Lietuvos parlamentaras – tolimojo plaukiojimo kapitonas. Juozas Karvelis. 1934-2018

Autorius: Data: 2018-08-02 , 12:56 Spausdinti

Lietuvos parlamentaras – tolimojo plaukiojimo kapitonas. Juozas Karvelis. 1934-2018

Juozas Karvelis

Vytautas PUPŠYS, www.voruta.lt

      Garbaus amžiaus senjorų ekipažas, savaitgaliais mėgo keliauti po Lietuvą. Juos buvo galima sutikti pačiuose netikėčiausiuose krašto kampeliuose. Vienąkart Rokiškio Panemunėlyje domintis kunigo J. Katelės veikla. Jo parapijoje absoliuti dauguma valstiečių buvo raštingi, nes Šv. Komunijos sakramentą gaudavo tik mokantys skaityti ir rašyti. Kitąkart trijulė keliavo sukilėlės kapitonės Emilijos Pliaterytės keliais, aplankant grafaitės kapą Dzūkijoje. Neliko abejingi Renavo dvarui ir Židikų kapinėms, kur amžinojo poilsio atgulė Šatrijos ragana, plačiai žinoma mokytoja ir gerbiama bajoraitė. Bet labiausiai lankytinos vietos traukė į Klaipėdos kraštą, mūsų pamarį, Lietuvos panteonas Bitėnuose, mokytojo B. Orento išpuoselėtas muziejus Ž. Naujamiestyje. Dažnai grįždavo į sunaikintų Broel – Pliaterių sunaikintus dvarus Švėkšnoje ir jų palydovus, išmėtytus po visą Lietuvą. Šilutės H. Šojaus dvaro kompleksas ne tik geriausiai išsilaikęs, bet ir su gausybę eksponatų tikras lietuvininkų rezervatas. Tai tik dalelė trijulės aplankytų vietų, o jų lieka dar daug.

Iš trijulės stotu skyrėsi kapitonas Juozas Karvelis, jo solidi barzda jį darė išskirtinį. Sportiška išvaizda gerokai jaunino Švėkšnos mokytoją ir trenerį Medardą Urmulevičių. Dažniausiai gido pareigos atitekdavo Klaipėdos Universiteto docentui Vladui Pupšiui. Kadaise buvę švėkšniškiai, kelią į mokslą pradėję vietinėje gimnazijoje, nostalgiją jai išsaugojo. Juozas, pasukęs į jūrą  vandenynus vagojo visą gyvenimą. Medardas, po kūno kultūros mokslų, Švėkšnos neišdavė ir išugdė daug gerų sportininkų, visame pasaulyje garsinusių Lietuvą. Vladas, po Sibiro gulagų, galiausiai tapo mokslininku – darbai dėl konjunktūros reikalavimų kol kas mažai žinomi. Prie jų dar prisidėjo ir įgimtas kuklumas.

Kapitonas gimė ir vaikystę praleido kaime. Tėvas miškininkas ir mama mokytoja. Mama mirė sūnui žengiant pirmuosius žingsnius, tėvą, pareigingą tarnautoją sunaikino vokiečiai. Visišką našlaitį priglaudė ir globojo dėdė Jucius iš Jurgaičių kaimo, Inkaklių seniūnijoje Žemaičių Liurdo pašonėje ant Ašvos kranto, pačiame sovietų – vokiečių sienos pašonėje. Berniukas stengėsi nebūti įnamiu,su dėdės vaikais piemenavo dėdės ūkyje. Po karo, paaugėjęs baigė vietinę pradinę mokyklą, tapo Švėkšnos gimnazistu. Tremtys ir karas papildė Švėkšnos gimnaziją puikiais nuo represijų besislapstančiais pedagogais iš visos Lietuvos. Pastarieji nebežinojo ką ir bepaaiškinti savo mokiniams ir jų tėvams, ką daro naujoji valdžia. Medžioja partizanus, o jų lavonus demonstruoja miestelio aikštėje. Ir be didesnių aiškinimų mokytojai taip pat buvo tremiami, o jaunesni traukėsi į mišką. Laukiant amerikonų, pastarieji nesirodė, o sąjungininkams nebuvo ir kas vaduoti. Su tokiomis žiniomis iš vakarų grįžę pasiuntiniai perdavė kovotojų likučiams, jų praretėjusiose gretose. Tuo tarpu šeimininkavo miestelyje stribai, dažnai žmonių minimi ginkluoti piemenys. Jų pagrindinė paskirtis lydėti mokesčių rinkėjus, saugoti rinkimines urnas ir būti kariškių palydovais jų ,,šukavimo operacijų“ metu. Neklystančios partijos nuomone, jiems dar buvo patikėtos svarbios agitatorių pareigos, agituojant valstiečius burtis į kolūkius.

Atsidūrę gimnazijos suole Juozas su Vladu greitai susidraugavo, o netrukus ir susibičiuliavo. Juos vienijo knygos, pačių susikurti žaidimai ir piešimas. Domino iš Broel – Pliaterio išgrobstytas ir išmėtytas kultūrinis palikimas. Mokiniai dalinosi ir mainėsi grafo pašto ženklų kolekcijos likučiais. Pasitaikydavo viena kita knyga, kur ekslibrisas išduodavo kam ji priklausė. Stebino ir lobių ieškotojai, kurie iki pat rūsio grindų sunaikino grafo gyvenamąjį namą, o turtų taip ir nerado. Netrukus ir suolo draugų keliai išsiskyrė. Juozas įstojo į Klaipėdos jūreivystės mokyklą, Vladas tęsė mokslus Šilutės gimnazijoje. Gana dažnai jie vienas pas kitą nuvažiuodavo, tiesa Juozas dažniau, nes mokykla buvo sukarinta ir tikrinama su kuo kursantai bendrauja. Juozas apie Šilutės pogrindinę organizaciją buvo informuotas ir jos veiklą palaikė, tik konspiracija jį užslaptino ir, pasirodo ne veltui. Organizacija buvo išaiškinta ir jos nariai represuoti, tik Juozas išliko, išvengė išsigimėlių likimo (kodinis baudžiamosios bylos pavadinimas). Programinio dokumento rašyto Juozo autorystė prisiėmė Vladas, tą atvirtino ir ekspertai. Juozas išliko sausas.

Mėtant pėdsakus, Karveliui mokslus teko tęsti Murmanske. Nors uolieji sėkliai iš Klaipėdos, dėl visa ko siunčia užklausimą į Murmanską ir pastarieji užtikrino, kad kursantas yra švarus. Tik baigus mokyklą teko kurį laiką padirbėti Šiaurės jūrose. Tuos laikus prisimindamas, šturmanas Karvelis pabrėždavo, kad teko plaukioti vadovauti buvusiems kariškiams, o tie civilinių statutų nė nežinojo. Žinia ir laivynas buvo ne kažin koks. Daugiausia nurašyti karo laivai, geresniu atveju trofėjiniai. Gyveno viltimi, kad kada nors turėtų baigtis piratiškas gyvenimas, nors kinas apie jį, net nebuvo sukurtas. Ir ta valanda išmušė. Sulaukęs galų gale atostogų, nedelsiant pasidavė į Jurgaičius, kur jo jau laukė visas kaimas. Atostogos prašvilpė mėgaujantis, talkininkaujant žemės darbuose, tęsiant tradicijas darbo ieškotis pasidavė į Klaipėdą. Kažko nepasiūlė. Teko sutikti su plaukiojančio krano kapitono pareigomis. Čia pats sau ne tik kapitonas, bet ir dyzelistas, bocmanas, kranininkas ir matrosas, o pamainą būtina tęsti, kol nebaigsi darbo ar neateis pakeisti kitas. Krovė viską paeiliui, bet labiausiai nusibosdavo cukranendrės iš Kubos. Jos plaukė tiesiog karavanais. Iš nuobodybės ir vienatvės gelbėjo šeima. Tapęs jaunavedžiu, netruko susilaukti dukterų Jūratės ir Nijolės, o kiek vėliau ir sūnaus Arvido. Žmona Žibutė Penkauskaitė, Sibiro tremtinė ir vos vieno kambario butelis Melnragėje palėpėje tapo pagrindine gyvenimo prasme. Buvo patys laimingiausi gyvenime metai! Tačiau sulaukus jūreivio užsienio paso, teko vėl pratintis prie ilgų reisų po Atlantą. Pradėjęs eiliniu šturmanu žvejybos laivyne, kilo karjeros laiptais, stambėjo, didesni darėsi ir laivai. Iškilo iki greičiausio Klaipėdos transportinio laivo ,,Plaja Chiron“ vyriausiojo šturmano. Išplaukiojo visą Vakarų Afrikos pakrantę, aplankydamas ką tik susikūrusias nepriklausomas valstybes Togo, Senegalą, Mauritaniją, Ganą, Nigeriją. Matė visą vietinių gyventojų skurdą, vargą ir korupciją. Gyventojams kartais ištrukdavę, kad gėriau buvę, net prie kolonizatorių. Tuos šturmano gyvenimo momentus aprašė jaunasis žurnalistas Gotfredas Šimkus ir išleidęs knygelę, žinoma, nepagailėdamas gerų žodžių pačiam Juozui. Žinant šturmano kuklumą, tai jam tikrai negalėjo patikti. Laisvu laiku nuo pareigų vykdymo Juozas bent mintimis grįždavo į Klaipėdoje paliktą šeimą, kurdavo dukterims pasakas, jas ir iliustruodavo. Dovanėlės buvo tiesiog neįkainuojamos ir vaikų literatūros šedevras, o tiražas vienintelis egzempliorius. Namuose likę dukterų ekslibrisai, galėjo patvirtinti jų nuosavybę. Nuo kūrybos atlikęs laikas buvo skiriamas skaitymui. Pirmiausia perskaityta oficialiai valdžios pripažinta A. Solženicino ,,Viena Ivano Denisovičiaus diena“. Paskui užsienyje išleista to paties autoriaus ,,Archipelagas gulagas“. Juozas ją pats įsigijo ir jau galėjo diskutuoti, bent su užsieniečiais, nes namuose ji nebuvo pasiekiama. Įdomu, apie ją buvo daug šnekama ir sėkmingai smerkiama, bet labai retas, kuris skaitytojas buvo ją skaitęs. Kaip tai ankstėliau atsitiko su Boriso Pasternako knyga ,,Daktaras Živago“. Knyga parašyta talentingai ir įtaigiai, bet tėvynėje ji nebuvo net spausdinta, nors autorius pelnė Nobelio premiją. Nors šie stambūs veikalai režimą už jo kaltumą ir nusikaltimus ir plakė, tačiau lietuviams ne viskas buvo priimtina ir čia. Ypač tautinių abejonių kėlė autoriaus imperinės nuotaikos. Autoriui lietuviai turi likti dėkingi už Igarką. Jo dėka ji tapo Sibiro lietuvių sostine ir šiandien ji nepamiršta. Jo šiaurės apsakymai – skaityti per BBC.

Nors šturmanas darbdavių tarpe užsikariavo autoritetą ir už tai buvo pakeltas į tolimojo plaukiojimo kapitono pakaitinį rangą, vadovavo stambiausių ,,Rybackaja Slava“ ir ,,Bojevaja Slava“ laivams, bet tolimesnę savo veiklą jis matė Lietuvoje, besikuriančiame lietuviškame laivyne. Niekaip ramybės nedavė mokslas aukštojoje mokykloje, kur Vilniaus Universitete studijavo anglų kalbą neakivaizdžiai. Vėliau – aplinkybių verčiamas, tęsė studijas Rygos universitete ir jį beveik baigė. Tarp darbdavių irgi vyko karas, nes patyrusių specialistų trūko. Sunkiai paliko žvejybos laivyną, nelengva buvo pradėti iš naujo besikuriančiame prekybos laivyne. Pagaliau gavo pastovų darbą. Miškovežius plukdė Liverpulis – Dudinka linijoje. Galbūt, ne taip svarbu kuriam laivui Irkutskles ar Lenles ar dar kokiam kitam ,,-Lesui“ vadovavo. Visi jie buvo seni ir moraliai pasenę, bet dar plaukė. Pagaliau besikuriančiai laivininkystei niekas ką nors geresnio ir nežadėjo. Svarbu dirbo rentabiliai ir už tvirtą valiutą. Vieno tokio reiso metu Igarkoje Karvelis nutarė pamatyti lietuvių kapines, paminėtas Solženicino knygoje. Apsiginklavęs fotoaparatūra, pradėjo vietinių gyventojų klausinėti, kaip jas rasti. Iš pradžių žiūrėjo kaip į kokį užsienio šnipą, net sovietinė uniforma ne ką te gelbėjo. Ir kam tokiam tarybiniam jūreiviui seniai pamirštas buvusios Taigos kampelis? Na, bet moterys sužinojusios, kad tai ,,savas“ lietuvis, kelią parodė. Vaizdas, kurį pamatė Juozas, buvo pritrenkiantis. Kapinių nei galo nei krašto. Kažkoks griuvenų, kapaviečių, sutrešusių kryžių, peraugusios žolės ir jaunų medelių kratinys. Seniai čia niekas neužklysta, o ką su jomis daryti niekas nesusimąstė. Buvęs tremtinys, igarkietis, Krasnojarsko politechnikos instituto dėstytojas Algirdas Augūnas prisimena, kad stambiausioje srities lesopilkoje (lentpjūvėje) dirbo daugiatūkstantinė masė vergų ir kasdien jų mirdavo iki 10 kančių nepakėlusių. Mirtis užfiksuota, gabenti į kapines, o nuo ko mirė – argi tai svarbu? Moškių sugėlimas, rastų griūtis, distrofija, pagaliau – savižudybė. Upninkų partizanų vado Ragulio žmona Apolonija per nelaimingą atsitikimą prarado regėjimą, nebuvus kam sustatyti nelaimingo atsitikimo aktą gavo mažytę pensiją, iš kurios nepragyveno, nors dar išgyveno Lietuvoje ir sulaukė gilios senatvės.

Daugelį metų praleidus ant denio ir paties kapitono Karvelio sveikata vieno reiso metu atsakė. Skubiai su kraujuojančia skrandžio opos žaizda malūnsparniu buvo evakuotas į krantą, kur spėta suteikti medicininę pagalbą. Intensyvaus darbo ir mokslo suderinti tapo neįmanoma. Labai nedaug beliko, bet universiteto teko atsisakyti. Kurį laiką locmaną Karvelį žinojo daugelis kapitonų, bet ir šito tiltelio teko atsisakyti. Toliau darbą tęsė kranto įstaigose, o prasidėjus permainoms jūroje įsijungė ir į visuomeninę veiklą. Realybė netekti darbo jūroje artėja, nebeliko ir užtarėjų. Teko jūrininkų sąjungą kurti iš naujo. Valdžios kuruojama spauda ir visuomeninės organizacijos gyveno paskutines dienas. Kapitonas Karvelis imasi atgaivinti kadaise leistą žurnalą ,,Jūrą“. Prisimenamos kapinaitės Smiltynėje, kur ilsisi garsus lietuvių tolimojo plaukiojimo kapitonas Liudas Stulpinas. Jos pagarbiai sutvarkomos. Ypatingas dėmesys kreipiamas į gamtosaugą, o Klaipėdai ji ypač aktuali.

Patikėjęs jūrininkų sąjungos veikla iš Šilutės atsiliepia šišioniškis J.Planaitis. Jis dar prieš karą plaukiojo Kuršių mariomis, rengdavo įvairias vandens sporto varžybas. Sportininkai patys statė plokščiadugnes valtis. Tokia veikla domino visos Lietuvos jaunimą. Iš čia prasidėdavo jų kelias į jūrą, nes Lietuvoje kūrėsi prekybos laivynas. Reikėjo jūrininkų ir paradiniam kariniam laivui “Prezidentas A.Smetona”.

Garsas apie Klaipėdos dabartinius jūrininkus pasiekė Čikagą. Atsiliepia Lietuvos laivininkystės istorijos puoselėtojas Vilčinskas (R.Vilkas). Senukas nuo pokario metų įsigijo ir saugojo Teodoro fon Reingardo prisiminimus, parašytus, teisingiau perrašytus pokario metais jau Vokietijoje, senąja rusų kalba tiesiog ant popieriaus skiaučių. Rankraštis, išgyvenęs sunkiausią pokario laikotarpį, neturintis nei pradžios nei pabaigos. Senasis jūrininkas vylėsi, kad rašinys, patekęs į Lietuvą, sulauks ir savo valandos. Ir neklydo, kapitonas J.Karvelis, susipažinęs su gautomis popieriaus skiautėmis, pripažino, kad rašinį galima išversti ir suredaguoti. Užvirė darbas, pareikalavęs milžiniškos kantrybės, kruopštumo ir išmanymo. Ėjo mėnesiai, visas laisvalaikis buvo tam atiduotas, bet ir darbas pagaliau sąžiningai įveiktas, o rankraštis dar ir suredaguotas. Pateikti įdomūs ir vertingi komentarai. Pats J.Karvelis rūpinosi knygos atspausdinimu, jam padeda saujelė klaipėdiečių. Pagaliau knyga atsiranda prieš skaitytoją, pavadinta “Jūrininkas, karys. mirtininkas”.

Teodoras fon Reingardas, Saksonijos grafų palikuonis, kurio proseneliai atsikraustė į Rusiją dar Jekaterinos II laikais. Giminės vyrai iš kartos į kartą tarnavo “motinėlei Rusijai”, turėjo jai nuopelnus. Baigę tarnybą laivyne, gyvenimo saulėlydį sutikdavo paveldėtuose dvaruose. Reingardų šeimos dvaras buvo Ukmergės apskrityje, kur pats Teodoras gimė 1883 m. Ukmergės mieste. Pagal šeimos tradiciją, baigė jūrų karininko aukštuosius mokslus, tarnavo caro laivyne – Cusimos mūšio dalyvis, japonų karo belaisvis. Karinę tarnybą tęsė Baltijos laivyne. Pirmojo pasaulinio karo metais II rango kapitonas Reingardas vadovavo kreiseriui “Jaroslavna”, naujam laivui, ką tik pastatytam JAV. Čia jį ir užklupo Rusijos revoliucija. Jaunasis karo vadas, kreiserio komandos mylimas ir vertinamas, pelnė laivo ekipažo pripažinimą, o prasidėjus revoliucinėms permainoms – jį išsaugojo. Draugų patariamas, nutarė trauktis į tėviškę. Tai padaryti nepavykus, pasitraukė į Ukrainą. Kad visiškai nebūtų sunaikintas, revoliucinių jūreivių rekomenduotas į K.Vorošilovo XII armiją karo tarybos nariu. Iš Kijevo pasitraukia į Krymą, kur su Vrangelio kariuomenės likučiais emigruoja į Turkiją. Būdamas čia, deda visas pastangas grįžti į Tėvynę. Tai pavykus padaryti, stoja į Lietuvos kariuomenės savanorius, kur jam suteikiamas pulkininko laipsnis ir skiriamas karinių remonto dirbtuvių viršininku. Menkai ginkluoti savanoriai stokoja ginklų.

Dirbtuvės remontuoja visų rūšių transporto priemones bei sunkiąją karo techniką, daug padėjusią savanoriams artilerijos ugnimi. Pasibaigus savanorių kovoms, pulkininkas kuriasi Kaune, stato namą, vaikus leidžia į mokslus. Kartu su graikų kilmės kapitonu A.Azguridžiu, generolams T.Daukantui ir Nagiui-Nagevičiui tarpininkaujant, ruošia dokumentus Lietuvos laivynui įkurti. Dėsto būsimiems specialistams Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje.

Lietuvos laivininkystė vystėsi sparčiai. Krovinių niekada netrūko, laivų parkas augo, kol 1939 m. Vokietijos anšliusas neparklupdė Lietuvos. Dar didesnis smūgis laukė 1940 m. birželio 15 d., pradėjusią dar vieną okupaciją, šį kartą – sovietų. Teodoro Reingardo likimas sunkus, jo skolas sovietai skaičiavo nuo revoliucijos laikų, o jis jų nė neslėpė, teigdamas, kad revoliuciją Leninas įvykdė žydų galvomis. latvių durtuvais ir rusų kvailumu.* Visus metus buvo tardomas ir kalinamas IX forte, kol įsiveržę vokiečiai paleido. Karui traukiantis į vakarus, šeimoje įvyko dar viena tragedija. Reingardo laukė laikinai atidėto likimo tęsinys ir ketvirtas kartas prie sienos. Šeima trauktis atsisakė. Duktė Irena laukė grįžtančio vyro, būsimo Lietuvos bibliotekininkų patriarcho Levo Vladimirovo. Sūnus Dimitrijus (Dima) tęsė studijas Kauno Vytauto Didžiojo Universitete, žmona negalėjo palikti vaikų vienų. Po karo, atsidūręs Bavarijoje, sergantis ir vienišas, kankinamas nostalgijos namams, šeimai ir Tėvynei, apsistojo Beyrentkas miestelyje netoli Miuncheno. Čia 1947 metais ir mirė. Jeigu ne kapitono J.Karvelio gražinti Lietuvai jo prisiminimai, vargu ar jį kas būtų beprisiminęs, nebent prezidentas V.Adamkus, kuris su Dima mokėsi.

Žentas L.Vladimirovas dar ilgai po karo per visą Sąjungą sėkmingai “medžiojo” iš Vilniaus Universiteto išvežtas knygas ir bent dalį jų sugrąžino. Už knygas ir dabartinius specialistus 16-osios divizijos kapitonas Levas Vladimirovas nusipelnė visos lietuvių tautos amžiną pagarbą. Jo vardas aukso raidėmis įrašytas į JTO Dago Hammeršeldo vardo bibliotekos, kurios direktoriumi jam pačiam teko būti, istoriją.

Sukaupęs didžiulę gyvenimo patirtį, rimtai susidūręs su pasaulio žemynais ir valstybėmis, taip pat sekdamas ir jų spaudą, kapitonas matė ir spėjo liūdną “supervalstybės” likimą. Susidūrus su Igarkos lietuvių kapinėmis, asmeniškai pajuto tautos netektis, tik vardan ko? Šviesesnis rytojus ir toliau žadamas, ginklais aprūpinta dar ir Afrika, Azija bei bananinės Amerikos respublikos. Tuo tarpu namuose nei kuo rengtis nei ką valgyti iki soties trūko. Tiesa, jūrininkai prie rublių dar gaudavo priedą “bonais”. Bet kiek tokių yra? Šalis griūva, reikalingos skubios reformos. Artimųjų ir draugų būrelyje apie tai pasikalbama. Galvojančių ir pasirengusių žmonių yra ir Klaipėdoje. Rusakalbius naujai galvoti skatino nuskurdusios Kaliningrado srities gyventojai. Tiesiog autobusais plūstantys ieškoti maisto į Lietuvą. Žaidimas demokratija Maskvoje laukė išbandymų. Rinkimai į AT parodė valdžios atitrūkimą nuo savosios liaudies. Draugai tiesiog agitavo Juozą dalyvauti rinkimuose ir pažadėjo paramą nuo klaipėdiečių. Rinkimai laimėti įtikinama balsų persvara ir nugalėtas ne bet kas, o pats divizijos vadas pulkininkas Ivan Černych. Rinkėjai buvo Juozo pusėje, apie tai net nedvejojo pats I.Černych’as ir bent tuokart sveikino tolimojo plaukiojimo kapitoną su pergale.

Juozo dalykinės savybės, bendravimas su žmonėmis, užsienio kalbų žinojimas ir sovietinės kanceliarijos išmanymas, labai pravertė Aukščiausiosios Tarybos deputato darbe. Jo žinios ir erudicija pravertė tuometinei respublikos valdžiai, o ryšiams su užsieniu jis buvo nepakeičiamas. Įdomiai klostėsi jo paties veikla. Tuometinė žiniasklaida ir informacija jo praktiškai beveik nepastebėjo, o faktiškai net užsieniečiams jiems suprantama kalba sugebėjo išaiškinti, kas čia Lietuvoje darosi. Todėl jis dar ir už Atlanto buvo laukiamas. Maskvos klerkai gana greitai pradėjo atskirti Vytauto Landsbergio raštų redakciją. Juos teko rimtai perskaityti ir ištirti, ar juose nėra kas užslėpta. Kapitonui belikdavo palinksėti, nes čia pirmininkas buvo nepralenkiamas. Valstybiniai pamatai Vilniuje buvo dedami sparčiai, nes Kremliaus vanagai pas save tuokart buvo išmušti iš vėžių. Jelcino ir Vilniaus komandos sutarė, kad būtina viską daryti iškart, dabar, nei lūkuriuoti, nes laiko liko nedaug. Nomenklatūra ir aukštieji kariškiai jau rezgė savo žaidimus. Naujieji Lietuvos deputatai, bent jų dauguma, nuolat lankė savo rinkėjus, rimtai bendravo su jaunimu ir tai darė įspūdį, bet ir čia jėgos buvo nelygios, netrūko ir perbėgėlių. Nuolatinės provokacijos ir platformininkų koordinuojami veiksmai telkė jėgas, pratrūkusias 1991 m. sausyje. Tam tikslui pasitelktos lietuvių kilmės aukštų karininkų gretos. Sunku buvo generoliškiems lampasams su papachomis net lietuviškai į minią prabilti. Prireikė Igarkos tremtinio paslaugų, tiesa, agituojant įtikinti nemokėjo. Teko tenkintis grąsinimais, kurie baigėsi kulkomis. Juozas Jermalavičius, platformininkų partijos lyderis, reikalavo tautiečių skirstytis, nes įvedama komendanto valanda, o valdžią perima nacionalinis gelbėjimo komitetas. Drąsos užteko valandai kitai, komitetas dingo kaip į vandenį, o kas jame dalyvavo -neprisipažino. Užsieniečiai suprato, kad čia jau riba, bet darbas iš esmės buvo padarytas. Užsienio šalių žmonės privertė savąsias valdžias pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, nors tie vis dar spyriojosi.

Baigęs darbą AT deputatas J.Karvelis grįžo į kranto tarnybą ir čia sulaukė pensijos. Namuose, pagaliau pagausėjusios šeimynos džiaugsmui, grįžo tėtis ir senelis, ir gali niekur nebeskubėti. Lankytojai pasiliko valdiškuose namuose, tik sveikata galėtų būti geresnė. Pagaliau buto sienos neprimins ir liko tos pačios, vis labiau primenančios jūreivišką kubriką. Bet Juozas niekam nesiskundė, o kam tą reikėjo matyti, nepersistengė. Negi tai teisinga? Kažkada, berods Graikijoje, kapitonas J.Karvelis, palikdamas uostą, užkabino ir ištraukė didelį senovinį inkarą ir perdavė jį jūrų muziejui. Dabar jis eksponatas ir lankytojai gali su juo susipažinti. Inkaras jūrininkui – vilties simbolis. Jį kapitonas J.Karvelis paliko mums!

                                            Tikėkime ir vilkimės

                  

Mažoji Lietuva , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra