Lietuvos matematikų patriarchas

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Lapkričio 8 dieną sukanka 120 metų, kai Švenčionių krašte gimė Lietuvos matematikų patriarchas, profesorius Zigmas Žemaitis. Apie jo nuopelnus Lietuvos mokslui ir kultūrai yra parašyta daug straipsnių, o Vilniuje netgi buvo išleista knyga, kurioje žinomi šio krašto žmonės prisimena jį pačiais geriausiais žodžiais, nes jis gyveno skleisdamas šviesą, gėrį, grožį.
Kam teko laimė klausyti profesoriaus paskaitų, niekada neužmirš jo gebėjimo lengvai, suprantamai išdėstyti nelengvą matematikos mokslą. Visiems jis buvo vienodai dėmesingas, jautrus, geranoriškas ir kartu reiklus.
Su profesorium Z. Žemaičiu teko susitikti studijuojant Architektūros fakultete, kur jis tris semestrus dėstė matematikos kursą.
Daugiausia profesorius dėstė universitete, kur auditorija buvo gerokai skaitlingesnė ir programa platesnė. Paskaitos trukdavo dvi valandas be pertraukos. Tai jis darė norėdamas sutaupyti laiką, kad semestro pabaigoje galėtų glaustai pakartoti kursą. Tada ir praleidusieji paskaitas studentai galėdavo geriau pasiruošti egzaminams.
Kartą studentai pasinaudodami profesoriaus gerumu, nutarė paprašyti pertraukos. Seniūnas įrodinėjo, kad dvi valandas išsėdėti sunku, be to, reikia ir parūkyti, todėl pertrauka būtų reikalinga. Profesorius, kaip atrodė, buvo nustebintas tokio prašymo ir aiškiai be noro sutiko.
Kartą seniūnas buvo pakviestas prie lentos. Spręsdamas uždavinį kiek skubėjo, o gal ir jaudinosi, nes kartais klydo. Profesorius jį taisydavo lengvai pabardamas. Apie pertrauką neužsiminė.
Po to dar porą kartų profesorius palengvindamas seniūnui varginantį sėdėjimą kvietė jį prie lentos. Nors šis buvo vienas iš stipresnių matematikų, tačiau klaidų ir pabarimų neišvengdavo. Vėliau niekas niekada apie pertrauką net neužsiminė.
Profesorius niekada nesupykdavo dėl menko mūsų mokėjimo, priešingai – visada kantriai paaiškindavo, bet reikalavo gražiai ir tvarkingai rašyti. Jei trupmenoje skaitiklis būdavo užrašytas ne ties vardikliu, o kiek toliau, profesorius tuoj pastebėdavo: „Žiūrėk, trupmena gali nulūžti“. O jei kuris kreivai nubrėždavo liniją, būdavo sugėdinamas: „Ech tu, argi gali architektas taip braižyti“.
Sklandžią profesoriaus kalbą dažnai paįvairindavo sąmojai, posakiai. Aiškindamas kursą ir stebėdamas, kaip sprendžiami uždaviniai, jis taikliai pašmaikštaudavo ar pasakydavo kokią sentenciją. Kartą teko spręsti uždavinį, kaip iš kvadratinio metalo lakšto, užlankstant jo kraštus, padaryti atvirą dėžutę, kad jos tūris būtų didžiausias.
Panašų uždavinį, kaip žinoma, geriausiai yra išsprendusios bitės. Jų korių narvelių tūriai yra didžiausi palyginus su panaudotu medžiagos plotu.
Profesorius parodė, kaip tai apskaičiuojama matematiškai gaunant tikslų atsakymą ir čia pat atkreipė dėmesį į žodžius „iš to paties metalo“ ir papasakojo tokį atsitikimą.
 Caro laikais jam teko tarnauti kariuomenėje. Studentų tarnyba buvo kiek lengvesnė, bet „ustavą“ (kariuomenės įstatus) turėjo išklausyti kartu su eiliniais kareiviais.
Senyvas, ūsotas viršila, migdančiu balsu skaitė „ustavą“, o kareiviai privalėjo pakartoti kiekvieną sakinį. Viršila skaito: „šautuvo vamzdis padarytas iš plieno,“ kareiviai pakartoja: „šautuvo spyna padaryta iš plieno“, kareiviai vėl pakartoja. „Šautuvo spyruoklė padaryta iš “…čia viršila sustoja, pasikaso pakaušį ir klausia arčiau jo buvusį kareivį: „Tai iš ko padaryta šautuvo spyruoklė?“ Šis atsako: „Iš plieno“.
Viršila papurto galvą, vadinasi, atsakymas jo netenkina ir pasako, kad „ustave“ parašyta ne taip. Kareiviai ėmė spėlioti – gal iš vario, gal iš cinko, gal iš stiklo, gal iš medžio…
Supykęs viršila išvadino kareivius kvailiais ir kreipėsi į studentą. Šis užtikrintai atsakė: „Žinoma, kad iš plieno“. Tačiau viršila vėl purtė galvą sakydamas: „Netikusiai jus ten mokina universitete, „ustave“ aiškiai parašyta, kad spyruoklė padaryta iš to paties metalo, taigi taip reikia atsakinėti“ ir pridūrė: „Čia tau ne universitetas, čia galvoti reikia.“ Šį pasakymą profesorius pateikdavo, kai studentas atsakydavo į klausimą negalvodamas, bet spėliodamas. Jei kuriam pavykdavo teisingai atsakyti, profesorius džiaugsmingai ištardavo: „Išmintis kalba tavo lūpomis“, tačiau tai būdavo labai retai.
Dar prieškariu profesorius rašė tuometinėje spaudoje, kad matematika turi lavinti ne tik loginį mąstymą, bet ir teikti gyvenimui reikalingų žinių. Ypatingą dėmesį jis atkreipė į funkcijos sąvoką, kuri, pasak jo, „raudonu siūlu eina per visus tiksliuosius ir net kai kuriuos humanitarinius mokslus“.
Sudarant funkcijų grafikus profesorius parodė kaip lygtimis išreiškiamos neregėtai gražios linijos ir jų deriniai. Žodį „neregėtai“, jis ištardavo švenčioniškių tarme.
Jei tokie gražūs deriniai būdavo sudaryti viename kvadrate, tai mintimis juos perkėlus į gretimus simetriškus kvadratus susidarydavo saulutės įvaizdis.
Funkcija, keičianti ženklą, priminė karnizo vainikuojančios dalies profilį, vadinamą žąsele, o kitos kreivės – piliastro bazės kulnelį.
Profesoriaus paskaitos būdavo laukiamos, nes jų metu sužinodavome ką nors negirdėto, įdomaus, naudingo.
Nors šio rašinio pradžioje minėta, kad profesoriaus nuopelnai yra surašyti, todėl kartoti juos netikslinga, tačiau būtų naudinga paryškinti jo veiklą teikiant pagalbą Vilnijos lietuviams Lenkijos okupacijos laikais. Profesorius, kaip žinoma, dėl to meto aplinkybių buvo priverstas išvykti iš Vilniaus į Kauną. Ten gyvendamas turėjo daug darbų, tačiau Vilniaus krašto neužmiršo. Kai Vilniaus krašte buvo nederliaus metai, profesorius suorganizavo pagalbą. Nors okupacinė valdžia trukdė, tačiau daug žmonių buvo išgelbėta nuo bado.
Tuo metu nemažai jaunų vyrų, patekusių okupantų nemalonėn, perbėgdavo į Lietuvą. Daugumai iš jų įsikurti padėdavo profesorius Z. Žemaitis.
1927 metais mirus dr. Jonui Basanavičiui, prof. Z Žemaitis su Lietuvos delegacija buvo atvykęs į Vilnių. Čia susitiko su vietos lietuviais, su Vilniaus universiteto vadovais, kurie teigiamai atsiliepė apie lietuvius studentus.
Tuo metu Vytauto Didžiojo gimnazija jau buvo išsikovojusi valstybines teises ir ją baigę galėjo studijuoti. Tačiau gimnazijos materialinė būklė buvo sunki. Ji net savo patalpų neturėjo. Gimnazijai tuo metu vadovavo nepaprastai šiam darbui pasiaukojęs pedagogas Marcelinas Šikšnys. Grįžęs į Kauną prof. Z. Žemaitis skubiai suorganizavo paramą Vilniaus lietuvių gimnazijai, kuri netrukus įsikūrė nuosavame pastate, tapusiame Vilniaus lietuvių kultūros centru.
Rašydamas apie savo vaikystę profesorius prisiminė, kaip jo tėvelis išlydėdamas jį mokytis Vilniuje pasakė: „Atmink vaikeli, gerai darysi – sau rasi, blogai darysi – sau rasi.“ Šie žodžiai buvo giliai įstrigę profesoriaus atmintyje ir jis gyveno tik darydamas gera.          

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra