Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentės, Nepriklausomybės Akto signatarės Birutės Valionytės kalba iškilmingame Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime

Autorius: Data: 2014-03-12, 10:06 Spausdinti

2014 m. kovo 11 d. pranešimas VIR

Didžiai gerbiama Lietuvos Respublikos Prezidente, Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai, Seimo nariai ir visi čia susirinkusieji, mieli Lietuvos piliečiai,

Prieš 24 metus atkūrėme nepriklausomą valstybę – čia, šioje salėje. Buvome susitelkę ir ryžtingi. Visi jautėmės padarę ypatingai svarbų darbą.

Įvykiai Ukrainoje mums primena tą didžiulę įtampą ir atsakomybę, kuri užgulė tada mūsų pečius. Todėl įvykius Kijeve išgyvename šiandien iš naujo. Ukrainiečių tauta pasirinko integracijos kelią į Vakarus. Rusija iškart panaudojo karinę jėgą ir okupavo Krymą. Tai suvienijo ukrainiečius. Ukraina paskelbė mobilizaciją ir aiškiai pasakė, kad gins savo valstybę. Padėtis šalyje yra labai sudėtinga, bet aš tikiuosi, kad ukrainiečiams užteks šalto proto ir ryžto, ginant savo valstybę bei įgyvendinant esmines reformas.

Lietuva pagal išgales remia Ukrainą ir diplomatiniais kanalais nuveikė nemažą darbą. Žinau, kad Ukrainai yra labai svarbu, jog Lietuvos ir Latvijos ambasadoriai ir šiandien yra Kryme. Garsiai iki šiol žadėta ES pagalba, iš esmės baigiasi išreikštu susirūpinimu dėl padėties Ukrainoje. Tiesa, yra konkretūs pažadai finansiniai paramai, kuri ypač reikalinga jai.

ES trypčioja vietoje todėl, kad visos didžiosios šalys pirmiausia gina savo interesus. O Prancūzija ir toliau rengiasi parduoti karinius laivus Rusijai, kurių vienas net vadinasi „Sevastopolis“. Krymas nuo Paryžiaus toli. NATO yra ryžtingesnė. Faktiškai šalys nenori sugadinti santykių su Rusija ir nepažeisti savo ekonominių interesų. Tai žinodama Rusija gali Ukrainoje veikti laisvai, nes Rusijos veiksmų neužkardo Europos ir JAV susirūpinimas ar diplomatinės priemonės.

Ar XXI amžiuje Europa gali pasipriešinti ryžtingai agresijai? Akivaizdu, kad ne. Perdaug visų skirtingi interesai. Jei Rusijai pavyks suskaldyti Ukrainą, ir pasaulis ramiai stebės, visiškai aišku, kad Rusijos ekspansijos kryptis toliau bus nukreipta į Moldovą ir Baltijos šalis. Taigi, rūpestis yra didžiulis.

Įvykiai Ukrainoje mus privertė sunerimti. Supratome, kokia yra šiandien, pabrėžiu žodį šiandien, yra trapi taika. Dar vakar atrodė – esame saugūs. Lietuva priklauso Europos Sąjungai ir NATO, o karas, jei ir vyksta, tai kažkur toli, ne prie mūsų. Dabar visiems akivaizdu, kad Rusijos strateginis tikslas yra susigrąžinti buvusios imperijos ribas. Taigi, ar saugūs esame? Lietuvos Respublikos Prezidentė ir krašto apsaugos ministras ramina, kad galime miegoti ramiai, kad NATO yra mūsų saugumo garantas. Taip, NATO papildomai atsiuntė į Zoknius 6 naikintuvus. Bet, kai taip lėtai tarptautinėse organizacijose yra priiminėjami sprendimai, ir, kai žinai, kad Lietuva privaloma tvarka nuo 2008 m. neberengia Lietuvos piliečių ginti valstybės, o yra apsiribota savanoriais ir profesionalia kariuomene, jautiesi išties nejaukiai, ir tokia krašto gynybos doktrina kelia rimtas abejones. Tikiu ekspertais, kurie teigia, kad Lietuvos kariuomenės mobilūs daliniai yra aukšto profesionalumo. Bet iš istorijos žinau, kad šalis apsigina tik tada, kai ją gina visi šalies piliečiai. Kai jie yra parengti tam, jie žino, kaip tai daryti. Liberalizmo šioje srityje negali būti. Esu įsitikinusi, kad šalies gynybos doktriną reikia grįsti mišrios gynybos sistema. Šalies gynybos sistema turi būti pagrįsta piliečių pareiga ginti Tėvynę ir savanoriškumo principu. Suprantu, kad tam reikia atitinkamų finansinių ir logistinių išteklių. Bet seniai yra žinomas posakis: kas nefinansuoja savo kariuomenės, tas tikrai finansuoja svetimą.

1990 m. kovo 11 d. atkūrėme Lietuvos valstybę antrą kartą. Per 24 metus pasiekėme daug. Lietuva ne tik sugrąžinta į pasaulio žemėlapį, bet tapo pilnateise Europos Sąjungos ir NATO nare bei kitose tarptautinėse organizacijose. Pasaulis vėl išgirdo garsų Lietuvos vardą. Per šį laikotarpį perėjome nuo planinio ūkio prie rinkos ekonomikos. Lietuvoje gaminama produkcija tapo konkurencinga Europos ir pasaulio rinkose. Šiemet tapome net kosmine valstybe. Aukštosios mokyklos rengia kvalifikuotus specialistus. BVP per šį laikotarpį padidėjo beveik 3,7 karto. Bet vidutinė socialinė pensija Lietuvoje yra, lyginantsu kitomis Europos Sąjungos šalimis yra viena mažiausių ir mažesnė yra tik Rumunijoje ir Bulgarijoje. Ekonominė atskirtis pasiekė pavojingas aukštumas ir tai kelia papildomą įtampą šalyje. Tai jau tampa ne tik ekonominis, bet ir nacionalinio saugumo klausimas. Šiandieną valdžia ne tik kad nebesikalba su Lietuvos piliečiais, bet dar ir ignoruoja jų konstitucinę teisę. Reikia suklusti.

Pirmą kartą Lietuvoje surinkti parašai dėl referendumo rengimo. Gerbiamieji, reikia aiškiai pasakyti, kad nėra Europos Sąjungoje šalies, kuri be apribojimų parduotų žemę užsieniečiams. Vienokie ar kitokie, bet visose šalyse yra. Lietuvos valdžia 10 metų buvo kurčia ir drįstu teigti – netgi ignoravo šį klausimą. Dabar, kai surinktas reikiamas parašų skaičius, žemės pardavimo saugiklių nustatymo klausimas pradėtas svarstyti. Bet ar to nebuvo galima padaryti anksčiau? Džiugu, kad Lietuvos piliečiai pasielgė pilietiškai, bet man visiškai nesuprantama, kodėl valdžia išliejo tiek politinių intrigų, net pykčio iniciatyvinės grupės atžvilgiu. Visa ši įtampa kilo tik todėl, kad valdžia negirdi Lietuvos piliečių. Atotrūkis tarp valdžios ir žmonių, nepasitikėjimas valdžia šiandieną Lietuvoje yra toks didelis, kad tai tampa jau ir papildoma įtampa demokratijai. Šį klausimą jau būtų galima ir privalome svarstyti šalies gynybos taryboje, bet valstybės gynybos taryba, pasirodo, dėl politikų ambicijų negali susirinkti. Tenka konstatuoti, kad po 24 m. Lietuvos politikai taip ir nesuvokė valstybės etiketo sampratos. Man, balsavusiai už nepriklausomos valstybės atkūrimą, yra skaudu apie tai kalbėti. Bet, deja, būtina. Tokia padėtis šalyje yra pavojingi. Tik valdžios dialogas su tauta ir abipusis supratimas skatina šalies kūrybines galias. Kito kelio elementariai nėra.

Mūsų kalba yra pramotė visoms Europos kalboms. Tauta, kuri savąja kalba kalba apie 4 tūkstančius metų. Mes išlikome ir tebekalbame šia pačia archajiškiausia kalba Europoje turime būti dėkingi savo protėviams ir tėvams. Vadinasi, jie sugebėjo apginti savo žemę, papročius, tradicijas, tapatybę ir savo kalbą – kaip svarbiausią savo išlikimo garantą. Ar dabartinės Lietuvos valstybės aukščiausi pareigūnai ir politikai supranta lietuvių kalbos išsaugojimo svarbą? Ar jaučia atsakomybę už tai? Akivaizdu, kad ne visai. Kalba yra nuolat kintanti, bet kertiniai kalbos sandaros akmenys privalo būti išsaugoti. Juk ne vienam lietuviui gyvenančiam savo etninėse žemėse, dabartinėje Lenkijos Respublikoje, nekyla net mintis reikalauti keisti lenkų kalbos alfabetą. Lietuvos teritorijoje nėra lenkų etninių žemių. Yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečių palikuonys, kalbantys vietine kalba. Nenoriu plėstis į lietuvių tautos lenkinimo platesnes peripetijas, noriu tik pasakyti, kad labai nemalonu, kai Lietuvos piliečiai Briuselyje šmeižia savo valstybę. LDK piliečiai, kalbantys vietine kalba, nėra tautinė mažuma. Jie yra tautinė bendrija, išlikusi nuo tų laikų, kai LDK valstybinė kalba buvo lenkų. Šio klausimo klaidingos juridinės formuluotės traktavimas politikų ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos nuolatinis eskalavimas kelia šalyje įtampą ir absoliučiai jokių problemų (pabrėžiu) neišsprendžia. Lenkijos perdėtas rūpinimasis kitos šalies piliečiais yra ne kas kita, kaip Lietuvos valstybės aiškios politikos nebuvimas tuo klausimu. Savalaikis (pabrėžiu žodį) nepatogių klausimų neišsprendimas atvedė į dabartinę situaciją. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos piliečiams, kalbantiems vietine kalba, Lietuva privalo skirti papildomą dėmesį ir daryti viską, kad jie jaustųsi pilnaverčiais Lietuvos valstybės piliečiais. Mano galva, šio klausimo sprendimas yra kuo artimesnis valdžios bendravimas su kitakalbiais. Tokie susitikimai turi būti Lietuvos Respublikos Prezidentės, Seimo Pirmininkės, Ministro Pirmininko, Seimo narių nuolatinėje darbotvarkėje. Vilniaus, Šalčininkų,  Švenčionių, Trakų rajonuose ir kitur jūs turite susitikti ne su savo partijų lietuviškai kalbančiais žmonėmis, jūs privalote susitikti su vietine kalba kalbančiais žmonėmis. Taip, kaip tai darėme mes – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai, kai buvo sudarytas susitikimų grafikas, kai buvo bandoma šį kraštą atplėšti nuo Lietuvos. Taip, tai sudėtingi susitikimai. Seimo nariams lankytis Šalčininkų tūkstantmečio vidurinėje mokykloje nebūtina. Ten puikiai dirba mokytojai savo darbą.

Gerbiamieji, jūs privalote vykti į kaimus ir miestelius ir kalbėtis su žmonėmis. Tai jūsų politikų pareiga. Ir nesvarbu, kad Lenkų rinkimų akcija padarys viską, kad tokie susitikimai neįvyktų. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba buvo nuteisusi bendravimo tiltus. Deja, šitie tiltai buvo sugriauti. Jeigu nenutiesime iš naujo šių tiltų, politikai puikiai besinaudojantys demokratiniais instrumentais šį kraštą ir toliau tolins nuo Lietuvos. Politinis judėjimo vektorius yra nukreiptas ta kryptimi.

2013 m. Lietuvoje begyveno 2 mln. 971 tūkst. 905 gyventojai. Lietuvoje sparčiausiai mažėja gyventojų skaičius visoje Europoje. 1990–2012 m. iš Lietuvos emigravo 769,5 tūkstančiai gyventojų arba visas Vilnius ir Panevėžys kartu sudėjus. Politikai džiaugiasi, kad 2007–2013 m. Lietuvos emigrantai į Lietuvą pervedė beveik 28 mlrd. Lt. Kodėl tapome labiausiai tirpstanti tauta Europoje? Kodėl Lietuvos piliečiai bėga iš Lietuvos? Ar Lietuvos valstybė turi konkretų veiksmų planą, kaip tai sustabdyti? Ar bent suvokiamos šio proceso pasekmės ateityje?

24-ais atkurtos valstybės egzistavimo metais tenka konstatuoti, kad Lietuvos valstybė šiandieną dar yra trapi ir jos trapumas slypi ne tiek išorėje, kiek šalies viduje. Šalies vidiniai prieštaravimai yra pasiekę pavojingą ribą. Ir mes visi kartu privalome rasti optimaliausius jų sprendimus, be jokių ambicijų ir partinių įsižeidimų.  Tam siūlau sukurti Tautos smegenų centrą, kuris formuotų Lietuvos valstybės vystymosi raidos ir lietuvių tautos išlikimą ateityje. Sąmoningai suformuluoju aštriai, kad išgirstumėte. Kiekviena save gerbianti valstybė turi šalies vystymo raidos centrą, kuris yra prie aukščiausio valstybės pareigūno institucijos. Jis turi parengti tautos išlikimo strategiją ir nustatyti veikimo vektoriaus kryptį. Mes per daug praradome, todėl privalome veikti skubiai. Šis klausimo sprendimas nebegali būti tik partijų lygmes klausimas, kai kas ketveri metai vektorius keičia kryptį, o tai reiškia, kad nėra judėjimo į priekį. Lietuvos laivelis tiesiog yra sukiojamas vietoje, kai jis tuo tarpu turi kryptingai, nepriklausomai nuo išorės vėjų plaukti jam nustatyta linkme. Ta kryptis – tai lietuvių kalbos išsaugojimas, nepriklausoma valstybė, valstybės vientisumas ir saugumas, demokratijos užtikrinimas, piliečių teisių apsauga ir piliečių gerovė, kurioje visiems būtų gyventi gera. Čia mūsų žemė, čia mūsų namai, kitos mes neturime, o gerovė priklauso nuo mūsų pačių sugebėjimo ją kurti. Tai mūsų Kovo 11-oji. Mūsų atkurtos 1990 m. kovo 11 dieną Lietuvos valstybės gimtadienis.

Šalia rūpesčių pasidžiaukime ir Lietuvos didžiuliais pasiekimais. Esame talentinga tauta, išauginusi čiurlionius, sabonius, asadauskaites, meilutytes. Gaminame lazerius, mūsų pramonė dirba su aukštosiomis technologijomis. Išsaugojome net sutartines, išauginome puikų jaunimą, kuris pagamino pirmąjį palydovą į kosmosą. Pasidžiaukime šiais laimėjimais! Jie iš tikrųjų ženklūs per 24 metus. Ir pasijauskime esą šeimininkai mūsų žemės ir supraskime, kad tik nuo mūsų sprendimų ir nuo mūsų veiksmų viskas priklauso. Su švente, gerbiamieji.

Šaltinis: http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=4465&p_d=145281&p_k=1

Kovo 11-oji , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra