Lietuvos kultūros atašė Ukrainoje: „Lietuviai labiau paveikti Rusijos propagandos“

Autorius: Data: 2017-04-26, 15:26 Spausdinti

Lietuvos kultūros atašė Ukrainoje: „Lietuviai labiau paveikti Rusijos propagandos“

Lietuvos kultūros atašė Ukrainoje Jurgis Giedrys

www.voruta.lt

„Grįžęs į Vilnių nustembu, kad lietuviai labiau paveikti prorusiškų idėjų ir Rusijos propagandos nei ukrainiečiai, kurių daugelis kasdien kalba rusiškai“, – kalbėjo Lietuvos kultūros atašė Ukrainoje Jurgis Giedrys.

Skandalas dėl Kijevo sprendimo uždrausti Eurovizijoje dalyvauti Rusijos atstovei – ne pirmas Ukrainos politinis manevras kultūros srityje.

Plačiai nuskambėjo ir draudimas Ukrainoje rodyti daugelį propagandinių Rusijoje ar Sovietų Sąjungoje sukurtų kino juostų, taip pat nepageidaujamų asmenų sąrašas, į kurį įtraukti Krymo užgrobimą viešai palaikantys rusų menininkai.

Dvejus metus Lietuvos ambasadoje Ukrainoje dirbantis J.Giedrys nuolat jaučia nestabilios politinės padėties įtaką kultūrai. „Ukrainoje dabar vyksta procesai, kuriuos Lietuvoje patyrėme XX a. pabaigoje. Permainas mūsų šalyje rėmė Vakarų valstybės, ypač mūsų kaimynai skandinavai. Dabar tą savo skolą mes galime grąžinti“, – įsitikinęs J.Giedrys.

Kultūros atašė manymu, mūsų kultūros politika kaimyninėje šalyje – visai kitokia nei Vakarų valstybėse, kur geri lietuviški spektakliai ar koncertai gali būti pelningi ne tik reklamos, bet ir finansine prasme. Jau nekalbant apie pastaraisiais metais lietuvių menininkams vis labiau atsiveriančią Kinijos rinką.

– Ar nekyla konfliktų dėl mūsų teatralų ar kitų menininkų, kurie dirba Maskvoje?

Ne, nėra tokio kultūrinio priešiškumo Rusijai, kaip dažnai mes įsivaizduojame dėl visų tų propagandinių filmų draudimų ar nenoro įsileisti į šalį Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną remiančių kultūrininkų. Išskyrus kelis atvejus, kai per klaidą buvo uždrausti geri klasikiniai filmai. Bet tai – elementari gynyba. Dar iš sovietmečio atsimename, kaip puikiai rusai moka kultūrą panaudoti politiniais tikslais. Ukrainiečiai norėtų pamatyti ir Rimo Tumino, ir kitų mūsų režisierių darbus, tik kol kas tam nėra pakankamai lėšų. Todėl dažniau mūsų teatrai važiuoja į įvairius festivalius.

– Ar daug žmonių ateina į lietuviškus spektaklius, rodomus festivaliuose?

– Pilnos salės. Net į vaikiškus spektaklius, kai jie rodomi 11-12 valandą tokiame Kijevo rajone, kurį pagal atstumą nuo centro galima būti palyginti su Vilniaus Gariūnais.

– Ar labai baisu buvo 2015 metų pradžioje važiuoti į Kijevą? Maidanas, Krymo krizė, karas Donbase – ne pačios palankiausios sąlygos kultūrinei veiklai?

– Kai pradėjau dirbti Ukrainoje, ten viskas man priminė Lietuvą 1991-1994 metais. Kai mums reikėjo viską keisti ir daryti tai kuo greičiau. Deja, greitai ir neskausmingai tokie pokyčiai nevyksta.

Nerami politinė situacija irgi veikia. Net ir šiandien ryte pirmiausia įsijungiu radiją ir išklausau suvestines iš fronto. Kokios vietovės užimtos, kiek žmonių žuvo. Tačiau susiruošus važiuoti labiausiai baugino ne vykstantis karas, o tai, kad niekuomet nebuvau buvęs toje šalyje. Ukrainiečių mentalitetą įsivaizdavau kaip kažkokį lenkų ir rusų tautų charakterių mišinį. Juk tik tuomet, kai buvau paskirtas kultūros atašė Lenkijoje, supratau, kad XXI a. lietuviams jau daug artimesni skandinavai ar britai nei artimiausi kaimynai. Tai buvo netikėta, nes ilgą laiką Lenkija mums buvo vienintelis langas į pasaulį.

O Kijeve buvau labai maloniai nustebintas. Daug važinėju visuomeniniu transportu, todėl pirmiausia krito į akis tai, kad ten nėra tokių konfliktų su garsiais riksmais, kurių kasdien gali pamatyti Rusijoje ar Lenkijoje. Tai lemia visiškai kitoks tautos charakteris. Stebina ukrainiečių ramybė, solidarumas. Ir tas saugumo jausmas, kuris lydi vaikštinėjant po Kijevą. Žinoma, ir ten yra savi Naujininkai ar kitos vietos, į kurias neverta lįsti, jei nenori nemalonumų.

– O tariantis dėl kokio nors projekto vis dar būtina išlenkti taurelę?

 – Ukrainoje nėra tokio prievartinio gėrimo kaip Rusijoje. Nėra ir tokios dovanų kultūros, kuri taip paplitusi Lietuvoje ar Lenkijoje. Ten eidamas į priėmimą būtinai turi neštis „Trejų devynerių“ butelį.

Ukrainiečių firminis gėrimas – „Chrienovucha“, krienų užpiltinė. Kiekvienas geresnis restoranas ar šeimininkė gamina savą šios užpiltinės variantą. O šiaip ten vyrauja ta pati vyno ir alaus kultūra kaip ir visoje Europoje.

Lietuviško alaus iš nedidelių Pasvalio regiono alaus daryklų galima rasti populiariuose baruose „Klaipėda“, kurių Kijeve yra net keli. Jį veža ne lietuviai, o ukrainiečiai verslininkai, kurie užsiiminėjo santechnika kol Klaipėdoje neparagavo gyvo alaus. Dabar net ir Lietuvos ambasada reprezentacinėms reikmėms alų perka būtent iš jų.

 – Gal bendradarbiaujate su Latvijos ir Estijos ambasadomis?

– Taip, gana glaudžiai. Nors Ukrainoje mums nereikia aiškinti, kas yra Baltijos valstybės, kaip kokioje nors Kinijoje ar net Lenkijoje. Juk dar yra lenkų, kuriems už Suvalkų prasideda Rusija ir Sibiras.

Savo valstybių atkūrimo šimtmečio renginius planuojame kartu, o pernai vyko visų trijų šalių mados renginiai. Neužmirštame ir kitų mūsų kaimynų.

Šiemet pirmą kartą su lenkais rengiame Gegužės 3-iosios konstitucijos minėjimą Kijeve, Operos teatre.

 – Į Lietuvos ambasadą turbūt kreipiasi ne tik lietuvių, bet ir ukrainiečių menininkai?

– Taip, neretai kaip į kokį „Sekundės“ banką. Pavyzdžiui, paprašo kelių milijonų eurų istoriniam filmui apie mūsų bendrą praeitį. Bet ir lietuviai dažnai skambina ar rašo paskutinę minutę, ko nors pritrūkę savo projektams. Arba primygtinai kviečia į kokį nors renginį, kuris vyksta tos pačios dienos vakare.

Labai glaudžiai bendradarbiauja mūsų šalių istorikai. LDK laikus ukrainiečiai vadina savo istorijos „aukso amžiumi“.

Kiekviename muziejuje tai pabrėžiama. Lietuvoje net neturime tiek daug įvairių istorinių sričių specialistų, kiek jie norėtų pasikviesti.

– Ar sunku išvengti asmeninių ir visuomeninių interesų konflikto? Teko girdėti, kad yra tokių aktyvių menininkų, kurie naujam kultūros atašė paskambina praėjus vos kelioms dienoms nuo paskyrimo?

– Yra ir tokių. Jų pavardės žinomos beveik visiems, kurie dirba šioje srityje. Kai tai – geri menininkai, nėra didelės bėdos. Žinoma, aš laikausi nuostatos, kad negalima kviesti tik draugus. Tiesa, jei kalbame apie išskirtinai aktualius, populiarius meno kūrinius ar kolektyvus, tai jie natūraliai turi didesnę paklausą nei kiti. Tačiau egzistuoja ir tas kultūros lygmuo, kuriame galima rinktis iš daugelio. Ten gali klestėti toks „draugų stūmimas“. Tiesa, per visą Lietuvos kultūros atašė veiklą buvo ne tiek ir daug tokių akivaizdžių protekcijų.

– Ar Ukrainoje kultūrinė decentralizacija – irgi prioritetas? Juk mums geriausiai žinomi kolektyvai bei meno galerijos veikia Kijeve.

– Taip. Jiems labai imponuoja mūsų Kultūros sostinių projektas. Nors Ukraina gerokai didesnė už Lietuvą, bet panašumų vis tiek galima įžvelgti.

Pavyzdžiui, Kijevo ir Lvovo santykiai gerokai primena iki šiol egzistuojančią tam tikrą įtampą tarp Vilniaus ir Kauno. Ir mentaliteto, ir istorinių peripetijų, ir europietiškų įtakų požiūriu. Lenkijoje irgi yra toks duetas – Varšuva ir Krokuva.

– Teko girdėti, kad vis daugiau lietuvių keliauja į Odesą. Ar tai nėra pavojinga?

– Turizmas vyksta į abi puses. Žinoma, daugiausia ukrainiečiai keliauja į Lietuvą. Mano kolegos ambasadoje kartais per dieną išduoda po tūkstantį vizų. Ir ne vienkartinių, o daugkartinių.

Lietuviai daugiau keliauja verslo reikalais. Tačiau ir turistų daugėja. Pasidarė populiaru atostogauti Odesoje. O Ukrainos sostinėje yra vienas didžiausių LDK valdovų nekropolis. D

augelį lietuvių Kijeve taip pat domina „Meistro ir Margaritos“ autoriaus Michailo Bulgakovo muziejus. Jį galima apžiūrėti tik su gidu, kuris veda teatralizuotą ekskursiją, pasakoja apie rašytojo šeimą, vaikystės metus, kūrybos pradžią. Bilieto kaina – apie 3 eurus.

– Jaučiatės labai atitrūkęs nuo namų? Nepasiilgstate Lietuvos?

 – Kai draugai atvažiuodami klausia, ką man atvežti, tenka atsakyti, jog nieko netrūksta. Ir ne tik todėl, kad Kijeve šalia įprastinių tarptautinių ar lietuviškų prekių ženklų galima rasti gerokai pigesnės vietinės produkcijos.

Kelionė nuo mano namų Kijeve iki namų Vilniuje dabar užtrunka tik penkias valandas. Ir be jokių taksi. Ten – metro iki oro uosto, čia – greitasis autobusas.

– Ar labai brangi butų nuoma Kijevo centre?

– Kainos labai panašios kaip ir Vilniuje. Už mėnesį moku kiek daugiau nei tūkstantį eurų. Tiesa, iki darbo gražiu oru puikiausiai galiu per pusvalandį nueiti pėsčiomis.

Iki jo keturios metro stotelės. Pagal Kijevo mastelius – visai netoli.

Mūsų ambasada įsikūrusi tokiame rajone, kurį galima būtų palyginti su Vilniaus Žvėrynu, todėl pasivaikščioti, ypač pavasarį, – labai malonu.

Rūta Mikšionienė

Skaitykite daugiau: http://kultura.lrytas.lt/meno-pulsas/lietuvos-kulturos-atase-ukrainoje-lietuviai-labiau-paveikti-rusijos-propagandos.htm?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy

Rūtos Mikšionienės interviu

Lietuva - Ukraina , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra