų – per Atgimimą.

 

Šiuo laikotarpiu atsirado nemažai žmonių, važinėjusių po rajonų apylinkes, ieškojusių išsaugotų partizanų nuotraukų, jas kopijavusių ir demonstravusių viešuose suėjimuose. Tarp jų – Vaclovas Janušis, partizanų nuotraukas vežiojęs po Ukmergės ir Panevėžio apylinkes, ir ten, įvairiuose susirinkimuose, jas iškabinėdavęs ant sienų susipažinimui. 

 

Daugeliui tai buvo pirmas susidūrimas su nepriklausoma, „šešėline“ Lietuva ir jos gynėjais. Jaunimas, o ir didžioji dalis vyresniųjų, nebuvo matę nei partizanų, nei jų nuotraukų. Žmonėms tai paliko didelį įspūdį. „Užmiršta“ praeitis grįžo pamažu, taip kaip po truputį ant fotografinio popieriaus, panardinto į ryškalus, ima ryškėti konkretūs pavidalai.

 

 

Partizanų nuotraukų yra išlikę gana nemažai. Tiesa, daug jų sunaikinta paskutiniais partizaninio karo metais, bijant, kad jų nerastų stribai ir NKVD. Anot Nijolės Čekavičiūtės, genocido aukų muziejaus fondų vyr. saugotojos, muziejaus fonduose saugoma per 111 tūkstančių eksponatų. Jie yra suskirstyti į kelis rinkinius.

 

Vienas iš seniausių ir didžiausių – ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo rinkinys: partizanų nuotraukos, dokumentai, raštija, daiktai. Pagrindinė šio rinkinio dalis buvo rasta KGB rūmuose. Kiekvienai partizanų apygardai – kaip žinoma, jų buvo šešios – buvo skirtas albumas, į kurį NKVD, vėliau MGB, galiausiai KGB klijuodavo tos apygardos partizanų fotografijas.

 

Vienas iš įdomesnių, retų, turbūt galima sakyti unikalių albumų, rastų šiose patalpose, – tai Adolfo Ramanausko-Vanago albumas, kurį jam padovanojo Tauro apygardos partizanai tuo metu, kai jis vizitavo Tauro apygardą. Anksčiausios žinomos fotografijos, kuriose užfiksuoti Tauro apygardos įvykiai, datuojamos 1945 metų pavasariu. Datuotų anksčiau kol kas nerasta.

 

Šias fotografijas galima pavadinti Tauro apygardos metraščiu: jose užfiksuotas apygardos steigiamasis susirinkimas, ankstyviausio kovos etapo vadai, visų rinktinių kovotojai. Šių fotografijų autorius – Vytautas Gavėnas-Vampyras. Jo vardas išvedžiotas ant daugumos Tauro apygardos nuotraukų. Kadangi nuotraukos į albumą sudėtos chronologine tvarka, su aprašymais, iš jų sužinome, koks įvykis užfiksuotas ir kokie asmenys jose pavaizduoti.

 

Anot D. Žygelio, dar vienas fotografijų šaltinis – partizanų baudžiamosios bylos. Suimant partizaną, pas jį dažnai rasdavo vieną ar kelias fotografijas. Tardomasis, taikant jam, kaip tada būdavo įvardijama, fizinio poveikio priemones, paprastai nurodydavo fotografijose pavaizduotus asmenis, fotografavimosi vietą, datą ir pan. Pasak D. Žygelio, Lietuvos Ypatingajame archyve saugomose bylose ir tardymo protokoluose slypi dideli, neištirti šių fotografijų klodai…

 

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro „Gyvosios atminties“ programos vadovas Dalius Žygelis pasakoja: „2008-ųjų vasarą, vykdant „Gyvosios atminties“ programą, teko lankytis Saldutiškyje, kur filmavau Vytauto apygardos Liūto rinktinės Juozo Buivydžio- Grafo partizanų būrio ryšininkės, politinės kalinės Elenos Giedraitytės prisiminimus. Tuo metu jai jau buvo 91-eri. Kalbai pasisukus apie partizanų fotografijas, p. Elena papasakojo įdomią istoriją apie tai, kaip 1947 m. vasarą ryšininkas Juozas Brazauskas-Beržas suorganizavo „Grafo” būriui fotosesiją. Apie tai, kad J. Brazauskas tuo metu jau buvo užverbuotas MGB partizanai, aišku, nežinojo.“

 

Pasakoja Elena Giedraitytė:

 

„Juozas Brazauskas-Beržas būrio vadui pasiūlė į sutartą vietą miške atvesti fotografą, kad atminimui padarytų keletą nuotraukų. Būrio vadas ir kiti partizanai mielai sutiko – vis bus prisiminimas. Pasitikėjo juo tada – jei jau žada patikimą fotografą, taigi neatves kokį blogą. Dar daug kas iš būrio tada dar gyvi buvo – ir mano brolis Aleksas Giedraitis-Genys, ir Dominykas Zaptorius-Tigras bei Kazys Deveikis – abu iš Labanoro. Ir mano sesutė – Giedraitytė Stefa – kaip tyčia tada kartu su manimi atėjo į mišką pas partizanus. Niekada neidavo, o tada atėjo… Ir nusifotografavome visi kartu. Pats J. Brazauskas-Beržas taip pat kartu nusifotografavo – mes visi sėdėjome, o jis stovėjo – kaip dabar atsimenu – baltais marškiniais atraitytomis rankovėmis…

 

Padarė nuotraukas, vėliau atvežė, išdalijo. Nuotraukas paslėpiau klėtyje. Kurį laiką buvo nieko – ramu. Rugsėjo 8 d. Labanore būna dideli atlaidai. Labai laukėme tų atlaidų – ruošėmės kaip Šv. Velykoms. Prieš pat atlaidus pas mus sodyboje pasirodė J. Brazauskas-Beržas ir prašė, kad sukviesčiau visus partizanus į susitikimą sutartoje vietoje. Ačiū Dievui, besiruošdama atlaidams pamiršau. Bet „Beržas“ matė kaip jo raštelį dėl susitikimo paslėpiau klėtyje šalia fotografijų… O partizanai jau jį buvo pradėję įtarinėti, nes jis vis nežinia kur pradingdavo…

 

Kitą dieną išėjau į atlaidus. Po atlaidų grįžtant namo ėmė kamuoti labai nekokia nuotaika. Ir ne veltui – tą patį vakarą buvau areštuota. Mane areštavęs karininkas nuėjo tiesiai į klėtį ir iš karto surado nuotraukas – „Beržo“ jau viskas buvo susakyta… Iš karto Saldutiškio geležinkelio stotyje, viename iš vagonų, prasidėjo tardymas. Vienintelis jų klausimas buvo: kur yra būrio vadas Juozas Buivydis-Grafas. O mano vienintelis atsakymas buvo – nežinau“.

 

Grįžus į Vilnių, „Gyvosios atminties“ programos vadovui D. Žygeliui Lietuvos ypatingajame archyve Elenos Giedraitytės baudžiamojoje byloje pavyko surasti fotografijas, kuriose buvo įamžinta ji pati kartu su Saldutiškio apylinkių partizanais. Tas pačias, kurios tapo pagrindiniu įkalčiu jos byloje. Prieš tai ji buvo taip vaizdžiai jas apipasakojusi, kad nekilo jokių abejonių – nuotraukos tos pačios. Po to buvo dar vienas susitikimas. Poniai Elenai buvo nuvežtos tų fotografijų kopijos. Atlikta partizanų identifikaciją.

 

Elena Giedraitytė buvo nuteista 10 metų. Mordovijos lageriuose kalėjo iki 1956-ųjų. Tais metais iš lagerių ji buvo paleista ir išsiųsta į Krasnojarsko kraštą, į tremtį. Į Lietuvą grįžo 1964-aisiais.

 

E. Giedraitytės sesuo – Giedraitytė Stefa – nepalaikiusi jokių ryšių  su partizanais, bet neatsisakiusi vieną kartą kartu su jais nusifotografuoti, remiantis ta nuotrauka buvo nuteista 7 metams lagerių.

MGB provokatorius Juozas Brazauskas-Beržas 1948-aisais, prieš šv. Velykas, partizanų buvo išaiškintas ir dėl išdavysčių sušaudytas netoli Trambatiškio.

 

„Grafo“ būrio partizanai žuvo kovose už Tėvynės laisvę 1947 – 1949 m.

 

 

XIX amžiuje buvo žavimasi fotografijos objektyvumu. Vyravo požiūris, kad fotografijos, priešingai nei tapyba, vaizduoja tikrovę tokią, kokia ji yra. Šiandien daugelis nesame tuo tikri. XX amžiuje, totalitarinėms valstybėms neregėtai išvysčius propagandos technologijas, būta pernelyg daug manipuliacijų vaizdais. Klaidingas, tačiau sugestyvus prierašas prie fotografijos, jos pritaikymas atitinkamam kontekstui, jau nekalbant apie brutalų retušavimą, iškreipdavo užfiksuoto momento reikšmę.

 

Šiandien, žvelgdami į partizanų fotografijas, darytas tiek pačių partizanų, tiek čekistų, mes bandome iš naujo įgyti pasitikėjimą vaizdais. Stengiamės pamatyti, kas iš tiesų jose pavaizduota, o ne tai, ką buvome išmokyti matyti. Kitais žodžiais tariant, kovojame su sovietinės propagandos keturis dešimtmečius mums pasakota partizaninio karo interpretacija, kuri nuolatinės perėjimo būsenos posovietiniu laikotarpiu išvargintiems žmonėms dėl įvairių priežasčių dažnai pasirodo priimtina.

 

Jei nebūtų likę nė vienos partizanų fotografijos, tikėtina, kad partizaninis pasipriešinimas mums būtų psichologiškai dar tolimesnis. Apie jį žinotume tik iš pasakojimų ir sovietmečiu sukurtų filmų. Taip pat tikėtina, kad nesant fotografijų ir vis mažėjant pokario liudininkų sovietmečiu suformuota nuomonė apie „banditus“, „buržuazinius nacionalistus“, „buožių pakalikus“, „nacių talkininkus“, „žudikus“ būtų dar įtikinamesnė.

 

Tačiau partizanų, drąsių fotografų, jais tikėjusių žmonių ir – paradoksalu – pačių čekistų dėka yra kitaip. Mes galime įsižiūrėti į partizanų fotografijas ir stengtis suprasti, kaip gyveno tie tūkstančiai Lietuvos vyrų ir moterų, pokario metais priverstų pasitraukti į gyvenimo „negatyvą“ ir ten bandžiusių gyventi kaip laisvi žmonės. Kaip ir šie Taujėnų apylinkių vyrai, pirmose dviejuose nuotraukose – jie dar civiliai – turbūt tai 1944-ųjų metų vasaros pabaiga – o kitoje – jau tapę partizanais.

 

 

4. Tauro apygardos partizanas – Algirdas Stačiokas-Žiogas