Lietuvos Metrika – mūsų nacionalinis turtas

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Plečiantis Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei (LDK), neišvengiama būtinybė tapo vidaus ir išorės susirašinėjimas. Iš didžiojo kunigaikščio kanceliarijos svetur buvo siunčiami svarbūs dokumentai. Taip pat į kanceliariją plaukdavo svarbūs raštai iš kitų šalių, kaupėsi finansiniai dokumentai, įvairūs paskyrimai, teismų protokolai bei sprendimai ir t.t., kurie buvo nurašomi į atitinkamas knygas. Taip susidarė LDK raštinės XV–XVIII a. archyvas, imtas vadinti Lietuvos Metrika. Pirmieji šio archyvo įrašai yra iš Jogailos ir Vytauto laikų, paskutinieji apima Lenkijos-Lietuvos valstybės žlugimo metus. LM – didžiulės apimties dokumentų rinkinys, kurį sudaro per šešis šimtus ranka rašytų knygų. Kadangi tuo metu lietuvių kalba dar nebuvo susiformavusi, dauguma LM knygų rašytos tuometine kanceliarine gudų kalba, dar kitaip vadinama senąja baltarusių, slavų kanceliarine, rutėnų, rusų. Kai kurie aktai parašyti lotynų kalba. Vėlesni įrašai buvo daromi lenkų arba lotynų kalbomis.
LM reikšmė suvokta gana anksti. XVI a. pabaigoje LM sudarė apie du šimtus knygų. Tuomet valstybės kancleris Leonas Sapiega savo kanceliarijai įsakė padaryti šių knygų kopijas. Sprendimas buvo be galo išmintingas. Per ilgą laiką seniausios, originaliausios knygos neišliko. Tuo tarpu kopijos ir originalios XVII–XVIII amžių knygos pasiekė mūsų laikus.
LM saugojimo sąlygas apsprendė istoriškai susiklostę įvykiai. Iki XVI a. pradžios LM, kaip ir visas LDK archyvas, buvo saugoma Trakų pilyje. XVI a. pradžioje kartu su Lietuvos iždų ir kitais dokumentais LM pervežta į Vilnių ir laikoma Žemutinėje pilyje kanclerio žinioje. 1655 m. rusams užimant Vilnių, buvo spėta LM evakuoti. Tačiau per karus ir sumaištis dalis LM žuvo. Dalį LM ėmėsi saugoti didikai Radvilos Nesvyžiuje. Ši dalis į Vilnių nebegrįžo, pateko į Varšuvos archyvą. Apie XVIII a. penktojo dešimtmečio vidurį beveik visa LM jau buvo Varšuvoje. Pati seniausia jos dalis buvo perrašyta lotyniškomis raidėmis. Vadovaujant istorikui vyskupui Adomui Naruševičiui LM knygos buvo naujai įrištos ir pernumeruotos. 1787 m. sudarytas naujas LM aprašas.
Po trečiojo Lenkijos-Lietuvos valstybės padalijimo LM kartu su kitais Lenkijos ir Lietuvos valstybės kanceliarijos dokumentais atiteko Rusijai ir atsidūrė Sankt Peterburge. Toks buvo Rusijos imperatorės Jekaterinos II įsakymas ir 1795 metais jis buvo įvykdytas. Tiesa, remiantis 1797 metų sausio 26 d. Lenkijos ir Lietuvos valstybės trečiojo padalijimo aktu, 1799 metais dvidešimt devynios LM nuorašo lotyniška abėcėle knygos, taip pat kai kurios originalios knygos ir kai kurie dokumentai perduoti Prūsijai. 1807 metais pagal Tilžės sutartį ši medžiaga atiteko Varšuvos kunigaikštystei ir dabar saugoma Vyriausiojo senųjų aktų archyvo Radvilų archyve.
1887 metais LM iš Sankt Peterburgo buvo pervežta į Maskvą, kur ji tebėra ir dabar, saugoma Rusijos valstybiniame senųjų aktų archyve, 389 fonde.
„Pagal 1920 metų liepos mėn. 20 d. Lietuvos Respublikos ir Tarybų Rusijos taikos sutarties IX punkto sąlygas Lietuvai turėjo būti grąžintos visos kultūros vertybės, anksčiau carinės vyriausybės išgabentos į Rusiją. 1921 m. pradėjo darbą mišri lietuvių ir rusų ekspertų komisija, bet LM nebuvo grąžinta“, – skaitome Egidijaus Banionio parengtos Lietuvos Metrikos Penktos knygos, išleistos 1993 m., pratarmėje.
Per visą Lietuvos Respublikos nepriklausomybės dvidešimtmetį buvo dedamos pastangos susigrąžinti LM. Tuo rūpinosi ne tik LR Vyriausybė, bet ir diplomatai, istorikai, kultūros veikėjai: Jurgis Baltrušaitis, Petras Klimas, Paulius Galaunė, Ignas Jonynas, Konstantinas Jablonskis, kt. Lietuvos Respublikai pasirašinėjant vėlesnes sutartis su Tarybų Rusija vis buvo keliamas ir LM grąžinimas Lietuvai. Deja, visos šios pastangos vaisių nedavė. Rusija visaip trukdė archyvų grąžinimą remdamasi neapdairiai 1920 metų sutartyje suformuluota išlyga „kiek tų dalykų išskyrimas nepadarys žalos Rusijos archyvams, biblioktekoms“. Žinoma tai buvo tik pretekstas; visiems aišku, kad vertybės turi būti laikomos valstybėje, iš kurios buvo išvežtos, kuriai jos priklauso.
Ilgus dešimtmečius mūsų mokslininkams prieiti prie LM buvo beveik neįmanoma. Tačiau Sovietų Sąjungos politika ilgainiui ėmė kiek švelnėti. Centrinis (dabar Rusijos) valstybinis senųjų aktų archyvas padarė viso LM archyvinio fondo mikrofilmus. Jų kopijas perdavė suinteresuotiems archyvams. Žinoma, tas „perdavimas“ nebuvo labai geranoriškas ir sklandus. Archyvarui dr. Domui Būtėnui ne kartą teko važiuoti į Maskvą, kol buvo priimtas Lietuvos užsakymas. Dabar Rusijos valstybiniame senųjų aktų archyve laikomos LM mikrofilmų kopijos saugomos Lietuvos valstybės istorijos archyve ir yra prieinamos mokslininkams. Mikrofilmai geriau negu nieko, tačiau tai ne originalūs dokumentai. Problemą prašome pakomentuoti Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedros vedėją, Lietuvos Statutų ir Lietuvos Metrikos tyrimo grupės vadovę prof. Ireną Valikonytę. Ji sako: „Lietuvos Metrika – neįkainojamas mūsų nacionalinis turtas, tautos pasididžiavimas ir valstybinio suverenumo simbolis. Ar bus LM grąžinta į jos „užgimimo“ vietą – Vilnių dabar? Kaip pasielgs nauji suverenai, taip pat, kaip ir mes, pretenduojantys į ją? Sunku pasakyti. Tačiau viena jau dabar aišku. Mūsų tyrinėtojams LM knygos Maskvoje vis sunkiau pasiekiamos. Kol kas pagrindinė problema, atrodo, finansinė: trūksta pinigų brangioms komandiruotėms. Bet ar neatsiras ateityje ir kitokių sunkumų, su kuriais mūsų istorikai susidurdavo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą? Susidarius tokiai neaiškiai situacijai ir dar neaiškesnėms perspektyvoms, lieka viena išeitis – atkakliai dirbti visiems LM besisavinantiems suverenams ir intensyvinti šio unikalaus istorijos šaltinio publikavimą“.
LM publikavimu susidomėta jau seniai. LM apėmė daugiau nei 500 metų laikotarpį. Ją sudarantys dokumentai rašyti Trakuose, Vilniuje, Smolenske, Polocke, Minske, Gardine, Kijeve, Černigove ir kituose anuomet LDK priklausiusiuose miestuose. LM knygos domina istorikus, etnografus, kalbininkus, sociologus, literatus… Todėl itin svarbu LM padaryti prieinamą įvairių sričių specialistams. Ši būtinybė suprasta jau XVIII a. viduryje. Nuo tada pradėta rūpintis LM publikavimu. 1837–1850 metais Senato III departamente dirbo Simonas Daukantas. Neleisdamas minėti savo pavardės, nes bijojo represijų, jis istorikus aprūpindavo LM išrašais. Be abejo, naudojosi ir pats, rašydamas savo veikalus. Taip iš LM nuorašų susidarė keturi tematiniai rinkiniai, kurie dabar saugomi Lietuvių literatūrosir tautosakos institute.
1895 metais Sankt Peterburgo imperatoriškoji archeografijos komisija nutarė leisti atskiras LM knygas „Rusijos istorijos bibliotekos“ serijoje. Deja, per Pirmąjį pasaulinį karą šis darbas nutrūko. Kita vertus, „Rusijos istorijos bibliotekos“ serijoje išleistos LM knygos šiandien yra tapusios bibliografinėmis retenybėmis.
Teisybės dėlei reikia priminti, jog Varšuvoje saugomas LM knygų nuorašas lotyniškais rašmenimis sovietmečiu buvo lengviau prieinamas mokslininkams.
N. Berežkovas 1946 m. išleido monografiją „LM kaip istorijos šaltinis“, kurioje publikavo beveik dvidešimties metų trukusių tyrinėjimų išvadas.
Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje dėl LM publikavimo susitarė TSRS ir Lenkijos LR Mokslo akademijos Istorijos institutai. Devintojo dešimtmečio pradžioje buvo sudaryta tarptautinė mokslinė programa LM knygų publikavimui atnaujinti. Pagrindines darbo kryptis rengė Vilniaus, Varšuvos, Maskvos, Kijevo, Minsko, Dnepropetrovsko mokslininkai. Šiuo darbu susidomėjo ir JAV mokslininkai. Buvo planuota kas penkeri metai išleisti po vieną LM knygą Varšuvoje ir Maskvoje. Čia reikėtų paminėti akademiką Vladimirą Pašuto, kuris visaip „judino“ LM publikavimą. 1985 metais į parengiamąjį LM publikavimo darbą įsijungė Lietuvos Mokslų Akademijos Istorijos institutas. Pradėta formuoti LM rengimo spaudai specialistų grupė. 1989 m. įsteigtas Archeografijos skyrius, „LM leidimo ir aprašymo metodiniai nurodymai“, 1993 metais Lietuvoje pradėtos leisti LM knygos. Nuo 1988 metų Vilniuje rengiamos LM tyrinėtojų konferencijos sukauptam patyrimui apibendrinti bei tolesnėms pagrindinėms tyrinėjimų kryptims nustatyti. Šių metų balandžio viduryje Vilniuje įvyko tarptautinė mokslinė konferencija „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos šaltiniai: Faktas. Kontekstas. Interpretacija“, kurios viena sesija buvo skirta LM tyrinėjimų aptarimui. Pranešimus skaitė Vilniaus universiteto ir Lietuvos istorijos instituto, Lenkijos MA Tadeušo Manteuffelio istorijos instituto, Baltarusijos NMA Istorijos instituto, Baltarusijos valstybinio universiteto mokslininkai.
Taigi LM publikavimo ir tyrimo centru tapo Vilnius. Baltarusijos MA ir Nacionalinis istorijos archyvas išleido Lenkijos MA2, Ukrainos MA 1 LM knygas. Tuo tarpu devintojo dešimtmečio pradžioje buvo sudaryta tarptautinė mokslinė programa LM knygų publikavimui atnaujinti. Pagrindines darbo kryptis rengė Vilniaus, Varšuvos, Maskvos, Kijevo, Minsko, Dnepropetrovsko mokslininkai. Šiuo darbu susidomėjo ir JAV mokslininkai.
Nuo 1993 metų Lietuvoje yra išleistos 22 LM knygos. 17 knygų parengė ir išleido Lietuvos istorijos institutas; 5 knygas – Vilniaus universitetas. Tarsi savaime susiklostė tokia praktika, kad Istorijos institutas rengia Užrašymų ir Viešųjų reikalų knygas, Vilniaus universitetas – Teismų bylų knygas. Vien 2004 metais Istorijos institutas išleido dvi LM knygas. Tai Užrašymų knyga Nr. 4 ir Užrašymų knyga Nr. 52. Šios knygos yra vienos seniausių LM knygų. Ir Istorijos instituto, ir Universiteto knygos yra to paties formato, tokio pat apipavidalinimo. Leidžiama tokia kalba, kokia jos parašytos: į lietuvių kalbą LM tekstai neverčiami dėl kelių priežasčių. Manoma, kad iš originalo kalba išleistų knygų galės jas tyrinėti gausesnis būrys įvairių tautų mokslininkų; be to, vargu ar kas sutiktų imtis šio milžiniško vertimo. Priminsime, jog LM knygų yra per 600, kai kurios jų siekia net tūkstantį puslapių.
Kita vertus Lietuvos mokslininkams būtų pravartu turėti kuo daugiau į valstybinę kalbą išverstų LM tekstų. 1998 m. buvo išleista mokymo priemonė studentams „Lietuvos Metrikos studijos“, parengta prof. I. Valikonytės. Į ją pateko keletas XVI a. Teismų bylų 4-osios ir 6-osios knygų įdomiausių aktų, išverstų į lietuvių kalbą. Greta lietuvių kalba išspausdinto teksto – tekstas originalo kalba. Aktus išvertę autoriai parengė ir jų plačius komentarus, kurie taip pat įdėti į knygą. Knygos pabaigoje pateiktas bendras gudų-lietuvių kalbų žodynėlis. Rinkiniu naudojasi studentai, studijuojantys senąją Lietuvos istoriją, LDK teisės istoriją ir gudų paleografiją.
Garsus – XX a. pradžios istorikas ir archyvaras S. Ptašickis remdamasis Peterburge atliktomis LM inventorizacijomis, LM knygas suskirstė į 12 skyrių.
I skyriuje – įrašymų knygos (jų yra 32): sričių ir miestų privilegijos, mokesčių ir prievolių, kariuomenės sąrašai, didžiųjų kunigaikščių dovanojimai, urėdų paskyrimai, LDK sienų ir jos administracinių teritorinių vienetų ribų aprašymai.
II skyriuje – teismų knygos (jų yra 303): didžiojo kunigaikščio, Ponų tarybos, maršalkos, asesorių, referendorių, konfederacijų teismų; čia esama ištrėmimų, magdeburginių miestų apeliacijų, Vilniaus pilies teismo knygų.
III skyriuje – viešųjų reikalų knygos (jų yra 37): seimų ir konfederacijų nutarimai, instrukcijos, pasiuntinybių medžiaga, dalis miestų privilegijų, urėdo paskyrimo, dovanojimo aktai.
IV skyriuje – surašymų knygos (jų yra 31): pilių, seniūnijų, dvarų, valsčių, apskričių, ekonomijų inventoriai; čia esama dalis apmokestinimo sąrašų.
V skyriuje – išrašų knygos (jų yra 7): 1799 m. Prūsijai perduotų knygų išrašai.
VI skyriuje – (dvi knygos): siunčiamų didžiojo kunigaikščio raštinės raštų, vizuotų kanclerio ar vicekanclerio ir antspauduotų valstybinių antspaudu, sąrašai.
VII skyriuje – 197 knygos. Tai XVIII a. Nuolatinės tarybos įvairių dokumentų knygos.
VIII skyriuje – 14 registrų knygų: daugiausia Lenkijos metrikų knygų aprašai.
IX skyriuje – 165 naujausios knygos: daugiausia XVIII a. Lenkijos metrikos aktai.
X skyriuje – XIII–XVI a. dokumentų (gautų laiškų, privilegijų ir kt.) originalai.
XI skyriuje – genealoginės lentelės, sudarytos 1765 m.
XII skyriuje – 20 XVIII a. žemėlapių ir planų. Šis suskirstymas yra sąlyginis ir netobulas, tačiau tobulesnio niekas nepadarė. Todėl jo laikomasi iki šiol. Kuris skyrius kaip mūsų istorijos ir kultūros paminklas yra svarbiausias, istorikai nesvarsto. Visos LM knygos yra vertingos, visas jas reikėtų publikuoti. Beje, publikavimas yra kruopštus, daug laiko ir energijos reikalaujantis darbas. Kaip jau sakėme, publikuojamas iš mikrofilmų. Juose kai kurių lapų trūksta, kai kurie sulieti rašalu, kai kurie įrašai nebeįskaitomi. Tenka ieškoti papildomų šaltinių, padirbėti Rusijos valstybiniame senųjų aktų archyve ir Varšuvos Vyriausiojo senųjų aktų archyvo Radvilų archyve. Be to, publikuojamos LM knygos yra papuoštos iliustracijomis, kurias galima gauti tik iš originalių knygų.
Visos publikuotos LM knygos turi ilgesnes ar trumpesnes pratarmes, kuriose rengėjai pristato savo darbą, pvz., 2002 metais Lietuvos istorijos instituto išleista LM 9-oji užrašymų knyga yra viena seniausių originalių LDK raštinės knygų, kurioje įrašyti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo 1508–1518 m. išduoti dokumentai.
Kai kuriose LM knygų pratarmėse kiek pakomentuojamas jų turinys ar svarbiausi faktai. Pvz., 2001 m. Vilniaus universiteto išleistoje LM 11-oje Teismų bylų knygos įvade rašoma: „Dauguma knygos aktų apnuogina gana nepatrauklų andainykštės feodalinės visuomenės socialinį ir moralinį veidą. Šie dokumentai – daugiausia nepasotinamo turto troškulio pagimdytos bylos, visų kova su visais dėl „šventos“ nuosavybės. Bylinėjasi visi: feodalas su savo kaimynu, tokiu pat feodalu, brolis su broliu, tėvas su sūnumi, dukra su motina – pasiryžę perkąsti vienas kitam gerklę dėl žemės lopinėlio, dėl klėties kampo, dėl aksomo suknelės, dėl šermuonėlių kepurės…“
Palinkėsime LM rengėjams ištvermės ir kantrybės leidžiant į pasaulį mūsų valstybės nacionalinį turtą ir pasididžiavimą – LDK raštinės archyvą, pavadintą Lietuvos Metrika.
Literatūra:
Banionis E. Pratarmė // Lietuvos Metrika (1427–1506) Knyga Nr. 5/ Parengė E. Banionis V., 1993
Gudavičius E. ir kt. Lietuvos Metrika // Tarybų Lietuvos enciklopedija. V., 1986
Lazutka S., Valikonytė I. Pratarmė // Lietuvos Metrikos studijos. Mokymo priemonė / Sudarė ir redagavo I. Valikonytė. V., 1998
Valikonytė I., Lazutka S. Įvadas // Lietuvos Metrika (1542 m.) 11-oji Teismų bylų knyga / Parengė I. Valikonytė, S. Viskantaitė. V., 2001.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra