Autorius: Voruta Data: 2020-10-07 , 12:29 Spausdinti

Nuotr. J. Budraitis. 1966 m. LLMA. F. 770, ap. 1, b. 60, l. 1.

www.voruta.lt

Lietuvos literatūros ir meno archyvas virtualių parodų portale pristatė parodą „Juozas Budraitis – kino ir teatro aktorius, fotomenininkas ir diplomatas”.

J. Budraitis gimė 1940 m. spalio 6 d. Liepynuose (Kelmės rajonas). 1973 m. baigė teisę Vilniaus valstybiniame V. Kapsuko universitete (dabar Vilniaus universitetas), 1979 m. – Aukštuosius kino režisūros kursus Maskvoje. 1979–1989 m. jis dirbo aktoriumi Kauno valstybiniame dramos teatre, o 1995 m. buvo paskirtas Lietuvos kultūros atašė Rusijos Federacijoje ir šias pareigas ėjo iki 2010 m.

Į kiną J. Budraitis atėjo V. Žalakevičiaus pakviestas vaidinti Joną Lokį filme „Niekas nenorėjo mirti“ (1965 m.). Nepamirštami jo vaidmenys ir kituose vaidybiniuose filmuose: „Jausmai“ (1966 m.), „Birželis, vasaros pradžia“ (1969 m.), „Lanfiero kolonija“ (1969 m.),  „Tas saldus žodis – laisvė“ (1973 m.),  „Legenda apie Tilį“ (1976 m.), „Jo žmonos išpažintis“ (1984 m.), „Beprotė Lori“ (1991 m.), „Arje“ (2004 m.), „Saldus Veros atsisveikinimas“ (2014 m.), „Baltosios rasos. Sugrįžimas“ (2014 m.), „Edeno sodas“ (2015 m.) ir kt.

Į teatrą J. Budraitį pakvietė režisierius J. Vaitkus, pasiūlęs jam Solneso vaidmenį H. Ibseno pjesėje „Statytojas Solnesas“ (1980 m.). Aktorius vaidino kituose spektakliuose tiek Lietuvoje, tiek ir už Lietuvos ribų: Šarūnas“ (1980 m.), „Mėlynieji žirgai raudonoje pievoje“ (1982 m.), „Kaligula“ (1983 m.), „Ričardas II“ (1985 m.), „Golgota“ (1987 m.), „Trys seserys“ (1995 m.), „Pabas“ (2008 m.), „Žuvėdra“ (2011 m.), „Paskutinė Krepo juosta“ (2013 m.) ir kt.

Anot rašytojo L. Tapino, „šis aktorius yra suvaidinęs tokių skirtingos socialinės padėties, charakterio bei temperamento herojų, pasiekęs tokį meistriškumo lygį, kad, atrodytų, jam visai nesvarbu, ką vaidinti“.

Aktoriaus patirtis padėjo ir daug kūrybos reikalavusiame diplomato darbe. Viename interviu J. Budraitis yra sakęs: „Turiu posakį – aktoriaus gebėjimų ir talento reikia visur ir visiems. O geras diplomatas be jų negali išsiversti.“

J. Budraičio kasdienybe yra tapęs pomėgis fotografuoti. Fotografija jo gyvenime buvo beveik visada. „Yra tose fotografijose ir žmonių, ir medžių, ir daiktų. Visada fiksavau būseną, o ne faktą. Nuotraukos dažnai neryškios – tarsi ant broko ribos: slystantis vaizdas per automobilio langą, žinomo aktoriaus kūno linkis. Vienišos išmėtytos kėdės ar aksesuarai, kuriuos kažkas pamiršo po filmavimo,“  – yra pasakojęs aktorius.

 Virtualią parodą parengė Rasa Vaškaitė iš Lietuvos literatūros ir meno archyve  Juozo Budraičio fonde saugomų dokumentų.

Parodą pamatyti galite virtualių parodų portale http://virtualios-parodos.archyvai.lt/.

Agnė Vilkišienė, www.archyvai.lt

Kultūra Lietuva Juozas Budraitis, Lietuvos literatūros ir meno archyvas