Lietuvos nepriklausomybės simbolis

Autorius: Data: 2012-02-10, 09:35 Spausdinti

Antanas LESYS, Vilnius

Straipsnis, skirtas Vasario 16-ąjai, prisimenant Mindaugą Tomonį

Ant mano kapo žolės žels.

Ant jų – rasa žydės.

Negrįšiu kryžkelėn. Atgal.

Iš žemės. Praeities.

(M. Tomonis)

Meteoru sušvitęs ir taip greit užgesęs. Čia. Bet Ten gyvas. Mažiukas Čiukas, išaugęs į didelį Mindaugą. Labai geras, teisingas, tiesus, atviraširdis. Labai kūrybingas. Gabus, rimtas mokslinis darbuotojas. Platūs poezijos polėkiai. Perspektyvoje galėjo tapti rimtu poetu. Begalinis noras kurti, skristi aukštyn į Saulę. Pavojingas jam buvo perdėtas prometėjizmas, per daug nežaboti fantazijos polėkiai. Žiauri tragedija nutraukė kelią, kuriuo galėjo ramiai kilti į kūrybines aukštumas, galėjo suteikti daug džiaugsmo (Stasio Tomonio įrašas užrašų knygelėje „J. ir S. Tomonių užrašai apie iškeliavusius iš šios planetos artimus žmones“ (1979. IX. 18), Literatūra ir menas, 1993, nr. 45).

Prisiminimų vakaras

36-ieji, kai tragiškai žuvo poetas, filosofas, mąstytojas ir restauratorius Mindaugas Tomonis. Jo atminimui skirtas vakaras įvyko 2011 m. lapkričio 5 d. Vilniaus įgulos Karininkų Ramovės salėje. Vakarą organizavo „Lietos“ labdaros fondas. Renginį vedė skulptorius Gediminas Radzevičius. Prie Mindaugo portreto degė žvakelės, šalia gulėjo jo filosofinės apybraižos, poezijos, dienoraščių fragmentų, laiškų ir dokumentų knyga „Žinia“ (Vilnius, 1995). Renginyje dalyvavo M. Tomonio sesuo Jūratė Tomonytė-Jakimavičienė, Nepriklausomybės akto signataras, dabar Europos parlamento (EP) narys Algirdas Saudargas, signatarai Algirdas Patackas ir Mečys Laurinkus.

Tragiškos žūties dienų prisiminimus atgaivino vakare dalyvavusi tuometė poeto Architektų gatvės kaimynė Nijolė Sadūnaitė, liudijusi, jog terorizuojama buvo ir nužudytojo kankinio šeima (mažamečiai sūnūs). Laidotuves prisiminė į Amžinybę padėjęs nulydėti poetą mons. Alfonsas Svarinskas. Na o paminėtojo bičiulis, signataras poetas Algirdas Patackas pagarsino, jog esame gyvenę šalyje, kurioje turėjome mažiausiai du gyvenimus. Tos antros, paralelinės Lietuvos prezidentu neabejotinai galima laikyti tik Tomą Kuršį (Mindaugą Tomonį). „Tikrovėje pasiilgstu tikrovės, o žmoguje žmogaus pasiilgstu“, „tik prieš valią negaliu būti nuolankiu tyliu“ – šio prezidento sielos godos paliktos žodžio mene… (Laisvas laikraštis, 2011, nr. 37, Raimondos Karosaitės straipsnis).

Susirinkusieji turėjo galimybę pažiūrėti 1998 m. apie M. Tomonį sukurtą dokumentinį televizijos filmą Šventadienio mintys.

Lietuvos nacionalinės filharmonijos simfoninis orkestras atliko Antonio Vivaldi Concerto Grosso, M. Tomonio eiles skaitė Virgilijus Kubilius, grojo pianistė Eglė Minčiūnaitė, smuikavo Ingrida Skučaitė-Giunter ir Borisas Traubas.

Mindaugo seneliai ir tėvai

Mindaugo senelis Benediktas Bronius Tomaševičius, Mykolo (g. 1891 m.) 1919 m. buvo Lietuvos pašto, telegrafo ir telefonų valdybos viršininkas, 1922 m. – susisiekimo viceministras, 1923 m. – susisiekimo ministras, 1927–1939 m. – Susisiekimo ministerijos vyr. inspektorius. Mindaugo senelė Kristina Daugirdaitė-Tomaševičienė, Stasio (g. 1891 m.) – paskutinioji Paliepių dvaro paveldėtoja, 1919–1926 m. – aktyvi visuomenininkė.

Seneliai gyveno Kėdainių apskrityje, Paliepių kaime. 1941 m. birželio 7 d. buvo ištremti į Sovietų Sąjungos gilumą, kur mirė badu.

Mindaugo tėvas Stasys Tomaševičius (1915–1992) gimė Petrograde, 1935–1939 m. studijavo teisę Kauno Vytauto Didžiojo universitete, aktyviai dalyvavo 1938 m. rudenį sudarytos Lietuvos aktyvistų sąjungos (LAS) pogrindinėje veikloje. 1939 m. S. Tomaševičius sulietuvino savo pavardę ir tapo S. Tomoniu. Jis dalyvavo Lietuvos aktyvistų fronto (LAF), Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos veikloje, 1940–1943 m. buvo Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dėstytojas. 1943–1946 m. dirbo Geležinkelių valdyboje, Gyvulių žaliavų paruošų respublikinėje kontoroje, Vyriausioje kuro valdyboje. Mokėdamas anglų, prancūzų, vokiečių kalbas jis ėmėsi vertimų, 1946–1948 m. buvo Grožinės literatūros leidyklos redaktorius, 1948–1991 m. dirbo Martyno Mažvydo bibliotekoje, 1953 m. paskirtas šios bibliotekos Bibliografijos skyriaus vedėju ir skyriui vadovavo iki 1983 m., 1983–1991 m. ėjo bibliografo pareigas. 1960 m. S. Tomoniui suteiktas nusipelniusio kultūros švietimo darbuotojo garbės vardas, 1975 m. jis apdovanotas N. Krupskajos medaliu.

Mindaugo mama Jonė Sutkevičiūtė-Tomonienė (1909–1975) gimė Čikagoje ir 18 metų ten gyveno. Jos tėvai buvo kilę iš smulkių Baisogalos apylinkės bajorų. Tėvas mirė anksti, kai mažajai Jonutei buvo ketveri metai. Grįžusi į Lietuvą, ji apsistojo Kaune, vertėsi privačiomis anglų kalbos pamokomis. 1939 m. ištekėjo už Stasio Tomonio. Buvo kūrybinga, bandė rašyti apsakymus, mėgo tapyti.

Vaikystės ir mokslo metai

Mindaugas gimė 1940 m. rugpjūčio 28 d. Vilniaus mieste (tais metais birželį Sovietai aneksavo Lietuvą). Augo krikščioniškoje aplinkoje. Mindaugą pakrikštytas Šv. Mikalojaus bažnyčioje dviem vardais – Mindaugas Kazimieras. Iš pradžių augo Vilniuje, 1944 m. su tėvais išvyko į Kampių kaimą prie Nevėžio, Kėdainių rajone, tų pačių metų rudenį apsigyveno Kaune, dailininko Antano Žmuidzinavičiaus namuose (dabar – muziejus). Mindaugas susidraugavo su dailininko anūkais – Gučų vaikais.

1946 m. Mindaugas pradėjo lankyti Kauno Jono Jablonskio mokyklą Žaliakalnyje, o 1950 m. – „Aušros“ (tuo metu „Komjaunimo“) gimnaziją: Buvo gabus, stropus, tik labai nekalbus ir nedrąsus. Anksti pradėjo rašyti eilėraščius (XXI amžius, 2004, Nr. 25.). 1957 m. įstojo į Kauno politechnikos institutą.

Mindaugo sesuo Jūratė Tomonytė-Jakimavičienė taip apibūdino brolį: buvo romantikas ir šiaip šviesios dvasios, labai mylėjo gamtą, meną, tyrumą, dorą ir sąžiningą žmogų <…>. Mindaugas labai vertino žmogaus kūrybinę gyslelę. Ir mus, seseris, skatino kurti. Viena buvo linkusi piešti, o aš bandžiau muziką rašyt <…>. Brolis jau studentas būdamas, padarė A. Žmuidzinavičiui velniuką, kuris net velnių kataloge buvo įrašytas, eksponuojamas <…>. Mindaugas mėgo piešti karikatūras, linksmus piešinius, pasižymėjo šviesiu humoru <…>. Politikuodavo ir su mumis, labai griežtai kalbėdavo apie tą visą tvarką, sistemą<…>. Jei kas priešinosi, patekdavo į kalėjimą ar ligoninę. O jisai patylom dirbo. Ne žodžiais, bet veiksmais (Literatūra ir menas, 1993, Nr. 45).

Darbas ir šeima

1962 m. pavasarį Mindaugas Tomonis vedė Aldoną Vilčinskaitę. Baigęs institutą su žmona išvyko į paskyrimo vietą Kuršėnuose – dirbo Daugėlių silikatinių plytų gamykloje. 1963 m. gimė sūnus, rudenį atsikėlė į Vilnių, kur jau gyveno tėvai ir seserys. Pradėjo dirbti Mokslų akademijos Chemijos institute, disertacijai pasirinko temą apie stiklo gamybą. 1964 m. Mindaugas su šeima apsigyveno Kaune, įsidarbino Statybos ir architektūros mokslo tyrimo institute, pakeitė disertacijos temą. 1965 m. gimė antras sūnus. 1967 m. Mindaugas apgynė disertaciją, jam buvo suteiktas technikos mokslų kandidato laipsnis. 1968 m. Mindaugas su šeima grįžo į Vilnių. Iš pradžių įsidarbino Puslaidininkių fizikos institute, o paskui perėjo dirbti į Restauracines dirbtuves (vėliau – Paminklų konservavimo institutas). Yra paskelbęs mokslinių straipsnių apie cemento ir betono kietėjimą.

Mindaugas buvo ištįselis, blyškiu, nuolat susirūpinusiu veidu (Šiaurės Atėnai, 1992, Nr. 23).

Poetas ir filosofas

Mindaugo sesuo Jūratė prisiminė, kad jos brolis: Eilėraščius kūrė nuo mažens, jis net pravardžiuodavosi eilėraščiais (Literatūra ir menas, 1993, Nr. 45). Eilėraščius kūrė mokydamasis Kauno „Aušros“ gimnazijoje, bendradarbiavo spaudoje, dažniausiai į „Kauno tiesą“ rašydavo trumpas informacines žinutes apie Respublikinės bibliotekos įvairius kultūrinius renginius (ten tuo metu dirbo jo tėvas), taip pat pateikdavo kritinių žinučių apie mieste pastebėtas įvairias negeroves.

1970–1975-ieji – aktyviausi ir kūrybingiausi Mindaugo gyvenime. Kaip prisipažįsta 1970 metais poetui Eugenijui Matuzevičiui rašytame laiške, viena priežasčių, dėl kurių sugrįžo į Vilnių, – tikrųjų poetų kaimynystės ilgesys, nes pagaliau supratęs, „kas yra poezija“, ir tapęs poezijos fanatiku <…> rašymas jau tapo būtinybe“ (M. Tomonis, Žinia, Vilnius, 1995). Naktimis paties įsirengtame mažame tamsiame kambarėlyje, vadintame laboratorija, studijavo Šventąjį Raštą, Leibnico, Kanto, Nyčės, Solovjovo, Maceinos, Vydūno bei kitų žymių filosofų veikalus, ketino parengti Lietuvos filosofijos istoriją. Mindaugo filosofinei minčiai, poezijai didžiulę įtaką turėjo M. K. Čiurlionio kūryba. M. Tomonio eilėraščiai Tomo Kuršio slapyvardžiu spausdinti 1971 ir 1972 m. „Poezijos pavasaryje“, „Literatūroje ir mene“, pogrindiniuose leidiniuose „Katalikų bažnyčios kronika“, „Pastogė“ bei kitoje periodikoje, taip pat užjūrio lietuvių spaudoje (Metmenys 1973, nr. 26).

1971 m. Mindaugas tapo Jaunųjų rašytojų sekcijos nariu. Per šiuos „kuršiškus“ metus parengė du poezijos rinkinius: „Pro snaigių užuolaidą“ ir „Rašmenys ant smėlio“. Vėliau Mindaugas parašė filosofinę apybraižą „Žinia“, kurią paskyrė M. K. Čiurlionio 100-osioms gimimo metinėms…

Savo eilėraščių ciklus dažnai pavadindavo muzikos terminais – sonata, fuga, preliudu, pasitelkdavo muzikos komponavimo principus <…>. Jo poezija – tai idealisto kūryba, pakylėta nuo žemiškų problemų, nors jos labai jam rūpėjo (Literatūra ir menas, 1993, Nr. 45).

1972–1973 m. Mindaugas davė savo tėvui pluoštą eilėraščių ir paprašė, kad jis nuneštų juos į leidyklą, bet ši atsisakė išleisti Mindaugo eilėraščių rinkinį.

Poetas Sigitas Geda su M. Tomoniu susipažino 1970 m. Jis teigė, kad paskutiniaisiais Mindaugo gyvenimo metais bendraudavo su juo laiškais. 1975 m. M. Tomonis S. Gedai dovanojo savo kūrinį „Žinia“ ir įspėjo: jeigu sumanytum „Žinią“ kam parodyti, – geriau būtų tą pluoštelį dėl visa ko išimti… Aš nelabai norėčiau per artimiausius du metus pakartotinai už „antisovietizmą“ pakliūti psichiatrinėn ligoninėn arba kur kitur… – turiu labai daug darbo. (M. Tomonis, Žinia, Vilnius, 1995, S. Gedos pratarmė). S. Geda teigė, kad Mindaugo tėvas buvo verčiamas pripažinti sūnaus ligą.

M. Tomonis draugavo su poetu E. Matuzevičiumi, su Algiu (Algirdu) Patacku, kuris jį pagirdavo dėl politinių eilėraščių, palaikydavo jį. Su Mindaugo rašiniais buvo susipažinęs ir jo gydytojas Radavičius.

Jūratė saugo brolio archyvą. Į Janinos Riškutės klausimą Kiek išliko jo eilėraščių? Mindaugo sesuo atsakė: Eilėraščių, kuriuos perrašinėjau, įtraukiau į kartoteką, suskaičiavau 753. Tarp jų yra ir varijantų, net po keletą. Skirtingi varijantai – tai kita mintis, eilėraščio patobulinimas, todėl juos ir laikau atskirais eilėraščiais. Šiaip ar taip yra per 700 eilėraščių. Dar yra poemų, eilėraščių vaikams. Išskirčiau eilėraštį, dedikuotą Sibire žuvusiai savo senelei, taip pat eilėraštį, kuriame jis kalba apie save kaip apie Tomą Kuršį (Literatūra ir menas, 1993, Nr. 45.).

KGB akiratyje

Birutė Gučaitė, dailininko Antano Žmuidzinavičiaus vaikaitė, gyvenanti Kaišiadorių rajone, Žaslių seniūnijos Guronių kaime pasakojo, kad su M. Tomoniu buvo pažįstama nuo vaikystės, kai 1944 m. Tomonių šeima apsigyveno Kaune, buvusiuose dailininko A. Žmuidzinavičiaus namuose, kuriuose tuo metu gyveno ir Birutė su tėvais. B. Gučaitė sakė, kad M. Tomonis, su kuriuo ji bendravo nuo vaikystės iki 1975 m., jai ir kitiems pasakodavo, kad jį dažnai sekdavo vyrai, kurie, jam girdint, garsiai šnekėdavosi apie tai, kur jis buvo, pas ką lankėsi, su kuo bendravo ir pan. B. Gučaitė teigė, kad Mindaugas nerimaudavo ir stebėdavosi, iš kur nepažįstami žmonės apie tai gali žinoti, jį tai neigiamai paveikdavo. Gal šitaip KGB pareigūnai norėjo, kad M. Tomonis žinotų, jog yra kontroliuojamas ir jaustųsi nesaugiai.

1974 m. M. Tomonis, dirbęs Paminklų konservavimo institute, buvo siunčiamas ištirti Kryžkalnio paminklo, pastatyto sovietinei armijai, būklę. Jis atsisakė vykti, o paaiškinime reikalavo demokratijos, spaudos ir sąžinės laisvės, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir pan.

M. Tomonį atleido iš darbo, bet vėliau vėl priėmė. Netrukus jis gavo kvietimą į karinius mokymus, bet atsisakė tarnauti sovietinėje armijoje. M. Tomonis buvo prievarta paguldytas į Vilniaus psichiatrinę ligoninę ir laikomas joje ketvertą mėnesių.

1974 m. gruodį ir 1975 m. sausį M.Tomonis įrašė įrašus šv. Kazimiero (tuo metu Ateizmo muziejaus) lankytojų knygoje, kuriuose smerkė sovietinę ateizmo propagandą, pranašavo ateistinės epochos pabaigą.

1975 metų kovą Ateizmo muziejaus atsiliepimų knygoje M. Tomonis paliko įrašą: Baimės valdoma visuomenė visuomet amorali, todėl panašiems reiškiniams mūsų liaudies labui reikia užkirsti kelią… Ateitis priklauso Tiesai. Todėl tikimės, jog visi, kurie dar nepajuto dvasinio atsinaujinimo būtinybės, susimąstys apie tai ir prisijungs prie tų, kurie visą gyvenimą gyveno dorai, Tiesoje, arba jau suprato amžinojo dvasinio atsinaujinimo būtinybę. Tegu visus – tikinčius ir netikinčius – vienija vienas Dievas – Tiesa.

1975 m. birželio 25 d. M. Tomonis išsiuntė laišką SSKP CK (centro komitetas) ir KP (komunistų partija) XXV suvažiavimui, kuriame įspėjo apie ateizmo daromą žalą, apie šalyje visuotinai paplitusį melą, kurį palaikė patys valdžios atstovai. Jis siūlė įvykdyti žmoniškumo revoliuciją, kurią galėtų įgyvendinti XXV KP suvažiavimas: suteikti trims Pabaltijo valstybėms suverenitetą, panaikinti tikinčiųjų diskriminavimą, neriboti piliečių teisių ir pan. 1975 m. birželio 27 d. M. Tomonis vėl prievarta buvo išvežtas į psichiatrinę ligoninę. 1975 m. birželio 29 d. mirė Mindaugo motina, tačiau jis į laidotuves nebuvo išleistas: Tada, vienintelį kartą, jis, nepaprastai santūrus žmogus, pasakė „gydytojui“: „Aš jūsų negerbiu“. Mindaugo lūpose tai buvo didžiausias pasmerkimas, kurį jis galėjo artimo atžvilgiu sau leisti (Apžvalga, 1990, nr. 19).

Psichiatrinė prievarta

Pasibaigus ginkluotam rezistenciniam judėjimui SSRS režimo taikytas fizinio susidorojimo priemones keitė psichologinio poveikio priemonės. L. Brežnevui tapus SSRS vadovu, o J. Andropovui – SSRS KGB vadovu, kovjant su antisovietiniu judėjimu buvo bandoma daugiau remtis tokiomis kovos priemonėmis kaip psichiatrija, diskreditavimas, deportacija iš SSRS ir panašiai.

1975 m. rugpjūčio 1 d. SSRS kartu su kitomis pasaulio valstybėmis Helsinkyje pasirašė Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos (ESBK) Baigiamąjį aktą. Šio dokumento trečiojoje nutarimų dalyje buvo aptariamos žmogaus teisės. Sovietų valdžia, pasirašiusi šį dokumentą, ir toliau ignoravo jo straipsnius, deklaruojančius žmogaus teises, ir mėgino nuslėpti vykdomą susidorojimą su disidentais. Kūrėsi visuomeninės organizacijos, atkreipiančios visuomenės dėmesį į Helsinkio nutarimų vykdymą Sovietų Sąjungoje. 1976 m. lapkričio 25 d. apie Lietuvos Helsinkio grupės įkūrimą pranešė Lietuvos disidentai. Lietuvos Helsinkio grupės atstovas psichiatras A. Statkevičius 1988 m. rugsėjo 15 d. Saugumo ir bendradarbiavimo Europos komisijos JAV Kongrese sesijoje liudijo, kad dėl savo veiklos Lietuvos Helsinkio grupėje nuo 1980 iki 1987 m. jis buvo laikomas specialiose psichiatrijos ligoninėse Černiachovske ir Taškente kartu su itin pavojingais nusikaltėliais.

O kokias dideles galimybes Tarybų Sąjungoje turi psichiatrinės ligoninės, pasakojo tarybinis akademikas P. Kostjuk:Dabar atsiveria milžiniškos <…> galimybės įsikišti į atitinkamus neuroninius mechanizmus. Didelį čia progresą padarė neurofarmakologija ir psichofarmokologija. Šiandien jos turi nemažą arsenalą aktyvių medžiagų, kurias panaudojus atitinkamose nervų ląstelėse sukeliami procesai, kurie pakeičia psichinę veiklą. Tokiomis medžiagomis galima iššaukti ilgai trunkančią depresiją, galima iššaukti agresyvumą… Žodžiu, galima pasiekti milžiniškų pasikeitimų nervinėje veikloje (Smegenų pažinimo problemos, „Izvestija“, 1975 XI 25). Ši citata aptariamojo tragiško įvykio atveju [M. Tomonio atveju - aut. past.] kokių nors papildomų paaiškinimų, atrodo, nereikalauja (Aušra, Čikaga, 1977).

Smegenų praplovimas

MAN SAKĖ

man sakė per daug galvoji

per daug nuodėmingų minčių

ir aš jau galvot nustojau

kvailai išsišiepęs kenčiu…

MAN SAKĖ

man sakė išplauti reiks galvą

mat smegenys jau užkrėsti…

aš pats atėjau į pagalbą –

norėjau švarus būt matyt…

MAN SAKĖ

man sakė bravo tu sveikas

daugiau nemąstysi tikrai

teisybė – ir kam gi to reikia

daugiau – nebereiks!

M. Tomonis

Kai Mindaugas, dirbdamas Paminklų restauravimo institute, atsisakė restauruoti Kryžkalnio paminklą Tarybinei armijai „išvaduotojai“, aiškindamas, kad tai prieštarauja jo, kaip lietuvio ir kataliko, pažiūroms, Tuometinė kadrų skyriaus viršininkė, pagal pareigybę dirbanti ir Saugumui (beje, dabar išvykusi gyventi į Vakarų Vokietiją), pasistengė perduoti šį Mindaugo Tomonio raštą Valstybės saugumo komitetui. Sistema reagavo mechaniškai grubiai – po keletos dienų greitosios pagalbos sanitarai išvežė Mindaugą į Vilniaus psichiatrinę ligoninę Vasaros gatvėje, kur žaibiškai buvo nustatyta diagnozė, populiari tuo metu disidentų atžvilgiu – lėtos eigos šizofrenija. Be tyrimų, be konsiliumų – juk tik beprotis galėjo ryžtis nepaklusti sistemai. Rusė gydytoja, dabar jau mirusi, siūlė jam atsisakyti pažiūrų – tada bus pakeista diagnozė. Buvo kankinamas insulino injekcijomis, sukeliančiomis „komos“ būklę (Apžvalga, 1990, nr. 19).

LSSR, kaip ir visoje SSRS teritorijoje, psichiatrija buvo naudojama siekiant susidoroti su politiniais oponentais, tikinčiaisiais, disidentais ir kt. Psichiatrinė prievarta buvo taikoma, siekiant diskredituoti asmenį ir jo idėjas visuomenės akyse. Norint tam tikrus asmenis uždaryti į psichiatrinę ligoninę buvo fabrikuojamos bylos, psichiatrinės ekspertizės išvados. Remiantis diagnozėmis buvo galima kone kiekvieną antitarybiškai mąstantį SSRS pilietį „paversti“ psichiniu ligoniu. Tai įrodo M. Tomonio ligos istorijos išrašas, kuriame rašoma:

Epikrizė Nr.89657; Tomonis Mindaugas, Stasio, gim. 1940 m., gyv. Architektų 35-2, gyd. RVPL (autoriaus pastaba, Respublikinė Vilniaus psichoneurologinė ligoninė) I-me vyrų sk. 1975.VI.27-VII.24. Diagnozė: šizofrenija, vangi eiga, paranoidinis sindromas. <…> Premorbide: uždara, mažai kalbi, gabi, turinti šiek tiek keistumo asmenybė. Anksčiau rašė eilėraščius, straipsnius. Prieš kelis metus pradėjo domėtis idealistine filosofija, pradėjo rašyti eilėraščius mistinio turinio, pradėjo tikėti į Dievą. 1972 m. pradėjo kalbėti, kad jį seka, įtarė, kad namuose paslėpta aparatūra, <…>, pradėjo propaguoti Lietuvos atsiskyrimo nuo TSRS idėjas, reikalavo statyti paminklus nukentėjusiems nuo Stalino kulto, reikalavo valstybinių reformų. 1974 m. gydėsi RVPL II sk. Gydymo eigoje nublanko aktyvi psichopatologija, tačiau kritika susirgimo atžvilgiu neatsirado. Po gydymo grįžo į darbą, vaistų nevartojo. Paskutiniu laiku vėl suaktyvino savo veiklą: rašė laišką į TSKP CK reikalaudamas reformų. Psichinė būklė atvykus: ligonis ramus, pilnai orientuotas, jutimo sfera be sutrikimų. Pokalbio metu atvirai dėsto savo pažiūras, sakydamas, kad jis peržvelgė savo gyvenimo kelią, atmetė materialistinės pasaulėžiūros teiginius, perėjo prie tikėjimo į Dievą. Prisipažįsta rašęs laišką į CK, kur siūlo pakeisti daug ką soc. santvarkoje, kad vakarų ideologai neturėtų peno antikomunistinei propagandai. Sakosi, kad domisi idealistine filosofija, studijuoja Hegelį, Kantą. <…>. Gydymas: iš pradžių triftazinu 30 mg., toliau pakeičiant Moditen-depo 25 mg. per savaitę, tizertino 25 mg. nakčiai, korektoriais. Skyriuje ligonis uždaras, <…>, savo idėjų ligonių tarpe neplatina, <…>. Susirgimo atžvilgiu kritika neatsirado, tačiau gailisi, kad rašė laišką, kad siuntė jį į CK ir motyvuoja tai, kad jis norėjęs tik gera padaryti. Pagerėjusioje būklėje išrašytas į namus kartu su tėvu. Ambulatoriškai paskirta moditen-depo 25 mg. vieną kartą į dvi savaites, tizertinas 25 mg. nakčiai, korektoriai. Išduotas n/l (autoriaus pastaba, nedarbingumo lapelis) už pragulėtą laiką, plius 5 d. (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47703/3, l. 152, 153).

1975 m. lapkričio 6 d. Vilniaus m. Tarybų r. prokuratūros tardytojas III klasės teisininkas Indriūnas paėmė paaiškinimą iš Aldonos Tomonienės:

Mindaugas Tomonis sirgo psichine liga. <…>. 1975 m. lapkričio 1 d. jis jai kalbėjęs, kad jam yra galvos vėžys ir jis pasmerktas mirti. Kalbėjo, kad jis nusižudysiąs. <…>. Mindaugas draugavo su Algiu Patacku, jis dažnai užeidavo į namus. <…>. Bendravo su poetu Matuzevičiumi. Paskutinius du metus buvo linkęs į religiją, <…>, eidavo ir į bažnyčią. Dėl Mindaugo uždarumo pasakyti ką nors daugiau apie jo draugus ir pažįstamus negaliu (LYA, K-1, ap. 58, b. 47703/3, l. 150, 151).

1975 m. lapkričio 6 d. Vilniaus m. Tarybų r. prokuratūros tardytojas III klasės teisininkas Indriūnas paėmė paaiškinimą iš Stasio Tomonio:

<…> Mindaugas Tomonis gyveno su šeima Architektų gatvėje. <…> 1972 m. pastebėjome, kad Mindaugas yra psichiškai nesveikas, <…>. Jis pasakojo savo motinai, kad jį kažkas visą laiką seka. <…> 1974 m. Mindaugas turėjo važiuoti į Kryžkalnio paminklo atidarymą, bet jis ten važiuoti atsisakė ir parašė paaiškinimą darbovietėje, <…>, už ką jisai buvo atleistas iš darbo. <…>. Prieš tai jis gulėjo Vilniaus psichoneurologinėje ligoninėje, Vasaros g. 5. 1975 m. birželio mėn. Mindaugas vėl buvo paguldytas į psichiatrinę ligoninę. Išėjęs iš ligoninės jautėsi gerai. Baigė filosofuoti ir rašyti eilėraščius. <…> Mindaugas buvo parašęs laišką TSKP XXV suvažiavimui. Atrodo, kad šis laiškas yra jo darbovietės kadrų skyriuje. <…> 1975 m. lapkričio 5 d. paskambino iš Mindaugo darbo ir pranešė, kad jo nėra namie. Pradėjus ieškoti, namuose radau Mindaugo žiedą, piniginėje radau raštelį, kurį atvežiau į miliciją ir supratome, kad Mindaugo nebėra gyvųjų tarpe. <…>. Paskutiniu laiku Mindaugas buvo linkęs prie religijos. <…> (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47703/3, l. 148, 149).

„Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje“ (LKBK) buvo rašoma, kad netekęs galimybės reikštis kūrybiškai, izoliuotas darbo vietoje M. Tomonis pergyveno gilią depresiją, kurią didino artimųjų elgesys. Kadangi Mindaugo tėvas Stasys Tomonis 1941 m. dalyvavo Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) veikloje, KGB šį faktą panaudojo šantažui (LKBK, 1975, Nr. 20).

Stasys Tomonis žurnalistei Daliai Jazukevičiūtei pasakojo: 1975 metų vasarą Mindaugas parašė laišką TSKP XXV suvažiavimui, prašydamas suteikti Lietuvos Nepriklausomybę. Aš išsigandau ir pats pasiūliau sūnui atsigulti į ligoninę, bijojau saugumo nesiliaujančių persekiojimų, norėjau išsaugoti savo vienintelį sūnų, tik nežinojau kaip… Įkalbėjau Mindaugą ten atsigulti – pasislėpti…<…>.

Prisimenu mąstytojo E. Fromo žodžius: „Visa nacija gali klysti, o vienas žmogus būti teisus…“ Jis nenorėjo prisitaikyti, kartoti nesamonių, meluoti… Todėl jį padarė ligoniu, persekiojo, nespausdino jo talentingos kūrybos.

Tėvas pasakojo:

Mindaugui būnant ligoninėje mirė jo motina. Iš ligoninės į laidotuves išleido. Tą patį vakarą turėjo grįžti. Po trijų savaičių išrašė. Duodama vaistų (ligoninėje nustačiau – moditen – depo! – D. J.), gydytoja Stasė Meškauskienė pasakė Mindaugui ir man, kad nustojus leisti vaistus bus gili depresija, gali kilti noras žudytis… Sutrikę išėjom. Mindaugas sakė, kad tie vaistai jį slopina, žlugdo mąstymą, daro jį robotu ir jis jų nevartosiąs. Pakankamai prileidę ir taip. Išrašė jį 1975 liepos 24 d. Gyventi buvo likę trys mėnesiai. Toliau vaikščiojo į darbą, rašė, rūpinosi savo vaikais. Bet buvo nekalbus, nelinksmas. Jo kūrybos niekas nespausdino (Respublika, 1990, nr. 64).

Lietuvių rašytojų draugijos valdyba stengėsi poetą gelbėti, informuodama kitų kraštų rašytojus apie jo dalią (Aidai, 1976, nr. 1).

Mįslinga Mindaugo žūtis

Netekęs galimybės reikštis kūrybiškai, izoliuotas darbo vietoje, M. Tomonis pergyveno gilią depresiją, kurią dar didino artimųjų elgesys. Kadangi Mindaugo tėvas 1941 m. dalyvavo Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) veikloje, KGB šį faktą išnaudojo šantažui. Saugumo agentai Mindaugą stengėsi paveikti per jo artimuosius. Vilniečių tarpe sklido žinios, kad KGB deda pastangas M. Tomonį sunaikinti – priversti jį patį nutraukti savo gyvenimą (Nenugalėtoji Lietuva, Vilnius, 1993, t. 1.).

Mindaugo sesuo Jūratė žurnalistei pasakojo: 1975 m. per Vėlines, prie mamos kapo, jis pasakė: ,,Kaip tik vieta netoli, ten galėsit mane palaidoti“. Atrodė, kad tai juodas humoras. Nenujautėm, kad jis jau buvo tam pasiryžęs. Aišku, kas jį pastūmėjo. „Tik sako, – man užtenka ir medinio kryžiaus…“ (Literatūra ir menas, 1993, nr. 45.)

Visų Šventųjų dieną su šeima aplanko motinos kapą. Grįžęs su seserimis tariasi, kaip gruodžio 1-ąją švęs tėvo šešiasdešimtmetį, o lapkričio 5-ąją išeina į darbą ir vakare į namus nebegrįžta… Jo kūną randa ant geležinkelio bėgių netoli Rasų kapinių. Ant to paties geležinkelio, kuriuo sovietai į Sibirą trėmė niekuo nenusikaltusius mūsų tautiečius, tarp jų ir Mindaugo senelius. Mindaugui buvo tik trisdešimt penkeri… (M. Tomonis, Žinia, Vilnius, 1995, kun. Jono Borutos pratarmė).

M. Tomonis žuvo neaiškiomis aplinkybėmis. Apie jo mirtį milicijos registracijos knygoje tėra tik lakoniškas įrašas: Mindaugas Tomonis tarp Vilniaus ir Pavilnio pateko po traukiniu.

Tos dienos vakarą paskambino, – pasakojo Stasys Tomonis, – paprašė iš ryto ateiti. Kai atėjau, man parodė sūnaus kūną ir atskirai – galvą… Mindaugo akyse buvo sustingęs priešmirtinis siaubas. – Štai čia, – dar kartą parodo 42 pabėgį nuo semaforo S. Tomonis. – Kelio darbininkai pasakojo, kad matė, kaip sūnus krito prieš artėjantį traukinį, bėgę, bet nesuspėję… Radau ir tuos žmones, kurie matė sūnų, sėdintį Rasų kapinėse prie Čiurlionio kapo keletą valandų prieš mirtį. M. K. Čiurlionis buvo sūnaus idealas, šviesulys… (Respublika, 1990, nr. 63).

Lavono teismo medicininio tyrimo aktas Nr. 776: 1975 m. lapkričio 6 d. 12 val. <…> Teismo med. ekspertizės morge, vykdydamas Tarybų r. prokuratūros 1975 m. lapkričio 5 d. nurodymą raštu, teismo med. ekspertas S. Kisielius tyrė pil. Tomonio Mindaugo <…> lavoną. <…> Preliminariniai duomenys: 1975.XI.5 d. lavonas rastas prie geležinkelio sankasos, galva atidalinta nuo kūno <…>. Apžiūros metu 20,30 val. lavonas šiltas <…> Išvada: <…> Pil. Tomonio Mindaugo mirtis įvyko maždaug parą laiko skaitant nuo lavono tyrimo meto, ką patvirtina lavoniniai pakitimai rasti tyrimo metu <…> (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47703/3, l. 154, 155).

Nutarimas: 1975 m. lapkričio 15 d. Vilniaus m. Tarybų r. prokuratūros tardytojas III kl. teisininkas S. Indriūnas <…> nustatė: 1975 lapkričio 5 d. apie 20 val. 30 min. 940 km, 4 pikete, geležinkelio ruože Vilnius – Pavilnys buvo rastas ant geležinkelio Tomonio Mindaugo lavonas. Patikrinus nustatyta, kad 1972–1975 m. Tomonis sirgo psichine liga – šizofrenija, dėl ko gydėsi Respublikinėje Vilniaus psichoneurologinėje ligoninėje. M. Tomonio žmona Tomonienė ir tėvas Tomonis paaiškino, kad M. Tomonis paskutinėmis dienomis buvo kažko neramus, suirzęs. 1975 m. lapkričio 5 d. namuose rado raštelį, kuriame buvo parašyta: vaikai, prašykite dieduko, kad jis pas jus apsigyventų ir padėtų mokytis ir gyventi. 1975.XI.5, tėtė. A. Patackas paaiškino, kad jis M. Tomonį buvo sutikęs lapkričio 3 d. Tomonis buvo blogos nuotaikos, kalbėjo, kad gyvenimas jam yra pilkas ir niūrus (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47703/3, l. 156).

A. Patackas pasakojo, kad 1975-11-03 buvo susitikęs su Mindaugu, kalbėjosi su juo, bet Mindaugas tikrai nesakė, kad gyvenimas jam yra pilkas ir niūrus. A. Patackas teigė, kad jeigu Mindaugui būtų diagnozuotas galvos vėžys, jis apie tai jam būtų pasakęs. Kadangi Mindaugas buvo labai religingas ir tikintis, tai, A. Patacko manymu, jis negalėjo nusižudyti.

Traukinio Nr.74 mašinisto padėjėjas Juzefovič paaiškino, kad 940 km 5 pikete pastebėjo gulintį ant kelio žmogų, kuris galvą buvo padėjęs ant kairiojo bėgio. Žmogus ant bėgių buvo pastebėtas 100–125 m nuo sąstato ir nors traukinys buvo staigiai stabdomas, užvažiavimo ant gulinčio žmogaus išvengti nebuvo galimybių dėl per mažo atstumo. Iš esamos medžiagos matyti, kad M. Tomonis nusižudė atsiguldamas ant bėgių prieš ateinantį traukinį. <…> Remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis LSSR BPK 5 str. 1 p. nutarė: kelti baudžiamąją bylą dėl Mindaugo Tomonio mirties atsisakyti, nesant nusikaltimo įvykio. Apie priimtą nutarimą pranešti M. Tomonio tėvui Tomoniui Stasiui (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47703/3, l. 156, 157).

„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“ buvo išspausdintas straipsnis „M. Tomonis – saugumo auka“, todėl 1976 m. balandžio 7 d. Valstybės saugumo komiteto prie LTSR MT tardymo skyriaus vyr. tardytojas majoras Lazarevičius tarnybiniame kabinete Nr.178, esant kviestiniams, apžiūrėjo medžiagą, kuri buvo saugoma Vilniaus m. Tarybų r. prokuratūroje, dėl M. Tomonio mirties. Apžiūros metu nustatyta: Iš 1975 m. lapkričio 5 d. Vilniaus transporto milicijos budinčio raporto matosi, kad 1975 m. lapkričio 5 d. 18 val. 50 min. iš Naujosios Vilnios geležinkelio stoties budinčio gautas pranešimas, kad traukinys Nr.74, vykstantis iš Kauno į Maskvą, 940 km tarp Vilniaus ir Pavilnio suvažinėjo Tomonį Mindaugą, Stasio, gim. 1940 m. Įvykio vietos apžiūros metu, kurią atliko Vilniaus m. Tarybų r. prokuratūros tardytojas, nustatyta, kad 940 km 4 pikete 30 m atstumu nuo neveikiančio šviesoforo dešinėje geležinkelio sankasos pusėje rastas vyriškio lavonas <…>. Švarke rastas pasas Tomonio Mindaugo, Stasio, vardu. <…> Prie apžiūros protokolo pridedami: Tomonio Stasio ir Tomonienės Aldonos paaiškinimų nuorašai, epikrizės Nr.89657 nuorašo nuorašas, išrašas iš lavono teismo medicininio tyrimo akto Nr.776, nutarimo atsisakyti kelti baudžiamąją bylą nuorašas (LYA, f. K-1, ap. 58, b. 47703/3, l. 145–147).

Minėtuose dokumentuose yra keli nesutapimai:

Vilniaus m. Tarybų r. prokuratūros tardytojo III kl. teisininko S. Indriūno 1975-11-15 nutarime atsisakyti kelti baudžiamąją bylą dėl M. Tomonio mirties rašoma, kad M. Tomonio lavonas ant geležinkelio bėgių rastas 1975-11-05 apie 20 val. 30 min.

Apie šį įvykį 1975-11-05 18 val. 50 min. Naujosios Vilnios geležinkelio stoties budintis perdavė pranešimą Vilniaus transporto milicijos budinčiam.

1975-11-06 12 val. esant dienos apšvietimui teismo med. ekspertas S. Kisielius tyrė M. Tomonio lavoną ir padarė išvadą, kad M. Tomonio mirtis įvyko maždaug prieš parą laiko skaitant nuo lavono tyrimo meto, ką patvirtina ir lavoniniai pakitimai rasti tyrimo metu. Preliminariniai duomenys: 1975-11-05 lavonas rastas ir apžiūros metu 20 val. 30 min. jis dar buvo šiltas.

Traukinio Nr.74 mašinisto padėjėjas Juzefovič paaiškino, kad 940 km 5 pikete pastebėjo gulintį ant kelio žmogų, kuris galvą buvo padėjęs ant kairiojo bėgio.

1975-11-15 Vilniaus m. Tarybų r. prokuratūros tardytojas III kl. teisininkas Indriūnas nustatė, kad 1975-11-05 apie 20 val. 30 min. 940 km, 4 pikete, geležinkelio ruože Vilnius–Pavilnys buvo rastas ant geležinkelio Tomonio Mindaugo lavonas.

Jeigu tragedija įvyko 1975-11-05 18 val. 50 min., tai medicinos ekspertai turėtų atsakyti į klausimą, ar 1975-11-05 20 val. 30 min. lavonas galėjo būti dar šiltas.

Dar viena įdomi aplinkybė: Mindaugui Tomoniui tragiškai žuvus, į jo butą tą patį vakarą atvyko saugumiečiai, vieno jų pavardė Indriūnas, jis net paliko savo telefono numerį – 31413. Jie, padarę kratą, surinko visus velionio ranka rašytus rankraščius, o taip pat „atrado“ ir priešmirtinį trumpą raštelį, kurį parodė tiktai žmonai ir išsinešė kartu su kitais jo raštais, vos tilpusiais į du lagaminus. Raštelyje savo dviem paaugliams sūnums pataręs būti tokiais, kokiu buvęs jo paties senelis Tomonis. Laimei, M. Tomonis buvo atsargus, ir didžiąją dalį savo kūrinių saugojo ne namuose. Jo poezijos rinktinė dabar keliauja iš rankų į rankas (Aušra, Čikaga, 1977).

Oficialiai buvo teigiama, kad poetas nusižudė, tačiau daugelis jo aplinkos žmonių teigė ir teigia, kad tai buvo sovietų represinių struktūrų organizuota žmogžudystė.

Vilius Litvinavičius rašė: ar įtikėtina, kad nusižudė praktikuojantis katalikas – juk žmogui tikinčiam sielos nemirtingumu, savižudybė yra neįmanoma, todėl ir beprasmė. Prieš mirtį, kaip patvirtino A. Patackas, M. Tomonis mąstė logiškai, tik buvo labai nusiminęs, atrodė dar labiau linkęs į vienatvę, bet kalbėdamas neprieštaravo sau, kaip būdinga savižudžiams. <…>.

Nenustačius galimų žmogžudystės motyvų, „savižudybės“ byla iš ypatingų bylų tardytojo Indriūno, kuris tyrinėjo ir kunigų nužudimo bylas, žinios nukeliavo į archyvus. Dabar gi ta byla paslaptingai dingo Ar vėl ne dėl drg. Indriūno, tebedirbančio teisėsaugos tarnyboje ,,malonės‘‘? (XXI amžius, 1992, nr. 68).

Kol kas visiškai tiksliai pasakyti, kokiu būdu KGB su M. Tomoniu susidorojo, sunku. Sklinda jo žuvimo priežasties dvi versijos: arba jam buvo suleidžiamos injekcijos, kurios pagaliau iššaukė dvasinę desperaciją, ir jis ne savo valia ir nekontroliuodamas savo minčių bei veiksmų, atsidūrė ant geležinkelio ir pateko po traukiniu, arba KGB nurodymu buvo likviduotas ir jau nebegyvas padėtas ant bėgių. Viena tik aišku – jo gyvybė užgeso pačiame jėgų žydėjime nuo visagalės KGB rankos <…>. Taip buvo susidorota su visiškai psichiškai sveiku žmogumi, kurio apkaltinimui net tarybinė prokuratūra nesugebėjo atrasti oficialių kaltinimų. Tačiau Valstybės saugumas atrado patikimą būdą pašalinti iš gyvenimo jiems nepageidaujamą žmogų. M. Tomonio tragiška mirtis dar kartą visam pasauliui parodė, kad Lietuvoje su tais, kurių mintys ir nuomonės skiriasi nuo oficialiosios Tarybų Sąjungos komunistų partijos ideologijos, susidorojama fiziškai, be jokio teismo, pačiomis nežmoniškiausiomis priemonėmis (Aušra, Čikaga, 1977).

Mirtį gaubia paslapties šydas. Reikia tikėti, kad tiesa kažkada vis tiek išaiškės, M. Tomonio žuties paslaptis dar neįminta.

Laidotuvės

Skamba ir žvanga, gaudžia varpai,

Liūdną ir skaudų leisdami gandą:

Vėl paviliojo auką kapai!

Diena į dieną tiek jų atranda!..

(Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, Čikaga, 1976, t. 3).

Nors saugumiečiai pranešė šeimai tą patį vakarą apie jo mirtį, bet kūnas buvo atiduotas tik 1975 m. lapkričio 9 dieną ir namuose pašarvotas katalikiškai. Velionis, pašarvotas, atrodė gražiai. Palaidotas buvo lapkričio 10 dieną Rokantiškių kapinėse netoli savo motinos kuri, nepakėlusi savo sūnaus tragedijos, mirė 1975. VI. 29.

Palydėjo daug žmonių, kapas paskendo daugybėje gėlių ir vainikų, bet oficialiai jo įstaiga nedalyvavo: tas aiškiai paliudija, kas pageidavo, kad nebūtų pagerbtas gabus, visų mylimas ir talentingas darbuotojas (Aušra, Čikaga, 1977).

Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“ apie Mindaugą skaitome:

Baltas paukšti, tu sugrįžki,

Ir parneški kraujo gėlę,

Baltas paukšti, tu sugrįžki –

nepasakė, ir išėjo…

Ir išėjo, artimųjų nesuprastas, abejingųjų apjuoktas, svetimųjų apšmeižtas ir žudomas. Andriejus Siniavskis, Jo vargo brolis, iš tolimojo Paryžiaus tiesė Jam pagalbos ranką. O Jūs, brangūs tautiečiai, kurie iš užjūrio aplankote mus? Juk vienas jūsų šią vasarą Jį išdavė, kitas išsižadėjo, o trečias sudegino. O mes? O mes palikome Jį ir bėgome, nes jį jau lydėjo mirties šešėlis.

…Ir tada viešpats pasigailėjo Jo ir pasišaukė Jį pas save…

Atsisveikiname su Tavimi, suvokdami, kad nuo šiol mes – Tavo ženkle, ir kad buvo skirta mums būti šalia vieno iš sūnų – milžinų, kuriuos laikas nuo laiko išaugina Lietuvos žemė (LKBK, Čikaga, 1976, t. 3).

Mindaugo atminimo įamžinimas

Vilniaus leidykla „Baltos lankos“ 1995 m. išleido M. Tomonio raštų knygą „Žinia“ (sudarytojos Gema Bagdanavičiūtė ir Janina Riškutė). Knygoje – M. K. Čiurlionio 100-mečiui skirta filosofinė apybraiža „Žinia“, 3 poezijos rinkiniai – „Pro snaigių užuolaidą“, „Rašmenys ant smėlio“ (sudaryti autoriaus) ir „Atodanga“, – poema „Aureolė“, 3 dalių drama su pantomima „Piramidė“, dienoraščio fragmentai, laiškai, politiniai pareiškimai.

1981 m. Mindaugo Tomonio vardu pavadinta Niujorko valstijos Ročesterio miestelio lituanistikos mokykla.

1990 m., minint Mindaugo žūties 15 metų sukaktį, skulptoriaus Gedimino Radzevičiaus iniciatyva, prisidėjus jo mokiniams Andriui Laurinavičiui, Robertui Strazdui ir kitiems, netoli M. Tomonio žūties vietos buvo pastatytas 4 m ąžuolinis koplytstulpis su Sopulingosios Mergelės Marijos atvaizdu, skirtas Sibiro tremtinių ir Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo atminimui.

1995 m., minint 20-ties metų žūties sukaktį, prie pat tragiško įvykio vietos, buvo pastatytas G. Radzevičiaus sukurtas 6 m ąžuolinis kryžius.

Minint 25 metų Mindaugo mirties sukaktį buvo pastatyti G. Radzevičiaus ir Tautvilo Radzevičiaus ąžuoliniai koplytstulpiai ir rodyklė į tragedijos vietą.

Pagal autorių sumanymą turėtų būti: padaryta dar viena ąžuolinė rodyklė į žūties vietą; aplinka palei minėtus žymeklius išgrįsta lauko akmenimis; medinės skulptūrų detalės impregnuotos nuo neigiamo ardančio atmosferos poveikio, viršutinės medinės detalės padengtos žalvariu; atstatytas sunykęs takas palei geležinkelį, vedantis nuo M. Tomonio vardu pavadintos gatvės iki jo žūties vietos. 

Trūkstant lėšų, šie darbai iki šiol neatlikti. 

„Lietos“ labdaros fondas ėmėsi iniciatyvos rinkti lėšas šiems darbams atlikti. Darbų sąmatinė vertė (su visais mokesčiais) 20 000 litų.

M. Tomonį pažinojęs krikščionis demokratas Gintautas Jakimavičius kartu su Lietuvos krikščionių demokratų bendrijos Vilniaus skyriaus atstovais ir Šv. Kazimiero bažnyčios choru „Ave Verum“ prie M. Tomonio žūties vietos kąsmet rengia Gegužines pamaldas, liaudiškai tariant – Mojavas.

Lietuvos režisierius Bronius Morkevičius 1991 m. sukūrė dokumentinį filmą „Baltas paukšti, tu sugrįžki“. Filmas skirtas poeto, disidento Mindaugo Tomonio 35-ųjų žūties metinėms paminėti. Jį tuo metu rodė LTV ir kartojo LTV 2.

Naujosios Vilnios seniūnijoje yra M. Tomonio vardu pavadinta gatvė.

Mintys iš Mindaugo ,,Dienoraščio fragmentų“

*** Ne ,,nesušukuotos mintys“. Ne ,,originalios“ ar „neoriginalios mintys“.

Tiesiog apmąstymai

Padriki, kaip akmenėliai, surankioti prie tako, paežerėje ar ant jūros kranto…

Gal – pusiau dienoraštis. Gal – žemė to pasaulio, ant kurio statomas poezijos dangus. Matyt, jie vienas kitam reikalingi. O be to – mąstymas padeda pažinti aplinką ir save.

*** Ne tas stipresnis, kuris visada laimi, bet tas, kuris niekada nepalūžta.

*** Žmogus iš prigimties optimistas – šypsena jis išreiškia visus jausmus: pyktį, meilę, džiaugsmą ir liūdesį, pavydą ir panieką, neviltį ir triumfą ir t. t. Tuo tarpu verkiama iš laimės ir skausmo.

*** Gyvenimą gauname avansu, mokame už jį savo klaidomis, kurias mirtis nurašo į išlaidas.

*** Jaunystė ieško esmės, senatvė – prasmės.

*** Humanizmo idėjos davė savo vaisius: anksčiau budeliai kapodavo galvas kartu su mintimis, dabar redaktoriai kapoja mintis, neliesdami galvų.

*** Melas už teisybę stipresnis – jis apsigina pats, o už teisybę reikia kovoti.

*** Menas turi būti ne tiktai balzamas. Jis turi šaukti į kovą prieš blogį.

*** Gerai, kad aš nesu laikrodis, nes vis mąstyčiau, į kurią pusę man dabar eiti…

*** Optimistas nuo pesimisto skiriasi tuo, kad tiki laiminga pasaulio pabaiga.

*** Kas yra keistuolis, iš kurio paprastai visi šaiposi, tyčiojasi, dažnai netgi baksnoja į smilkinį ir pašaipiai šneka: „Jam ne visi…“? Gal tai žmogus, kuriam nusispjaut į bereikalingus varžtus ir ribotas pažiūras. Gal tai tiesiog žmogus, kuriam paprasčiausiai – nesvarbu, kaip elgtis visuomenėje. Ir jis elgiasi natūraliai, žinodamas, kad gyvena tik vieną kartą. Keistuolis dažnai nemoka pataikauti (asmeniui ar instancijai), o jei ir priverstas tai daryti, labai išgyvena. Nors kitiems tai tiesiog – kasdieninio elgesio norma. Galų gale keistuolis tai žmogus, kuris gyvena savo galva, turi savo vidinį pasaulį <…>.

Keistuolis – „spalvota varna“ pilkųjų būryje.

*** Jokios „geležinės uždangos“ neapsaugos mūsų psichikos nuo pasaulio sudėtingumo.

*** Iš kur tas žmogaus įžūlumas – pasivadinti gamtos viešpačiu??? Ar Gamta jam neatkeršys? Kiekvienam paaugliui būdinga pervertinti savo jėgas ir į visus ir viską žiūrėti niekinančiai. Tai būdinga ir vis dar nesubrendusiai žmonijai… XX a. problema!

*** Žmonės dirba kūrybinį darbą (kokio profilio jis bebūtų – amatai, mokslas, menas ir t. t.) todėl, kad – sąmoningai ar nesąmoningai – kovoja dėl nemirtingumo, nori išlikti. Gyvenimas yra amžina kova su mirtimi. Nemirtingumo troškulys bendras visai žmonijai, ir žmogus visada stengiasi eikvoti savo energiją toje srityje, kuri labiau atitinka jo sugebėjimus. Niekas nenori likti dulke.

*** Būna žmonių, kurie laiko save labai protingais. Tai – pirmasis bedvasiškumo simptomas. Paprastai tokie ,,gyvieji lavonai“ – dideli racionalistai.

*** Vertingiausia donkichotų savybė – jų begalinė meilė visiems ir viskam, begalinis sugebėjimas gėrėtis žmonėmis ir pasauliu, begalinis pasiaukojimas ir šviesos viltis. To iš didžiojo Riterio ir daugelio riteriškų mažų ir didelių Žmonių reikia mokytis, mokytis, mokytis…

*** Menininkas nori sukurti vis tobulesnį kūrinį, mokslininkas ar išradėjas – teoriją ar prietaisą, eilinis žmogus – vis geriau sutvarkyti savo gyvenimą (turtingiau – arba įdomiau), pagaliau – pamatyti, kaip jo palikuonys tvarkosi tobuliau, išvengdami jo paties klaidų gyvenime. Tačiau vienos kartos keičia kitas, o siekiai amžinai tie patys.

*** Nėra didesnės jėgos už tikėjimą. Taigi, – tikėjimas yra materialesnis už materiją.

*** Kiekvienas žmogus vertas ne tiek, kiek jis sugebėtų padaryti, bet tiek, kiek jis padaro.

Štai dar M. Tomonio mintys iš jo knygos ,,Žinia‘‘:

*** …nepamiršk, jog turėdamas galingiausią ginklą – talentą, esi tarp pasaulio stipriųjų…Žodis šiais laikais – baisesnis naikintojas ir gynėjas negu vandenilinės bombos, pajėgesnis kūrėjas negu našiausia technika…

Labiausiai apginkluota visuomenė pasijus bejėgė prieš tikrąją Tiesą, prieš krikščionišką Meilę. Tegu kūryba yra savotiškas Kryžius, ji kartu ir didžiausias džiaugsmo šaltinis. Šis ŠVENTASIS KRYŽIUS, nušviečiantis kelią, duotas Dievo (1975).

*** Trumpas tas žmogaus gyvenimas lyg pienės pūkas, – Likimo Paukštis vienu sparnų mostelėjimu gali jį užgesinti… Tačiau šviesa, susikaupusi mažame žiburėlyje, neišsisklaido. Ji nuplaukia erdvėmis tolyn, palikusi pabirusius pūkelius, – lyg vėjo genama liepsnelė, – į Nežinią, – kad vėl nutūptų kažkokiame tolimame pasaulyje…

Savo straipsnį noriu užbaigti Mindaugo Tomonio, žuvusio ant traukinio bėgių, vedančių į rytus, eilėraščiu…

tylus eilėraštis

tylūs paukščiai…

tylūs medžiai…

tyliai tyliai

šiaurėn vežė…

tylios dienos

tylios šventės

duok mums Dieve

išgyventi…

šie kapai

kas juos atmins

miškuose

ir už Tėvynės…

tiek tylos

ar ne per daug

žodžiai – akmenys

užaugs…

Literatūra:

Antikomunistinis kongresas ir tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo procesas „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“, Vilnius, 2002.

Lietuvių enciklopedija, Bostonas, 1985, t. 37.

Lietuvos gyventojų genocidas, Vilnius, 1999, t. 1.

Lietuvos katalikų bažnyčios kronika, Čikaga, 1975, t. 2.; 1976, t. 3.

Literatūra ir menas, 1993, nr. 45.

Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, Vilnius, 1971, t. 3.

Nenugalėtoji Lietuva, Vilnius, 1993, t. 1.

Mokslo Lietuva, 2008, nr. 11.

Tėvynės Sąjungos žinios, 2010, nr. 20.

M. Tomonis, Žinia, Vilnius, 1995.

S. Tomonis, Gyvenimo vingiais, Vilnius, 2005.

Aidai, 1976, nr. 1.

Apžvalga, 1990, nr. 19.

Aušra, Čikaga, 1977.

XXI amžius, 2004, nr. 25.

Izvestija, 1975, lapkričio 25.

Laisvas laikraštis, 2011, nr. 37.

Respublika, 1990, nr. 63, nr. 64, nr. 74.

Sietynas, 1989, nr. 4.

Šiaulių kraštas, 1992, nr. 251.

Šiaurės Atėnai, 1992, nr. 23; 1993, nr. 1.

LYA, f. K–1, ap. 58, b. 47703/3, l. 145–157.

Autoriaus archyvo nuotr.

Nuotraukose:

1. Prisiminimų Vakaras Vilniaus Karininkų Ramovėje (2011 m. lapkričio 5 d.)

2. Ąžuolinis koplystulpis su Sopulingosios mergelės Marijos atvaizdu, netoli M. Tomonio žuties vietos (2011 m.)

3. Koplystulpis netoli M. Tomonio žuties vietos (2011 m.)

Voruta. – 2012, kov. 17, nr. 6 (744), p. 12.

Voruta. – 2012, kov. 31, nr. 7 (745), p. 12.

Voruta. – 2012, bal. 14, nr. 8 (746), p. 12.

Voruta. – 2012, bal. 28, nr. 9 (747), p. 12.

Voruta. – 2012, geg. 12, nr. 10 (748), p. 12.

Vasario 16-oji , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra