Pokalbis su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktoriumi hum. m. dr. Arūnu Bubniu.
Pirmiausiai pasakykite, kokius darbus vykdo Jūsų departamentas?
Šios pareigos man yra naujos, nes anksčiau daug metų dirbau Lietuvos istorijos institute mokslo darbuotoju, tačiau neseniai, nuo 2009 m. sausio pabaigos, perėjau dirbti į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau Centras) Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento (toliau GRTD) direktoriaus pareigas. Pagal įstatymą Centras yra tarpžinybinė valstybės institucija, tirianti visas genocido bei nusikaltimų žmonijai ir žmoniškumui apraiškas, Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais, taip pat ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijoms procesus, inicijuojanti genocido organizatorių bei vykdytojų teisinį įvertinimą, įamžinanti laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimą. Centras susideda iš keleto struktūrinių padalinių: Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento, Memorialinis departamento su Genocido aukų muziejumi, Specialiųjų tyrimų skyriaus, Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos ir kitų padalinių. Kiekvienas departamentas yra suskirstytas į keletą skyrių. O mūsų departamentą (GRTD) sudaro du skyriai, tai Istorinių tyrimų programų ir Archyvinis vardynų skyriai. Iš viso departamente dirba 26 darbuotojai, iš jų 10 – Istorinių tyrimų programų skyriuje ir 16 – Archyviniame vardynų skyriuje.
Gal galėtumėte apibūdinti kiekvieną skyrių, kuo užsiimama?
Svarbiausias departamento tikslas yra okupacinių totalitarinių režimų padarytų nusikaltimų Lietuvoje tyrimas. Tai viena strateginė kryptis, o kita – pasipriešinimas okupaciniams režimams: ir sovietiniam, ir nacistiniam. Tyrimų objektas yra Lietuvos Respublikos teritorijoje 1939–1991 m. veikusios okupacinės valdžios civilinės, karinės ir policinės institucijos, partijos, organizacijos bei grupuotės, vykdžiusios nusikalstamą politiką ir propagavusios antihumanišką ideologiją, dalyvavusios vykdant nusikaltimus žmoniškumui, genocidą bei karo nusikaltimus, persekiojusios Lietuvos gyventojus dėl jų pasaulėžiūros, priklausymo etninėms, tautinėms, religinėms, socialinėms ar politinėms grupėms, pasipriešinimo okupacijai. Tyrinėtinų problemų spektras ganėtinai platus. Šiuo metu Istorinių tyrimų programų skyriuje (skyriaus vedėja Edita Jankauskienė) vykdomos tokios ilgalaikės programos:
1) „Pirmoji sovietinė ir nacistinė okupacija. Antisovietinė ir antinacinė rezistencija 1940–1944 m.“;
2) „Kultūrinio gyvenimo sovietizavimas Lietuvoje 1940–1990 m.“;
2) „Kultūrinio gyvenimo sovietizavimas Lietuvoje 1940–1990 m.“;
3) „Lietuvos laisvinimo byla Vakaruose“;
4) „KGB Lietuvoje“;
5) „70 metų Lietuvos okupacijai ir aneksijai bei kovai už nepriklausomybę“.
Kiekviena programa yra suskirstyta į keletą temų, programoms vadovauja mokslinio darbo patirtį turintys specialistai. Siekiama ne tik mokslinių rezultatų, bet ir išlaikyti tyrimų tarpdisciplininį pobūdį, įtraukti įvairių sričių specialistus, bendradarbiauti su panašiomis Centrui užsienio šalių (Lenkijos, Ukrainos) institucijomis bei istorikais, dalyvauti visuomenės švietimo programose, skelbti tyrimus užsienio kalbomis. Skyriaus darbuotojai taip pat ruošia istorines ir archyvines pažymas kitiems Centro padaliniams, Generalinei prokuratūrai, teismams bei piliečiams, pagal savo tyrimų problematiką konsultuoja įvairias valdžios įstaigas, žiniasklaidą, bendradarbiauja su internetinėmis svetainėmis www.genocig.lt ir www.kgbdocument.eu.
Moksliniai tyrimai sudaro tik mažesnę Centro veiklos dalį. Remiantis Centro darbuotojų atliktais tyrimais, priimami teisiniai aktai dėl socialinės paramos okupacijų aukoms ir laisvės kovų dalyviams. Tyrimai suteikė galimybę šimtams žmonių sužinoti žuvusių ar dingusių be žinios artimųjų likimus. Sukurtos ir nuolat papildomos politinių kalinių, tremtinių, ginkluoto pasipriešinimo dalyvių kompiuterinės duomenų bazės. Grįžtant prie mūsų departamento skyrių darbo, sakyčiau, moksliniams tyrimams jėgų turime per mažai, nes istorinius tyrimus vykdo tik 7 darbuotojai, 3 iš jų dirba puse etato. Palyginus su Lietuvos istorijos institutu ar Vilniaus universitetu, kitomis mokslo bei mokymo įstaigomis, tai yra labai mažos pajėgos.
Kitas mūsų departamento skyrius yra Archyvinis vardynų skyrius (skyriaus vedėja Rita Godliauskienė), kurio svarbiausi darbo uždaviniai yra informacijos apie Lietuvos gyventojų genocidą ir pasipriešinimą okupaciniams režimams rinkimas, kaupimas bei sisteminimas. Surinktos informacijos pagrindu formuojamos kompiuterinės duomenų bazės ir po to sudarinėjami represuotų Lietuvos gyventojų (ištremtų, kalintų, nužudytų) vardynai. Šitas darbas pradėtas dirbti seniai. Jo ištakos siekia 1988 m., kai pradėjo veikti prof. J. Juzeliūno vadovaujama Sąjūdžio komisija stalinizmo nusikaltimams tirti. Šios komisijos pagrindu susiformavo Represijų Lietuvoje tyrimo centras, kuriam ilgą laiką vadovavo dabartinė Centro generalinė direktorė Birutė Burauskaitė. 1997 m. Represijų Lietuvoje tyrimo centras buvo prijungtas prie LGGRTC bei tapo Archyviniu vardynų skyriumi, kuris ir toliau tęsia pradėtą darbą – sudarinėti sovietmečiu represuotų žmonių vardinius sąrašus (vardynus), pavadintus „Lietuvos gyventojų genocidu“.
Skyrius užsibrėžęs išleisti 10 tomų su daugiau kaip 200 tūkst. nuo teroro nukentėjusių žmonių pavardėmis. Jau yra jau išleista keletas tomų didelės apimties vardynų. Pirmas „Lietuvos gyventojų genocido“ tomas (1939–1941 metai) buvo išleistas 1992 m. Dabar yra ruošiama nauja 1948 metams skirta vardyno knyga. Kaip žinome, masinės sovietinės represijos baigėsi 1953 m., su Stalino mirtimi. Todėl reikės nuodugniai ištirti ir 1949–1953 metų laikotarpį. Minėtuose vardynuose yra surašomi tie nukentėjusieji žmonės, apie kuriuos surandame žinių įvairiuose šaltiniuose: ar tai būtų buvusių KGB ir Vidaus reikalų ministerijos archyvų bylos, ar iš gyventojų gaunamos anketos arba istorinėje literatūroje paminėti faktai ir pavardės. Daugiausiai informacijos vardynuose galima surasti apie buvusius tremtinius ir politinius kalinius. Žinoma, toks darbas reikalauja daug kruopštumo ir laiko, todėl negali būti padaromas per kelis metus. Šis darbas niekada nebus šimtu procentų tikslus ir pilnas, kadangi okupacijų dešimtmečiais nukentėjo dešimtys ir net šimtai tūkstančių žmonių.
Archyvinio vardynų skyriaus darbuotojai taip pat renka ir sistemina medžiagą apie buvusius sovietinių represinių struktūrų darbuotojus (KGB karininkus, vadinamuosius liaudies gynėjus (stribus), slaptuosius bendradarbius (agentus ir informatorius)). Galima pasidžiaugti skyriaus darbuotojų valstybiniu įvertinimu ir pripažinimu. Š. m. vasario 16 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas aštuonias Archyvinio vardynų skyriaus darbuotojas apdovanojo „Ordino už nuopelnus Lietuvai medaliu“.
Archyvinis vardynų skyrius iki šiol nesudarinėjo nacių okupacijos laikotarpiu represuotų Lietuvos gyventojų (lietuvių, lenkų, žydų ir kt. tautybių) sąrašų. Užbaigus sovietmečio vardynų sudarymą, reikės imtis šito darbo. Nacių laikotarpio medžiaga iki šiol nebuvo sistemingai renkama ir tvarkoma. Nors nacistinės okupacijos laikotarpis buvo trumpas (1941–1944 m.), tačiau Lietuvos gyventojai patyrė didelius nuostolius. Ypač žiauri buvo Lietuvos žydų tragedija, apie 90–95 proc. Lietuvos žydų buvo nužudyta Antrojo pasaulinio karo metais. Jeigu pamėginsime sudaryti kalintų ir nužudytų Lietuvos žydų vardyną (tokių buvo apie 200 000 žmonių), tai įsivaizduokite, koks tai bus sunkus ir sudėtingas darbas. Didelė problema yra nacių okupacijos laikotarpio archyvinių dokumentų trūkumas. Manau, kad pagal išlikusius dokumentus, turbūt, įmanoma bus nustatyti ne daugiau 70 procentų nužudytųjų Lietuvos žydų pavardžių. Šiame darbe labai praverstų bendradarbiavimas su kitomis užsienio institucijomis, pvz., su Jad Vašem memorialu Jeruzalėje, Vokietijos, Rusijos, Lenkijos ir kitų šalių archyvais bei muziejais.
Galbūt galite pasakyti, kas padaryta ir kas šiais metais daroma, kas numatoma ir kokie tos veiklos rezultatai?
Jeigu kalbėčiau apie rezultatus, tai daugiausiai mūsų departamento ir Centro leidybos skyriaus darbuotojų pastangomis leidžiamas mokslinis žurnalas „Genocidas ir rezistencija“. Jis leidžiamas nuo 1997 m. ir išeina dukart per metus. Vienas numeris išleidžiamas pavasarį, o kitas – rudenį. Jame dažniausiai publikuojami Centro istorikų, kitų darbuotojų darbai – moksliniai ir populiarūs straipsniai, įvairios dokumentų publikacijos. Taip pat Leidybos skyrius leidžia įvairius leidinius – mokslines knygas, politinių kalinių ir tremtinių atsiminimus, partizanų dienoraščius, dokumentų rinkinius. Šiais metais turėtų pasirodyti mūsų darbuotojo dr. Juozo Banionio knyga apie lietuvių išeivijos Vakaruose pastangas kovoti dėl Lietuvos valstybingumo 1940–1974 m. Turėtų išeiti vardyno, skirto 1948 m. represijoms, antroji knyga, be to, parengtas dokumentų rinkinio „KGB slaptieji archyvai“ rankraštis.
Centras ir mūsų departamentas taip pat organizuoja mokslines konferencijas bei įvairius atmintinų dienų minėjimus, pavyzdžiui, šių metų kovo pabaigoje buvo surengta konferencija, skirta paminėti 1949 m. kovo trėmimus. Būtent tais metais buvo pats didžiausias trėmimas per visą Lietuvos istoriją, jis vyko ne tik Lietuvoje, bet panašiu metu visose trijose Baltijos šalyse. Š. m. vasario 16 d. Centras surengė konferenciją Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio 1949 m. deklaracijos 60–mečiui paminėti. Buvo planuota surengti konferenciją, skirtą Molotovo–Ribentropo pakto bei Baltijos kelio metinėms pažymėti, deja, šio renginio teko atsisakyti dėl Centrui, kaip ir kitoms valstybinėms įstaigoms, sumažinto finansavimo.
Prašome pasakyti, kokie uždaviniai laukia ir ką ruošiatės artimiausiais metais pateikti visuomenei arba kokios naujos ar būsimos programos yra formuojamos, daromos?
Formuojant ir realizuojant GRTD mokslo tiriamąsias programas, didelį darbą atliko mano pirmtakas dr. Arvydas Anušauskas, kuris 10 metų vadovavo GRT departamentui. Daugiausiai jo pastangomis buvo suformuotas darbuotojų kolektyvas, leidžiamas mokslinis žurnalas, knygos, rengiamos konferencijos ir t. t. Buvo patvirtintos mokslinės tiriamosios programos, kurios paprastai vykdomos 5–8 metus, daugumos jų laikas baigsis 2010 m. Tad kitais metais reikės galvoti apie naujų programų formavimą ir tvirtinimą arba senų programų, jeigu jos liks nepakankamai ištyrinėtos, pratęsimą. Manyčiau, reikėtų pradėti tokius naujus ir svarbius darbus, kaip nacių okupacijos metais represuotų bei žuvusių Lietuvos gyventojų vardyno sudarymą, Lenkijos politikos tyrimą Vilniaus krašte 1920–1939 m., suaktyvinti nacistinio ir sovietinio genocido bei teroro vykdytojų duomenų bazių formavimą. Reikėtų pabandyti paskaičiuoti arba patikslinti ir kitus Antrojo pasaulinio karo bei stalinizmo laikų Lietuvos gyventojų nuostolius ir netektis. Pvz., mes neturime patikimų duomenų apie karo ir partizaninių veiksmų Lietuvoje aukas (dėl bombardavimų bei kautynių žuvusius civilius gyventojus, sovietinių ir lenkų partizanų nužudytus asmenis), pokario partizaninio karo (1944–1953) aukas abiejose kovojančiose pusėse.
Kuo skiriasi Jūsų centras nuo kitų institucijų?
Lietuvoje mokslinius istorinius tyrimus vykdo kelios mokslinės ir pedagoginės institucijos. Centras pasižymi tuo, kad mes koncentruojamės į Lietuvos istorijos XX amžiaus okupacijų laikotarpį, tai yra tiriame laikotarpį nuo 1940 iki 1990 m. Mes tiriame sovietinio bei nacistinio teroro ir genocido politiką, taip pat ginkluotą ir neginkluotą pasipriešinimą okupaciniams režimams. Čia yra Centro specifika. Žinoma, kai kurie tyrimai, galbūt, yra labai panašūs, tarkime, į Lietuvos istorijos instituto atliekamus tyrimus, bet paminėtos strateginės kryptis ir toliau liks tos pačios – genocidas ir rezistencija. Pastaruoju dešimtmečiu Centro darbuotojų atliktas tiriamasis darbas padarė žymią įtaką Naujausiųjų laikų Lietuvos istorijos tyrimams, suformavo ir išplėtojo kai kurias tyrimų kryptis (sovietinis teroras, partizaninis pasipriešinimas, KGB veikla Lietuvoje). Šis darbas truks dar nemažai metų, bus tęsiamas represuotųjų vardynų ir mokslinių knygų bei dokumentų rinkinių leidimas.
Gal aš blogai supratau, bet jeigu ne, tai prašau paaiškinti, kodėl į LGGRT centro programas nebuvo įrašyta Vilniaus krašto okupacija nuo 1920 m. iki 1939 m. ir Klaipėdos krašto okupacija nuo 1939 iki 1945?
LR Seimo 1997 m. priimto „Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo“ 4–ame straipsnyje rašoma, kad Centro uždavinys yra okupacinių režimų 1939–1990 metais vykdyto Lietuvos gyventojų fizinio bei dvasinio genocido ir pasipriešinimo šiems režimams tyrimas […]. Centras taip pat tiria 1920–1939 m. Vilniaus krašte okupacinio režimo vykdytą politiką bei pasipriešinimo jai procesus. Taigi įstatymas netgi įpareigoja Centrą tyrinėti Jūsų paminėtas temas. Lenkiškojo režimo politikos Vilniaus krašte (1920–1939) tyrimas taip pat yra GRTC uždavinys, bet realiai tokie tyrimai iki šiol Centre nebuvo atliekami. Tačiau tai nereiškia, kad ir ateityje nebus tai daroma. Man būtų sunku paaiškinti, kodėl šios temos nebuvo iki šiol tiriamos, kadangi Centre vadovauju tik nuo š. m. sausio. Spėčiau, kad tai buvo padaryta dėl tam tikrų prioritetų pasirinkimo. Kadangi Lietuva ir jos gyventojai labiausiai nukentėjo ilgai užtrukusios sovietinės okupacijos bei aneksijos metais, tai svarbiausias dėmesys ir pastangos buvo sutelktos būtent šio laikotarpio tyrimams. Kita vertus, neįmanoma vienodu intensyvumu tyrinėti visas reikalingas temas, nes tam paprasčiausiai neužtenka darbuotojų. Galbūt, turėjo įtakos ir politinė konjunktūra nes, pastarąjį dešimtmetį politikai nuolatos pabrėždavo Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo bei strateginės partnerystės svarbą, todėl buvo stengiamasi nekomplikuoti tarpusavio santykių skaudžių istorinių problemų nagrinėjimu. Klaipėdos krašto 1939–1945 m. okupacijos problema nebuvo intensyviau tiriama, turbūt, dėl to, jog manyta, kad šią temą intensyviau tyrinės Klaipėdos universiteto istorikai.
Kalbėjosi Auksė Kekytė, Irena Stonkutė ir Juozas Vercinkevičius
Nuotraukoje: Raudonosios armijos dalinys (rugsėjo 19 d.) prie Vilniaus katedros
Voruta. – 2009, lapkr. 7, nr. 21 (687), p. 8.
