Lietuvos okupacija ir aneksija 1940 metais

Autorius: Data: 2020-06-13 , 10:03 Spausdinti

Lietuvos okupacija ir aneksija 1940 metais

RAUDONOSIOS ARMIJOS DALINIAI PERŽENGIA LIETUVOS RESPUBLIKOS SIENĄ. 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, P-45730.

www.voruta.lt

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą ir įjungė ją į savo sudėtį. Prasidėjo sovietinės okupacijos laikotarpis, per kurį Lietuvos žmonės įvairiais būdais priešinosi režimui ir kovojo dėl šalies laisvės. Po beveik 50 sovietinės okupacijos metų, 1990 m. kovo 11 d., Lietuva atstatė suverenitetą ir vėl tapo nepriklausoma valstybė.

Minint Lietuvos okupacijos 80-ąsias metines, Lietuvos ypatingasis archyvas parengė parodą, atspindinčią sovietinės okupacijos ir aneksijos procesus. Parodoje skelbiami dokumentai ir nuotraukos saugomos Lietuvos ypatingajame archyve, Lietuvos centriniame valstybės archyve, Pasieniečių muziejuje.

1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasirašė nepuolimo sutartį ir jos slaptuosius protokolus dėl Vidurio ir Rytų Europos pasidalijimo interesų sferomis (vadinamą Molotovo-Ribentropo paktą). Suokalbis nulėmė tolesnę įvykių eigą ir Lietuvos valstybės likimą. Pagal Vokietijos ir SSRS 1939 m. rugsėjo 28 d. sutarties slaptąjį papildomą protokolą Lietuva pateko į Sovietų Sąjungos interesų sferą. Panaudojus spaudimą, SSRS pasiekė, kad 1939 m. spalio 10 d. būtų pasirašyta Vilniaus ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvai bei Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutartis. Lietuvai buvo perduotas tuo metu Raudonosios armijos užimtas Vilniaus kraštas, o Lietuvoje dislokuotos 20 tūkst. karių Raudonosios armijos įgulos. Pasirašius šią sutartį buvo apribota savarankiška Lietuvos užsienio politika, prarastas neutralios valstybės statusas ir sudarytos prielaidos Lietuvos okupacijai. Pablogėjo ir šalies vidaus politinė padėtis. Dėl iš išorės patirtų sukrėtimų 1939 m. du kartus keitėsi vyriausybės. Opozicija brandino autoritarinio režimo pakeitimo planus. Suaktyvėjo Maskvos inspiruota priešvalstybinė Lietuvos komunistų partijos (LKP) veikla.

1940 m. kovo mėn. Sovietų Sąjunga ėmė rengtis Lietuvos okupacijai. Gegužės–birželio mėn. pasiruošta karinei intervencijai, birželio 11 d. patvirtintas Lietuvos karinės okupacijos planas. Užpulti Lietuvą numatyta birželio 15 d. Agresijai pateisinti kurtos įvairios dingstys.

Gegužės 25 d. Sovietų Sąjunga apkaltino Lietuvą tariamai grobiant raudonarmiečius, birželio 7 d. ir 9 d. – laužant 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos-SSRS sutartį. Lietuvos Vyriausybės sudaryta komisija ištyrė pareikštus kaltinimus ir nustatė jų nepagrįstumą, tačiau Maskva toliau eskalavo tariamo raudonarmiečių grobimo versiją. Norint sumažinti įtampą, birželio 13 d. iš pareigų buvo atleisti vidaus reikalų ministras Kazys Skučas ir Valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis, kuriuos SSRS kaltino antisovietiniais veiksmais. Birželio 14 d. Sovietų Sąjunga paskelbė ultimatumą Lietuvai: pareikalavo atiduoti teismui K. Skučą ir A. Povilaitį, sudaryti naują, Maskvai palankią vyriausybę, užtikrinti laisvą Raudonosios armijos dalinių įžengimą į Lietuvą.

Naktį iš birželio 14-osios į 15-ąją vykusiame Lietuvos Vyriausybės posėdyje Prezidentas Antanas Smetona siūlė atmesti ultimatumą ir ginklu priešintis agresijai, tačiau dauguma Vyriausybės narių ir į posėdį iškviesti kariuomenės vadai atmetė ginkluoto pasipriešinimo galimybę. Nusprendus nesipriešinti, buvo laikoma, kad ultimatumas priimtas. Birželio 15 d. Maskva pranešė, kad dėl jai palankios vyriausybės sudarymo reikės tartis su į Lietuvą išvykstančiu SSRS užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotoju Vladimiru Dekanozovu. Tuomet A. Smetona apsisprendė pasitraukti iš Lietuvos, pavedė Ministrui Pirmininkui Antanui Merkiui laikinai jį pavaduoti ir birželio 16 d. perėjo Lietuvos–Vokietijos sieną.

Birželio 15 d. Sovietų Sąjunga pradėjo Lietuvos okupaciją. Ryte Raudonosios armijos grupės įsiveržė į Lietuvos teritoriją netoli Eišiškių, užpuolė Švenčionėlių pasieniečius, pagrobė Vilniaus ir Alytaus pasienio barų policininkus, apšaudė pasienio policijos sargybos būstinę Ūtoje. Žuvo policininkas Aleksas Barauskas. 15 val. Raudonosios armijos daliniai įžengė į Lietuvą. Šalies Vyriausybei priėmus ultimatumą, Lietuvos visuomenė buvo suklaidinta ir kariuomenė nestojo ginti valstybės. Po kelių dienų, birželio 17-ąją, SSRS okupavo Latviją ir Estiją. Siekdama sudaryti Baltijos šalių okupacijos ir aneksijos teisėtumo įspūdį, Sovietų Sąjunga karinę intervenciją derino su politinėmis kombinacijomis: okupuotų valstybių vyriausybių pakeitimu savo marionetinėmis struktūromis, kurios turėjo užtikrinti sklandų šalių inkorporavimą į SSRS.

Birželio 15 d. pavakare iš Maskvos į Kauną atskridęs V. Dekanozovas ėmė koordinuoti Lietuvos okupacijos ir aneksijos veiksmus. Iš kartu atvykusių sovietinių represinių žinybų bei SSRS pasiuntinybės Lietuvoje darbuotojų, Raudonosios armijos įgulų vadų ir LKP centro komiteto (CK) narių jis sudarė specialią grupę, kuri rikiavo tolesnius įvykius. Inscenizuotas tariamai teisėtas Lietuvos Vyriausybės pakeitimas ir sudaryta marionetinė Justo Paleckio vyriausybė. Birželio 17 d. A. Merkiui patvirtinus Vyriausybę, J. Paleckis pradėjo eiti Prezidento pareigas, o Vyriausybei ėmė vadovauti Vincas Krėvė-Mickevičius. Palaipsniui į ją įtraukti nauji nariai komunistai: liepos mėn. jie sudarė vyriausybės narių daugumą.

Pasivadinusi Liaudies vyriausybe, ji ėmė griauti Lietuvos valstybės santvarką ir rengti prielaidas Lietuvos aneksijai. Buvo paleista Valstybės taryba ir Seimas, uždraustos Lietuvos politinės, visuomeninės, kultūrinės ir religinės organizacijos, uždaryti periodiniai leidiniai, išskyrus pradėjusius eiti komunistinius, pradėta kurti milicija, pagal Raudonosios armijos pavyzdį pertvarkyta kariuomenė. Pradėtas teroras prieš Lietuvos valstybės tarnautojus, politinių partijų vadovus, kitus okupaciniam režimui nepalankius asmenis. Tenkinant SSRS reikalavimus birželio 15 d. suimti K. Skučas ir A. Povilaitis. Birželio 19 d. Kauno geležinkelio stotyje suimtas į Lietuvą iš užsienio grįžęs buvęs Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Augustinas Voldemaras. Birželio 19 d. vidaus reikalų ministru paskyrus komunistą Mečislovą Gedvilą, o Valstybės saugumo departamento direktoriumi – LKP CK sekretorių Antaną Sniečkų, prasidėjo masinės represijos prieš šalies gyventojus. Birželio 25 d. legalizuota LKP vykdė visus Maskvos nurodymus, aktyviai rėmė okupaciją, rengė mitingus, kuriuose reikalavo pakeisti valstybės santvarką.

Siekiant įforminti Lietuvos aneksiją, pagal sovietinį pavyzdį liepos 14–15 d. organizuoti rinkimai į Liaudies seimą. Jų išvakarėse, naktį iš liepos 11-osios į 12-ąją, įvykdyti pirmieji masiniai areštai: suimta daugiau kaip 500 Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjų, siekiant iš viešojo gyvenimo pašalinti politines jėgas, galėjusias sutrukdyti aneksijai, įbauginti gyventojus ir priversti juos ateiti balsuoti. Okupacijos ir teroro sąlygomis žmonės negalėjo laisvai išreikšti savo valios, dalis gyventojų boikotavo rinkimus, įvairiai protestavo prieš juos. Rinkimų rezultatai buvo suklastoti.

Liepos 17 d. Taline susitikę trijų okupuotų Baltijos valstybių okupaciją koordinavę SSRS emisarai suderino šių šalių inkorporavimo į Sovietų Sąjungą planą. Laikantis G. Dekanozovo direktyvų, LKP išvystė kampaniją, kurioje reikalavo prijungti Lietuvą prie SSRS. Liepos 21 d. prasidėjus Liaudies seimo sesijai, komunistai ėmė vadovauti jos darbui. Jų iniciatyva liepos 21 d. Seime pareikšta, kad Lietuvoje įvedama sovietinė santvarka ir Lietuva skelbiama Lietuvos SSR. Tą pačią dieną paskelbta Seimo deklaracija apie Lietuvos įstojimą į Sovietų Sąjungą, liepos 22 d. ir 23 d. – dekretai dėl žemės ir bankų bei stambios pramonės nacionalizavimo. Seime sudaryta įgaliotoji komisija, kuri turėjo vykti į Maskvą ir „parvežti į Lietuvą Stalino saulės“. Liaudies seimo deklaracijos buvo neteisėtos, primestos Lietuvai okupacinės valdžios, neatitiko ir neišreiškė lietuvių tautos valios.

1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS Aukščiausioji Taryba priėmė galutinį Lietuvos aneksijos įforminimo aktą – įstatymą dėl Lietuvos SSR priėmimo į Sovietų Sąjungą. Tą pačią dieną į SSRS sudėtį buvo įjungtos ir kitos okupuotos Baltijos valstybės – Latvija ir Estija.

Lietuvos inkorporavimas į SSRS sudėtį sukrėtė Lietuvos ir užsienio visuomenę. Lietuvos Respublikos diplomatai užsienyje reiškė protestus prieš Lietuvos okupaciją ir aneksiją, įteikė juos šalių, kuriuose buvo akredituoti, vyriausybėms, taip pat siuntė juos į Kauną. Daugelis didžiųjų pasaulio valstybių nepripažino Baltijos šalių okupacijos. Ši okupacijos nepripažinimo politika skatino Lietuvos ir kitų Baltijos tautų vadavimąsi, Laisvės bylos kėlimą užsienyje.

Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriaus vedėja Nijolė Maslauskienė.

PANAUDOTA LITERATŪRA:

Lietuva 1940–1990. Okupuotos Lietuvos istorija. Vilnius, 2005.

Lietuvos istorija. X tomas, I dalis. Nepriklausomybė (1918–1940). Vilnius, 2015.

Lietuvos Respublikos užsienio politika. Dokumentai, 1939–1940. II tomas. Vilnius, 2009.

Kviečiame apsilankyti.

 

Lietuva Rusijos okupacija , , , , , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra