Lietuvos Konstitucijos istorinė raida XX amžiuje

Autorius: Data: 2017-05-15, 10:13 Spausdinti

Lietuvos Konstitucijos istorinė raida XX amžiuje

www.voruta.lt

Gegužės 17 d., trečiadienį, 11.30 val. Vitražo galerijoje (Seimo I r.) bus atverta Seimo kanceliarijos parengta paroda „Ne vienai valandai: Lietuvos Valstybės Konstitucijai – 95“, skirta Lietuvos Konstitucijos istorinei raidai XX a. Parodą atvers Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis.

Tai yra vienas iš Seime organizuojamų Steigiamojo Seimo dienos ir 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 95-mečio minėjimo renginių. 12 val. Konstitucijos salėje (Seimo I r.) įvyks apskritojo stalo diskusija „Lietuvos konstitucingumo raida“.

Parodoje, parengtoje minint Steigiamojo Seimo susirinkimo dieną, pirmosios nuolatinės 1922 m. Konstitucijos paskelbimo 95-ąsias metines ir 1992 metų Konstitucijos 25-ąsias metines bei pasitinkant Valstybės atkūrimo ir artėjantį moderniojo Lietuvos parlamentarizmo šimtmečius, apžvelgiama Lietuvos Konstitucijos raida XX a. Pristatomos fotografijos, valstybės institucijų rašytiniai dokumentai, periodikos spaudiniai, statistikos duomenys, apžvelgiami konstitucionalizmo teisei nusipelnę parlamentarai, politikai, teisininkų bendruomenės nariai.

Modernios Lietuvos valstybės tapsmas yra glaudžiai susijęs su Pirmuoju pasauliniu karu ir iš karto po jo Europoje vykusiais įvykiais. Po karo politiniame žemėlapyje, Vidurio ir Rytų Europoje, atsirado keliolika naujų valstybių. Joms teko ne tik kovoti dėl tarptautinio pripažinimo, tačiau ir nustatyti savos valstybės valdymo formą. Visos naujosios valstybės susidūrė su iššūkiu parengti pagrindinį valstybės įstatymą – Konstituciją, dar kitaip vadintą „įstatymų įstatymu“, kuris ir apibrėžė valstybės valdymo formą. Šis darbas visose naujosiose valstybėse buvo patikėtas demokratiškai išrinktoms konstitucinėms asamblėjoms. Lietuvoje ši asamblėja vadinama Steigiamuoju Seimu. Visos konstitucinės asamblėjos savo darbą baigė priėmusios valstybės Konstituciją ir valdymo modeliu pasirinkusios Respubliką.

Kai nepriklausoma Lietuvos valstybė dar buvo tik idėja okupuoto krašto gyventojų galvose, svarstant jos įgyvendinimo būdus ir projektuojant realius to įgyvendinimo žingsnius išryškėjo Steigiamojo Seimo, kaip pagrindinės Nepriklausomybę įtvirtinsiančios institucijos, vaizdinys. Steigiamasis Seimas minimas 1917 m. rugsėjo 18–23 d. Lietuvių konferencijos, susirinkusios Vilniuje ir išrinkusios Lietuvos Tarybą, rezoliucijoje, jam 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Aktas numatė ypatingą vaidmenį – nustatyti „galutinius Lietuvos valstybės pamatus“. Šią užduotį Steigiamasis Seimas įgyvendino 1922 m. rugpjūčio 1 d. priėmęs pirmąją nuolatinę Lietuvos Valstybės Konstituciją. Laikinojoje to meto Lietuvos sostinėje Kaune buvo iškilmingai paminėtas Konstitucijos priėmimas, o 1925 metais Rugpjūčio 1-oji – Valstybės Konstitucijos priėmimo diena, paskelbta valstybės švente, kuri buvo minima visoje Lietuvoje.

Lietuvos konstitucinės teisės ekspertai yra ne kartą konstatavę pirmosios nuolatinės Konstitucijos demokratiškumą. Tai liudija joje įtvirtinti demokratiniai valstybės santvarkos pagrindai, politinis pliuralizmas, nuostatos dėl pamatinių asmens teisių ir laisvių. Konstitucijoje randama ir tiesioginės demokratijos elementų, kaip antai piliečių įstatymo iniciatyvos teisė. Šioje Konstitucijoje buvo nustatytas Konstitucijos viršenybės principas, kuris teisės viešpatavimui, kaip konstitucinei vertybei, teikė ypatingą reikšmę. Būtent 1922 m. Konstitucijoje pirmą kartą buvo nustatyta, kad ne tik Seimas ir Vyriausybė, bet ir teismas yra valstybės valdžios vykdytojas.

Konstitucijos tyrėjai taip pat yra pastebėję, kad atskirais valstybės sanklodos klausimais Konstitucijos leidėjams – Steigiamojo Seimo atstovams, nepavyko rasti sutarimo. Aštrių diskusijų kilo dėl prezidento institucijos galių, valstybės ir religijos santykių teisinio reguliavimo, pasaulėžiūros dalykų, nepaisant to, Konstitucija buvo krikščionių demokratų, valstiečių liaudininkų, socialdemokratų ir tautinių mažumų atstovų derybų ir susitarimų objektas, kompromisas, teisiškai rodantis to meto visuomenės daugumos interesų pusiausvyrą.

Žymus Lietuvos teisininkas Mykolas Romeris aptardamas Lietuvos Valstybės Konstitucijos projektą viltingai konstatavo, kad „Konstitucija yra rašoma ne vienai valandai, o gal ir ne vienai piliečių kartai“. Deja, šiems vilties žodžiams nebuvo lemta išsipildyti. 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas ir 1927 m. balandžio 12 d. Seimo paleidimas, M. Romerio pavadintas „konstituciniu perversmu“, ne tik padarė galą „nuolatine“ ar „pastovia“ laikytai, bet gyvenime pasirodžiusiai gana trumpalaike 1922 m. Konstitucijai, bet ir tiesiogiai atsiliepė tolesnei Lietuvos Respublikos raidai: tai buvo ryškus nutolimo nuo parlamentinės respublikos žingsnis, išplėtęs vykdomosios valdžios, pirmiausia Respublikos Prezidento, galias, leidęs valstybės gyvenime įdiegti autoritarinius elementus, kurie laipsniškai įgyvendinti dviejose naujose Konstitucijose (1928 m. ir 1938 m.).

Kaistanti tarptautinė atmosfera nulėmė, kad Europos valstybėse stiprėję autoritariniai režimai (ne išimtis ir Lietuva) neišgelbėjo tarptautinės bendruomenės nuo Antrojo pasaulinio karo, vėl lėmusio dalies valstybių išnykimą iš politinio žemėlapio. 1940 metų Sovietų Sąjungos okupaciją lydėjo Lietuvos Nepriklausomybės netektis. Okupacijos metais Lietuvos piliečiai buvo išsklaidyti Sibiro tremtinių jurtose, perkeltųjų asmenų stovyklose, ginkluotojo pasipriešinimo dalyvių bunkeriuose. Nors geografiškai šiuos žmones skyrė tūkstančiai kilometrų, juos vienijo jų mintyse gyva likusi demokratinės ir nepriklausomos Lietuvos idėja. 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba pasirašė deklaraciją, kurioje skelbė apie atkuriamą Lietuvos valstybę, besiremiančią 1922 metų Konstitucijos vertybėmis. Unikalu, kad tais pačiais 1949-aisiais lietuviai egzilyje pakartotinai išleido 1922 m. Konstituciją, kaip būsimos atkurtos Lietuvos nepriklausomybės teisinį ir vertybinį pagrindą.

Po penkiasdešimties okupacijos metų demokratiškai išrinkta Lietuvos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. paskelbė Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo aktą. Jo teisiniais pagrindais tapo pirmosios Lietuvos Respublikos dokumentai – 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktas ir Steigiamojo Seimo 1920 m. gegužės 15 d. deklaracija. Vis dėlto tai platesnio pasakojimo apie 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurios 25-ąją sukaktį taip pat šiemet minėsime, dalis.

Parodoje panaudotos fotografijos ir dokumentai iš Lietuvos Respublikos Seimo archyvo, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos, Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Lietuvos ypatingojo archyvo, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus, Kauno arkivyskupijos kurijos archyvo, Kauno IX forto muziejaus, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos, Šiaulių „Aušros“ muziejaus, prof. Vytauto Sinkevičiaus asmeninio archyvo, eksponuojamos fotografų Bernardo Aleknavičiaus, Arūno Baltėno, Zenono Nekrošiaus, Pauliaus Lileikio nuotr.

Renginiai , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra