Lietuvos kultūros ąžuolui Klemensui Čerbulėnui liepos 24 d. būtų suėję 100 metų

Autorius: Data: 2012-07-24, 15:13 Spausdinti

Lietuvos kultūros ąžuolui Klemensui Čerbulėnui liepos 24 d. būtų suėję 100 metų

Dr. Eligijus Juvencijus MORKŪNAS, Rumšiškės

1912 m. liepos 24 dieną Pabiržės parapijos Spalviškių kaime Čerbulėnų šeimoje gimęs kūdikis, pakrikštytas Klemenso vardu, išaugo į Lietuvos kultūros ąžuolą. Klemenso Čerbulėno straipsniai, istorijos mokslų kandidato ir daktaro (dabar būtų daktaro ir habilituoto daktaro) disertacijos,  knygos (parašytos kartu su kolegomis) apie lietuvių liaudies meną, architektūrą, pranešimai, pasisakymai architektūros, dailės, etnografijos, dailėtyros, namotyros ir kitais klausimais konferencijose, viešuose susirinkimuose suteikė neįkainojamų  žinių, praplėtė kiekvieno girdėjusio ar skaičiusio požiūrį į mūsų tautos lobius, o tiesioginis šiltas bendravimas praturtino visus, atsidūrusius šalia Jo.

Keli šykštūs enciklopediniai duomenys: Klemenso Čerbulėno (1912-07-24 – 1986-01-04 Kaune) mokslų pradžia buvo Gulbinų (Pabiržės vlsč.) mokykloje, Biržų gimnaziją baigė 1933 m., istoriją studijavo Vytauto Didžiojo universitete, o baigė – Vilniaus universitete 1941 m.. Jau nuo 1936 m. dirbo Kauno Vytauto Didžiojo Kultūros muziejaus Etnografijos skyriaus vedėjo pavaduotoju, vėliau – M. K. Čiurlionio muziejaus, Istorijos instituto, Statybos ir architektūros instituto moksliniu bendradarbiu. Kuriant Tėviškės – Liaudies buities muziejų Rumšiškėse, buvo muziejaus mokslinės tarybos narys ir mokslinis vadovas (dabar muziejaus logotipe jau yra ir pavadinimas „Tėviškė“, paminėtas K. Čerbulėno straipsnyje dar 1941 m. ).

Taip jau sutapo, kad Klemensas Čerbulėnas ir šių eilučių autorius beveik kartu atėjo dirbti į Liaudies buities muziejų – pirmasis – moksliniu vadovu, o antrasis – į žemiausias, mokslinio bendradarbio pareigas.

Klemensas Čerbulėnas – stambus aukštaitis, linksmo būdo, be galo darbštus, labai atidžiai išklausantis jauną kolegą, noriai paaiškinantis iškilusias problemas. Jo žinių aruodas buvo pilnas, sakyčiau, pilnas ne vienas aruodas. Jis puikiai išmanė architektūrą, liaudies architektūrą, papročius, tyrinėjo verslus, net žvejybą, puikiai pažinojo Lietuvą įvairiais aspektais. Jis pasitikėjo jaunimu. Kartą, prisimenu, pasiuntė į Spalviškius apmatuoti kalkinės. Nuvykau Biržuosna, tik išlipęs iš autobuso, klausiu vietinių, kaip nuvykti į Spalviškius. Šie sako sėst autobusan link Parovėjos ir ten jau susirasi. Nuvažiuoju, susirandu kelias trobeles Spalviškių kaime, bet ten niekas nieko nežino apie kalkinę – užrodė buvus degutinę, bet ir ta labai mažutė, tiesiog vieno kibiro talpos. Apsirašiau, bet jaučiu, kad tikrai ne to norėjo. Platesnėj apylinkėj suradau Rovėjos krantuose kalkinių liekanas, apsirašiau jas, bet kaimo pavadinimas ne tas. Grįžtu namo, sakau, kad nėra Spalviškiuose jokios antžeminės krosnies nei kalkėm degti, nei degutui varyti. „Kaip tai nėra? Tikriausiai, nebuvai“. Na, užsidegiau, bet nieko nesakiau ir artimiausią savaitgalį išlėkiau ieškot kalkių degyklos, tik šį kartą už savo pinigus ir savo laisvalaikiu. Vėl į Parovėją. Perėjau visą Biržų girią skersai išilgai, bet per 2 dienas kalkinės neradau. Grįžęs papasakojau savo paieškas. Tik dabar paaiškėjo, kad Spalviškiai yra ne vieni. Vieni prie Pabiržės bažnytkaimio, kiti – Biržų girioje. Smagiai pasikvatojom. O būdavo, jaunas koleges ir pravirkdydavo dėl nesidomėjimo ar vangumo … Pats buvo labai darbštus, to norėjo ir iš kitų. Daug kilometrų teko kartu pravažiuoti Lietuvos keliais „tarnybine linija“ rinkti pastatus kaimo sodyboms, dalyvauti varginančiose derybose dėl pastatų įsigijimo. Kartais derybos baigdavosi be rezultatų, ir vėl tekdavo ieškoti kito kandidato. Ieškomi objektai ne UAB „Senukai“ sandėliuose, tekdavo muziejaus „uaziuku“ maltis sunkiai pravažiuojamais purtikeliais. Važiuoja mokslų daktaras ir nuo tokių sunkių kelionių jam nuotaika nekrinta, nėra jokio pasipūtimo, „pasistatymo“. Visada gyvas domėjimasis. Pamačius fiksuotiną objektą, jo rankose atsirasdavo didelis dumplinis aparatas „Moskva“, kuris nepastebimai tūnodavo švarko kišenėje. Labai mokėjo bendrauti su kaimo žmonėmis, nesidrovėdavo derėtis dėl eksponato įsigijimo. Važiuodavo ir į ekspedicijas su didesne žmonių grupe, kartais su studentais. Prisimenu, kartą baigiantis darbui, visa grupė sustoja prie gražaus ežero. Vairuotojas ir kolegos naudojasi konstitucine teise į poilsį. Moterys ruošia vakarienę. O Čerbulėnas nedrąsiai klausia, ar nepadėčiau jam palaikyti ruletės galo apmatuojant svirnelį kažkur Strazdų kaimelyje, ir taip laikiau ją iki mėnesienos. Jau gerokai vėliau nejučia save pagaudavau, kad jau aš pats taip „kankinu“ jaunąją kartą. Esu labai dėkingas už tas pamokas, tą meilę darbui. Už suvokimą to darbo prasmės.

Tekdavo dar iki darbo muziejuje susitikti Klemensą Čerbulėną, kai šis, būdavo, skaitydavo paskaitas apie liaudies ar profesionaliąją architektūrą Kaune, liaudies universitete arba to paties universiteto rengiamose ekskursijose po Lietuvą, po kaimus ir bažnyčias. Švintant išvažiuodavom, sutemus grįždavom. Pravažiuodavom apie 300 kilometrų, aplankydami vertingiausius kraštotyrinius objektus. Problematiškiau būdavo patekti į bažnyčias – ne visi klebonai noriai įleisdavo, būdavo įbauginti tarybų valdžios. O vairuotojai vengdavo dėl tos pat priežasties sustoti arti bažnyčios. Važiuodavo daugiausia jaunimas. Fotografuodavo, vėliau, atsiradus skaidrėms, rinkdavosi jaunimas, analizuodavo, ką nusifotografavę. Nepamainomas ekskursijų vadovas buvo Klemensas Čerbulėnas. Jam nereikėjo nei paruošti ekskursų, nei jų apginti, kaip šiandien. Jis mokėjo sudominti ir motyvuoti tą domėjimąsi. Noriai atsakinėdavo į klausimus. Vėliau tų ekskursijų dalyviai patys pradėdavo vesti ekskursijas.

Ypač raiškias ekskursijas vesdavo supažindindamas su savo mylimu kūdikiu – Lietuvos liaudies buities muziejumi. Dar reikėjo ir ideologiškai pritempti ne tik primestą pavadinimą, bet ir politinius aspektus. Žmonės suprato ir žinojo, kas priimtina, o kas ekskursijai išprievartauta valdžios.

Kai Čerbulėnas pradėjo dirbti muziejaus moksliniu vadovu, eksponatų buvo dar nedaug, vis strigo finansavimas arba stigo medžiagų ar darbuotojų.

Įspūdį paliko, kuomet buvo parenkama ekspozicinio kelio trasa. Buvo susirinkusi solidi komisija, tačiau tik K. Čerbulėnui nebuvo šlapia bristi per jauną pušynėlį po skalsaus lietaus. Jis ėjo būsima trasa, o mes, jaunimas, žymėjom ją kuoliukais. Nužymėjus paaiškėjo, kad daktaras Čerbulėnas šlapias iki pažastų.

Vakarojant Čerbulėnas mėgdavo pasakoti apie ikikarinės Lietuvos kultūrininkus, menininkus, kuriuos gerai pažinojo, o jaunimą skatino domėtis, rašyti straipsnius. Jis globojo meniškos prigimties, linkusį į menotyrą Povilą Valaiką, dabar jau amžiną atilsį.

Nesu klausęsis nei vienos akademinės profesoriaus daktaro Klemenso Čerbulėno paskaitos, tačiau laikau Jį savo mokytoju.

Klemensas Čerbulėnas buvo labai dėmesingas ir jaunimo nuomonei. Prisimenu, Žeimelin važiavom atrinkti pirklio pastato. Jis buvo numatęs kelti raudonų plytų namą su sandėliu. Pasiūliau gretimą namą, tinkuotą ir su „broma“, išsakiau savo argumentus, ir savo nuomonę K. Čerbulėnas pakeitė, ko, greičiausiai, nepadarytų kitas kolega, orientuodamasis į rangą, o ne į argumentus. Kitas atvejis, kai K. Čerbulėnas siūlė kelti Josvainių karčemą, o aš siūliau atkelti Kėdainių karčemą, esančią priešais stotį. Nulėmė K. Čerbulėno svaresni argumentai, kad Josvainių karčema autentiška, o Kėdainių reikėtų statyti pagal apmatavimus.

Prieš keletą metų tyrinėdamas siaurąjį geležinkelį, Spalviškiuose užsukau į Klemenso Čerbulėno tėviškę. Gražus tradicinis aukštaitiškas namas, paskendęs žalumynuose, ant sienos lenta, žyminti, kad čia Klemenso Čerbulėno gimtinė, deja, langinės jau uždarytos, takai užžėlę, o šalia lentos – kitas užrašas: „Parduodama“. Suspaudė širdį. Tokia jau realybė. Žinovai pranašauja, kad po 30 metų 80% gyventojų gyvens tik miestuose – liūdna, o kam nors neliūdna. Gal Klemensas Čerbulėnas, pasirinkdamas namotyrą kaip svarbiausią savo gyvenimo temą, numatė tą svarbą, kuri slypi mūsų mediniame pavelde. Gal dėl to ir Tėviškės – Liaudies buities – muziejuje aukštaitiško vienkiemio namas – iš Spalviškių …

Lietuvos kultūros ąžuolui KLEMENSUI ČERBULĖNUI liepos 24 dieną sueitų 100 metų

Liepos 24 d.

18 val. – šv. Mišios Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje

Po šv. Mišių – pagerbimas Eigulių kapinėse

Nuotraukoje: K. Čerbulėnas

Voruta. – 2012, rugpj. 4, nr. 16 (754), p. 6.

In memoriam , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra