Lietuvos lenkai: neįvykusi tauta ar tautinė mažuma?

Autorius: Data: 2011-09-20 , 13:07 Spausdinti

Lietuvos lenkai: neįvykusi tauta ar tautinė mažuma?

Rimantas MIKNYS, Lietuvos istorijos institutas

Pranešimas skaitytas mokslinėje praktinėje konferencijoje Istorinių stereotipų įveikimas kaip priemonė etninėms įtampoms neutralizuoti“, Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija, Vilnius, 2011 m. rugpjūčio 25 d.

Kalbant apie stereotipus bei aiškinantis galimybes juos koreguoti, keisti, bet kažin ar įveikti, ar juos kam nors panaudoti svarbu žinoti, kaip ir kodėl jie atsirado, kam jie buvo naudojami. Mano pranešimo tikslas – bandyti atkreipti dėmesį, jog nūdienos viešajame diskurse, o ir teisinėje aplinkoje, vyraujantis lenkų Lietuvoje kaip įprastos tautinės mažumos statusas – nekorektiškas. Mano nuomone, toks požiūris, traktuotė – viena iš priežasčių, dėl ko atsiranda valdžios, politikų, nemažos lietuviškos visuomenės dalies nesusikalbėjimai, įtampos ir priešpriešos su Lietuvos lenkų tautine-kultūrine grupe.

Kodėl nekorektiškas? Kadangi esu istorikas, tad tikriausiai būsiu nuobodus tai mūsų auditorijos daliai, kuri mano, jog „atkasinėti lavonų nereikia“, nes ir be jų turime problemų. Tačiau aš manau, kad nūdienos problemos neatsiranda „čia ir dabar“, o turi gilesnes šaknis praeityje, procesų, kurie išsitęsia iki mūsų dienų „genezinėje stadijoje“. Pranešime svarstoma tema – iki šiol besiplėtojančio nacionalizmo proceso sudėtinė dalis. Taip jau atsitiko, kad XIX amžiuje susiformavusios arba pradėjusios formuotis modernios visuomenės ir toliau funkcionuoja šio proceso rėmuose.

Iš akademinių tyrimų žinoma, kad tautą galima traktuoti kaip modernizacijos procesų kūrinį ir kaip sudėtinę tokių procesų dalį paskutiniuose dviejuose Europos istorijos šimtmečiuose. Dėl šių procesų susiformavo du skirtingi Europos modernių tautų tipai. 1. Etninis-kalbinis (arba etnokultūrinis) tautos tipas, kurio tapsmą lėmė etniniai, ypač kalbiniai, elementai, tapę bendruomenę konstitutuojančiais veiksniais. 2. Politinės tautos tipas, kur svarbiausiu tokiu veiksniu buvo valstybinės priklausomybės jausmas t. y. politinės vertybės pirmavo prieš etninį partikuliarizmą. Kaip tipiniai pavyzdžiai dažnai nurodomi atitinkami prancūzai ir vokiečiai. Tokio aiškaus susiskirstymo nerandama Vidurio Rytų Europoje, kuriai charakteringas daugiau antrasis tautos tipas. Tai lėmė senųjų valstybinių struktūrų sunaikinimas (ypač senosios Žečpospolitos padalinimas) bei lėta kapitalistinio ūkio raida. Todėl individus integruojančiu veiksniu čia tapo etnokultūriniai elementai. Pagal juos, o ne valstybinę priklausomybę, valstybės teritoriją identifikavo save individai. Tačiau, kaip rodo faktai, vis tik buvusios valstybės teritorija, formuojantis modernioms tautoms šiame regione, tebebuvo vienu iš individo tautinės identifikacijos faktorių. Dažnai ji veikė jau kaip „tėvynės“, „gimtosios žemės“ veiksnys. Žinia, kad tėvynės ir tautos priklausomybė yra abipusė. Tėvynė daugiausia išreiškia tas vertybes, kurios yra neatskiriamos nuo tautinės kultūros, yra svarbūs jos elementai. Todėl emigrantas tol yra tos tautos nariu, kol savo tėvyne laiko „senąjį kraštą“. Kai savo tėvyne pradeda laikyti naująją tėvynę, jis tampa ir naujos tautos atstovu. Tokio tautinio mentaliteto ypatumai, formuojantis modernioms tautoms buvusios LDK teritorijoje, yra pateikę netikėtų tautinės identifikacijos konstruktų.

Lenkų istorinėje Lietuvoje mentaliteto tyrinėjimų pagrindines kryptis aptaręs Juliušas Bardacas (Juliusz Bardach) pateikė gana išsamią lenkų tautinės sąmonės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės (toliau – LDK) žemėse raidos charakteristiką (1). Apibūdinęs lenko Istorinėje Lietuvoje (2) tipą, mokslininkas pažymėjo tą faktą, jog lenkai pagal savo kilmę buvo ne kolonizatoriai, bet atstovavo vietiniam elementui – buvusiems lietuviams ir baltarusiams, o tiksliau iš esmės LDK sulenkėjusiai bajorijai, didikams. Istoriografijoje panašaus požiūrio laikėsi Mykolas Römeris (3), Juozapas Albinas Herbačiauskas (4), Liudvikas Abramovičius (Ludwik Abramowicz) (5), Edvardas Mališevskis (Edward Maliszewski) (6), Antanas Kulakauskas (7) ir kt. Visi jie pažymėjo tokių lenkų visuomenės komunikaciją su liaudiškomis baltarusių ir lietuvių visuomenėmis bei jų kultūrinę sąveiką. Buvo konstatuota, kad lenko Istorinėje Lietuvoje tipas įvairiais požiūriais buvo artimesnis lietuviams bei baltarusiams nei – kaip sakoma – koroniažams, t. y. lenkams iš etninės Lenkijos. Pastebėtas buvo ir lenkiškosios kultūros LDK savitumas, palyginti su Lenkijos Karalystėje besiplėtojusia lenkų kultūra. Ji buvo įvardinta kaip lenkų subkultūra, t. y. kultūra patyrusi vietinių gyventojų, liaudiškų baltarusių ir lietuvių, poveikį. Visa tai atsispindėjo tokių lenkų mentalitete (8). Kaip vienas svarbiausių lenkų Istorinėje Lietuvoje mentaliteto bruožų, pastebėtas, pirmiausia J. Bardacho, o vėliau nuodugniau tyrinėtas J. Jurkevičiaus (J. Jurkiewicz), Z. Solako, J. Savickio, A. Smoliančiuko (9), buvo nurodytas jų politinės (istorinės) sąmonės dvisluoksniškumas, ateinantis iš istorinio sąmoningumo tradicijos (10). Beje, ir pats Milošas (Milosz) yra nurodęs, jog kaip neįmanoma kvestionuoti kalbos, kuri žmogui yra prigimtinė duotis, taip XX a. buvo problemiška vienaprasmiškai atmesti, nukirsti istorinį sąmoningumą, būdingą LDK bajorams lenkiškai kalbantiems lietuviams.

Grįžtant prie akademinių tyrimų pažymėtina, kad išanalizavęs įvairias tokios sąmonės raiškos formas, remdamasis konkrečiais individualiais ir grupiniais atvejais, J. Bardachas pastebėjo, jog tokia situacija sukūrė įvairias netipines, klasifikacijai sunkiai pasiduodančias ir asmenų, ir visuomenės grupių visuomeninės sąmonės formas. (11) Tarp kita ko, tai nebuvo unikali situacija būdinga tik buvusios LDK teritorijoms. Europinėje istoriografijoje yra pastebėta, jog tautinės identifikacijos komplikacijos yra dažnos etnokultūrinių paribių teritorijose (12).

Kada atsiranda pirmą kartą pavartota „Lietuvos lenko“ sąvoka tiksliai atsakyti negalime. Griežčiau ji apibrėžiama nuo XX a. pradžios ir dažniausia lenkiškumo raiškos ypatybių kontekste. Sinonimišku jai laikytinas, ypač amžiaus pradžioje dažnai vartotas „lietuvis–lenkas“ (Polak–Litwin) terminas. Lenkiškumą ir lenkų savitumą Lietuvoje periodinė spauda – Peterburge leidžiamas „Kraj“ – pažymėjo jau 1906 m. (13) Dėl šio laikraščio puslapiuose dar 1905 m. pasiūlyto „Lietuvos lenko“ termino sampratos karštai ginčijosi Otonas Zaviša (Otton Zawisza) (14). 1908 m. M. Romeris (Römer) savo žinomoje studijoje apie lietuvių tautinį judėjimą Lietuvos lenkus apibūdino kaip vietinį elementą, kuris polonizavosi istorinio proceso metu (15). 1911–1912 m. lenkiškumo Lietuvoje situacija ir Lietuvos lenko ypatybės jau buvo aptariamos lenkiškuose centriniuose periodiniuose leidiniuose – „Świat“ (16) „Tygodnik Polski“ (17). 1912 m. vienas iš to meto lietuvių tautinio sąjūdžio vadovų būsimasis Lietuvos prezidentas Kazys Grinius Lietuvos lenkais vadino „lenkiškai kalbančius piliečius“ – krajovcus, ne su vienu iš jų buvo pažįstamas, kartu Vilniuje veikęs (18). Lietuvos lenko sąvoką 1913 m. vartojo M. Romeris ir L. Abramovičius savo ginče dėl krajovcų idėjinių nuostatų, formuojantis tautinėms visuomenėms Istorinės Lietuvos (Lietuvos ir Baltarusijos) teritorijoje. Beje, L. Abramovičius taipogi Istorinės Lietuvos lenkus traktavęs kaip etnokultūrinę bendriją besiskiriančia nuo etninės Lenkijos lenkų, pasisakė už Lietuvos lenkų visuomenės, kaip atskiro darinio, t. y. tautos, funkcionavimą (19). Apie 1915–1917 m. ji jau sutinkama gana dažnai ir vartojama tokių lenkų savitumui apibrėžti (20). Charakteringas tam laikui būtų vieno iš „Myśl Polska“ korespondento pastebėjimas – <…>, kad lenkybė Lietuvoje yra visiškai nepriklausoma nuo Varšuvoje keliamų lozungų. Ši lenkybė yra skirtinga, lokali; ar ji begyventų vien tik savo pajėgomis, ar tik vegetuotų – jai įtaką daro vietiniai veiksniai. Apie jokį Lietuvos lenkų „sugrįžimą“ į etnografinę Lenkiją negali būti nė kalbos, nes iš esmės visi jie, ne iš ten atėję, ir tik Lietuva yra tas kraštas, su kuriuo jie etnografiškai susiję.“ (21)

Taigi, koks Lietuvos lenko sampratos turinys? Manau, kad ieškant atsakymo į šį klausimą iškalbinga gali būti M. Romerio refleksija. Savo autobiografijoje, rašytoje apie 1925 m., yra išdėstęs keletą pastebėjimų, kurie padeda atsekti Lietuvos lenko tautinio identiteto savitumus, manyčiau, charakteringus ne tik jam. Apie savo identiteto ypatumus 1898–1901 m., kai asmeniškai susidūręs ir pažinęs lietuvių tautinį sąjūdį, privertusį jį apsispręsti būti lenku, jis rašė: Aš dar tuomet <…> Lenkijos <..> net nepažinojau, pirmą sykį buvau Lenkijoje – Varšuvoje – būdamas 20 metų amžiaus (1900 m.), ir tai tiktai kelias dienas, lenkų – „koroniarzų“ psichinio tipo nemėgdavau.

Aš tada dar nežinojau, kad mūsų – t. vad. Lietuvos Lenkų – tragedija, arba bent vienas mūsų tragedijos veiksnys tame, kad mes neturime savo vardo, kad mūsų siela yra dviejų tautinių sielų ypatinga koncepcija (aut. pabr. – R. M.), kad esant konfliktui tarp tų dviejų sielų mums yra sunkiau, negu kam nors kitam, nusistatyti teisingai ir nemeluoti; mes naudojamės vardu (Lenkų), kuris neatitinka mūsų ypatingai esmei ir kuris nereiškia mūsų giliausių psichikos ir būdo pagrindų, išaugusių iš Lietuvos žmonių būdo bei psichikos; iš giliausių vietinės etniškos formacijos šaknų (Lietuvių ir Baltgudžių). Mes nesame Lietuviai nei Baltgudžiai, bet mes nesame ir Lenkai. <…> Mūsų, susipratusių „Lietuvos lenkų“, kurie nevirto nei Lietuviais nei Lenkais – tuo tarpu yra vos maža saujelė. <…> (22)

Beje, 1933 m., būdamas Kauno universiteto rektoriumi, jis pokalbyje su žurnalo „Trimitas“ korespondentu prisipažino, kad save priskirtų Lietuvos lenkų tautai, jeigu tokia tauta egzistuotų. (23) Tokios tautos atstovu, jos protėviu M. Romeris laikė A. Mickevičių ir su jo psichika identifikavo savo savimonę. 1920 m. jau grįžęs į Lietuvą, rašė savo artimam pažįstamui, Lietuvos nepriklausomybės akto signatarui, tuo metu dirbusiam Lietuvos atstovybėje Romoje Jurgiui Šauliui: Aš nesu nei išskirtinai lenkas, nei išskirtinai lietuvis, bet tuo pačiu metu ir lenku, ir lietuviu. <…> Kuo buvo Adomas Mickevičius nežino nei lenkai, nei lietuviai. Bet labai gerai tai žinau aš, nes pats esu tokiu pat, kaip jis, nes pats jaučiu tai, ką jautė jisai, nes pats taipogi priklausau tai pačiai psichinei rasei kaip ir jis. Yra tai išmirštanti rasė, o visa tai, kas išmiršta, yra nevaisinga. (24)

Kiek kitaip savo tautinį identitetą suvokė žinomas skulptorius, architektas, Žalgirio (Grunvaldo) paminklo Krokuvoje autorius A. Vivulskis. Kilęs iš žemaičių bajorų giminės, užaugęs lenkų kultūros tradicijas praktikavusioje šeimoje jis taip pat buvo „susigyvenęs“ ir su liaudies žemaitiška–lietuviška kultūrine aplinka. Neatsitiktinai, kaip rodo jo kūryba, ypač Šiluvos koplyčia, jis suvokė lietuvių subetninių grupių architektūros, dailės subtilumus.

Antra vertus, studijuodamas Paryžiuje, jis 1904–1905 metais aktyviai dalyvavo „Lithuanijos“ draugijos veikloje. Ši draugija veikė lietuvių tautinio judėjimo dvasia. Jos veikla neretai išeidavo už etninių kultūrinių ribų. Joje tuo metu jau aiškiai pastebimas politinio pobūdžio lietuvių tautiškumo kristalizavimasis, savarankiškos politinės ideologijos formavimasis (25). Įdomu yra tai, kad draugijos veikloje tuo pat metu dalyvavęs M. Romeris, paveiktas draugijos idėjinių nuostatų, priėmė krajovcinį Lietuvos lenko apsisprendimą (26). A. Vivulskis tokių ryškių tautinės savimonės pokyčių neišgyveno, nes jis neįžvelgė lenkiškumo ir lietuviškumo (modernia prasme) prieštaravimų. Jam tradiciškai šie du veiksniai tebebuvo simbiozėje kaip natūrali ir savaime suprantama senosios Lietuvos visuomenės išraiška. Išraiška per amžius susiklosčiusių liaudies ir bajorijos, didikų santykių. Visuomenės modernėjimo apraiškų jo sąmonė, matyt, dar nebuvo užfiksavusi. Galbūt todėl, kad daugiau buvo susikoncentravęs į savo kūrybą nei į visuomeninį-politinį savo aplinkos gyvenimą. Vis tik, „paryžietiškas“ jo gyvenimo laikotarpis lėmė tai, kad neabejodamas visam gyvenimui susiejo save su Lietuva. Jam, priešingai nei jo amžininkams, kad ir M. Romeriui, niekada nekilo dilema Lietuva ar Lenkija. 1912 m. į klausimą lietuvis esąs ar lenkas, jis atsakęs: <…> Jei Tamsta manęs klaustum, kuris žmogus man artimesnis, tai pasakyčiau, kad kiekvienas katalikas, o tautystę aš suprantu kiek kitaip. Man rodos, kad žmogus savo Tėvynę turi mylėti ne žodžiais, bet darbais, tik tada jis tevertas Tėvynės sūnaus vardo. Aš Lietuvą myliu darbais ir viską ką nuo Dievo esu gavęs, jai atiduodu. (27) Tarp panašios savivokos žmonių Milošas yra paminėjęs Ferdinanadą Ruščicą (Ruszczyc). Kaip žinia, Č. Milošas mokėsi ir gyveno Vilniuje, kurio pavidalus saugojo, atkūrė F. Ruščicas, puikus ir leidybos grafikas, naujos meninio leidinio sampratos kūrėjas, siekęs sintezės, kad knygos šriftai, maketas, iliustracijos, formatas, įrišimas būtų vientisa. Milošas „Tėvynės ieškojime“ minėjo Ruščicą Vilniuje kaip vietos žmogų, menininką, kilusį „būtent iš čia“, patvirtinančių apmąstymų apie Vilnių tezę: ir lenkiškų vidurinių mokyklų, gimnazijų mokinių pavardės, su nedidelėmis išimtimis, liudijo jų kilmę iš smulkiųjų ir stambesnių Lietuvos didžiosios kunigaikštystės bajorų (28).

Taigi, tiek paskirų savireflekcijos, tapatybės apibūdinimų faktų. Daugiau jų dar galima būtų surasti.

Tačiau čia, visgi reikėtų paklausti: ar yra kokia prasmė nagrinėti šį reiškinį, tokio identiteto variantą? Juolab kad iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad taip identifikavosi gana ribotas lenkų istorinėje Lietuvoje skaičius. Apie tai byloja ir minėtoji M. Romerio citata. Bet taip buvo 1925–1926 metais. Amžiaus pradžioje, iki 1917–1918 metų, padėtis buvo kiek kitokia.

Prisiminkime, kad šalia santykinai gana negausių ir visuomenėje mažai įtakingų krajovcų demokratų egzistavo gana gausi, turėjusi ir politinį, ir visuomenininį-kultūrinį ekonominį svorį krajovcų – konservatorių – tradicionalistų grupė. Į ją įėjo didelė dalis buvusios LDK žemių dvarininkijos. Jos nuostatų reiškėjais buvo Vilniaus vyskupas Edvardas van der Ropas (Edward von der Rop), Konstancija ir Romanas Skirmuntai, Aleksandras Meištovičius (Meysztowiczius), Česlavas Jankovskis (Czesław Jankowski), Boleslavas Joloveckis (Bołesław Jałowiecki), Edvardas Voinilovičius (Edward Woyniłowicz) ir kt.

Priešingai krajovcams demokratams, jie nepripažino etnokultūrinės tautos sampratos. Daugumas iš jų kalbų skirtumus laikė nereikšmingais, pripažino tik bendrą LDK tautiškumą t. y. sudemokratintos buvusios LDK politinės tautos variantą. Tačiau, kaip ir pirmieji, pabrėždavo savo, kaip lenkų etnokultūrinį skirtumą nuo Lenkijos lenkų, akcentavo savo ryšius su lietuviškai ir baltarusiškai kalbančia liaudimi. Boleslavas Jaloveckis, Romanas Skirmuntas, Edvardas Voinilovičius bei Konstancija Skirmunt, traktuodami lietuvių tautinį judėjimą kaip to meto realiją, propagavo abiejų tautų (lenkų ir lietuvių) vienas kito pažinimą bei suartėjimą, išmokstant vieni kitų kalbas, dalyvaujant vieni kitų kultūriniame gyvenime (29). Lietuvos lenkus ir lietuvius traktavo kaip vieną visuomenę, manė, jog galima būti lietuviu nevartojant lietuvių kalbos. Anot K. Skirmunt, „<…> kalbos klausimu – laisvas pasirinkimas, visuomeniniuose ir politiniuose reikaluose – vienybė, visuose kituose santykiuose – meilė. Meile ir santarve esame vienos šeimos broliai“. (30) Tiesa, valstybės sampratos turinys jiems liko nepakitęs, siejamas su Jogailaičių unijos tradicija.

Manytume, kad jie matė ir išgyveno besivystantį visuomenės modernėjimo procesą, ieškojo sau perspektyvos besikeičiančioje visuomenėje, vylėsi išsaugoti savo socialinį statusą ir privilegijas. Todėl juos galima būtų laikyti potencialiais krajovcų demokratų naujos visuomenės struktūros ir istorinės Lietuvos valstybingumo koncepcijos šalininkais. Bet norint gauti išsamesnį tokių teiginių patvirtinimą, be abejo, reikalinga plėsti ir gilinti to meto visuomenės sociokultūrinės raidos ir mentaliteto tyrimus.

Čia derėtų prisiminti, jog to meto istorinėje Lietuvoje egzistavo dar gana gausi „neįvisuomenintų“, „neįtautintų“ žmonių masė, vadinama „tuteišių“ vardu. Apie juos, jų tautinės savimonės problemas nuolat diskutavo ir krajovcai demokratai, ir konservatoriai, ir lietuvių bei baltarusių demokratai, taip pat endekai bei lietuvių tautininkai. Pažymėtina, kad L. Abramovičius 1911–1914 m., juose matė „žaliavą“ Lietuvos lenkų tautai (31). Pastarasis tik 1922–1924 m. prabilo apie savarankiškos „tuteišių“ tautos susiformavimo galimybes, pritardamas dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą keltoms M. Romerio idėjoms (32) ir atsisakydamas savo ankstesnių sumanymų.

Manytume, kad perspektyvas susidaryti Lietuvos lenkų tautai tapti sužlugdė Lenkijos ir Lietuvos modernių – tautinių – valstybių susikūrimas. Nors pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais kol nebuvo įgyvendinama žemės ūkio reforma, kol dar nebuvo iki galo išryškėjusi Vilniaus problema, mentalinės prielaidos Lietuvos lenkų tautai susiformuoti tebeegzistavo. 1921 metais Kaune, M. Romerio sumanymu, bandė organizuotis „Senųjų lietuvių“ (Staro-Litwinów) klubas. Potencialių narių sąraše buvo senų lietuviškų giminių dvarininkai: be M. Romerio, Vaclavas Bielskis (Wacław Bielski), Česlavas Milvidas (Czesław Milwid), Stefanas Bilevičius (Stefan Billewicz), generolas Silvesteris Žukovskis (Syłwester Żukowsk), Dominikas Dovgialo (Dowgiałło), Ježis Doviatas (Jerzy Dowiat), Oskaras Milašius ir kt. Jie nenorėjo taikstytis su besiklostančia jiems nepalankia situacija ir bandė surasti sau vietą naujojoje Lietuvoje.

Klubo narys, dar vienas Romerių giminės atstovas – Eugeniušas Romeris (Eugeniusz Römer), savo pažiūromis ne demokratas, bet endekas, dienoraštyje 1922 metais yra pažymėjęs: Kaip lenkai, nors ir Lietuvoje gyvenantys, mes turime išlaikyti savo tautiškumą. Jokio savo lenkiškumo išsižadėjimo, jokių kompromisų šiuo požiūriu negali būti. Turime išsikovoti mūsų tautiškumo ir jo kultūrinio plėtojimo teisių pripažinimą, turime kovoti už lenkų mokyklą, kalbą. Tačiau kartu turime likti piliečiais to krašto, kuriame nuo mažų gyvename. <…> privalome viską vykdyti ką mus įpareigoja “krašto piliečio” samprata, privalome to krašto gerovei dirbti, nepaisant, kad dabartinė valdančių sluoksnių politika yra mums nepalanki ir, kad jie norėtų mus traktuoti kaip priešus <…>. Nedaug mūsų visuomenė teparodys dvasios stiprybės, jeigu dabar pasiduos jaunos lietuvių valstybės keliametei šovinistinei politikai. (33) Taigi čia aiški dienoraščio autoriaus negatyvi nuostata Lietuvos tautinės valstybės atžvilgiu, laikant ją svetima lenkiškumo perspektyvos požiūriu. Antra vertus, ryškus čia ir pasiryžimas išsaugoti bei vystyti Lietuvoje lenkiškumą, kuri šiame krašte turi gilias tradicijas, akcentuojamas etnopolitiškumas bei jo perspektyva. Savo pobūdžiu tautinė Lietuvos valstybė buvo svetima ne tik tokiems lenkams kaip E. Romeris, bet ir tokiems lenkiškai kalbantiems lietuviams arba Lietuvos lenkams kaip Stanislavas Narutavičius, kuris buvo Lenkijos prezidento Gabrieliaus Narutavičiaus (Gabriel Narutowicz) brolis. 1917–1919 metais aktyviai dalyvaudamas naujosios Lietuvos kūrimo darbe, jis „tikėjo, jog yra galimybė susiformuoti nepriklausomos Lietuvos piliečio tipui, panašiam į belgų valonus. Lojaliais savo bendrai valstybei, tačiau išsaugojusiais savo lenkiškumą etnokultūriniu požiūriu. Pats save taip identifikavo“ (34). Panašių nuostatų laikėsi Tadeušas Daugirdas (Tadeusz Dowgird), Leonas Domeiko (Leon Domeyko), kunigas Bronislavas Žongolovičius (Bronisław Żongołowicz) (35). S. Narutavičius, negalėdamas įveikti psichologinio diskomforto, atsiradusio dėl jo lenkiškos prigimties ir to meto tautinės Lietuvos realijų priešpriešos, 1932 12 17 baigė savo gyvenimą tragiškai. Nors jis ir pasirašė tokios Lietuvos nepriklausomybės aktą 1918 m vasario mėn., jam tokia Lietuva netapo sava. Lygiai taip pat tautinė Lenkija netapo sava nei L. Abramovičiui, nei Bronislavui Kšyžanovskiui (Bronisław Krzyżanowski), nei Z. Jundzului (Jundziłł) ir dar daugeliui kitų. Viena iš nedaugelio išimčių galbūt buvo, M. Romeris.

Beje, paminėtinas ir iki mūsų dienų ištvėrusios panašios savivokos pavyzdžiu – Česlovas Milošas. Jis savo poleminiame laiške lietuvių išeivijos istorikui, Lituanistikos instituto Čikagoje dėstytojui Jonui Dainauskui (1904–2000), su kuriuo susirašinėjo šeštajame–septintajame dešimtmetyje yra nurodęs:

Kai tie, kuriuos neteisingai vadinate „lenkais iš pasirinkimo“, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę laiko savo tėvyne, egzistuojančia tik mito lygmenyje, nes jos jau seniai nebėra žemėlapiuose, tai jie tam turi visišką teisę.“ Į lietuvių istoriko teiginį, kad Lietuvos lenkai – tai „lenkai iš pasirinkimo“, o iš tikrųjų – genetiniai lietuviai, išsižadėję lietuvybės vardan „aukštesnės kultūros“, Milošas atsako ironiškai: „Savo ruožtu turiu prisipažinti, kad jūsų pavartotas apibrėžimas „lenkai iš pasirinkimo“ būtų mane įžeidęs, jeigu nebūtų toks absoliučiai netaiklus. Pasirinkti galima tada, kai yra galimybė rinktis. Kai negalima rinktis, tai nėra ir pasirinkimo.“ (36) Neatremiamas kalbos argumentas: pirmųjų žodžių išmokau lenkiškai, skaityti ir rašyti išmokau lenkų kalba, ėjau į lenkišką mokyklą ir universitetą. Tad kokiu dar galėjau tapti poetu, jeigu rašyti eilėraščius galima tiktai vaikystės kalba? Korespondento pasiūlytą V. B. Jeitso (W. B. Yeats), rašiusio angliškai, bet tapusio politiniu Airijos patriotu, pavyzdį Miłošas laiko savajai situacijai neadekvačiu: juk gėlų kalba, kitaip nei lietuvių, beveik išnyko, ir visa airių literatūra buvo parašyta angliškai. „Ar galite įsivaizduoti, kas atsitiktų, jeigu pasiskelbčiau lietuvių poetu? Lietuviai tai suvoktų kaip pramogą žmogaus, kuris įkūnija jų labiausiai nemėgstamą rūšį – gimusius Lietuvoje ir demonstruojančius savo sentimentus gimtajam kraštui, tačiau prarastus lietuvių kultūrai dėl svetimos kalbos. Lenkai šauktų, kad aš joks lietuvis, nes rašau lenkiškai. Mano laikais auditorijos tokiam poetui visiškai nebebuvo.

Bet apskritai ar Lietuvos lenkų galėjo būti? Ko trūko, ko reikėjo savarankiškai Lietuvos lenkų tautai susiformuoti? Tai klausimas, kuriam išsamaus atsakymo dar neturime. Tam tikra prasme gaires atsakymui yra nubrėžęs profesorius J. Bardachas žinomoje savo knygoje „O dawnej i nie dawnej Litwie“. Jis Lietuvos lenkus arba lenkiškai kalbančius lietuvius palygino su Belgijos valonais, jungiančiais prancūzų kalbą ir kultūrą su etninio atskirumo pajauta bei belgų valstybiniu patriotizmu.

Anot J. Bardacho, paralelė tarp Belgijos valonų ir Lietuvos lenkų praktikoje neįsikūnijo dėl to, kad Lietuvos lenkai rėmėsi pirmiausia šlėkta ir inteligentija, dažniausiai šlėktiškos kilmės, o šie visuomenės sluoksniai nesudarė daugumos, tapatinusios save su lenkiškumu (37).

Kad susiformuotų Lietuvos lenkų tauta, to aiškiai buvo per maža. Vis tik, manau, kad būta ir kitų faktorių, kitų priežasčių lėmusių negatyvų šio reiškinio rezultatą. Tarp jų ir minėtasis beatsikuriančių Lenkijos ir Lietuvos valstybių tautinis pobūdis, nulėmęs tų valstybių priešpriešą ir, sakyčiau,zoologinį savo raiška jų konfliktą. Konfliktą, kurį suponavo to meto abiejų valstybių aktyviai praktikuojama nacionalizmo ideologija. Dėl jos poveikio tautinio identiteto pasirinkimo variantai buvo tik du: arba būti lenku ir tapatintis su Lenkija, prarandant turėtą buvusios Lietuvos lenko savitumą, bet netampant tautinės mažumos atstovu, arba tapti lietuviu, einant į konfliktą su savo lenkiškąja prigimtimi, bet tampant “savu” pagrindinei to meto Lietuvos visuomenės daliai.

Tačiau mūsų dienomis, kai mes kaip valstybė, visuomenė būdami ES sudėtine dalimi bent viešai atiduodami pirmenybę demokratinėms vertybėms, kai tarsi pripažįstame mūsų kaip visuomenės raidoje egzistavusį LDK lenkiškos kultūros (civilizacijos) reiškinį ir jo padarinius, rezultatus laikome mūsų kultūrinio paveldo savastimi (pvz.: „dvarų apsaugos programa“ ir pan.) teigti, jog Lietuvos lenkai yra įprasta tautinė mažuma, mažiausiai, yra negarbinga, o šiaip – neteisinga. Kaip neteisinga ginčyti, jog jie nėra Lietuvos autochtonai, o ateiviai ir panašiai. Matyt, dar kartą verta čia priminti M. Romerio pastebėjimą, kad Lietuviški polonizuoti elementai – bajorija ir katalikai miestiečiai – negali būti laikomi svetimšaliais, atvykėliais ar juolab kolonistais, kaip vokiečių baronai Latvijoje ar Estijoje, nes dauguma jų „istoriškai išauga“ iš to paties etnografinio kamieno kaip didžioji krašto gyventojų dalis. Jų „lenkiškumas“ yra padarinys istorinio proceso, kuris netolygiai veikė įvairius lietuvių tautos socialinius sluoksnius, skaidydamas tautą į įvairias kultūrines grupes“ (38).

Taigi, šio pranešimo moralas būtų toks: „Būdami tam tikra prasme „šeimininkais“ savo namuose, nestatykime barjerų jungtis į „šeimininkystę“ tiems, kurių vaidmuo mūsų kultūrinėje tradicijoje – akivaizdus, ką netiesiogiai jau pripažįstame. Nėra nei „daugumos“, nei „mažumos“, o yra „Lietuvos piliečiai“, kurie gyvenimo taisykles kuria susitarimo, o ne primetimo principu.“ Tuomet tik atsiras pasitikėjimas vienas kitu ir nereikės Lietuvai rūpintis Lenkijos lietuviais, o Lenkijai – Lietuvos lenkais. Galbūt tuomet viena Pavilnio lenkų mokyklos mokytoja neturės gaišti laiko aiškindama mūsų valdžios institucijose, jog mokykla nesinaudoja ir nenori naudotis parama lenkų tautinei mažumai iš Lenkijos ir nori bei prašo spręsti problemas su savos – Lietuvos – valdžios pagalba. Nes ir pati yra ne mažumos atstovė, o Lietuvos pilietė. Beje, tai, kad po Antrojo pasaulinio karo didelė dalis senųjų Vilnijos gyventojų išvyko į Lenkiją, klausimo esmės nekeičia. Atsikėlę į jų vietą, daugiausia iš dabartinių baltarusiškų teritorijų gyventojai vis daugiau tapatinasi su ta pačia LDK lenkiškos kultūros tradicija tapdami apsisprendusiais lenkais. Tik kokiais? Lietuvos lenkais ar lenkais Lietuvoje – daug priklausys nuo Lietuvos ir Lenkijos valdžių struktūrų politinės elgsenos. Manau, kad klausimas, ar valdžios politinių galių centras tiems gyventojams yra Varšuva, ar Vilnius dar tebesprendžiamas.

Literatūra:

1. J. Bardach, Odawnej i niedawnej Litwie, Poznań, 1988, s. 197–292.

2. XX a. pradžioje šis terminas dažniausiai buvo siejamas su tuometiniu Rusijos imperijos „Šiaurės Vakarų kraštu“ ir apėmė tuometines Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko, Mogiliovo, Vitebsko gubernijas.

3. M. Römer, Litwa, Studyum o odrodzeniu narodu litewskiego, Lwów, 1908, s. 27; M.Römer, Stosunki etnograficzno-kulturalne na Litwie, Kraków, s. 20; М. Ромер, Е. Ромер Охенковска, Поляки. Формы националного движения в современных государствах, Санкт Петербург, 1910, с. 356. M.Römer, Dwie teorii o Polakach litewskich, Zeszyty historyczne, Paryż, 1993, z. 106, s. 131 – 138; M. Römer, Dwie formuly, Przeglad Wileński, 1925, Nr. 6.

4. J. A. Herbaczewski, Odrodzenia Litwy wobec idei Polskiej, Kraków, 1905, s. 33, 61.

5. Przemówienie red. L Abramowicza, Przegląd Wileński, 1926, Nr.13.

6. E. Maliszewski, Polacy i polskość na Litwie i Rusi, Warszawa, 1916, s. 36–37.

7. A. Kulakauskas, Lietuvos bajorija ir lietuvių tautinis bei valstybinis atbudimas, Literatūros teorijos ir ryšių problemos. Etnosocialinė ir kultūrinė situacija XIX a. Lietuvoje, Vilnius, 1989, p. 9–24.

8. J. Bardach, Min.veik.. p. 197.

9. J. Jurkiewicz, Rozwoj polskiej myśli politycznej na Litwie i Białorusi w latach 1905–1922, Poznań 1983; Z.Solak, Między Polską a Litwą. Życie i działalność Michała Römera 1880–1920. Kraków 2004; J.Sawicki, MichałRömer a problemy narodowściowe na ziemiach byłego Wielkiego Księstwa Litewskiego. Toruń 1998; A.Smalanczuk , Ewolucja ideologii krajowej w społeczno-politycznej działalności Romana Skirmunta (1905-1921), Krajowość – tradycje zgody narodów w dobie nacjonalizmu. Poznań 1999, s.110–117.

10. J. Bardach, Min. veik., p. 201-206. Pažymėtina, kad šį reiškinį dar 1926 m. yra aptaręs ir J. Bouduin de Courtenay, W kwestii narodowościowej, Warszawa 1926, s. 17 – 20.

11. J. Bardach, Min.veik., p. 200.

12. A. Kłoskowa, Konwersja narodowa i narodowe kultury, Kultura i spoleczeństwo, t. XXXVI, 1992, Nr. 4, s. 8.

13. J.S. [?], Litwa i Ruś. Kwestja polska na Litwie i Rusi, Kraj, 1906, Nr. 26, s. 13–14.

14. O. Zawisza, Litwini w Litwie, Wilno, 1907, s. 12–14.

15. M. Römer, Litwa, s. 27

16. W. Baranowski, Polskość na Litwie, Świat, 1911, Nr. 23, s. 1–3.

17. 28Wł. Dw., Polak-Litwin, Tygodnik Polski, 1912, Nr. 7, s. 579–581.

18. 29 Kg. [Kazys Grinius), Iš nelaimių mokykimės, Lietuvos žinios, 1912 05 26, Nr. 61

19. M. Römer, Dziennik, t. 2, Lietuvos Mokslų Akademijos biblioteka (toliau – MAB), f. 138 – 2230, l. 89, 227, 252. L. Abramowicz, Stanowisko krajowe a idea narodowa, Przegląd Wileński, 1913, Nr. 13–14.

20. E. Maliszewski, Żywioł polski na Litwie, Warszawa, 1918, s. 4–7: M.Świechowski, Żywioł polski na ziemiach litewskich, Zakopane, 1917, s. 44–45.

21. B.H., Polskość na Litwie, Myśl Polska, 1915, z. 4, s. 46–47.

22. Mykolo Römerio autobiografija, Lietuviu istorijos studijos, t. 13: Mykolas Römeris, p. 190–191.

23. V. Bičiūnas, Kelias į Vilnių, Trimitas, 1933, Nr. 28, s. 28. Beje, kaip nurodo J. Sawickis, M. Römeris 1927 m. save oficialiai, dokumentuose pristatė Lietuvos lenku („Polak litewski“). – J.Sawicki, Michał Römer a problemy narodowościowe na ziemiach byłego Wielkiego Księstwa Litewskiego, s. 143.

24. M. Römer, Dziennik, t. 28,Lietuvos Mokslų Akademijos biblioteka ( toliau – MAB), f. 138 – 2254, l. 240.

25. Plačiau apie tai žr.: R. Miknys, „Svajonės išsipildys, jeigu būsiu naudingas Lietuvai …“. Architekto Antano Vivulskio tautinės identifikacijos istorinis aspektas, Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 8: Asmuo: tarp tautos ir valstybės, Vilnius, 1996, s. 300–311.

26. Mykolo Römerio autobiografija, Min.veik., p. 194–198.

27. L. Špakevičius, Antanas Vivulskis (1877 – 1919), Vairas, 1929, Nr. 2, p. 119.

28. Milošas Č., Tėvynės ieškojimas, 285–286.

29. [A. Meysztowicz ?], Przenigdy, Odpowiedź na “Głos Litwinów do młodej generacji magnatów, obywateli i szlachty na Litwie”, Kraków, 1903, s. 8 – 12; Ro … munt [R .Skirmunt], Nowe hasła w sprawie odrodzenia narodowości litewskiej, Lwów, 1904, s. 13; Romunt [R. Skirmunt], Głos przeszłości i potrzeba chwili (stanowisko szlachty na Litwie i Rusi), Lwów, 1905, s. 29 – 30; Sargas [B. Jałowiecki], Litwo, Ojczyzna nasza …, Petersburg, 1906, s. 5; B….. [B. Jałowiecki], Litwa – jej potrzeby… Katechizm narodowy Litwy, Wilno, 1908, s. 8; Futurus [K. Skirmunt], O prawdę i zgodę z powodu Głosu litwinów do młodej generacji magnatów, obywateli i szlachty na Litwie i odpowiedzi młodego szlachcica litewskiego, Lwów, 1904; Futurus [K. Skirmunt], Kartki krajowe, Wilno, 1913; Futurus [K. Skirmunt], Kartki polityczne ze spraw krajowych poruszonych w prasie wileńskiej 1905 – 1907, Warszawa, 1907.

30. Futurus [K. Skirmunt], O prawdę …. , s. 12.

31. M. Römer, Dziennik, t. 3, MAB, f. 138 – 2230, l. 323; Kg. [Kazys Grinius], Vilniaus gubernijos sulenkėjusiems lietuviams reikia lenkų kalba lietuviško laikraščio, Lietuvos žinios, 1911 02 15 (28), Nr. 19;

32. [L. Abramowicz], Dwie psychiki, Przegląd Wileński, 1923, Nr. 1, s. 1 – 2; [L. Abramowicz], Tutejszość, Przegląd Wileński, 1924, Nr. 8, s. 1–2.

33. E. Romer, Dziennik, t.2, 1919 – 1923, Warszawa, 1995, s. 529–530.

34. K Narutowicz, Próba naszkicowania sylwety mojego ojca Stanisława Narutowicza, jakim go pamiętam, . Lituano – Slavica Posnaniensia. Studia. Historica. IV 1990, Poznań, s. 204–205. Pažymėtina, kad apie tokią pačią Lietuvos lenkų perspektyvą kalbėjo ir minėtasis Ottonas Zawisza (min. veik., p. 16. ).

35. Ten pat, p. 227.

36. Czesław Miłosz, „Letter to Lithuanian scholar Mr. Dainauskas, late 1950‘s“, Beinecke, Miłosz Papers, GEN MSS 661, Box 15, Folder 259, 1.

37. K Narutowicz, Próba naszkicowania sylwety mojego ojca Stanisława Narutowicza, jakim go pamiętam, Lituano – Slavica Posnaniensia. Studia. Historica. IV 1990, p. 268.

38. M. Römer, op. cit., p. 27.

Voruta. – 2011, spal. 8, nr. 19 (733), p. 1, 5.

Voruta. – 2011, spal. 22, nr. 20 (734), p. 5.

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra