Lietuvos medinės pilys

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Medinių pilių kraštas
Lietuvos pilys suvaidino svarbų vaidmenį kovų su kryžiuočiais epochoje, padėjo įtvirtinti ir išsaugoti Lietuvos valstybingumą, buvo svarbūs gynybiniai ir administraciniai centrai. Tai visų pirma pasakytina apie etninės Lietuvos pilis, nors Lietuvos valstybei priklausė ir didžiuliai Rusios plotai su juose buvusiomis pilimis, paveldėtomis dar iš Kijevo Rusios laikų.
Kalbant apie Lietuvos pilių problemos branduolį – etninės Lietuvos pilis – reikia pažymėti, kad etninės Lietuvos sąvoką nederėtų visiškai sutapatinti su dabartine Lietuva. Ją reikia koreguoti pagal viduramžių laikotarpio istorinius duomenis. Lietuvos pilimis istorine prasme negali būti laikomos Pietų Kuršo ir Pietų Žiemgalos pilys, žinomos iš XIII a. šaltinių, kuomet jos dar nepriklausė Lietuvai. Lyginant su dabartine padėtimi, vakaruose dabartinė Lietuva apima didesnį plotą, nei etninė Lietuva viduramžiais, o rytuose ji yra susiaurėjusi. Tikrajai Lietuvai priklausė XVI a. I pusės Lydos, Geranainių, Ašmenos ir Svyrių pavietai. Krėvos kunigaikštystė su mūrinėmis Krėvos ir Medilo pilimis jau skirtina Rusios teritorijai (Medilo priklausomybė Rusiai paliudyta 1378 m.) 1. Ašmenos kraštas yra svarbus tuo, kad sudaro didesnę pirminės Lietuvos žemės dalį, nors dėl jo nutolimo nuo pagrindinių kovų su kryžiuočiais arenos, jo pilių tinklas yra menkiausiai pažįstamas.
Lietuva – medinių pilių kraštas. Mūrinės pilys Lietuvoje atsirado XIV a. ir yra daugiau išimtys iš taisyklės. Viduramžiais etninėje Lietuvoje žinomos tik 7 mūrinės pilys (Vilniaus, Trakų Pusiasalio, Trakų Salos, Senųjų Trakų, Medininkų, Lydos ir Kauno), neskaitant neaiškių ir šaltiniuose neminimų pilių (Liškiava – nebaigta, šaltiniuose neminima, Veliuona – galbūt mūrinė tik nuo 1412 m. ar dar vėlesnių laikų, Ukmergė ir Dubingiai – mūro liekanos neaiškios, nežinia, ar sietinos su pilimi, Eišiškės ir Rodūnia – medinės – ar didesnė dalis medinės – pilys, mūro liekanos neaiškios). Vis dėlto Rytų Europos kontekste etninė Lietuva (tiksliau – Aukštaitija) pasižymėjo palyginti tankiu mūrinių pilių tinklu, o dalis šio tinklo nusidriekė ir į gretimas Rusios teritorijas (Gardinas, Naugardukas, Krėva, Medilas). Mūrinės pilys etninėje Lietuvoje atsirado, matyt, Gedimino valdymo metais ir sietinos su jo iš Vakarų Europos kviestais amatininkais. Gedimino valdymo pabaigoje stambiais administraciniais centrais tapusios Senųjų Trakų bei Krėvos pilys iš pat pradžių buvo pastatytos kaip mūrinės, nors konkrečių mūro paminėjimų tektų ieškoti tik XIV a. II pusės ir XV a. šaltiniuose.
Apie medinių pilių išvaizdą išliko nedaug žinių, todėl kartais tenka pasitelkti kitų šalių analogijas. Rusios, Lietuvos bei kitų baltų teritorijoje buvusios pilys sudarė glaudžiais ryšiais susietą pilių regioną ir turi nemažai bendrų bruožų. Lietuvos pilys patyrė Rusios įtaką ir pačios įtakojo Rusios pilis. Į LDK rusinų ir dabartinę baltarusių kalbą pateko net lietuviškas žodis „dailidė“. Yra žinių apie Lietuvos pilių įtaką Rusijos pilims (Tverės kunigaikštystėje XV a. viduryje pastatyta pilis saloje pavadinta Troki, lietuviai minimi XVII Sibiro pilių statybose).

Pilių geografija

XII-XV a. rašytiniuose šaltiniuose to meto etninėje Lietuvos teritorijoje minima 71 pilis ar piliavietė. 64 pilys buvo medinės. Tačiau tai tik mums žinomi pilių tinklo fragmentai. Vien 1253 m. Pietų Kuršo dalybų akte išvardintos 82 pilys, iš kurių apie 60 stovėjo nedideliame plote dabartinės Lietuvos teritorijoje, bet jos nebuvo Lietuvos pilys to meto supratimu.
Ne visos šaltiniuose minimos pilys šiandien lengvai lokalizuojamos. Kai kurių vieta ir net pavadinimai gali būti nustatyti tik hipotetiškai. Trumpai aptarkime svarbesnes pilių lokalizacijos problemas.
1329 m. Žemaitijoje pulta pilis Xedeyctaini pagal žygio maršrutą gali būti susieta su Šiauduva – vienu iš Žemaitijos valsčių centrų. 1314 m. Medininkų valsčiuje minimos Sisditen/Sirdîten pilies pavadinimas greičiausiai yra iškraipytai užrašytas Siraiten (vietoj), todėl šią pilį galima sieti su Šiuraičių piliakalniu Medininkų valsčiaus pakraštyje.
1336 m. didvyriškai ginta Pilėnų pilis anksčiau buvo tapatinama su Punia, tačiau dabar aiškėja, kad jos būta Žemaitijoje. Vis dėlto jos lokalizavimui pasitelkiama ir klaidingų orientyrų – tokių, kaip niekada neegzistavusi „Jūkainių pilis“ (taip interpretuojamas vietovardis Ycoine) ar pernelyg tiesmukiškai pagal Trapėnų vietovardžius lokalizuota Trapėnų žemė, kurioje stovėjo ši pilis 3. Įvertinus turimas žinias, Pilėnus patikimiausia lokalizuoti Pilių piliakalnyje prie Kaltinėnų. Jis savo dydžiu dominuoja regione, kurį gynė Pilėnų pilyje žuvęs kunigaikštis Margiris. Jeano de Preïso 1329 m. žygio aprašyme minimas pilis Galidaine ir Ycoine, su kuriomis siejamas Margiris, reikia tapatinti su kitame to paties žygio aprašyme minimomis Gedimino ir Aukaimio pilimis (dabar Kvėdarna ir Batakiai).
1308 m. kryžiuočių Karšuvoje sudeginta Bebirvaitės pilis turėjo būti netoli Bebirvyčio upelio (Bebirvos intakas), Šimkaičių apylinkėse, nors šiuo metu piliakalnis ten nežinomas. Tuo pačiu metu sudeginta Skronaitė greičiausiai stovėjo Eržvilko piliakalnyje.
Sunkiai lokalizuojamos 1348 m. Šiaulių žemėje pultos pilys, ypač Businne. Ją greičiausiai reikia taisyti į Bulinę ir sieti su panašiu mikrotoponimu dabartiniuose Šiauliuose (4). Šiaulių piliakalnyje šią pilį galima lokalizuoti ir pagal 1348 m. žygio maršrutą: ji buvo tarp Kulių (Jurgaičių piliakalnis – Kryžių kalnas) ir Dubysos (Bubių piliakalnis). To pačio žygio metu pulta pilis Ceila arba Zela greičiausiai yra iškraipytas žemės centro – Šiaulių pavadinimas (5). Tačiau jį reikia sieti ne su dabartiniu Šiaulių miestu, kuris dar XIII a. buvo žemaičių ir žiemgalių genčių paribyje, o su Šiaulėnais ir šalia jų esančiu Kudinų piliakalniu, vadinamu Šiaulės kalnu.
Šiaulių žemėje reikia ieškoti ir XIII a. žemaičių kunigaikščio Vykinto pilies, vardu Tvirimantas, kurią istoriografijoje bandyta sieti su Tverais. Tačiau pilies pavadinimas susijęs su asmenvardžiu Tvirimantas ir nepaliko pėdsakų šiandieninėje toponimikoje, o Vykintas susijęs su Šiaulių žeme (jis vadovavo 1236 m. Šiaulių mūšiui). Pagal dydį tinkamiausias Tvirimanto piliai būtų Kubilių piliakalnis prie Dubysos vidurupio, nors konkrečių tai patvirtinančių duomenų nėra.
Nemuno žemupyje 1291 m. kryžiuočių sudeginta Medrabos pilis turėjo būti netoli Veliuonos. 1422 m. čia minimas Medinų arba Rusteikių kalnas (Medyny alias Rusteyki) 6, kurį galima susieti su šia pilimi ir Žuklijų piliakalniu, esančiu kairiajame Nemuno krante priešais Rūstekonių kaimą.
1290 m. pulta Kolainių pilis prie Nemuno, kurios seniūnas buvo Surminas, siejama su dabartiniu Jurbarku. Tokią lokalizaciją patvirtina 1411 m. Surmino piliakalnio paminėjimas Jurbarke.
1291 m. apleidęs Kolainių pilį, Surminas pastatė naują pilį Junigedos valsčiuje, kuri iš pradžių vadinta Junigeda, bet netrukus jai prigijo Veliuonos vardas. Veliuonos pilis 76 metus (1291-1367) atlaikė nuolatinius kryžiuočių smūgius. Apie ją išliko gerokai daugiau duomenų, nei apie bet kurią kitą Lietuvos medinę pilį. Šios pilies istoriją gana smulkiai išnagrinėjo Romas Batūra, pavadindamas ją Lietuvos gynybos skydu kare su Kryžiuočių ordinu.
Aukštaitijos pilys pradėtos puldinėti vėliau, daugiausia po to, kai 1368 m. buvo sunaikintos Nemuno žemupio pilys (žemiau Kauno). Kadangi pietų Aukštaitija – valstybės centras, ji buvo gerai įtvirtinta. Čia išsidėstę ir visos mūrinės etninės Lietuvos pilys – Vilniaus, Senųjų ir Naujųjų Trakų, Kauno, Medininkų, Lydos. Žinoma, jų negalima atskirti ir nuo Rusios pusėje valstybės centrą saugojusių mūrinių Gardino, Naugarduko, Krėvos pilių.
Medinės Aukštaitijos pilys dažniausiai būdavo svarbūs administraciniai centrai, nepraradę savo reikšmės ir vėliau, todėl pilių lokalizavimo problemų čia mažiau negu Žemaitijoje.
Daugiausia ginčų istoriografijoje kilo dėl 1251 m. paminėtos Mindaugo pilies Vorutos, kurią daug kas nepagrįstai laikė Mindaugo sostine. Naujausi tyrinėjimai labiausiai tikėtina jos vieta leidžia laikyti Šeimyniškėlių piliakalnį, vadinamą Varutės kalnu (9). Netoliese Palatavio piliakalnyje prie Latavos upelio buvo Mindaugo Latavos dvaras, kuris siejamas su 1253 m. įvykusiu Mindaugo karūnavimu (in Lettowia, in curia nostra). Kad šis dvaras taip pat laikytas ir pilimi rodo Latavos piliakalnio (borchwal, nomine Lettow) paminėjimas XIV a. pabaigoje (10).
Istoriografijoje ne visai aiški Neries žemupyje stovėjusios  Visvaldės pilies (minimos nuo 1385 m.) vieta. Pagal kryžiuočių kelių aprašymus ją reikia sieti su Karmėlavos piliakalniu. Tai ta pati pilis, kurią nenurodydamas pavadinimo, kaip „naują pilį prie Neries, priešais Šatijus“ 1387 m. privilegijoje mini Jogaila (11). Iš kitų Trakų kunigaikštystės pilių paminėtina istoriografijoje nepastebėta 1381 m. sunaikinta pilis Sunerpil arba Simmerpill, kuri sietina su Semeliškėmis (Semelpilis). Vėliau ji nebeatstatyta.
15 svarbiausių Aukštaitijos pilių išvardinta „Rusios pilių sąraše“. Tai Merkinė, Kernavė, Kaunas, Vilkmergė, Maišiagala, Vilnius, Senieji Trakai, Naujųjų Trakų Pusiasalio ir Salos pilys, Medininkai, Galšia, Lyda, Punia, Perloja ir Rodūnia. Tačiau painiavą kelia tai, kad rusų istoriografijoje įsigalėjo tendencija nepagrįstai ankstinti šio šaltinio datą, nukeliant ją į 1387-1392 (M. Tichomirovas) ar net 1375-1381 m. (V. Janinas)(12). Taip datuojama pagal archaiškus elementus, neįvertinant to, kad viduramžių sąlygomis sudaryti sinchronišką visos Rytų Europos pilių sąrašą buvo neįmanoma. Iš tikrųjų sąraše minimos pilys atspindi padėtį Vytauto valdymo pabaigoje, greičiausiai apie 1421–1425 m. Tai rodo žinios apie Trakų pilis (jau minima salos pilis, pastatyta apie 1408 m. (13) ir kitų Naugardo I metraščio naujosios redakcijos priedų datavimas („Rusios pilių sąrašas“ vienintelis iš šių priedų buvo datuojamas ankstesniu laikotarpiu).

Medinių pilių išvaizda

XIII-XV a. šaltinių visuma leidžia susidaryti šiokį tokį medinės pilies vaizdą. Medinės pilys buvo pastatomos greitai, kartais net per savaitę, taigi neturėjo būti itin sudėtingi statiniai. Gynėjai pilį gindavo, stovėdami ant jos sienų, nuo kurių gindavosi ietimis, kalavijais, mietais. Taip besiginant pilies sienos pasrūdavo krauju. Iš to galima spręsti, kad skirtingai nuo vėlyvųjų medinių pilių, kuriose gynyba vykdavo tik per šaudymo angas, viduramžių pilių gynybinės galerijos buvo daugiausia atviros.
Kovų su kryžiuočiais eigoje medinių pilių konstrukcija buvo tobulinama, atsisakoma stulpinės konstrukcijos sienų, pilys pritaikomos aktyviai gynybai. Pilyse būta papildomai įtvirtintų sektorių, priešpilių. 1336 m. įsiveržę į Pilėnų pilį, kryžiuočiai dar turėjo daugiau kaip valandą kovoti su kunigaikščiu Margiriu, kuris gynėsi papildomai įtvirtintoje pilies dalyje. Joje minimas ir rūsys-slėptuvė.
Pilį ir likusią gynybinio komplekso dalį dažniausiai jungė tiltas. Abejotina, ar Lietuvos pilyse buvo pakeliamųjų tiltų. Paprastai tiltai būdavo ne pakeliami, o numetami į pilies griovį, o kartais atvirkščiai – ginami, kad jų nesugriautų priešai. Tai priklausė nuo tilto strateginės padėties, puolančiųjų ir gynėjų jėgų santykio, pilies stiprumo ir kitų aplinkybių. Numatant išpuolius iš pilies, tiltą reikėjo išsaugoti. XIV-XV a. užuominų apie pakeliamuosius tiltus yra tik pietinėse LDK žemėse (Luckas, Kremenecas), kur pasireiškė Lenkijos įtaka. Prie Nemuno žemupio pilių kartais būdavo įrengiami savotiški tiltai-priešpiliai, sustiprinti bokštais (propugnacula) ir trukdę kryžiuočiams plaukti Nemunu (Naujasis Kaunas, Paštuva).
Šalia pilių būdavo daugiau ar mažiau įtvirtinti papiliai (suburbium, preurbium, hachelwerc, vorburg). Čia gyveno didžioji pilies įgulos dalis su savo šeimomis. Į pilį jie pasitraukdavo tik priešui užpuolus. Pilyje nakvodavo tik diduomenės atstovai ir jų sargyba. Papilyje buvo laikomi gyvuliai, kaupiamos maisto atsargos. Pilyje sutelkus didesnę kariuomenę, būdavo apgyvendinamas ne tik visas papilys ir pilis, bet įrengiamos stovyklos ir šalia pilies, todėl šalia svarbesnių pilių buvo reikalingi nemaži atviri laukai. Kai kurios pilys turėjo po du papilius – piliakalnio papėdėje ir atskirame piliakalnyje (Veliuona).
Papiliai buvo silpnesni už pilis ir todėl dažnai sudeginami. Tačiau kaip būtinas pilies elementas sudegintas papilys buvo skubiai atstatomas. 1315 m. Veliuonos papilys buvo sudegintas du kartus, o šiuos sudeginimus skyrė tik kiek daugiau kaip mėnuo (rugsėjo 8 – spalio 12 d.). Kartais šaltiniuose minimi ir už pilies ribų iškelti negyvenami įtvirtinimai – priešpiliai. Veliuonoje nedidelis priešpiliukas, atrodo, buvo įrengtas tiesiog piliakalnio šlaite (1363 m. minimas kaip ante-murale).
Papilių užtvaros buvo plataus užtvarų tinklo dalis. XIII-XIV a. rašytiniai šaltiniai rodo, kad įvairiomis užtvaromis (terrae defensiones, Landwehren, hegene, indagines) buvo aptvertos žemių, valsčių, lauko bendruomenių teritorijos. Dažnai tokios užtvaros buvo padaromos iš suverstų medžių, bet kartais ir kruopščiau įrengiamos supilant pylimus. Paprasčiausią medžių užtvarą įrengti buvo nesunku – kariuomenės taip apsitverdavo („apsikirsdavo“) tiesiog karo veiksmų metu.
Užtvaros baltų žemėse žinomos nuo seno. Jau apie 935 m. plėšikaujantis Kurše vikingas Egilis pateko į kuršių nelaisvę, įsipainiojęs tarp tvorų. Įvairios užtvaros, kuriomis buvo išraižytas visas kraštovaizdis, turėjo ir ūkinę reikšmę, todėl ir netekusios gynybinės reikšmės jos neišnyko. Žemaitijoje dar XIX a. pabaigoje tvoromis buvo aptveriami net atskiri laukai.
Medinės pilys buvo statomos ir naudojamos iki XVI-XVII a. Apie vėlyvųjų pilių išvaizdą išliko daugiau žinių, tačiau tie duomenys dar mažai tyrinėti. Trumpą vėlyvosios medinės pilies aprašymą randame 1553 m. Daugėliškių pilies inventoriuje. 1549 m. inventoriuje išsamiau aprašyta netoli etninės Lietuvos ribos, etniškai mišrioje teritorijoje, stovėjusi Radoškovičių pilis (14). 1585 m. inventoriuje labai trumpai apibūdinta griūvanti Platelių pilis (15).
1563 ir 1566 m. okupuotoje LDK Polocko žemėje Rusijos caras Ivanas Rūstusis pastatė 9 medines pilis, kurias 1579 m. sudegino Stepono Batoro vadovaujama kariuomenė. Prieš tai 6 iš jų nupiešė S. Pacholovickis. Šių piešinių pagrindu atliktos B. D. Kavalierio graviūros išliko iki šių dienų ir yra seniausi autentiški medinių pilių atvaizdai. Medinių tiltų atvaizdus matome ir 1568 m. Gardino graviūroje, kurioje pavaizduota ir mūrinė Gardino pilis.
Dar išsamesnių duomenų išliko apie XVII a. Rusijos medines pilis. Sibire išliko penkių medinių pilių liekanos (bokštai, sienos), kurios yra vertingas šaltinis bandant rekonstruoti ir ankstesnių pilių išvaizdą. Būdingas XVII a. Sibiro pilių bruožas yra oblamai (rus. „oблам“) – didesni bokštų ir sienų viršutiniai rentiniai su horizontaliais plyšiais tarp jų ir pagrindinių rentinių. Pagal savo funkcijas jie primena mūrinių pilių bretešus (angl. „hoarding, brattice“) ir mašikulas (angl. „machicolation“), išplitusius kryžiaus žygių metu. Rusios medinių pilių tyrinėtojai oblamus dažniausiai perkelia net į XI-XII a. medinių pilių rekonstrukcijas, bet jie negalėjo atsirasti anksčiau kaip XIII-XIV a., kai buvo pereita nuo pasyvios prie aktyvios gynybos. Tačiau ir tuomet medinės pilys oblamų tikriausiai dar neturėjo, nes jų dar nematome 1579 m. Polocko žemės pilių graviūrose.
Apie Lietuvos medines pilis šaltiniuose išliko tik menkos žinių nuotrupos, todėl jų tinklo ir išvaizdos atkūrimas reikalauja kruopštaus kiekvienos užuominos tyrinėjimo. Duomenys apie vėlyvųjų pilių išvaizdą taip pat dar laukia gilesnės analizės. Reikia pasitelkti ir Rusijos pilių analogijas, ypač unikalią išlikusių XVII a. medinių pilių medžiagą. Jos taikymas ankstesnių pilių išvaizdai atkurti yra problemiškas, bet tai bet kuriuo atveju geriau negu vien vaizduote pagrįsti pilių vaizdiniai. Svarbu išskirti atskirus elementus bei jų funkcijas, nustatyti jų atsiradimo aplinkybes ir laiką. Viduramžių rašytinių ir archeologinių šaltinių teikiama informacija, nors ir labai fragmentiška, bet gali duoti užuominų apie vieno ar kito vėlyvosios pilies elemento buvimą ar nebuvimą viduramžių pilyse. Suprantama, medines pilis reikia nagrinėti bendrame tradicinės medinės architektūros kontekste, nes atskirus pilies elementus galima atkurti ne vien pagal medinių pilių pavyzdžius. Tik sutelkus visus rašytinių ir archeologinių šaltinių duomenis, naudojantis analogijomis, galima šiek tiek priartėti prie realistiško viduramžių Lietuvos medinės pilies vaizdo atkūrimo.

Literatūra:
1.  Baranauskas T. Kur buvo Lietuvos žemė? // Lituanistica. 2002. Nr. 2 (50), p. 7-8.
2. Раппопорт П. А. Очерки по истории военного зодчества цеверо-восточной и северо-западной Руси X-XV вв. Ленинград, 1961, p. 213, 217; Крадин Н. П. Русское деревянное оборонное зодчество. Москва, 1988, p. 79.
3. Nikžentaitis A. Trapėnų žemė // Žemaičių praeitis. Vilnius, 1990. T. 1, p. 93-99; Nikžentaitis A. Pilėnų mįslė. Vilnius, 1993.
4. Puronas V. „Buleinė“ arba apie Šiaulių buliškąją tradiciją // Raudonoji vėliava. 1988 05 05. Nr. 88 (10341), p. 4-5.
5. Batūra R. Šiaulių žemė karo su Ordinu metu: 1236 m. mūšio prie Šiaulių problemos // Lietuvos istorijos metraštis. 1985 metai. Vilnius, 1986, p. 5-20.
6. Codex Mednicensis seu Samogitiae dioecesis. Roma, 1984. Pars 1 (1416.II.13-1609.IV.2) / collegit P.Jautulis, p. 68.
7. Codex epistolaris Vitoldi magni ducis Lithuaniae 1376-1430 / collectus opera A.Prochaska. Crakoviae, 1882, p. 220.
8. Batūra R. Veliuona – Lietuvos gynybos skydas kare su Kryžiuočių ordinu (XIII a. pabaiga – XV a. pirmasis ketvirtis) // Veliuona. Vilnius, 2001, p. 78-111.
9. Baranauskas T. Vorutos pilis // Mūsų praeitis. Vilnius, 2001. T. 7, p. 43-70; Baranauskas T., Zabiela G. Vorutos pilis. Vilnius, 2001.
10. Baranauskas T., Zabiela G. Mindaugo dvaras Latava // Lietuvos istorijos metraštis. 1997 metai. Vilnius, 1998, p. 21-40.
11. Jakubowski J. Opis Księstwa Trockiego z r. 1387. Przyczynek do badań nad ustrojem Litwy przedchrześcijańskiej // Przegląd Historyczny. 1907. T. 5, zesz. 1, p. 45.
12. Тихомиров М. Н. «Список русских городов дальних и бл-ижних» // Исторические записки. 1952. Т. 40, р. 218. Янин В. Л. Новгород и Литва : пограничные ситуации XIII–XV веков. Москва, 1998, p. 67.
13. Ivinskis Z. Trakų Galvės ežero salos pilis // Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus metraštis. Kaunas, 1941. T. 1, p. 135-198.
14. Документы московского архива министерства юстиции. Москва, 1897. Т. 1, p. 90-92, 120-121.
15. Акты издаваемые Виленскою археографическою коммиссиею. Вильна, 1887. Т. 14: Инвентари имений XVI-го столетия, p. 297.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra