Lietuvos krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė: istorija neturi pabaigos

Autorius: Data: 2011-08-25 , 14:14 Spausdinti

Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė davė interviu Estijos dienraščiui „Postimees“. Interviu autorė – Evelyn Kaldoja. Pateikiamas straipsnio neoficialus vertimas iš estų kalbos.

Lietuvos krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė, papildomų lėšų gynybai siekį vadinanti didžiausiu savo galvos skausmu, perspėja, kad pasaulis nėra tokia saugi vieta, kaip kartais teigiama, o istorija neturi pabaigos.

Kaip Jūs, Lietuvos Vyriausybės narė, vertinate Michailo Golovatovo sulaikymą ir išlaisvinimą Austrijoje ir reakciją į tai?

Man tai labai skaudi tema. Ne vien todėl, kad esu dabartinio Seimo ir Vyriausybės narė, bet ir todėl, kad parlamento narė buvau per 1991-ųjų metų sausio įvykius, Seimo pastate pasirengusi mirti sovietinei kariuomenei puolant mano tėvynę, tautą ir nepriklausomybę.

Tai labai asmeniška kiekvienam lietuviui. Mename visus savo šalį gynusius žmones, todėl šie įvykiai mums nepriimtini ir sunku suprasti austrų sprendimą.

Man vienintelis paaiškinimas – kad Rusija darė spaudimą Austrijai, siekdama išlaisvinti šį asmenį.

Ar iki šio incidento galėjote pagalvoti, kad kuris nors iš mūsų ES partnerių galėtų pasiduoti Rusijos spaudimui siekiant išlaisvinti tokį asmenį?

Ne. Man tai buvo nesusipratimas, šokas.

Tikiu, kad daugelis austrų galvoja taip pat, kaip ir mes. Nejaučiu jokio priešiškumo austrų tautai. Bet keli asmenys padarė neteisingus sprendimus, su kurių pasekmėmis dabar susiduriame.

Turime būti labai atsargūs, kad tautos ir valstybės nebūtų atskirtos naujomis sienomis. Bet būtina pateikti šį sprendimą priėmusių pareigūnų ir politikų veiksmų įvertinimą. Privalu įvertinti šį įvykį, kad panašių dalykų būtų išvengta ateityje. Europos solidarumas, kaip ir NATO solidarumas, mums yra svarbiausia.

Po M. Golovatovo išlaisvinimo kai kurie apžvalgininkai pateikė nuomonę, kad Baltijos šalys nepakankamai pasakojo plačiajai visuomenei savo istoriją – būtent Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį. Gal mums reikėtų keisti savo istorijos pateikimo būdą?

Taip. Žinau, kad daugelis europiečių dabar pirmą kartą girdi apie Antrojo pasaulinio karo pabaigos įvykius čia. Jiems Pasaulinis karas baigėsi 1945 metais. O mums – ne. Ir iki šiol mūsų istorija jiems nežinoma. Vadinasi, šioje srityje turime daug nuveikti.

Prieš porą mėnesių lankiausi Izraelyje, todėl žinau, kiek ten daroma, siekiant parodyti pasauliui visą nacizmo brutalumą. Suprantu Izraelį ir sutinku, kad tai buvo žiaurus istorijos tarpsnis.

Reikia mokytis, kaip geriau pateikti savo istoriją, kaip patiems jos neužmiršti ir kaip užtikrinti, kad mūsų istorija būtų Europos istorijos dalis.

Šis įvykis rodo, kad tokios valstybės kaip Rusija nesupranta praeities realybės. Tai kelia pavojų ateičiai.

Kai 2008 metais tapote Lietuvos krašto apsaugos ministre, Jūsų pirmtakas socialdemokratas buvo beveik panaikinęs privalomąją karo tarnybą, o netrukus dėl ekonominės krizės privalėjote taupyti lėšas. Kas pasiekta Lietuvos valstybės gynybos srityje iki šiol?

Per pastaruosius dvejus metus krizė neleido pasiekti daugiau. Buvo susikoncentruota į išgyvenimą. Esu labai dėkinga šioje sistemoje dirbantiems žmonėms ir mūsų kariuomenei, suvokusiems padėtį ir padėjusiems mums išgyventi. Sutaupėme daug lėšų ir įvykdėme įstatymu pavestus įsipareigojimus daug mažesnėmis sąnaudomis nei anksčiau. Teigiama patirtis yra tai, kad įmanoma išleisti mažiau.

Kita vertus, mūsų valstybės gynybos aprūpinimas vis dėlto yra didžiausias mano galvos skausmas ir esu įsitikinusi, kad anksčiau ar vėliau – ir tikiu, kad jau nuo kitų metų biudžeto turime pradėti didinti išlaidas gynybai.

Pernai truputį padidinome gynybos išlaidas, bet jeigu ekonomika augs, valstybės biudžeto augimas nuo jos atsiliks, tai reiškia, kad gynybos išlaidų dalis bendrajame vidaus produkte (BVP) nuolat sudarys mažesnę dalį nei norėtųsi. Mano pagrindinis noras ir pareiga Vyriausybėje – užtikrinti, kad mūsų gynybos išlaidų dalis nebūtų mažesnė negu dabar nustatytas BVP procentas.

Ar ekonomikos augimas nelemia to, kad valstybės gynimo sektoriuje dirbantys žmonės vėl patirs didesnę pagundą pereiti į verslo sektorių, kur atlyginimai augs greičiau?

Šis polinkis dar nėra labai didelis, bet jau juntamas. Todėl nuo liepos mėnesio padidinome savo karių, ypač pirmųjų metų eilinių, atlyginimus. Tikiu, kad kitais metais įstengsime padidinti ir likusių kariškių atlyginimus.

Neabejotinai privalome tęsti struktūros modernizavimą. Todėl reikia kur kas daugiau pinigų, nei dabar galime skirti.

Taip galvojau ir būdama opozicijoje, kai kritikavau ankstesnes vyriausybes dėl nepakankamo gynybos sektoriaus finansavimo. Gaila, mane paskyrė eiti pareigas krizės metu, todėl neturėjau galimybių padidinti gynybos išlaidų.

Esu įsitikinusi, kad dabartinė Vyriausybė padirbėjo labai gerai. Sustabdėme krizę. Palyginti su pietinėmis ES šalimis, mūsų valstybės kursas labai geras. O kariškiai supranta, kad gynybos sritis daugeliu dalykų priklausoma nuo bendros ūkio būklės. Kai mūsų ekonomika sveika, tai suteikia daugiau galimybių geriau finansuoti kariuomenę.

Atsimenu vieną Jūsų kalbą Taline neseniai po to, kai buvote paskirta krašto apsaugos ministre. Tuomet kritikavote, kad Jūsų pirmtakas beveik panaikino privalomąją karo tarnybą. Kaip sprendėte šią problemą?

Dėl privalomosios karo tarnybos atšaukimo esu kritiškai nusiteikusi ir dabar. Mano nuomone, tam dar nebuvo tinkamas laikas. Todėl šiek tiek pavydžiu valstybės gynybos sampratos Estijai ir Suomijai. Tam tikra prasme privalomoji tarnyba yra labai svarbi visuomenės vidaus santykiams.

Be abejonių, privalomosios karo tarnybos atkūrimas yra sunki užduotis. Tam būtinas politinis partijų susitarimas. Deja, tokio susitarimo nėra, o ir visuomenė turi kitokią nuomonę.

Todėl pasirinkome naujo Karo prievolės įstatymo kūrimo kelią. Karo prievolė numatyta mūsų Konstitucijoje ir kituose įstatymuose, tik dabar tai sustabdyta, nes neturime tiesioginių grėsmių. O rudenį pradėsime labai aktyvią savanoriškos karo prievolės kampaniją.

Gal ir keistai skamba derinys „prievolė“ ir „savanoriška“, bet, mano nuomone, tai įmanoma. Taip pat kaip Danijoje ir kitose valstybėse, kur žmonės turi tokią galimybę ir netgi laukia šaukimo, nes vietų kariuomenėje yra mažiau nei tarnauti pageidaujančių jaunuolių.

Norėtume žingsnis po žingsnio įtikinti žmones atvykti atlikti karo prievolę. Todėl mūsų įstatyme numatyta skatinimo sistema – parama po tarnybos kariuomenėje, pavyzdžiui, studijoms universitete, taip pat parama darbdaviams, kad jie įdarbintų tarnybą kariuomenėje atlikusius žmones.

Tikiuosi, kad naujos sąlygos padrąsins žmones du–tris mėnesius tarnauti savanoriškai. O tai įtikins ir motyvuos juos vėliau prisijungti prie profesionaliosios kariuomenės. Taip į mūsų kariuomenę ateis daugiau motyvuotų žmonių – tokių, kurie žino, kur atėjo, ne vien atsitiktinių.

Kaip vertinate dabartines profesionalių karių verbavimo sąlygas Lietuvoje?

Pakeitėme ir šią sistemą. Anksčiau mūsų verbavimo sistemoje dirbo 250 darbuotojų. Be abejo, tai buvo per brangu ir nepakankamai efektyvu. Praeitą pavasarį kariuomenė savanorių verbavimą perėmė į savo rankas ir tęsime tai, imdami pavyzdį iš JAV, kur su verbavimu yra susijęs kiekvienas karys. Paprastai kariai yra patys geriausi verbuotojai.

Mes dar apmąstysime šią sistemą ir stebėsime, kaip ji veiks. Ji gali tapti sėkminga, bet tai tik pradžia.

Taigi nesugrįšime prie privalomosios karo tarnybos, bet pasiūlysime jaunimui kai ką naujo, su išplėtota savanorių išsilavinimo sistema.

Iš esmės trys Baltijos šalys sudaro vieną gynybos sistemą. Koks dabar mūsų saugumo lygis ir kiek dera skirtingos mūsų sistemos?

Be abejo, mūsų saugumo pamatą sudaro narystė NATO. Akivaizdu, jog be to būtų labai sunku jausti, kad šioje Europos dalyje esame saugūs. Bet NATO nėra kažkas mūsų užnugaryje. NATO – tai kiekviena valstybė narė. Tai reiškia, kad privalome kiekvienas atskirai ir visi kartu būti pakankamai stiprūs.

Šiuo metu aptariame taupios gynybos (angl. smart defence) sprendimus ir NATO, ir ES. Baltijos ir Šiaurės šalys šiuo atžvilgiu yra geras pavyzdys. Stengiamės pasidalyti patirtimi ir ištekliais, kad būtume dar stipresni.

Esu mūsų bendradarbiavimo gynybos srityje rėmėja. Ir ne vien bendradarbiavimo – dabar vis dažniau kalbama apie integraciją. Tai dar nėra realybė, bet, be abejo, mums reikia eiti šia kryptimi ir daugiau nuveikti kartu.

Nuo ko pradėti šią integraciją?

Geriausias pavyzdys yra oro erdvės apsauga. Priimdami NATO pajėgas daug darome priimančiosios šalies paramai pagerinti. Padidinome, netgi padvigubinome savo įnašą į NATO oro policijos misiją Baltijos šalyse, kad tai pritrauktų ir kitas NATO nares, o ne reikštų vien šių išteklių išnaudojimą. NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas keletą kartų minėjo NATO oro policijos misiją Baltijos šalyse kaip geriausią protingos gynybos sprendimo pavyzdį.

Baltijos gynybos koledžas Tartu yra labai geras pavyzdys, rodantis, kaip trys Baltijos valstybės sugebėjo karinę mokymo instituciją įsteigti su tarptautinio personalo pagalba.

Dėl ateities planų sudarėme bendrą trijų šalių ekspertų grupę, kuri gavo užduotį pateikti mums, politikams, labai konkrečių integracijos ir išmintingų gynybos sprendimų galimybių pavyzdžių.

Mano nuomone, prieš penkerius–dešimt metų padarėme klaidų plėtodami savo sistemas atskirai, pavyzdžiui, radarų. Neįmanoma paaiškinti, kodėl jos skirtingos. Išleidžiame daug pinigų ir, manau, kad galėjome padaryti geriau. Kodėl nesidalyti savo pajėgumais ir sugebėjimais ateityje?

Pavyzdžiui, latviai Adažiuose turi geriausią poligoną Baltijos šalyse. Nemanau, kad estai ir lietuviai turėtų plėtoti savo poligonus  – reikėtų geriau išnaudoti poligoną Latvijoje. Tai ir darome.

Vis įprastesni tampa bendri mokymai. Be abejonių, NATO ir ES narystė padeda mums suprasti, kad turime vis daugiau dirbti kartu.

Kaip su šia sistema dera bendradarbiavimas su Šiaurės šalimis, ypač su Švedija ir Suomija, kurios nepriklauso NATO?

Labai gerai. Kartais bendraudami netgi pamirštame, kad jos nepriklauso NATO. Pastarąjį kartą karinės pratybos „Gintarinė viltis“ (angl. Amber Hope) vyko Lietuvoje. Daugiau kaip 200 Suomijos karių su savo šauktiniais, įranga ir dideliais SISU šarvuočiais atvyko naudodamiesi geležinkeliu ir „Via Baltica“.

Ir Suomija, ir Švedija dalyvauja NATO tarptautinių saugumo paramos pajėgų (angl. International Security Assistance Force, ISAF) veikloje Afganistane, taip pat jos yra labai susijusios su bendra gynybos sistema. Tikiuosi, turėsime galimybę pasveikinti šias šalis įstojus į NATO. Tikrai nenoriu daryti įtakos šių valstybių vidaus sprendimams, bet ne paslaptis, jog esame suinteresuoti, kad jos priklausytų NATO. Negalima pamiršti ir to, kad ES esame kartu.

Sakėte, kad NATO yra mūsų saugumo pamatas. Jūsų nuomone, kokios būklės Aljansas yra dabar? Jūsų ankstesnysis JAV kolega Robertas Gatesas prieš palikdamas postą pateikė labai rimtų pastabų dėl šios karinės sąjungos silpnėjimo.

Aišku, privalome atkreipti dėmesį į jo žodžius ir sutikti, kad pleištas tarp NATO sąjungininkų Europoje ir JAV yra didelis, bendradarbiavimas nėra geras. 75 procentus NATO potencialo sudaro JAV, t. y. ši Aljanso dalis yra priklausoma nuo amerikiečių. Suprantame, kad tai nėra gerai, ir privalome apie tai daugiau galvoti.

Deja, Lietuva yra iš tų valstybių, kurios nepakankamai finansuoja savo šalies gynybą. Kartoju, kad tai yra mano, kaip krašto apsaugos ministrės, didžiausias galvos skausmas. Stengiuosi įtikinti visuomenę, mūsų politikus, Vyriausybę ir visus kitus pakeisti požiūrį ir tai darau beveik kasdien.

Šis požiūris vis dėlto truputėlį pakito. Prieš dvejus metus daugelis žmonių šalies gynybos finansavimo problemos net nežinojo. Buvo rengiamos apklausos, po kurių išaiškėjo, kad daugelis šalies gyventojų manė, jog Lietuvoje valstybės gynybai jau skiriami NATO rekomenduojami 2 procentai BVP. Niekas nebuvo pasakęs jiems teisybės.

Todėl mano užduotis buvo ne iš lengvųjų. Viena vertus, norėtųsi tautai sakyti tik gerus dalykus ir pagerinti savo įvaizdį. Bet mano požiūris yra labai aiškus: privalome su visuomene kalbėti atvirai ir pakeisti bent dalies žmonių nuostatas.

Be abejo, daugumai žmonių svarbiausias yra jų pačių atlyginimas arba pensija, o ne gynybos išlaidos, apie kurias kalbos niekada nebus populiarios. Bet aš neturiu kitos išeities.

Kita vertus, kaip parodė aukščiausio lygio susitikimas Lisabonoje, visos NATO valstybės ir NATO šalys partnerės sutinka, kad dabar sėkmingiausia pasaulio gynybos sąjunga yra NATO. Aišku, Aljansas turi problemų, kaip minėjo ir Robertas Gatesas, bet tai yra sėkmingiausias Aljansas ir jis neturi alternatyvos.

O kaip Jūsų kolegos Vakarų Europoje galėtų suvokti NATO būtinybę ir valstybės gynybos išlaidų poreikio didėjimą?

Kiekviena valstybė skirtingai. Kiekvienoje demokratinėje valstybėje gyvena labai skirtingi žmonės. Kai kurios politinės grupės supranta šią problemą, o kiti kai kuriose kitose valstybėse to nesupranta. Kiekvienoje valstybėje –  skirtinga nuomonė.

Manau, turime keisti savo mąstymą. Pasaulis nėra tokia saugi vieta, kaip kartais manome. Nepasiekėme prieš keletą dešimtmečių Francio Fukuyamos aprašytos istorijos pabaigos. Istorija neturi pabaigos. Niekas nežino, kas gali įvykti po 10-20 metų, kaip gali pasikeisti mąstysena Europoje arba Europos kaimynystėje.

Kai galvojate apie karą Afganistane, kaip manote, ko jis pamokė NATO?

Daugelis žmonių galvoja, kad ten NATO užsiima beviltiška veikla ir kad Vakarų šalys nesugebės pakeisti padėties, o aš esu atsargi optimistė. Nes ir ten neturime kito kelio.

Mūsų karius Afganistane lankiau penkis kartus. Taip pat prieš paskyrimą eiti krašto apsaugos ministro pareigas, kaip NATO Parlamentinės Asamblėjos narė. Ir matau, kuo skiriasi dabartis nuo praeities.

Įprastai į išorę patenka tik informacija apie bombas, savižudžių atakas ir blogus dalykus. Iš tikrųjų Afganistane yra ir gerų naujienų. Malonu jau vien tai, kad mokyklą lanko mergaitės – to anksčiau nebuvo. Prieš dešimt metų joms neleido eiti į mokyklą. Dabar mokymo procesas vyksta.

Pokyčiams ten reikia laiko. Gal 10–20 metų. Tai neįvyks ryt, tai labai ilgas procesas. Be abejo, neįmanoma iš karto pasiekti Vakarų demokratijos, reikia eiti pirmyn žingsnis po žingsnio. Net lietuvių kontroliuojamame Čagčarane, Goro provincijoje, kur matome labai lėtą pažangą policijoje ir administravimo srityje, atsiranda vis daugiau optimizmo.

Taip, Afganistane yra problemų su šalies vyriausybe, valdymo samprata ir korupcija. Egzistuoja didelės problemos, bet jeigu ten nedarytume to, ką dabar darome, kokia būtų alternatyva? Afganistanas būtų vėl paliktas likimo valiai kaip prieš dešimt metų ir taptų teroristų slėptuve. Aš to nenorėčiau ir manau, kad ši veikla yra sustabdžiusi keletą įvykių, panašių į 2001 metų rugsėjo 11-osios dienos teroro aktą.

Žmonėms sunku suvokti įvykius, kurių nebuvo. Bet galėjo atsitikti ir baisesnių dalykų, jeigu nedarytume Afganistane to, ką ten kartu su kitomis valstybėmis darome.

Ar jau galvojate, kada Lietuvos kariuomenė galėtų išvykti iš Afganistano?

Tik kartu su NATO. Nepriimu sprendimų viena. Be abejo, galvojame apie perdavimą, nes tai jau paskelbta ir pirmasis proceso etapas prasidėjo. Tikimės, kad mūsų provincija bus paskelbta antrajame arba trečiajame atsakomybės perdavimo vietinei valdžiai proceso etape, privalome būti pasiruošę. Manome, kad Gore atsakomybę už saugumą vietinėms institucijoms bus galima perduoti 2013 metais. Aišku, tai bus sudėtingas procesas, bet nenorėtume pasilikti ten visiems laikams.

Kai kurie žmonės mano, kad bus panašiai kaip su sovietine kariuomene. Tik SSRS norėjo ten pasilikti visiems laikams, Afganistaną kolonizuoti ir pasigrobti. Dabartinė misija visiškai kitokia, mūsų sumanymas – išplėtoti vietines saugumo pajėgas iki lygmens, kad vietiniai galėtų patys rūpintis savo valstybe ir mes galėtume išvykti.

Nors dabar labai sunku galvoti apie Afganistaną kaip apie šviesios ateities valstybę, vis dėlto tikiu, kad ir ji turi ateitį.

Kaip buvusi gydytoja, galiu pateikti medicininio pobūdžio palyginimą: dabartinis Afganistanas kaip reanimuojamas pacientas, maitinamas ir kvėpuojantis dirbtiniu būdu – toks pacientas be pagalbos iš šalies neišgyvena. Bet tikiu, kad šis pacientas išgyvens. Todėl plėtodami specialiąją maitinimo ir pagalbos programą siekiame, kad po kelerių metų pacientas galėtų iš reanimacijos palatos patekti į kitą ir apsieiti be dirbtinio maitinimo ir deguonies aparato.

Evelyn Kaldoja, „Postimees“, 2011 m. rugpjūčio 4 d., Panevėžys–Talinas

Alfredo Pliadžio (KAM) nuotr.

www.kam.lt

Kariuomenė , , , , , , , , , , , , , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra