Lietuvos lygumų ūkininkai Sibiro taigoje gieda „Lietuva, Tėvyne mūsų“

Autorius: Data: 2017-11-01, 08:28 Spausdinti

Lietuvos lygumų ūkininkai Sibiro taigoje gieda „Lietuva, Tėvyne mūsų“

Ignas MEŠKAUSKAS, www.voruta.lt

Nedaug turėjo žemės Jonas Merkelis Kėdainių apskrityje Bučionių kaime, – tik 12 ha ariamos. Savo sklypą jis žinojo kaip savo delną, užsimerkęs galėjo parodyti, kur arimų išmestinės ir numestinės. Kiekvienas lopinėlis, kiekvienas pievos ruoželis ar kraštelis turėjo pavadinimą, medis ir krūmokšnis turėjo savo vardą. Pasėjus rugį, ilgai, kruopščiai rūpinėdavo ieškodamas tinkamiausio nuolydžio vagelėms padaryti, kad susikaupęs vanduo nutekėtų ir rugio neskriaustų, juodais tartum išdegusiais plotais žemė nestovėtų tuščia, o palinkusios storos varpos džiugintų  širdį . Už tai jam žemė gausiai atsilygindavo. Surentė Jonas Merkelis gražias trobas, kvadratu sustatytas ir šviesūs dideli langai bylojo, kad žmogus pasiturintis, skaito laikraščius, supranta apie tvarką ir grožį. Bet atėjo šėlstančio pavydo laikai. Kiek jis prisibaimino, naktimis nemiegojo dėl savo kuliamosios, dėl tvarkingų, raudonuojančių iš tolo čerpėmis dengtų stogų.

1949 m. kovo 24 d. grįžo sūnus iš Kėdainių su žinia, kad geležinkelio stoty stovi kažkam paruošti tušti  kiauliniai  vagonai. Nuogirdos ir spėliojimai nesibaigdavo – arba karas kiekvieną mėnesį nuo 15 d., arba tremtis nuo 1 d. Ir kokiuose pašaliuose nenakvinėta. Kaltas – juk dar ir seniūnu prie Smetonos  būta. Sūnus vis išeidavo nakvoti pas kaimynus, o jie su žmona, abu darbų nuvarginti, tąkart atgulė namie. Ieškojo palankių motyvų. Už ką gi jį veš? Juk tiek valdžiai gero padaryta. Tiek pyliavų pristatyta – grūdais, gyvuliais, kiaušiniais. Tiek miško iškirsta ir savo arkliais išvežta. Ir viskas už dyką. Taip besiguosdamas užmigo.

Paryčiui į duris pasibeldė. Piktokai, valdiškai. Nusmelkė negera nuojauta, bet tuojau sumojo, kad  sūnus kažkur nakvodamas sušalęs nekantrauja, duris daužo… Vos pravėrė duris – žiojėja automato vamzdis. Uniformuoti sugriuvo į gryčią ir padiktavo lemtingus žodžius. Žmona apsipylė ašaromis. Ne į bažnytėlę važiuot, visam amžiui į Sibirą

Krovėmės į vežimus. Norėjau pasiimti siuvamąją mašiną, neleido. Mokėjau siūti, galvojau apie būsimą gyvenimą, juk ūkininku nebebūsiu. Stengiausi šaltai galvoti, tvardžiausi, užgniaužiau savyje skausmą. Bet svarstyti nebuvo kada. Baudėjai vis rusiškai šaukė: „Greičiau, greičiau, greičiau“.

Tik vėliau, jau vagone, negalėdamas naktimis sudėti akių, suvokė tikrąjį savo padėties tragiškumą. Tik dabar suvokė esąs atplėštas nuo savo žemės, nuo savųjų, jėga atplėštas tartum kartu  suaugusių, susipynusių medžių šaknis. Namuose liko atlapos durys. Kas pagirdys, pašers tvartuose galvijus, bėrį, širmį? Kas paleis alkaną, piktą sargį? Karusele bėgo viena mintis paskui kitą.

Apsigyveno pas vietinį rusų tautybės neturtingą, gerą žmogų. Prie darbo pratusios, gyvenimo patyrusios rankos pritaikė beveik viską, kas žmogaus varganai buičiai reikalinga. Prisitempė trumpų lentgalių, susikalė lovą, rakandams susidėti lentynėlę, skrynią produktams ir taip toliau Taip prasidėjo pasiturinčio ūkininko gyvenimas. Vargas bujoja, vargas lapoja, vargas varteliuos žydi.

Lietuviai dažnai susibūrę pasiguosdavo, pasipasakodavo naujienas, kartu svajodavo apie sugrįžimą ir būdavo lengviau sunkią dalią vilkti. Susirinko sutikti kartu ir Naujuosius metus. Vienas kitą padrąsindami, įkvėpdami pradėjo sakyti kalbas, linkėjimus, dainuoti patriotines dainas. Jonas Merkelis su Kaziu Rybeliu užvedė Lietuvos himną…

Netrukus po to sąlyginė ramybė baigėsi. Visus iš eilės tardė. Atėjo ir Jono eilė. Jį pašaukė ilgam…Visas smulkmenas tardytojas jau žinojo. Judas, gimęs civilizacijos priešaušryje, nemiršta. Jis ypač suklestėjo tarp alkanų, baimėje gyvenančių žmonių. Daugiau negu skaudu, kad ir mūsų tautiečiai, būdami vienodo likimo, už geresnį darbą ir papildomą kruopų saują,  už numestą apgraužtą kaulą pardavinėjo savuosius.

Teisė abu su Kaziu Rybeliu. Prokuroro kaltinamoji kalba daugiausiai sukosi ir kartojosi apie Rybelio pasakytus žodžius „Hitleris žydus sušaudė, o Stalinas mus gyvus užkasė Sibiro sniege“. Jam labai nepatiko, kad Stalinas statomas šalia Hitlerio. Ilgai aiškino jis abiejų skirtumus, teisiamųjų nenorą persiauklėti. Teisiamiesiems „pasitaisyti“ siūlė 25 metus lagerio. Teismas taip ir padarė.

Dramatiškiausia buvo pati paskutinė proceso dalis – antrankių uždėjimas, teisiamųjų išvedimas iš salės.

Uždedant antrankius susižvalgėm su Rybeliu ir suprasdami vienas kitą iš pusės žodžio abu užtraukėm. Juk ką mums bepadarys.

Leiskit į Tėvynę, leiskit pas savus

ten pradžiugs krūtinė, atgaivins jausmus.

Paraudo teisėjas, prokuroro rankos sudrebėjo, tirtėjo popieriai – parodomasis teismo posėdis žlugo. Žmonos, vaikai, pažįstami verkė, o mes dainuojam. Rankas gali surakinti, bet mūsų dvasios nesurakinsi, dainuojam ir tiek… Buvom jauni, mūsų balsai stiprūs, susidainavę, ne pirmą kartą šią giesmę giedam. Susirinkusios minios smalsiai sužiūro į mus. Sargyba šaukė – tylėti. Išgirdęs minioje šūksnį  rusiškai “malacy,” /šanuoliai/ ir pamatęs gražių bruožų senuko aukštyn pakeltą nykštį, užvedžiau toliau, antrą dainos punktą:

Pirm negu saulelė skaiščiai patekės

Tai mano dainelė linksmai suskambės.

Svetimoj šalelėj nemalonu, ne.

Tėviškėlę brangią vis regiu sapne.

       Užmokėjom, ne tik už himną, bet ir giesmę. Mes, kaimiečiai, nežinojom, kad kalėjime dar yra kitas kalėjimas. Tik vėliau mums paaiškėjo, kodėl prokuroro rankos tirtėjo.Parodomąjį teismo posėdį tiesiog sugriovėm. Teismas atvažiavo mus teisti į šią tremties vietą ir norėjo parodyti tremtiniams ir kitiems žmonėms mus sugniuždytus, besigailinčius, kad mes suklydom, žadančius pasitaisyti. O mes išėjom iškelta galva su antrankiais ir tremtinių daina. Vietoje parodomojo teismo, auklėjant susirinkusius, gavosi atvirkščiai.  Parodėm, kad mes nuteisti, bet nenugalėti, kad  mes  tebesame savo kelyje, o minia ne su jais, o su mumis. Net vietiniai rusai kalbėjo, kad jei tokie lietuviai, jie pasieks savo.

Atspėjo. Po keturių dešimtmečių krito po tankų vikšrais šaukdami Lietuva, Lietuva, Lietuva. Ta pati Lietuva draskė krūtinę

Taip bėgo metai už spygliuotų vielų. Skausmingiausiai ilgesys kankindavo vasarą, kai saulelė leisdavosi vakaruose, kur tavo tėvynė, kur tyliai tavo laukuose bręsta javas, tavo sode krinta saldūniniai obuoliai… Krūtinėje nuolat virdavo kova tarp vilties ir nevilties, nes gyvenimas kartais būdavo ties išnykimo anga. Sustiprino mus išsekusius gauti laiškai  draugų  ir giminių,  kad mes nelūžom ir parodėm savo, mylim  savo kraštą

Kas galėjo pagalvoti apie tokį atsitiktinumą kaip įžeisto imperatoriaus mirtis ir mūsų viltys pradėjo pildytis.

Po penkerių metų lagerio grįžom vėl į tremtį ir kiek vėliau neįtikėtina šventė – kelionė namo. Kalėjime slapta svajonė – būti palaidotam savoje žemėje po tėviškės beržais, pildosi.

Skaudžiausia buvo išvažiuojant iš namų, pakrovus vežimą, kada paskutinį kartą peržengus slenkstį atsisukau pažiūrėti… Ir dar, kai Kėdainių geležinkelio stoty, dvi dienas išbuvus vagone, pajutau po kojų besisukančius ratus į rytus, – giliai atsidūsta senolis.

Golgotos kelyje Jonas Merkelis sutiko gerų žmonių, kurie be jokio noro ar vilties gauti kompensaciją už suteiktą paslaugą jam padėjo pačiais kritiškiausiais momentais, jų neužmiršta visą gyvenimą, nors nežino, kas jie yra, nepažįsta ir nori pamatyti, apkabinti. Žinau, kad jie patriotai. Pirmoji paslauga padaryta  traukiniui išriedant iš Lietuvos. Tremtiniai, važiuodami per Lietuvą, mėtė raštelius, norėdami ką nors svarbaus pranešti, įspėti, prašyti, atsisveikinti. Bet tokius raštelius sargyba tuojau surinkdavo, netgi pajudėjus traukiniui iššokdavo kareivis, nutverdavo raštelį ir vėl grįždavo. Išvažiuojant iš Vilniaus Jonas gerokai palaukė, kol traukinys įsibėgės ir išmetė degtukų dėžutę su rašteliu. Jo raštelis buvo rastas ir dar tą pačią dieną pristatytas sūnui, Vilniaus universiteto Miškų ūkio fakulteto ketvirto kurso studentui. „Važiuoju į rytus, saugokis, sūnau. Sudiev, gal nebepasimatysim“. Buvo žmonių, kurie dirbo šventą darbą: kelis kilometrus ėjo traukiniui iš paskos, ieškodami nelaimingųjų paskutinių pėdsakų.

Prieš atsisveikinant pašnekovas iš savo relikvijų skrynutės ištraukė pageltusią, susitrynusią, per etapus ir lagerius bekeliaujant, išsaugotą kaltinamąją išvadą, įteiktą 1952 m. sausio 4 d. Tai trumpa bylos santrauka su pateiktu kaltinimu. Išsaugojo, kad parvežtų į namus ir paliktų savo vaikaičiams pasiskaityti, už ką artojas buvo nuteistas.

Kaltinamojoje išvadoje rašoma: 1951 m. pradžioje Jonas Merkelis, būdamas savo bute, asmeniniame pokalbyje su Blože Pranu išreiškė savo nepasitenkinimą kolūkine santvarka, įžeidžiamoj formoj pareiškė, kad blogas kolūkiuose žmonių gyvenimas tuo pačiu girdamas individualų ūkį.“

„1951 m. gruodžio 31 d., sutinkant Naujus metus Emilijos Budrienės bute, po to, kai ten pat dalyvaujantis Bagdonavičius pasakė antitarybinio charakterio sveikinamą kalbą, Rybelis ir Merkelis kitų dalyvių akivaizdoje sugiedojo buržuazinės Lietuvos himną. Apklausti pagal pateiktą kaltinimą K.Rybelis ir J.Merkelis kaltais neprisipažino“.

Devyniasdešimt trejų metų taisyklingų veido bruožų, geros atminties, šnekus senukas, tartum perplaukęs kančių ir vargų okeaną, įplaukęs į ramybės uostą, gyveno pas dukterį Kėdainiuose, Derliaus gatvėje. Sveikata būtų nieko, bet širdis  silpniau dunda  ir su akim blogiau, nebegali skaityti laikraščių. Labai ilgisi kaimo, šviežiai suartos žemės kvapo…

  – Daviau vyriausiam sūnui įgaliojimą atsiimti žemę. Gal dar pamatysiu savos žemės šviežiai suverstas vagas, – baigė nueinančios kartos agrarinės kultūros atstovas, nepadaręs gėdos savo kaimui  nei tautai. Nesulaukęs  kaimo, savo žemės suverstų vagų  atgulė Kėdainių kapinėse.

     Su likimo draugu K.Rybeliu išsiskyrė kalėjime, ir  daugiau nebesusitiko. Sužinojo apie jį tik po to, kai jis jau buvo miręs. Grįžęs iš tremties, pasilikusią žmoną rado gyvenančią su kitu. Gyveno vienas. Savo vienatvę, sielvartą  dažnai skandindavo taurelėje. Ginčydavosi su nulietuvėjusiais kolūkio traktoristais kam reikalinga Lietuva, kai svarbiausia yra alga, vis kartodamas, kad jis tikras lietuvis buvo ir bus. Mirė varge,  kolūkio administracijos stumdomas.

    Jis    nevienišas  – ji globoja  ąžuolų šaknys Josvainių kapinėse, gyvas žmonių lūpose.

    Jie abu guli  giliai po juoda žeme, bet jų kauburėliai  švyti.

Tremtis , , , ,



Susiję straipsniai

Post Your Comments

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra