Lietuvos kolonizavimo neigimas ir partizanų kaltinimas genocido veiksmais

Autorius: Data: 2012-01-13, 10:51 Spausdinti

Doc. dr. Vladas TERLECKAS, Vilnius

Graudi pasaka apie atklydėlius „duoneliautojus“

Liūdnai pagarsėjusiose Mindaugo Pociaus knygoje „Kita mėnulio pusė“ bandoma nuneigti akivaizdų dalyką – 1944–1953 m. okupanto vykdytą sąmoningą, organizuotą mūsų Tėvynės kolonizavimą. Regis, tai nepriklausomos Lietuvos istoriografijoje yra pirmas toks mėginimas, kuris vadintinas provokacija, galimai siekiant išgarsėti. Pagrindinis jo „argumentas“ yra toks: „Iki šiol nei Lietuvoje, nei užsienyje nėra surasta Pabaltijo respublikų (nesibodima sovietinio leksikono – V. T.) sąmoningos kolonizacijos planą patvirtinančių dokumentų“ (p. 293). Jis tikina, kad „tai negali būti taip stipriai saugoma paslaptis, jog kolonizacijos sumanymą nušviečiantys dokumentai <…> būtų niekam neprieinami. Tad peršasi logiška išvada, kad tokio plano nebuvo“. Tik naivuoliai gali patikėti šiais išvedžiojimais. Ką jau ką, o net mažesnes paslaptis ana šalis moka slėpti. Kiek prireikė metų ir Lenkijos diplomatinio spaudimo, kad būtų išviešinta jos karininkų žudynių dokumentai! Po devyniais užraktais slepiamos Lietuvoje čekistams dirbusių agentų bylos. Regėtųsi, jos mažiau reikšmingos negu galimai buvęs Lietuvos kolonizavimo planas ar panašūs dokumentai. Pagaliau Atgimimo laikais daugumai lietuvių nekilo abejonių, kad egzistavo Molotovo–Ribentropo pakto slaptieji protokolai, nors Kremlius tai atkakliai neigė. Jų buvimą rodė 1939–1940 m. įvykių seka.

Kodėl M. Pocius slapukauja, nenurodo, kas konkrečiai bandė ieškoti Baltijos šalių kolonizavimo planų, ar jis pats darė tokias pastangas. Taip neatrodo. Nors knygoje giriasi pasinaudojęs Rusijos Federacijos valstybinio archyvo fondais, tačiau pagal nuorodas joje matyti, jog susipažino (veikiausiai dėl vaizdo) vos su 3 bylomis ir tai tik apie partizanų tikras ar tariamas aukas. Kažko kita ir negalėjo rasti, nes istorikas M. Soloninas teigia, kad „Dokumentų originalai visuomet buvo saugomi ir dabar laikomi NKVD–KGB, FST, šie archyvai iki šiol laikomi žinybiniais ir net neįtraukti į valstybinio archyvo sudėtį <…>“. M. Pociaus logika ar gudrystė tokia: neradau, todėl plano nebuvo. Kolonizavimo faktas tiek akivaizdus, kad net trivialu įrodinėti jo įgyvendinimą. Bet M. Pocius verčia aiškinti, kad, pvz., po nakties išaušta diena.

Sunku patikėti, kad totaliniu centralizuotu planavimu ir komandavimu pagrįstoje sistemoje būtų savieigai palikta tokia svarbi imperijos politikos sritis, kaip Lietuvos kolonizavimas. Nebūtinai reikėjo specialaus kolonizavimo plano. Kolonizavimas buvo įgyvendinamas duodant įvairioms žinyboms užduotis pasiųsti į Lietuvą vieną ar kitą skaičių aukštųjų mokyklų absolventų, kolonistų – represinių struktūrų atstovus, partiečius, administracijos tarnautojus, įvairių sričių specialistus, darbininkus, svieto perėjūnus. Jie buvo siunčiami pagal VPK(b) CK ir įvairių sąjunginių žinybų kelialapius, planines užduotis. Organizuotos kolonizacijos neigėjas „pamiršo“, kad aukščiau (p. 54–55) teigė priešingai: <…> SSSR vyriausybė (o kur visagalis VKP(b) CK biuras?! – V. T.), siekdama didžiavalstybinių tikslų, 1944–1945 m. Lietuvoje vykdė <…> partinę bei valstybinę <…> politiką, kurios dominuojanti kryptis buvo krašto rusifikavimas ir sovietizavimas“ (pabraukta cituojant – V. T.). Neverta šių žodžių autoriaus klausti – kaip tai būtų įmanoma pasiekti be kolonistų. Sau prieštaraudamas jis nurodo, kad vien nuo 1944 m. vasaros iki 1945-04-01 VKP(b) CK į Lietuvą atsiuntė 6 116 darbuotojų, kurių dauguma buvo rusai. Iki 1947 m. rudens pagal sąjunginių žinybų kelialapius atvyko 12,3 tūkst. „specialistų“, nors jų trūko pačios Rusijos įstaigoms, o ypač kaimui. Jie atvykdavo su savo šeimomis. Negi M. Pocius nei girdėjo, nei skaitė apie „brolišką pagalbą Lietuvai kadrais? Lietuva buvo industrizuojama pirmiausiai kolonizaciniais sumetimais. Be to, 1945–1947 m. sąmoningai Lietuvoje buvo „nutupdyta“ apie 15,7 tūkst. demobilizuotų karininkų ir kareivių, visi jie aprūpinti darbu ir butais be eilės. Iš viso partizaninio karo metais atvyko apie 130 tūkst. rusakalbių. Galimybės aprūpinti kolonistus ir vienu, ir kitu sudarytos vykdant „kadrų valymo nuo priešiškų elementų“ kampanijas, masinius areštus ir trėmimus. Jau nuo reokupacijos pradžios iki 1945 m. spalio vidurio iš administracijos įstaigų buvo atleista per 6 tūkst. darbuotojų. Įstaigos „valytos“ ir 1946 m. Nuo „valymo“ nukentėjo ir vietinės administracijos darbuotojai. 1945 m. per paskutinius mėnesius iš apskričių, valsčių ir apylinkių administracijos išvyti 1 455 pareigūnai, tarnautojai. Kolonizavimo erdvę plėtė, galimybes didino priverstinė lenkų repatriacija. Klaipėdos krašte tam tikslui panaudotos represijos: visų 17–48 metų amžiaus vyrų suėmimas, vietos gyventojų žudynės, smurtas prieš juos, draudimas jiems dirbti vietinėje administracijoje, grįžti į gimtąjį kraštą. Teisingai leidinyje „Lietuva 1940–1990“ (V., 2005, p. 394) rašoma: „Ištuštėję Lietuvos miestai buvo apgyvendinami iš esmės <…> daugiausia nevietiniais gyventojais“. Negaivališkai nutiko tai, kad 1951 m. pabaigoje Vilniuje apie 48 proc. gyventojų sudarė atvykėliai. Atgimimo laikais buvo rašyta apie Kremliaus nustatytą normatyvą, kad Vilniuje gali gyventi lietuvių ne daugiau kaip 40 proc. E. Zubkova išaiškino, kad Maskva kontroliavo komunistų Lietuvoje tautinę sudėtį, galiojo neviešas lietuvių priėmimo limitas – 40 proc. visų stojančiųjų. Komunistų gretas daugiausia papildė atvykėliai ir demobilizuotieji. Todėl 1945–1947 m. rusų komunistų skaičius padidėjo 5 kartus, ukrainiečių – 9 kartus, žydų – 5,3 karto, o lietuvių – 2,6 karto. 1945-01-01 lietuvių dalis tarp komunistų buvo lygi 32 proc., tai po dviejų metų ji sumažėjo iki 18 proc.

Kolonistai kūrėsi ir kaimuose, trėmimais etniškai išvalytuose, 1945 m. pabaigoje valsčių įstaigose ne lietuviai sudarė 33 proc. tarnautojų. Gerai žinoma, kad daug kolonistų ir vietos rusų tarnavo valsčių represinėse struktūrose, joms vadovavo. Juozas Starkauskas nustatė, kad 1947 m. viduryje, išskyrus Joniškio, Kaišiadorių, Klaipėdos, Vilniaus ir Zarasų apskritis, apie 25 proc. stribų buvo rusai, iš jų 55 proc. atsiųsti. Tada iš kitur komandiruotų į Lietuvą stribais tarnavo 845 asmenys. Kiti autoriai nurodo didesnė jų skaičių – apie 1 200. Net sunku patikėti, kad buvo atsiunčiami iš tolimiausių regionų, pvz., Čitos srities, kaip senieji žmonės sakydavo, iš pačios peklos. Daug kolonistų dirbo valsčių partorgais, M. Suslovo vadintais partijos akimis kaime. Partorgai buvo ir čekistų akys. Taip pat daugelyje mašinų – traktorių stočių vadovaujančius postus užėmė kolonistai (1953 m. 59 proc.). tais pačiais metais sovchozų direktoriais dirbo 27 lietuviai ir 65 kitataučiai. Pastarųjų vadovaujamuose sovchozuose inžinierių, mechanikų, partorgų pareigas dažnai užimdavo rusakalbiai. Panaši padėtis buvo melioracijos ir paruošų organizacijose, geležinkelių įstaigose. Net valsčių veterinarais dirbti buvo siunčiami ne lietuviai. 1953 m. LKP(b) CK plenume M. Gedvilas prisipažino, kad „Beveik visose įstaigose <…> sostinėje, apskrities ir net iš dalies valsčių centruose pareigūnai atsakydavo nelietuviškai“. Lietuvos kolonizavimą rodo ir tautinė komunistų sudėtis. Net lietuviškiausiose apskrityse (pvz. Marijampolės) didžiąją dalį komunistų (69 proc.) sudarė ne lietuviai, daugumoje valsčių – vien rusai. Poetas Marcelijus Martinaitis rašo apie padėtį Kalnųjų vlsč.: „Aiškiai trūko savų „kadrų“, tad pradėjo rodytis rusiškai ar blogai lietuviškai kalbantys, dar kareiviškomis palaidinėmis ir kelnėmis, kerzavais batais avintys naujos tvarkos skelbėjai“.

Vilniaus krašte ne vienas kaimas buvo apgyvendintas atvykėlių rytų slavų, pvz., aplink Sudervę atsirado kaimai, apgyvendinti atsikrausčiusių iš Polesės pelkių.

Įrodęs“ organizuoto kolonizavimo nebuvimą, Pocius pripažįsta tik spontanišką, stichišką kitataučių migravimą į Lietuvą, o ne kolonizavimą. Esą į kaimus jie nesiveržė, tik atklysdavę (neaiškina jos sampratos). Tokią migraciją vadina natūralia ir pabrėžia, kad daugiausia (skaičių nepateikia) atklysdavę elgetos, suvargėliai, apiplyšėliai ir išalkusieji. Žmonės juos vadino paprasčiausia „duoneliautojais“, kaimiečiai jų gailėjo, šelpė. Jų plūdo minios, važiavo perpildytais traukiniais, dažnas viena koja stovėdamas ant vagonų buferių ar įsitaisę ant stogų. Kažkodėl nepaminėjo, kad tuomet į Lietuvą privažiavo daug plėšikų, banditų. Tuomet po kaimus sklandė šiurpios žinios apie šių plėšikų nuskriaustus, žiauriai nužudytus vietinius gyventojus. Iki galo neaišku, kada „duoneliautojų“ srautas buvo didžiausias, tuo labiau kiek jų pasiliko Lietuvoje. Iki 1946 m. vasaros Lietuvoje galiojo karo padėtis ir laisvai įvažiuoti nebuvo galima. Matyt, viena nevaržomo įvažiavimo į Lietuvą režimo priežastis buvo 1946 m. Rusijos pietines sritis ištikęs nederlius ir badas. Pocius rašo, kad duoneliautojai pasisamdydavo pas ūkininkus, kiti įsidarbindavo valstybiniuose ūkiuose. Pagal mano tėviškės patirtį ir logiką prielaidauju, kad dauguma „duoneliautojų“ buvo iš Rusijos, Gudijos miestų, ypač Leningrado. Ko gera dauguma jų Lietuvoje užsibuvo trumpai, apsirūpinę maistu išskubėjo atgal gelbėti nuo bado savo artimųjų.

Patikėjus Pociaus pasekta pasaka apie organizuoto Lietuvos kolonizavimo nebuvimą, tektų padaryti logiškai iš to sekančią išvadą: dauguma „duoneliautojų“ įsidarbino LKP(b) CK, LSSR LKT, įvairių komisariatų aparate, represinėse struktūrose, apskričių (rajonų) partijos ir administracijos įstaigose ir ten užėmė vadovaujančius postus. 1952 m. LKP(b) CK aparate jie sudarė 60,6 proc., rajonuose – 65 proc. nomenklatūrinių darbuotojų (1946 m. 40 proc.). Belieka pasveikinti Pocių, besigiriantį logika ir intuicija, su šiuo puikiu „atradimu“. Kodėl jis sutelkė dėmesį ties pokaryje į Lietuvą atklydusiais elgetomis, suvargėliais, išbadėjusiais? Tolesnis knygos tekstas ir potekstės galimai rodytų, jog šitaip siekiama sužadinti skaitytojų gailestį tiems varguoliams ir pyktį kolonistus išstumti iš kaimo bandžiusiems partizanams. Ne šiaip nepraleidžia progos pabrėžti, kiek per partizanų susirėmimus su ginkluotais kolonistais žuvo vaikų. Kartais susišaudymų metu žuvusius atėjūnus priskiria prie partizanų nužudytųjų. Paradoksalu, kad Lietuvos istorikas neigia mūsų šalies kolonizavimą, o kai kurie rusų istorikai – objektyvesni, neabejoja jo įgyvendinimu. Antai E. Zubkovaa rašo: „Migrantai iš kitų SSSR regionų patekdavo į Pabaltijį įvairiais kanalais – kontroliuojamais (pavyzdžiui organizuotai) ir gaivališkai (pirmiausiai vykstant pirkti maisto ir ne maisto prekių).“ Latvių istorikas H. Strodas Maskvos vykdytą Baltijos šalyse kolonizavimą laiko paskutine prijungimo prie SSSR stadija. Puikiai Latvijos istoriją išmanantis Suomijos rašytojas ir žurnalistas Juka Rislakis ne tik nė kiek neabejoja kolonizavimu, bet ir nurodo, kad energingais kolonizavimo veiksmais SSSR siekė sunaikinti latvių kalbą, kultūrą, religiją ir nacionalines tradicijas.

Kas rūpi, tas ant liežuvio tupi

Knygoje aprašomos kelios partizanų baudžiamosios operacijos prieš kolonistus. Šios istorijos papasakojamos pociškai, su atitinkama tonacija. Antai aprašydamas didžiausią Lietuvoje partizanų operaciją (1947-11-16–17) prieš Opšrūtų k. kolonistus, šis istorikas tepasako, kad 1) jie buvo susibūrę į 28 žmonių ginkluotą grupę, 2) „Priešiškumas buvo abipusis“, 3) nepaklausė partizanų nevienkartinio įspėjimo išsikelti iš Lietuvos. Tačiau nutylėta, kad kolonistai buvo NKVD apginkluoti iki dantų kulkosvaidžiais ir automatais. Pagal šios operacijos dalyvio liudijimą, ši ginkluota grupė terorizavo vietos ūkininkus ir jų prašymu buvę nuspręsta ją likviduoti. Partizanų perspėjime buvo pasakyta: „<…> mes daug kartų parodėme geros valios ir žmoniškumo svetimtaučiams, taip pat jums. Tačiau nežmoniškas jūsų elgesys ˂…˃ šlykštūs darbai mus priverčia imtis griežtų ir žiaurių priemonių ˂…˃“ (Laisvės kovų archyvas, t. 23, p. 138).

Be to, „Mažojoje lietuviškoje enciklopedijoje“ rašoma, jog kai kurie kolonistai buvo stribai. Per susišaudymą žuvo 31 kolonistas, tarp jų 14 mažamečių ir nepilnamečių, sudegė 3 sodybos. Pocius nutyli B.Ulevičiaus teiginį, kad likusius gyvus vaikus partizanai surinko ir išdalijo gyventojams globoti (Laisvės kovų archyvas, t. 23, p. 33). Jeigu tai netiesa, derėjo argumentuotai paneigti.

Knygoje dar paminėti didesni partizanų susidūrimai su rusų grupėmis. Iš teksto neaišku, ar jie buvo kolonistai, ar vietiniai. 1947-04-30 partizanams, bandžiusiems užimti Deltuvos sovchozą, jo savigynos grupės nariai pasipriešino ginklu. Žuvo 13 žmonių. M. Pocius spėlioja, kad „Užpuolimo motyvų galėjo būti ne vienas. Buvo siekiama sunaikinti okupanto talkininkus, <…> sustabdyti rusų kolonijų ir tarybinių ūkių kūrimąsi.“ (p. 296). Bet galėjo būti paprasčiau: partizanai norėjo paimti iš sovchozo maisto produktų ir nuginkluoti savigynos grupę. Paprastai partizanai nenaikindavo savanoriškai ginklus atidavusių žmonių. Visiškai neparašyta kokiomis aplinkybėmis žuvo (1947-08-09) Troškūnų sovchoze gyvenusių 20 žmonių, tarp jų 5 asmenų lietuvių šeima. Todėl šis įvykis dirbtinai pritemptas prie skirsnio „Kolonistų naikinimas“. Vienur kolonizacijos nepripažįsta, o čia atsiranda kolonistai. Šių trijų faktų M. Pociui užtenka taip apibendrinti: „Naikinti, išstumti kolonistus mėginta beveik visuose regionuose“. Kaip toje patarlėje: kas žmogui rūpi, tas ant liežuvio tupi“. Juk Opšrūtų istorija ir kiti žinomi faktai byloja, kad partizanai nesiekė tikslo naikinti kolonistų, o stengėsi perspėjimais, grasinimais juos išvaryti iš Lietuvos. Knygoje „Kapai be kryžių kryžiai be kapų“ (K., 2009, p. 114) rašoma, kad partizanų įspėti Jugavangio k. (Prienų raj.) kolonistai išvyko, niekas jų nenukentėjo. Naujonių k. (Anykščių r.) pas vietinius rusus Asačiovus dirbo du atvykėliai tautiečiai. Partizanai perspėjo Asačiovus atleisti samdinius, bet jie nepaklausė. Tuomet iš jų buvo paimta daiktų ir pinigų, o atvykėliai nubausti fizine bausme.

Net daug gyvybių pareikalavusios Opšrūtų ir Deltuvos istorijos teikia pagrindą kelti kontraversijų – šių antpuolių pagrindinis tikslas nebuvo okupanto ginkluotų, pavojingų partizanams ir kaimo žmonėms atramos punktų naikinimas, o buvo savigyna bei kaimiečių saugojimas nuo terorizavimo. Taip elgtis partizanai turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą. Anot J. Starkausko, po partizanų atakų prieš Opšrūtų ir dar kelis rusų kolonistų kaimus (daugiausia Panevėžio apsk.) okupantas jau nenorėjo Lietuvos kaime kurti rusų kolonistų tvirtovių. Priešingai buvo Latvijoje. Mūsų partizanai sutrukdė priešui skverbtis į kaimą, lietuvybės saugotoją.

Taip pat M. Pociaus knygoje tvirtinama: „Susidorojimų su atskiromis rusų grupėmis ar šeimomis pasitaikė visame krašte“ (p. 299). Toks apibendrinimas padarytas pagal „patikimus“ čekistų dokumentus, kuriuose aprašyti partizanams priskirti vos aštuoniose vietovėse 1944–1949 m. nužudyti 27 rusai ir 5 baltarusiai. Toliau paspėliojęs „sunku aiškiai nustatyti, kur rusai buvo sunaikinti vien etniniu pagrindu, o kur ideologiniu, kaltinant kolaboravimu“, M. Pocius prielaidauja: „Ko gera, abu motyvai buvo glaudžiai susipynę“. Nekompetenciją rodo kolonistų priskyrimas prie kolaborantų. Minėta spėlionė „sunku aiškiai nustatyti“ greičiausiai yra apsimestinė, kryptinga ir netinkanti moksliniams darbui. Net čekistinis žuvusiųjų pietų Žemaitijoje vardynas įgalina padaryti kai kurias išvadas, išsklaidyti M. Pociaus spėliones. Taigi per visą laiką Tauragės r. žuvo 22 rusai, iš jų 7 stribai, 1 čekistas ir 1 milicininkas, 2 aktyvistai. Prie Šilutės r. partizanų aukų priskirti 25 rusai, iš kurių 14 represinių struktūrų nariai ir 7 partiniai sovietiniai aktyvistai; Raseinių r. iš 24 žuvusių rusų 17 priklausė represinėms struktūroms, 3 – partiniam sovietiniams aktyvui. Turbūt net M. Pocius neginčys, kad 1) absoliuti rusų dauguma žuvo per susidūrimus su partizanais, o nebuvo jų nužudyti; 2) žuvo ar buvo nužudyti ne dėl tautybės. Charakteringiausiu pavyzdžiu galėtų būti Raseinių r. žuvę net 7 Bespalovai, iš jų 3 buvo stribai, vienas – apylinkės pirmininko pavaduotojas, kitas – „naujakurys“. Likusiųjų dviejų pareigos nenurodytos. Vardyne nurodytos skirtingos jų „nužudymo“ datos, kurios ir rodo, kad jie nebuvo sušaudyti, o žuvo kautynėse su partizanais.

Jei partizanai intensyviai naikino rusus vien dėl jų tautybės, kaip tada paaiškinti jų nenorą po reokupacijos grįžti į tėvynę. Rusijos istorikai nurodo, kad vokiečių atvežti į Lietuvą belaisviai ir civiliai nenorėjo grįžti namo. 1944-08-18–12-20 prievarta buvo reevakuota 52,3 tūkst., 1945-02-10–1946-01-01 išvyko 15,6 tūkst. šios kategorijos asmenų (Rossija v XX veke. M., 2005). J. Matusevičius išaiškino, kad grįžtantys į gimtinę prievarta atiminėjo iš mūsų kaimiečių arklius, karves, vežimus, produktus ir gabeno į Rusiją. Plėšti padėjo represinės struktūros ir vietiniai pareigūnai.

Galimai siekdamas greitai paaiškėsiančio tikslo prie kolonistų priskiria partizanų sušaudytus čigonus. Esą 1946-07-07 Rudnios vlsč. Kašėtų kaime jie sunaikino šnipinėjimu įtartą čigonų šeimą ir 1947-07-13 Miroslavo apylinkėse sušaudė 5 čigonus ir 1 sužeidė. Jų vardai (Magdė, Mykolas, Antanas) aiškiai rodo, kad šie čigonai nebuvo kolonistai. Nors M. Pocius prisipažįsta, kad „tebėra neaiškūs šio susidorojimo motyvai“, bet tai netrukdo jam kaltinti partizanus rasizmo apraiška… Nepaisoma net to, kad KGB skelbtame nužudytųjų sąraše („Buržuazinių nacionalistų gaujų siautėjimas Dzūkijoje“) neįrašyta nė viena žuvusio čigono pavardė. Labai norint prie genocido prieš čigonus požymių galima priskirti ir tokį nutikimą. Nežinomais metais Utenos apsk. Medenių k. apie 10 čigonų šėrė savo arklius nupjautomis avižomis. Šeimininko prašymo nepaklausė, todėl jis kreipėsi į partizanų būrio vadą, kuris čigonus „pašventino“ bizūnu (Dejavo žemė ir žmonės. Utena, 2004, p. 88). Nutylėjus baudimo priežastį, turėtume genocido poreiškį.

Įtaigojama, kad 1948-04-20 Rokiškio apsk. Juodynės vlsč. Armonių partizanai sušaudė vietinius rusus vien už jų simpatijas okupanto valdžiai ir nepalankų požiūrį į pogrindį. Įprastai jis spėlioja, jog vietinių rusų lojalumo okupantui viena priežastis slypi „smetoninės“ valdžios etnocentristinėje ideologijoje (pagal čekistų terminologiją, nacionalizme). Išsigalvoja, nes skelbtuose prisiminimuose yra daugybė liudijimų apie draugiškus lietuvių ir rusų santykius iki 1940 m. okupacijos: jaunimas kartu rengė šokius, šventė įvairias šventes ir pan. Nuo 1940 m. birželio santykiai pasikeitė ne lietuvių iniciatyva. Tiesa, ne visur. Ko tik neprisigalvojama Lietuvai, partizanams apkaltinti ir tuo pačiu pateisinti okupanto veiksmams! Pasirodo mes kalti, labai kalti, kad neatsiklaupėme, bet ilgai priešinomės.

Klasikiniu pavyzdžiu to, kad partizanai nenaikino vietinių rusų už tautybę, simpatijas, lojalumą sovietams, galėtų būti jų apgyvendinto Stapšėnų kaimo (Utenos apsk.) istorija. Dauguma jo vyrų išėjo į stribus, buvo agresyvūs, terorizavo aplinkinius gyventojus, kiti apsiginklavę gyrėsi: „Mūsų kaimas – tvirtovė, antra Maskva. Mes nebijom jokių banditų“. 1947 m. spalį partizanai padegė kaimą, sudegė 15–16 namų su ūkiniais pastatais, bet nė vieno gyventojo nenužudė. Po to „maskviečiai“ spruko į Uteną, Tauragnus. 1949-04-05 čekistų apklausiama kaip liudininkė šio kaimo gyventoja Valentina Andrejeva parodė, kad dauguma kaimo vyrų buvo ginkluoti, už tai kaimas sudegintas. Taigi paprasta kaimo moteris gerai suprato, kad partizanai taip pasielgė ne dėl tautybės. Tik mokslų daktaro laipsnio siekusiam tai nesuprantama. Ir kodėl šį įvykį nutyli? Tikriausia todėl, kad netelpa į jo kurpiamos „tikros, neidealizuotos“ pokario istorijos schemą, į mitą apie beatodairiškus žudikus partizanus.

Sirvydžių rusai 1940–1941 m. aktyviai stojo į komjaunimą, 1944 m. daugelis tapo stribais, darė „tvarką“, vykdė „konfiskacijas“, gaudė besislapčiusius vyrus. Panašiai elgėsi gretimų kaimų – Minankos, Politiškių, Šeimatės – rusai. Nežinoma, kad partizanai būtų jiems keršiję. Būta ir kitaip besielgusių rusų. Liudijama, kad Gatelių kaimo skurdžiai gyvenę rusai laikė partizanus, maitino juos sugauta žuvimi, perspėdavo apie siaučiančius kareivius, stribus. Brinkiškių kaimo rusai ėję ranka rankon su partizanais. Pagal Pociaus išvedžiojimus to neturėjo būti: partizanai turėjo jų bijoti arba juos naikinti. Ne vienas Lietuvos rusas jautė pareigą būti su lietuviais, kartu kovoti prieš okupantą. Neminėsiu gerai žinomų partizanų Kazanų. Amžininkai prisimena Rytų Lietuvoje partizanavusius Prošką iš Judėnų k. (Obelių vlsč.), Gojaus k. gyventoja Leontiją Kostiną-Kietį (dalyvavusį sudeginant Stapšėnų k.), rokiškėną Klemensą Gladkiną ir kt. Regis, į minėtą Brinkiškių k. vokiečių atvežta rusų majoro dukra Zina po karo griežtai atsisakė grįžti į Rusiją, dirbo partizanų ryšininke. Suminėti faktai Pociaus nesudomino.

Paspekuliuojama ir lenkų žudynių korta. Kaip pretekstą tam Pocius panaudoja čekistų užrašytą 1947-08-21 Ukmergės apsk. dviejuose kaimuose 3 lenkų šeimų (9 asmenų) sušaudymą. Šį vienintelį nutikimą palydi angažuotu fantazavimu: „negalima pasakyti, ar šeimos sušaudytos vien tik už tai, kad buvo lenkai, ar <…> buvo kaltinami bendradarbiavimu (su kuo? – V. T.). Įtikinamesnis antras variantas“. Tai ačiū ir už tai! Bijau, kad iš šių postringavimų ne vienam skaitytojui įstrigs į atmintį žodžiai „lietuvių partizanai žudė lenkus“. Galimai to ir siekiama. Mūsų kovotojai, priešingai Ukrainos partizanams, nežudė nesutikusių repatrijuoti į Lenkiją žmonių, nedegino jų kaimų. Beje, analogiškai elgėsi Lenkijos komunistinė valdžia su joje seniai gyvenusiais ukrainiečiais. Prieš nenorinčius persikelti į Ukrainą buvo rengiamos karinės operacijos.

Visa tai Pocius užbaigia pribloškiančiu nuosprendžiu: „Partizanų vykdytos kolonistų naikinimo akcijos turi sunkaus tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimo (genocido nusikaltimo) požymių“ (p. 301). Net čekistams, ideologams ir propagandistams nešovė mintis šitaip apkaltinti partizanus. Perskaitęs šį nuosprendį, turėtum jam dėkoti, kad partizanų neapkaltino Holokausto požymiais, nes čekistų popieriuose minima, jog 1946-05-12 nuo sprogusios minos žuvo 3 žydai, tarp jų Žemaičių Naumiesčio vykdomojo komiteto (VK) pirmininkas Motelis Berelovičius. Taip pat buvo nukautas ar nužudytas Seredžiaus VK sekretorius Mizenteris. Gal Pocius tiesiog pražiopsojo tokius „svarbius“ įvykius. Šiuos asmenis partizanai naikino kaip aktyvius kolaborantus.

Rimčiau kalbant, M. Pociaus sviestą kaltinimą suprantu, kaip užuominą ar net raginimą liautis kalbėjus apie mūsų tautos atžvilgiu vykdytą genocidą, juolab reikalauti atlyginti už žudynes, o maldauti atleidimo už partizanų nužudytus kitataučius tik už tautybę. Beje, tokius kaltinimus ir samprotavimus galima rasti kai kurių dabartinės Rusijos pseudoistorikų rašliavoje. Deja, ne tik joje.

Gal nenoromis ar nenujaučiant įsiliejama į antilietuviškų choristų gretas, visam pasauliui giedantiems apie žmogžudžius lietuvius, latvius, estus. Tiems, kurie diriguoja tokiems chorams, labai svarbu, kad dalyvautų mūsų istorikai, mažų mažiausia nežinantys anos kartos moralinių nuostatų. Gerai, kad poetas M. Martinaitis priminė, jog kaimiečiai vartojo dvi sąvokas – ruskis ir rusas. Ruskis buvo tapatinamas su okupantu, sovietu. Rusui, net kareiviams nebuvo jaučiamas priešiškumas. Nesusilaikau nepapasakojęs tėviškės istorijų. 1941 m. birželį sukilėliai ketino sušaudyti į nelaisvę paimtus kelis rusų karininkus ir kareivius. Mama, jos seserys ir kitos moterys išprašė nežudyti belaisvių. Maldavo ir tos, kurių brolio šeima (tarp jų 1 ir 2 metų vaikeliai) prieš savaitę buvo ištremta. Su vokiečių išdalintais ūkininkams rusų belaisviais buvo elgiamasi kaip su šeimos nariais. Kiek beskaitytum prisiminimus, visur rasi tokius pavyzdžius. O tėvynėje Stalino įsakymu jie buvo šaudomi, po karo uždaromi 10 m. į lagerius. Deja, po Lietuvos reokupacijos daugelis belaisvių tapo aršiais stribais, čekistinės kariuomenės vedliais, skundikais, žudikais. Toks buvo Pakiaunio dvare „atšertas“ Vaska, kuris gyrėsi, kad jam nušauti žmogų ar katiną yra tas pats. Jis ar jo sėbrai nušovė (1945 m.) A. Krinicką, ėjusį iš pievos. Matyt, žiaurumu vakarykščiai belaisviai norėjo išsigelbėti nuo jų laukusio lagerio ar mirties. A. Jakovlevo duomenimis, karo metais vien tik kariniai tribunolai nuteisė sušaudyti per 994 tūkst., iš jų daugiau kaip 157 tūkst. kariškių, sugebėjusių pabėgti iš nelaisvės, prasiveržti iš apsupimo. Taigi „saviškiai“ enkavedistai sunaikino 15 divizijų kareivių. Kaip bebūtų paradoksalu, tironas Stalinas padėjo Hitleriui kariauti su SSSR. Vokiečiai, išdalindami mūsų ūkininkams mažiausia apie 68 tūkst. rusų, atsikratė jų maitinimo naštos (mažiau „burnų“ liko ir Sovietijoje) ir palengvino Maskvai kolonizuoti Lietuvą, sukurti okupacines, represines struktūras. Pociui ir jo adeptams derėtų pažvelgti į Rytus, daugiau paskaityti literatūros.

Su į Lietuvą plūdusiais iš Rusijos „duoneliautojais“ būdavo dalinamasi paskutiniu duonos kriaukšliu. Ypač gailėtasi Leningrado „blokadininkų“. Pamenu, kaip Tėvai aiškindavosi ir teisindavosi negalį labiau padėti. Neužtrenkdavo pirkios durų ir rečiau užklystantiems vokietukams. Tik negalėjo susikalbėti. Rusijos istorikų skelbtais duomenimis, 1948 m. Lietuvoje buvo apie 13 tūkst. pabėgėlių iš Karaliaučiaus, ieškojusių išsigelbėjimo nuo bado. Mūsų tėvai išgelbėjo juos. Tik kas dabar tai prisimena, vertina?! Susirūpinę kitkuo. Ar kitaip galėjo elgtis tokių tėvų išauginti partizanai?! Žinoma, daug atsitikimų, kai partizanai nuginklavę paleisdavo į nelaisvę paimtus karininkus, kareivius. Tokį poelgį motyvuodavo taip: „Jie – taip pat žmonės“. Ne kartą yra buvę, kad sulaikytus rusus aktyvistus paleisdavo, o lietuvius pareigūnus sušaudydavo.

Pagaliau partizanų spaudoje, jų ideologų (pvz., J. Šibailos) pasisakymuose buvo pabrėžiama, kad jie nejaučia neapykantos eiliniams rusų kareiviams ir nekariauja su jais, o tik gina savo egzistenciją. J. Šibaila pasipriešinimo kovą traktavo ir kaip kovą už Rusijos demokratizavimo kovą, rusų atgimimą. L. Baliukevičius-Dzūko leistame rusų k. laikraštėlyje „Svobonoje slovo“ reikšta mintis, kad rusų tauta pajus poreikį atsikratyti totalitarinio režimo.

Galėjo būti, kad rusai buvo nužudyti kaip žiauriausiai lietuvius naikinusios tautos atstovai. Tarp dešimčių tūkstančių kovotojų pasitaikė ir žiaurių, ir palūžusių, neatlaikiusių psichologinės įtampos. Kitaip bet kurių karų istorijoje nebūna. Kiek besvarstysi susidaro įspūdis, kad knygos autoriui idealas yra Latvijos kolonizavimu surusinti kaimai.

Minimas M. Pociaus kaltinimas padeda suprasti tikrąjį sąmoningos kolonizacijos atkaklaus neigimo tikslą. Mat 1949 m. Hagos konvencija draudžia kolonizuoti okupuotą šalį. Turbūt nuneigus sąmoningą kolonizaciją, okupantui nekiltų jokių pasekmių. Simptomatiška, kad į tarptautinės teisės žinovus pretenduojantis M. Pocius niekur nemini šios konvencijos.

Nuotraukoje: Knygos viršelis

Voruta. – 2012, vas. 4, nr. 3 (741), p. 1, 6.

Voruta. – 2012, vas. 18, nr. 4 (742), p. 6.

Spauda , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra