Lietuvos paribio kultūros sargas – Marijonas Savickas

Autorius: Data: 2016-07-03, 08:05 Spausdinti

Lietuvos paribio kultūros sargas – Marijonas Savickas

Kunigas Marijonas Savickas. Autorės nuotr.

Dalia SAVICKAITĖ, Ceikiniai, www.voruta.lt

Dauguma atvykstančiųjų į Ignaliną nuo Vilniaus pravažiuoja nuorodą į Ceikinius.  Šis Lietuvos kampas ne ką mažiau vaizdingas nei Aukštaitijos NP kalvynai. Šiandien sunku įsivaizduoti, kad anksčiau – prieš kokį 70 tūkst. metų visa ši teritorija buvo jūros dugnas. Nutirpęs ledynas 2 km už Ceikinių paliko penktą pagal aukštį – 288,9 m Lietuvos kalvą – Nevaišius (Aukštojo kalva – 293,8 m, Ladakalnis – 175 m). Aukščiausiomis keteromis pravingiuoja Nemuno ir Dauguvos upių takoskyra. Ateina ji pro Ceikinius nuo Švenčionių, nusitęsia Daugėliškio, vėliau Zarasų pusėn. Šio krašto aukštumos – aukštupių žemė. Prof. Č.Kudaba Ceikinius vadino kalnų kaimeliu ir labai įspūdingai pasakodavo apie įstabų kaimo aidą, informuojantį kas, ką kokiame kaimo kampe veikia, kokias dainas dainuoja… Nuo senovės prekybinis ir karinis kelias, jungęs Vakarų ir Centrinę Europą su Rytų Europa, ėjo per Vilnių, Pabradę, pro karališkąjį Mindaugų dvarą Švenčionyse, Vidžius, Drūkšių pilį, Daugpilį į Rygą. Šį kelią rusų kronikos minėjo jau XI – XIII a. aprašydamos lietuvių ir slavų kovas. Pietrytinė Ignalinos rajono pusė papuolė į aktyvaus judėjimo zoną todėl joje jau buvo daug dvarų, nes vietovę „raižė“ keliai.

Kai kaimuose mažėja kultūros įstaigų, šiandienos krašto metraštininkai, paveldo saugotojai, bendruomenių telkėjai, žinių perteikėjai vėl tampa patriotiškai nusiteikę kunigai. Nors šiuose kraštuose pirmiausia kūrėsi evangelikų reformatų bažnyčios, dabar tai – katalikų parapijos. Ceikinių ir Mielagėnų  parapijų tikinčiuosius maldai kviečia kun. Marijonas Savickas. Jo rūpesčiu buvo gražiai suremontuota pati Ceikinių bažnyčia, gražiai tvarkomas Ceikinių bažnyčios šventoriuje palaidoto kunigo, Helsinkio grupės nario Karolio Garucko (1908 – 1979 m.) kapas. Kun. M.Savicko gerbiamas kolega aktyviai gynė bažnyčios ir žmogaus teises, pasisakė už blaivybę, kategoriškai atsisakiusė dalyvauti tarybų valdžios rinkimuose, su kolegomis rašė raštus dėl kunigų ir tikinčiųjų persekiojimo, tarybmečiu aktyviai gynė žmogaus teises ir įspėjo, kad į užsienio informacinę erdvę patenka perdėm optimistiška nuomonė apie tikėjimo laisvę tuometinėje Lietuvoje. Kunigas po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi. Tame pat šventoriuje ir tėvo Stanislovo bendrakursio, tremtinio kunigo Kazimiero Vaičionio, sakiusio, kad žmogus negali padaryti tiek, kad Dievas negalėtų atleisti kapas. Šalia ir vieno iš didžiųjų Lietuvos dainininkų Kipro Petrausko, kurio tėvas vargonininkavo Ceikinių bažnyčioje (brolis Mikas gimė Palūšėje), gimtinė. Pavasarį Ceikiniai patyrė netektį – sudegė bažnyčia. Beveik mėnesį jos likimas buvo neaiškus, nes Lietuvos bažnytinė vyriausybė atsisakė ją atstatinėti. Buvo pradėti rinkti parašai atstatymo leidimui gauti. Kun. M. Savickas ėmėsi titaniškų žygių ir po ilgų ir gan audringų derybų katalikų bažnyčios Lietuvoje vadovybė vis tik leido atstatinėti buvusį liaudies meno paminklą. Darbai sparčiai juda į priekį, žmonės iš paskutiniųjų aukoja atstatymo darbams.

Ir tai ne viskas apie Ceikinius. Garbusis kunigas Marijonas Savickas pasakojo, kad pastaraisiais metais remontuodami dabar jau sudegusią bažnyčią, darbininkai po altoriumi rado lobį. Manoma, kad tai sukilėlių palikimas, nes ją tvarkant tarp vargonų buvo rasta patalpa, kurioje, pasak jo, buvo slepiami sukilėliai. Senesniais laikais bažnyčioje vyko ir bajorų seimelio sueigos. Komunikabilusis kun. M.Savickas apie paveldą gali ir pasakoja daug visiems, kam tai įdomu. Tai – unikalus žmogus, kurio rankomis, tiesiogine ta žodžio prasme, gaivinamas visas šis rajono paribys. Turbūt reikia džiaugtis tuo, kad mums likimas dovanojo tokias pat pavardes ir gan panašų stotą, todėl daug kas yra linkę galvoti, kad šį žmogų liaupsinu giminystės ryšio vedina. Kaip bebūtų gaila, bet tas atitikimas – tik atsitiktinė likimo išdaiga, bet vis viena malonu, kai gerą humoro jausmą turintis M.Savickas pavadina pussere… Pamenu tuos laikus, kuomet jis, kaip vienas jauniausių rajono kunigų, lankydavo mano buvusioje darbovietėje – Palūšėje – kunigavusį Adalbertą Ulicką, pagelbėdavo jam vykstant didelėms bažnytinėms šventėms, kartu leisdavo laisvalaikį. Garbus senasis kunigas, jaunasis pagalbininkas, jų draugai, pakvietę mane šiai oriai kompanijai pravesti ekskursiją po Parką, labai džiaugėsi kartu dalyvavusiu M.Savicku, vadino jį Mariuku, kalbėjo, kad patikės jam savo senatvę… Tuokart, kopdami į piliakalnius, senieji kunigai atsirėmė į jo tvirtą petį. Atviros širdies kunigas – žmogus yra malonus ir savo luomo žmonėms, ir su šypsena pasitinka visus, apsilankančius jo tarnystės vietose: Ceikiniuose ir Mielagėnuose. Jis pats jau tapo puikiu gidu, mielai pasakoja apie šias ir kitas savo tarnystės vietas: stebuklingąjį šaltinį jo pastangomis suremontuotoje Paringio bažnytėlėje, vargus tvarkant Smalvų maldos namus. Anykštėnai didžiuodamiesi M.Savicką laiko savo kraštiečiu. Šioje poetiškoje žemėje jis gimė 1950 m. Negalėdamas iškart įstoti į Kauno kunigų seminariją 1968–1970 m. dirbo miško kirtėju, laiškanešiu, kol buvo pašauktas atlikti privalomąją karinę tarnybą sovietinėje kariuomenėje. 1970–1972 m. jis tarnavo kariniuose daliniuose Glazgove (Irkutsko sritis, Rusija) ir netoli Prževalsko Kirgizijoje, kur likvidavo žemės drebėjimo pasekmes.

Mielagėnų bažnyčia

Kunigas aktyviai dalyvauja bendruomenės gyvenime. Mielagėnų bažnyčioje saugoma Mielagėnų vėliava su herbu. Mielagėnų herbas – iksas, arba susikirtimas, simbolizuojantis čia ėjusių gan svarbių prekybinių kelių sankirtą. Mielagėnai minimi jau XVII a. pabaigoje. Dokumentai rodo, kad Paliesiaus, Mielagėnų ir Krikonių dvarų savininkai buvo Livonijos taurininkai Justina ir Kazimieras Kublickiai. Būtent jie ir prisidėjo prie to, jog Mielagėnai buvo viena dvasiškai bei materialiai turtingiausių gyvenviečių. Jų dėka Mielagėnai įgijo miestelio statusą, jų prašymu LDK kunigaikštis Stanislovas Augustas 1768 m. rugpjūčio 13 d. suteikė privilegiją Mielagėnuose rengti savaitinius turgus ir tris metinius prekymečius. Tai ne tik kėlė Mielagėnų, jų savininkų autoritetą, bet ženkliai įtakojo ir ekonominį gyvenimą. Bažnyčia buvo gausiai apdovanota ir nuolat remiama. Dabartinė bažnyčia buvo pradėta statyti 1779 m. J. Kublicko lėšomis. Pačios parapijos dydis ilgus gyvavimo šimtmečius beveik nesikeitė. Ši bažnyčia nepatyrė nei gaisrų, nei sugriovimų. Joje kunigavo daug iškilnių kunigų, išsiskiria 1925-1939 m. kunigavęs šviesuolis Karolis Gumbaragis. Jis 1926 m. įkūrė Mielagėnuose Šv. Kazimiero draugijos skyrių, platino lietuvišką spaudą, buvo persekiotas Lenkijos administracijos, o bolševikų ištremtas į Sibirą. M.Savickas, pernai minėjęs kunigystės jubiliejų, į Mielagėnus buvo paskirtas 1983 m. Šiuo metu jis yra dvidešimtasis ir ilgiausiai iš Mielagėnų bažnyčioje kunigavusių – net 33 metus. Labiausiai kunigas džiaugiasi, kad parapijos žmonės – religingi. Net aštuoni parapijiečių vaikai tapo kunigais. Du iš jų kunigystę pasirinko jau jam vadovaujant parapijai. Vidas Smagurauskas – net tapo jo „viršininku“ Ignalinoje…

Tik atvykę į Mielagėnus suprasite, kodėl M.Savicko veikla išskirtinė: toks įspūdis, kad bažnyčia – dar vadinama – mažąja Katedra – ir ją supantys pastatai yra lyg atskiras kaimo „mikrorajonas“, lyg gabalėlis kaimo, apšviesto galingais prožektoriais. Jus pasitiks kažkokia šviesa, kurią galima mistifikuoti ir vadinti dvasios namų šviesa, bet, greičiausiai, tai – šviesiai ir šviežiai dažytų pastatų skleidžiamas gaivumo pojūtis. Bažnyčią supanti klebonija, parapijiniais senelių namais paverstas apleistas darželio pastatas, gautas kaip kompensacija už nacionalizuotus bažnyčios statinius… Visa tai atsirado kunigo M.Savicko rūpesčiu su rėmėjų iš Vokietijos miesto Klopenburgo pagalba. Jo prašymu lėšų skyrė ir rajono savivaldybė, bet kažkas turėjo pradėti planuoti, prašyti, veikti. Kun. M.Savicko mintis, matyt, tikrai materiali, nes visi jo sumanymai virsta realybe, už savo darbus yra tapęs LŽŪ ministerijos konkurso „Lietuvos kaimo spindulys“ nominacijos „Išradingas kaimo aplinkos gražintojas“ laureatu (2008 m.). Už indėlį ugdant moralinį, dvasinį ir tautinį Ignalinos rajono bendruomenės sąmoningumą, ilgametę veiklą socialinės paramos ir labdaros, aplinkos tvarkymo, kultūros ir meno puoselėjimo srityse jam suteiktas Ignalinos rajono garbės piliečio vardas (2005 m.), 2015 m. buvo apdovanotas Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“.

Nesu girdėjusi, kad jis kam neatvertų Mielagėnų bažnyčios durų ir neleistų pasigėrėti joje saugomais Vincento Smakausko tapybos ir skulptūros darbais, įstabiai drožinėta neobarokine sakykla su horeljefais ir dviejų angeliukų skulptūromis, skulptoriaus Labanauskio (1853 m.) stulbinančiomis neogotikinėmis meniškai drožtinėmis vidinėmis durimis, J.Fražė darbo metaliniu barokiniu ornamentuotu tabernakuliu. Kunigas besidomintiems visada maloniai papasakoja parapijos ir bažnyčios, neatsiejamai susijusios su miesteliu ir netolimo Paliesiaus dvaru,  istoriją, pristato V.Smakausko gyvenimo ir kūrybos istoriją. V. Smakauskas – vienas ryškiausių Vilniaus meno mokyklų atstovų. Jis išsiskyrė aukšta intelektualine kultūra bei kūrybiniu visapusiškumu. Vienodai tobulai kūrė tapybos, skulptūros, grafikos darbus, analizavo dailės teoriją. Netolimo Krikonių dvaro dvarininkaitės E. Kublickaitės vyras V. Smakauskas pats buvo 1797 m. gimęs Vilniuje (mirė – 1876). Dirbdamas provincijoje turėjo galimybes stebėti kaimo žmonių gyvenimą. Iš šiandienos žvelgiant paradoksalu, bet jis paveiksle „Žydų vestuvės“ pirmasis Lietuvoje nutapė cimbolus, o mūsų amžiuje Mielagėnų parapijos muzikantas J.Lechovickas visoje Lietuvoje garsėja, kaip ypatingos grojimo manieros cimbolininkas… Mielagėnų bažnyčią puošia jo tapyti didingi paveikslai „Šv. Matas Evangelistas“, „Šv. Morkus Evangelistas“, „Šv. Lukas Evangelistas“, „Šv. Jonas evangelistas“, didįjį altorių puošia jo paveikslas „Šv. Jonas Krikštytojas“, presbiterijoje – „Jėzus Kristus Nukryžiuotasis“. 1838 m. jis sukūrė portiką puošiančias didingas Šv. Petro ir Šv. Povilo stiuko skulptūras, o presbiterijoje – Kublickių biustus bei paminklinę lentą. M.Savicko rūpesčiu V.Smakausko paveikslus restauravo puikūs restauratoriai iš Sankt Peterburgo V.Korbanas ir V.Nikiforovas (net vėliau priėmęs katalikybę).

Nesibaigiančių rūpesčių rate kun. Marijonas Savickas randa laiko kiekvienam atvykusiam. O jo durys retai užsidaro: čia ir parapijiečiai, ir vietos bei respublikos politikai su savo priešrinkiminiais pažadais, ir šeimos šventes švęsti susiruošę, ir bėdos prispausti, ir menotyrininkai, ir žurnalistai, ir turiningų vasaros įspūdžių beieškantys, o pastaruoju metu ir į gretimo Paliesiaus dvaro muzikinius renginius bevykstantys… Dažnam atvykstančiam jis nepatingi varpais paskambinti, o išvažiuojant jus peržegnos… Ir nors būsite ne iš šios parapijos – pasijusite pakylėti link dangaus. O tai padaro vienas geras, jautrus, atidus žmogus – kunigas Marijonas Savickas.

Katalikų kunigai , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra