Lietuvos Laisvės Armijos įkūrėjas ir vadas brigados generolas Kazimieras Veverskis-Senis

Autorius: Data: 2013-12-12, 11:56 Spausdinti

Lietuvos Laisvės Armijos įkūrėjas ir vadas brigados generolas Kazimieras Veverskis-Senis

Stasys IGNATAVIČIUS ir Gintautas TAMULAITIS, Lietuvos šaulių sąjungos Kauno apskrities Vytauto Didžiojo 2-osios rinktinės šauliai

Vienas iš Lietuvos partizaninio Dasipriešinimo pradininkų, Lietuvos Laisvės Armijos įkūrėjas ir vadas Kazimieras Veverskis-Senis gimė 1913 m. gruodžio 9 d. Kauno apskrities Veliuonos valsčiaus Kalvių kaimo ūkininkų Stasio ir Uršulės Veverskių šeimoje. Kazimieras buvo pirmasis vėliau iki dešimties vaikų išaugusioje šeimoje. Tėvas mirė 1932 metais Iš septynių partizanavusių brolių žuvo keturi, o trys, likę gyvi, kaip ir visos trys seserys, savo duoklę Tėvynei atidavė stalininiuose lageriuose.

Kazimieras baigė šešias pradžios mokyklos klases. Nepaklusęs tėvo valiai likti kaime ūkininkauti, išėjo mokytis ir dirbti. Baigė žiemos žemės mokyklą, bernavo pas ūkininkus, vėliau mokėsi Kretingos Pranciškonų gimnazijoje. Po to Valstybinėje Jurbarko gimnazijoje, po kurios Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje. Baigęs „Aušros“ gimnaziją, įstojo mokytis į Karo mokykla. Po to studijavo Vilniaus universitete teisę, vadovavo studentų ateitininkų korporacijai „Kestutis“. Prasidėjus pirmąjai sovietinei okupacijai, pasitraukė į Vokietiją. Gyveno internuotųjų asmenų stovykloje Rytprūsiuose, vėliau dirbo Berlyne „Deutsche Verlag“ leidykloje makulatūros išvežiotoju. Netrukus jis nelegaliai sugrįžo į Lietuvą, toliau studijavo teisę ir kartu su broliu Pranu, kuris dalyvavo LAF Kauno skyriaus veikloje, sugalvojo įkurti Lietuvos Laisvės Armiją. 2003 m. gruodžio 19 d. istorinėje Prezidentūroje Kaune vykusiame minėjime, skirtame K. Veverskio-Senio 90-osioms gimimo metinėms atminti, istorikas K. Kasparas kalbėjo: „Išanalizavę esamą situaciją broliai manė, jog Lietuva kada nors dar atsidurs tokioje situacijoje, kokioje buvo po pirmo pasaulinio karo. Juolab, kad Tautų sąjunga pagal Tautų apsisprendimo teisę garantavo nepriklausomybę ir buvusios padėties atstatymą. Vadinasi, kai vokiečiai trauksis, o rusai ateis, Lietuvai bus reikalinga jėga, kuri tuo metu galėtų paimti valdžią ir deklaruoti Lietuvos nepriklausomybę. Tai buvo planuojama padaryti kariuomenės (Lietuvos laisvės Armija) jėga.“ Pirmiausia buvo sukurta LLA programa, kurią parašė K.Veverskis.

Į naująją Armiją pirmiausia stojo buvę Lietuvos kariuomenės žemesnio laipsnio karininkai ir puskarininkiai, 1941 m. birželio 23-28 d. sukilimo dalyviai, šauliai. Jau 1941 m. gruodžio 13 d. Vilniuje, Gedimino pilyje šios organizacijos nariai davė priesaiką kovoti už laisvą Lietuvą. Ši data oficialiai laikoma LLA įsteigimo data. Pagrindinis LLA tikslas buvo ginklu kovoti prieš okupantus ne tik vokiečius, bet ir ateinančius bolševikus. Taigi tai buvo kartu ir antinacinė, ir antisovietinė pasipriešinimo organizacija. LLA, kaip ir daugelis pasipriešinimo organizacijų, pasirinko pasyviosios rezistencijos taktiką, nes partizaninė kova prieš vokiečius būtų paranki bolševikams greičiau okupuoti Lietuvą. LLA vadu buvo išrinktas K. Veverskis, kuris pasirinko „Senio“ slapyvardį.

Prasidėjo organizacinis darbas. Iš pradžių svarbiausia buvo sudaryti organizacijos struktūrą. K. Veverskis-Senis sunkiomis okupacijos sąlygomis važinėjo po vietoves, kur buvo dislokuoti lietuviškieji savisaugos daliniai, vedė agitacinį darbą, nuveždamas kariams pogrindinės literatūros, kvietė juos stoti į LLA, kurios gretos sparčiai augo – kūrėsi Armijos apygardos, apylinkės, jų štabai. Kad_šis darbas vyktų produktyviau, organizacijos įkūrėjai pasiskirstė regionais. K. Veverskis-Senis veikė Vilniaus ir Kauno regionuose, brolis P. Veverskis pačiame Kaune, o A. Žybartas-Papunis – Šiauliuose.

Laisvės armija siekė sukurti Lietuvos kariuomenės branduolį, verbavo naujus narius, apmokė juos, aprūpino ginklais, skirstė darbus. Per dvejus su puse metų nedidelė grupė žmonių sugebėjo sukurti organizaciją, kuri pagal to meto struktūrą vienijo maždaug 10 tūkstančių narių.

1944 m, praėjęs frontas išardė pogrindinę ryšių sistemą, išblaškė štabus ir eilinius Armijos narius, o enkavedistai į organizacijos vidų infiltravo savo agentus. K. Veverskis-Senis ėmėsi sunkaus darbo LLA perorganizavimo, kuris truko iki vasaros pabaigos. Po perorganizavimo proceso, Armija perėjo prie aktyviosios veiklos, o jos ginkluotas veikiantysis sektorius – „Vanagai“, pradėjo partizaninius veiksmus. LLA buvo geriausiai kariškai sutvarkyta organizacija, kurią okupacinė karinė valdžia vadino – „karįne sukilėlių tautine organizacija“. LLA buvo reguliarios kariuomenės principais sutvarkytas partizaninis judėjimas. Pasirengęs įvairiems koviniams veiksmams ir sukilimui. K. Veverskis-Senis, būdamas LLA vadu, 1944 m. liepos mėn. įkūrė Lietuvos gynybos komitetą, tapdamas jo nariu drauge su brigados generolu M. Pečiulioniu-Miškiniu, vieninteliu generolu Lietuvoje, įstojusiu į LLA, ėmėsi vadovauti naująjam komitetui.

1944 m. rudenį LLA formuočių buvo visoje Lietuvoje. Ypač daug jos dalinių buvo Žemaitijoje ir Aukštaitijoje. Kaišiadorių rajone garsėjo LLA Didžiosios Kovos rinktinė, kuriai vadovavo J. Misiūnas-Žaliasis Velnias. Labanoro girioje LLA Tįgro rįnktinė. Žemaitijoje LLA Žemaičių legionas. Tauragės apskrityje Lydžio rinktinė ir kitos. Veverskių sodyboje Kalviuose buvo įrengtas bunkeris, kuriame veikė spaustuvė, kuri spausdino visą LLA pogrindžio literatūrą ir atsišaukimus. Viso Lietuvoje buvo suformuotos keturios LLA apygardos, kurios ilgainiui tapo partizanų apygardomis ir rinktinėmis. Reikia paminėti, kad LLA veikė iki 1949 m., kai buvo įsteigtas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis, kuriame dalyvavo dauguma LLA narių.

1944 m. gruodžio 28 d. K.Veverskis-Senis su ūkininku B. Gedučiu vežė bulvių maišus, kuriuose buvo paslėpti nauji pogrindiniai leidiniai. Prie senojo Nevėžio upės tilto ties Raudondvariu juos sustabdė stribai, kurie dar tęsė taip vadinamą „Kalėdų operaciją“, tikrino žmonių dokumentus, darė kratas ir t.t. K. Veverskis-Senis turėjo dokumentus Jono Medelio pavarde, tačiau, įvertinęs iškilusį pavojų (ginklo su savimi neturėjo), puolė bėgti, tačiau stribo kulka nukovė Lietuvos patriotą, bebaimį LLA vadą. Patikrinus maišus, stribai surado pogrindinius leidinius: „Karines politines žinias“ ir „Laisvės karžygis“. Ūkininkas nurodė, kad maišai paimti Kalviuose pas Veverskį. Greitai sovietiniai saugumiečiai siautėjo Kalviuose, kur gyveno beveik vieni Veverskiai. Suėmė vos ne viso kaimo gyventojus, tarp kurių dvi K. Veverskio seseris ir tris brolius, tarp jų – LLA Kauno apygardos štabo organizacinio skyriaus viršininką Praną Veverskį. Okupantams nepavyko iškart nustatyti nužudytojo K. Veverskio asmenybę, nes žuvusiojo mama su Raudondvario zakristijonu paslapčia išnešė stribų išrengtą K. Veverskio-Senio kūną ir užkasė už Raudondvario kapinių tvoros, prie šlaite augusios išsikerojusios tuopos.

Po K. Veverskio-Senio žūties ir P. Veverskio suėmimo prasidėjo areštei. Sovietinis saugumas jau turėjo pakankamai informacijos ir žinojo ko ieškoti. Greitu laiku buvo sunaikintas Kauno štabas. Pagrindiniai LLA veikėjai buvo suimti, kalėjime tardomi, jiems „sukurtos“ bylos. Likęs laisvėje A. Žybartas-Papunis atvyko iš Šiaulių į Kauną ir čia bandė atkurti tai, kas buvo sunaikinta – vadovybę, nes po K. Veverskio-Senio žūties centrinės vadovybės kaip ir nebuvo, o provincijoje LLA būriai veikė pakankamai organizuotai. Naujajam vadui reikėjo atkurti nutrauktus ryšius. Deja, 1945 m. balandžio 3 d. A. Žybartas-Papunis buvo suimtas. Visos LLA vadovybės byla buvo tęsiama beveik metus laiko. A. Žybartas-Papunis, kaip vadas, buvo sušaudytas. P. Veverskis ir A. Rondomanskis buvo nuteisti 20 metų katorgos ir 5 metus be pilietinių teisių.

Apie LLA reikšmę lietuvių pasipriešinimo prieš sovietinius okupantus istorijoje byloja tuometinio NKVD komisaro Lietuvoje Guzevižiaus straipsnis laikraštyje „Pravda“ (1946 m.), kuriame rašė, kad buvo likviduotas nepaprastai stiprus ir sudėtingai klastingas priešas (LLA). Kitas sovietinio saugumo pulkininkas Martavičius rašė, jog LLA buvusi „kaip kaulas gerklėje, kuriant Lietuvoje tarybinę santvarką.“

Lietuvos Respublika aukštai tvertino Kazimiero Veverskio-Senio nuopelnus kovose už Lietuvos išvadavimą. Po mirties jis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus I-mo laipsnio ordinu, jam suteiktas brigados generolo laipsnis.

1999 m. K. Veverskio-Senio artimieji pareiškė norą perlaidoti jo palaikus. Jų apytikrę buvimo vietą ženklino brolio P. Veverskio pastatytas nedidelis paminklinis akmuo. Palaikus atkasė prof. S. Sajauskas, Vytauto Didžiojo Karo muziejaus skyriaus vedėjas A. J. Morkūnas ir brolis P. Veverskis. Rugpjūčio 12 d., dalyvaujant Seimo ir Vyriausybės nariams, Kauno apskrities ir miesto valdžios atstovams, Kauno įgulos kariškiams, savanoriams, šauliams, birutietėms, buvusiems rezistentams, artimiesiems, bičiuliams, brigados generolo Kazimiero Veverskio-Senio palaikai buvo iškilmingai perlaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse.

Rezistencija , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra