Lietuva, 1918 m. vasario 16–osios aktu paskelbusi nepriklausomybę, dar turėjo ją apginti ir įtvirtinti. Reali grėsmė valstybingumui buvo ne tik priešiškų kaimyninių valstybių – bolševikinės Rusijos, Lenkijos net Vokietijos politinės jėgos, kurios siekė smurtu užgniaužti naująją respubliką, bet ir suirutė krašto viduje. Pirmasis pasaulinis karas (1914–1918) Lietuvoje caro engėjus pakeitė kaizerinė okupacinė administracija.
Vokietijai pralaimint šį karą galutinai pakriko finansų sistema, atėjo sunkmetis – prekių trūkumas, nedarbas, ispaniško gripo, šiltinės, dizenterijos ir kitų ligų protrūkiai. Padėtį dar labiau komplikavo pabėgėlių srautas (vien 1921 m. jų buvo 27 tūkst.). Į gaujas susibūrė paleisti karo belaisviai, dezertyrai, po 1918 m. lapkričio įvykusios Vokietijos kapituliacijos jokios vadovybės nebeklausantys kareiviai ir savi plėšikai.
Užtikrinti gyventojų ramybę, apginti viešąjį ir privatų turtą, įstaigų darbą ėmėsi milicija – Lietuvos policijos pirmtakė. Nuo 1918 m. krašto gynėjai į milicijos būrius buvo telkiami tiek Lietuvos Tarybos ir Vyriausybės šaukimu, tiek per gaivališkus rinkimus valsčiuose, miesteliuose ir miestuose. Pirmieji milicininkai neturėjo bendros uniformos ir pareigos ženklų – tik raiščius ant civilių drabužių ar trofėjinių uniformų, buvo ginkluoti dažniausiai rusiškais bei vokiškais šautuvais, konfiskuotais iš kontrabandininkų ar atimtais kovose su bolševikais, lenkais arba bermontininkais. Iš pradžių jiems alga nebuvo mokama, vėliau – nedidelė ir nereguliariai. Tarp pirmųjų milicininkų, be mažamokslio kaimų ir miestelių jaunimo, buvo nemaža asmenų, tarnavusių įvairiose kariuomenėse, advokatų, vaistininkų, gydytojų, turinčių nemenką bendrąjį išsilavinimą. Jie padėjo organizaciją įforminti struktūriškai, kaip instituciją. Veiklos reglamentaciją užbaigė Lietuvos Vyriausybės 1920 m. gegužės 20 d. milicijos įstatymas, nustatęs jos priklausomumą Vidaus reikalų ministerijai. Apibrėžtos pareigos – saugoti įstatymais numatytą valstybės bei visuomenės tvarką, vykdyti įstatymus bei privalomus įsakymus (Lietuvos valstybės žinios, 1920, nr. 32).
Pastangos davė vaisių – vien 1921 m. buvo suimtas 15 441 nusikaltėlis, grąžinti 888 pavogti arkliai, 550 galvijų, daug kitokio turto. Sustiprėjo gyventojų pasitikėjimas savo valstybės vidaus reikalų pareigūnais.
Vadovybė suprato, kad silpnoji jaunosios milicijos vieta – apmokymo ir paruošimo stoka. Todėl jau 1922 m. rugsėjo 15 d. pasirodė leidinys „Milicijos žinios“. Jo sumanytojai ir redaktoriai – Piliečių apsaugos departamento direktorius Jonas Navakas ir Trakų apskrities viršininkas B. Stasiūnas. Laikraštis, 1924 m. reorganizuotas ir pavadintas „Policija“, daug rašė policijos teisės bei teorijos temomis.
1922 m. lapkričio 16 d. Kaune įkurta Aukštesnioji mokykla, ruošusi nuovados viršininkų padėjėjus. Kursai truko 4 mėnesius, baigė 62 milicininkai.
Kaišiadoryse pasienio milicijos mokykla įsteigta 1923 m. birželio 1 d. Mokyklai vadovavo pasienio milicijos vadas Juozas Mikuckis. Buvo mokoma Lietuvos istorijos, lietuvių kalbos, matematikos, teisės, tikybos, rikiuotės, specialiosios pasienio instrukcijos. Kursai trukdavo 4 mėnesius. Įdomus šios mokyklos 1–osios laidos baigimo pažymėjimas nr. 22, išduotas Aleksui Balbačinskui, pasirašytas pasienio policijos vado J. Mikuckio, su antspaudais, kunigo A. Varno, C. Petriko ir kitų mokytojų bei kvotimo komisijos narių parašais. Su 2 litų vertės žyminiu ženklu ir absolvento nuotrauka. Tai puošnus dokumentas, spausdintas Sokolovskienės, Labo, M. Jolko spaustuvėje Kaune. Beveik visa 1–oji 57 vyrų laida buvo paskirta tarnauti Latvijos pasienyje.
Kita Žemesnioji milicijos mokykla nuo 1923 m. veikė Rokiškyje. Ji ruošė vidaus tarnybos darbuotojus.
Lietuvos milicija 1924 m. sausio 15 d. oficialiai pavadinta policijos vardu. Milicijos mokyklos tapo policijos mokyklomis. Tuo metu jau visos policijos grandys turėjo nustatytą uniformą, ženklus, komplektavimo ir paruošimo nuostatus.
Trakų istorijos muziejuje saugomas labai įdomus ankstyvojo Lietuvos policijos gyvavimo periodo ženklas. Tai – 50×50 mm balto metalo, 4 platėjančių galų balto emalio kryžius, kurio centre pritvirtinta balto metalo žvaigždė su reljefine Vyčio figūra. Tikėtina, kad tai – Rokiškio Žemesniosios policijos mokyklos dėstytojo ženklas. Panašus yra ir šios mokyklos kursanto ženklas – tokio pat stiliaus žvaigždė ir Vytis, tačiau be kryžiaus, o juostelėje aplink Vytį įrašas: „Žemesnioji policijos mokykla“.
Policija 1924–1940 m. plėtėsi ir tobulėjo, patyrė kelias reorganizacijas. Jos veiklą ir organizaciją, be jau minėto įstatymo, reguliavo Policijos tarnautojų komplektacijos instrukcijos, Policijos departamento aplinkraščių sąvadas. Gyvavimo pradžioje policijos reikalus tvarkė Vidaus reikalų ministerijos piliečių apsaugos departamentas. 1935 m. sausio 1 d. įkurtas atskiras Policijos departamentas, kurio žinioje palikti grynai policinės tarnybos dalykai ir ginklų kontrolės reikalai. Šio departamento direktoriumi 1935–1940 m. buvo Kazys Svilas. Lietuvos policija dalijosi į keletą šakų, iš kurių svarbiausios buvo viešoji, miestų, pasienio, vandens, saugumo, geležinkelio, privatinė, kriminalinė.
Kriminalinė policija priklausė piliečių apsaugos departamentui, o vėliau tapo atskira Valstybės saugumo departamento dalimi. Jos valdininkai turėjo savo ženklą – balto metalo 33 mm skersmens skritulį, kurio centre – gulinčio liūto, sudėjusio letenas ant knygos, figūra, šalia sukryžiuotos policininkų lazdos. Šio 1927 m. pavyzdžio ženklo autorius dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, tada žymus Šaulių sąjungos veikėjas, daug prisidėjęs prie Klaipėdos išvadavimo.
Atgavus Klaipėdos kraštą, vietos policija turėjo ypatingą autonominį statusą, priklausė ne centrinei valdžiai, o Klaipėdos krašto direktorijai. Nors ir bendradarbiavo su Lietuvos policija, tačiau veikė pagal ankstesnę vokišką sistemą bei tradicijas, turėjo savo uniformą, laipsnius ir ženklus. Ryškus tokios dvilypės priklausomybės pavyzdys – retas Kriminalinės policijos valdininko ženklas – bronzinis 40 mm skersmens skritulys, kurio averse dviem kalbom (liet. ir vok.) užrašyta: „Kriminalinės policijos valdininko liudijimas“, o reverse pavaizduotas Vytis, įkaltas numeris, o aplink įrašas: „Klaipėdos krašto policijos direkcija“ (dviem kalbom).
Policijos šventė – Angelų sargų diena (spalio 2 d.) pradėta švęsti 1921 m. Atkuriant Lietuvos valstybės institucijas, 1990 m. gruodžio 11 d. priimtas LR policijos įstatymas, sukurta bei Arkikatedroje pašventinta policijos vėliava, kurioje įrašyti žodžiai: „Įstatymas ir teisėtumas“.
Atkurtas ir policijos dienos minėjimas.
Olego Ševeliovo nuotr.
Nuotraukose:
1. Kriminalinės policijos ženklas. Lietuva, 1927 m. Autorius A. Žmuidzinavičius
2. Policijos mokyklos baigimo ženklas. Lietuva, XX a. 3 deš.
3. Kaišiadorių pasienio milicijos 1923 m. laidos baigimo pažymėjimas
4. Policijos ženklas. Lietuva, XX a. 3–4 deš.
4. Policijos ženklas. Lietuva, XX a. 3–4 deš.
Taip pat skaitykite
Voruta. – 2009, lapkr. 21, nr. 22 (688), p. 12.
