Lietuvos knygnešystės puslapiai

Autorius: Data: 2016-03-22, 09:28 Spausdinti

Lietuvos knygnešystės puslapiai

Iliustracija iš Lietuvos kultūros fondo Knygnešio draugijos spaudai parengto leidinio „Žemaičių (Telšių ) vyskupija vysk. M. Valančiaus laikais“

Zigmas TAMAKAUSKAS, www.voruta.lt

Minint knygnešio Jurgio Bielinio 170-ąsias gimimo metines – šio mėnesio 16 dieną Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje prie knygnešių Atminimo sienelės LŠS Kauno šaulių 2-oji kuopa, vadovaujama Juliaus Proškaus,  gražiai talkinant aktyviam šauliui Ramunui Kazakevičiui, surengė Knygnešio dienos minėjimą, kuriame dalyvavo ir būrys jaunųjų šaulių. Minėjimą vedė Etninio paveldo „Kauno Veršva“ bendruomenės pirmininkė Stasė Mickutė. Pranešimą  „Knygnešių istorinė reikšmė“  padarė  VDU dėstytojas, žinomas politologas, humanitarinių mokslų daktaras Antanas Kulakauskas. Antrąjį pranešimą – „Lietuvos knygnešystės puslapiai“ padarė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo narys, LS Kauno skyriaus Švietimo komiteto pirmininkas Zigmas Tamakauskas. Kauno šaulių 2-osios kuopos vadas Julius Proškus papasakojo apie savo senelius Praškevičius ir Braziukaitį  – buvusius veiklius knygnešius, kurie minimi B. Kaluškevičiaus  ir K. Misiaus knygoje „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai“ bei apie savo tėvą – Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorį, nužudytą NKVD kalėjime. Koncertavo LŠS ansamblis „Trimitas“.

  Kada kalbama apie knygnešystės  laikotarpį aš visada prisimenu jaunystės metais matytą dailininko Kazio Šimonio išraiškingą paveikslą „Knygnešio mirtis“, kuriame   su knygų ryšulėliu Knygnešys,  parklupęs ant piliakalnio glaudžiasi prie lietuviško koplytstulpio  kamieno lyg tardamas savo paskutinės maldos žodžius, susipynusius su Lietuvos vardu. Iš viršaus žvelgiantis Rūpintojėlis tarsi laimina jo auką, žadinusią tos  Lietuvos  gyvybingumą, Prisikėlimo viltį.  Vanda  Daugirdaitė Sruogienė, norėdama parodyti  carizmo nusiaubtos Lietuvos vaizdą   savo „Lietuvos istorijos“  viename puslapyje pateikia dano A. Benediktseno pastebėjimą: „…Trys milijonai lietuvių, savitos ir paprastos tautos, kuri neturi savo šviesuolių, neturi pakankamai stipriai šaukiančio balso, kad galėtų būti išgirsta už jos sienų apie tai, kas vyksta jos žemėje – šita tauta yra bejėgė savo išnaudotojų galioje“. (Vanda Daugirdaitė Sruogienė. Lietuvos istorija, Vilnius,1990, 255 psl.). Tačiau šis  svetimšalis tardamas tokius pesimistinius žodžius,  nesugebėjo įžvelgti mūsų tautoje glūdančios dvasinės stiprybės, jos gelmės, jos bundančio pavasario daigų.

   Kas vis dėlto yra ta knygnešystė, ką tas žodis reiškia mums ir kitakalbiams? Žodis „knygnešys“ sunkiai verčiamas į kitas kalbas, o ypač

norint teisingai perduoti jo tikrąją prasmę. Pažodžiui tai reikštų knygų nešiotoją, platintoją, o istorine prasme – spaudos draudimo metu  užsienyje spausdintų knygų gabentoją per sieną ir  jų platintoją. Sunkiai kitoms tautoms suprantamas arba daugeliui visai neįsivaizduojamas  tas istorijos tarpsnis, kuris lėmė to žodžio atsiradimą. Matyt, gimtojo žodžio draudimas sava išraiška beveik nesutinkamas tautų istorijoje. Taip atsitiko tik Lietuvoje, kurioje rusiškasis imperializmas be jokių skrupulų norėjo sunaikinti mūsų dvasinės kultūros svarbiausią atspindį – lietuvišką kalbą, jos žodį, tikėjimą. Ta pati jėga pasikėsino ir į Lietuvos vardą, pavadinusi ją Šiaurės vakarų kraštu… Po nepavykusio 1863 metų sukilimo caro valdininkai viešpatavę Lietuvoje nutarė vietoje lotyniškų raidžių lietuviškuose raštuose naudoti vadinamą kirilicą – rusišką raidyną, turėjusi jų manymu paspartinti mūsų tautos surusinimo eigą.  Ir šiame prislėgtame  vadintame Šiaurės vakarų krašte blykstelėjo neužgesinamas Šviesos spindulys, kurį puoselėjo jau uždaryto  Vilniaus universiteto buvę  auklėtiniai, tapę žinomais visuomenės veikėjais, rašytojais, savo kūryboje skleidę meilę Lietuvai, jos didžiai praeičiai, lietuvių tautos garbingai istorijai.    Ypač ryškia šviesa išsiskyrė  vyskupo Motiejaus Valančiaus  daugiašakės veiklos dvasia.  Ta dvasia reiškėsi lietuviško žodžio gajumu, tarpusiu jo organizuotose slaptose mokyklose, knygų rašymo, jų spausdinimo ir platinimo darbe. Vyskupas, supratęs primetamo rusiško raidyno klastą, uždraudė net į rankas imti „graždanka“ atspausdintas maldaknyges ir kitus  raštus.  Atmintyje yra išlikęs ištikimo dr. Vinco Kudirkos palikimo saugotojo Paežeriuose  mokytojo Stasio Ankevičiaus pasakojimas: kai vaikas parsinešdavo jam įbruktą į rankas „lietuvišką“, bet su rusišku raidynu knygą – tėvai, susipratę suvalkiečiai,  tuojau ją įmesdavo į pakurtą krosnį…

Su rusišku raidynu atspausdintos knygos susilaukė  visoje Lietuvoje mūsų tautiečių boikoto.

        Lietuviški dar neišspausdinti rankraščiai slapta keliaudavo net per tris rusų valdžios parengtas užtvaras į vokiečių valdomą Mažąją Lietuvą. Pasienyje reikėjo įveikti tankias kareivių gretas, raitąją žvalgybą, seklius ir muitininkus. Mažojoje Lietuvoje išspausdintos knygos su tokia pačia didžiule rizika būdavo gabenamos atgal – į Lietuvą. Tuos lietuviškos spaudos gabentojus, priskirdamas prie jų ir save, pirmą kartą pavadino knygnešiais aušrininkas Jonas Šliūpas. Pasienyje jie dar buvo vadinami

pakininkais, nes knygos būdavo gabenamos supakuotais ryšuliais. Sugauti knygnešiai trejiems – penkeriems metams buvo tremiami į Sibiro atšiauriausias vietas, teisiami iki penkerių metų kalėjimu, o kurie nesustodavo bėgdami per sieną – nušaunami vietoje. Kartais bėgimu pateisindavo paprasčiausią žmogaus nužudymą. Lygiai kaip vėliau – sovietmečio egzekucijose.

Dideli pavojai knygnešių tykodavo kiekviename žingsnyje. Jiems reikėjo turėti nepaprastos drąsos, ištvermės ir sumanumo. Svarbiausiai – tvirto tikėjimo malonės, pareigos supratimo. Atsirado tūkstančiai pasiaukojusių knygnešių, kurie pirmiausia suprato, kad jų artimieji turi melstis ne iš rusiškomis raidėmis spausdintų maldaknygių,  kad  jie turi nepasiduoti primetamai stačiatikybei ir rusinimui. Nuolat brendo knygnešių tautinė savimonė, savo tautiečių švietimo samprata, susijusi su laisvės troškimu savo kraštui. Čia vėl prisimintinas vyskupas M.Valančius, organizavęs pirmuosius knygnešystės žingsnius, išmokęs žmones lietuviškai skaityti ir rašyti, pažadinęs juose sąmoningos blaivystės dvasią, norą turėti savą spaudą, vedęs savo tautą lyg Mozė per nykią dykumą į Vasario 16-osios rytmetį. Ne veltui Steigiamojo Seimo narys, Lietuvos kariuomenės savanoris ir buvęs „Kario“ žurnalo redaktorius Petras Ruseckas vyskupą Motiejų Valančių pavadino didvyriu, tikru to laiko tautos vadu.  Vyskupui knygnešystės darbe aktyviai talkino knygnešių karaliumi pramintas Jurgis Bielinis, savo ramų gyvenimą iškeitęs į pavojingą 30 metų trukusį uždraustų lietuviškų spaudinių gabenimą iš vadinamos Prūsijos – iš Tilžės ir Ragainės. J.Bielinis net buvo įsirengęs savo slaptą spaustuvėlę, kurioje leido laikraštį „Baltasis erelis“. Lietuva, įvertinusi šio legendinio knygnešio pasiaukojamą veiklą, jo gimtadienį – kovo 16 dieną –mini kaip Knygnešio dieną.    Daug kam žinomi šio garsiojo knygnešio žodžiai:  „Nemirsiu, kol maskoliai iš Lietuvos neišeis.   Kaip vandens lašas, nuolat lašnodamas, suaižo akmenį, taip ir mūsų tauta, nepaliaudama kirsti burlioko šaknis Lietuvoje, iškovos sau laisvę“. Tos atėjūnų šaknys buvo kertamos lietuviškos knygos ir žodžio ginklu.

Vysk. M.Valančius buvo ne tik daugelio knygelių autorius ir finansuotojas – jis per savo vyskupystės kunigus, inteligentus ir kaimo žmones išplėtė spaudos platinimą, steigė slaptas organizacijas, draugijas ir kuopeles. Kiekvienas Lietuvos kraštas turėjo savo žinomus didžiuosius knygnešius. Aukštaitijoje ir visoje Lietuvoje buvo žinomas jau mūsų

minėtas J.Bielinis, Žemaitijoje garsėjo knygnešys kun. M.Jurgaitis, Suvalkų krašte – J.Kancleris, Rytų Lietuvoje – S. Didžiulis, Vilniaus krašte – kun. S.Gimžauskas. Knygnešyste, tarnaudamas Rygos policijoje, užsiėmė Juozas Miliauskas, slapyvardžiu Miglovara. Jis savo poezija ir publicistika propagavo tautos vienybę, meilę Tėvynei, aukštino gimtąją kalbą. Platindamas lietuvišką spaudą taip pat pasižymėjo Šakių apskrities Sudargo klebonas kun. M.Sederavičius, sutelkęs nemažą būrį kunigų bei pasauliečių knygnešių. Garsėjo savo aktyvia veikla „Garšvių“, „Atgajos“, „Sietyno“, „Aušrinės“, „Spindulio“, „Svirplio“, „Žiburėlio“, „Kūdikio“ ir kitos knygnešių organizacijos. Malonu pažymėti, kad ir  minėto  renginio vieno iš iniciatorių – Lietuvos šaulių sąjungos Kauno skyriaus 2-osios kuopos vado Juliaus Proškaus prosenelis, senelis ir senelė Praškevičiai bei senelės brolis Braziukaitis buvo žymūs knygnešiai ir daraktoriai Stakliškių bei Kalvių seniūnijose. Lietuviškos spaudos platinimo centrai buvo įsikūrę Vlado Putvinskio Šilo-Pavėžupio dvare, Seinų ir Kauno kunigų seminarijose, Veiverių mokytojų seminarijoje, Kretingos vienuolyne. Vilniuje, Šv. Mikalojaus bažnyčios punkte, plačiai išgarsėjo „dvylika lietuvybės apaštalų“. Tai žinomi tautinio atgimimo veikėjai Jonas ir Petras Vileišiai, kunigai J.Ambraziejus ir V.Urbanavičius, inžinierius J.Bortkevičius, dr. A.Domaševičius ir kt. Mažojoje Lietuvoje platindama lietuvišką spaudą didžiulį darbą nuveikė „knygininkė“, kaip ji save vadino, Marta Zauniūtė.

Knygnešių aktyvią veiklą nusako muitinėse sulaikytų knygų skaičius: 1891-1893 metais – 37718 vnt., 1894-1896 metais – 40335 vnt., 1900-1902 metais – 56182 vnt. Per 1865-1904 metų laikotarpį platinimui buvo išleisti 1830 leidinių. Per šį laikotarpį gabendami ir platindami lietuvišką spaudą caro valdžios policijai ir žandarams įkliuvo 2900 žmonių. Rusijos vidaus reikalų ministras, atsakydamas į Žemaičių pavyskupio Antano Baranausko prašymą grąžinti lietuviams spaudą, pabrėžė: „Nereikia mums nei jūsų meilės, nei jūsų pačių. Praeis kuris laikas, prasilies Lietuvoje daug ašarų ir kraujo, o Lietuva pasiliks rusiška ir stačiatikiška“. Krašto rusintojai – muravjovai, miliutinai, kaufmanai ir jų tarnai, tikėję, kad rusiška raidė pabaigs tai, ko neužbaigė kardas, neįvertino mūsų tautos gyvybingumo, kurį puoselėjo ir skleidė nesurusintas kaimo sodžius, Lietuvos garbingos praeities vaizdiniai, lietuviška maldaknygė, elementorius, „Aušra“, „Varpas“ ir kiti leidiniai. Knygnešiams dažnai

talkino paprasti kaimo žmonės, pamaldžios moterys, zakristijonai, škaplierninkai. Jie visi savo kilniu darbu prisidėjo prie Rusijos valdžios Lietuvoje pamatų susprogdinimo, prie Lietuvos valstybės atkūrimo. Gražiai knygnešių veiklą savo raštuose apibūdino kunigas knygnešys, vėliau tapęs Lietuvos kariuomenės kapelionu, Julijonas Kasperavičius: „Anų laikų kovotojai su knygų ryšulėliais ant kupros pirmieji pradėjo ruošti dirvą nepriklausomybei. Jie pirmieji ėmė skleisti žmonėse mintį ir susipratimą, kad reikia numesti sunkų rusų priespaudos jungą“.

Tai buvo pirmasis knygnešystės etapas. Antrasis jos etapas susijęs su sovietine okupacija. Šį laikotarpį būtų galima suskirstyti į dvi dalis: pirma – dešimt metų trukusio ginkluoto partizaninio pasipriešinimo ir antra – tolesnės dvasinės rezistencinės veiklos spauda. Abiejų laikotarpių spaudą jungia pogrindis, tautinės savimonės pasireiškimas, rūpestis dėl savo tautos, savo kultūros likimo. Pirmajame laikotarpyje ryškesnis patriotinis kovos motyvas, antrajame daugiau atsispindi religinio persekiojimo faktai, žmogaus teisių pažeidimo ir tautinės kultūros išlikimo problemų motyvai. Čia vėl atsiranda slapti spaudos leidėjai, jos platintojai – knygnešiai ir skaitytojai. Vėl, kaip ir prie carų valdžios, – didžiulė rizika, pasiaukojimas, tremtys, lageriai, kalėjimai. Tik šį kartą represijos žymiai brutalesnės ir rafinuotesnės, besidangstančios įvairiomis kaukėmis. Spauda abiejuose laikotarpiuose buvo vienas pagrindinių kovos ginklų, demaskavęs sovietinį okupantą ir jo kėslus.

Iš partizaninio laikotarpio pogrindžio leidinių paminėtini: Žemaitijos partizanų laikraštis „Laisvės karžygys“, Lietuvos laisvės armijos Vytauto apygardos štabo leidinys „Aukštaičių Kova“, Merkio rinktinės partizanų štabo leidinys „Mylėk Tėvynę“, Kęstučio apygardoje leistas „Laisvės Varpas“, Tauro apygardos leidinys „Kovos keliu“, vėliau jį pakeitęs „Laisvės žvalgas“, „Už tėvų žemę“, „Partizanas“, „Į Laisvę“ ir kt. Daugumas partizaninės kovos laikotarpio leidinių spausdinti ne spaudos priemonėmis, o rotatoriais ar rašyti rašomąja mašinėle ant paprasto popieriaus. Tačiau jie visi atspindėjo kovojančios Lietuvos dvasią, juose buvo analizuojama komunistinė sistema, Lietuvos okupacija, jaunimas raginamas nesitaikstyti su okupanto užmačiom. Štai 1947 metų vieno leidinio vedamajame rašoma: „Ta kovojanti Lietuva gyva ir yra čia, kur teka Nemunas ir Vilija, kur vaitoja okupacijos lietuviai, nes čia teka kraujas, nes čia gęsta už laisvę kovotojų gyvybės, kaip žvakės, nes čia yra

milžinų kapai ir jų ainiai – kovojanti Lietuva“. Partizaninės kovos laikotarpiui ypač būdinga poezija, pasiekusi žmonių širdis ir virtusi neįvardytų autorių sukurtomis dainomis. Jos pasiekė per legendinį partizaną Juozą Lukšą, perėjusį sovietines užtvaras, ir užsienio lietuvius. Šiose dainose atsispindi ir kautynių su sovietiniu okupantu vaizdai – pavyzdžiui, Kalniškių mūšis, partizanų heroizmas. Partizanų dainose gausu tikėjimo akcentų, motulės, mergelės, namų, žuvusių už Tėvynę atminties motyvų.

Iš dvasinio rezistencinio laikotarpio pogrindžio leidinių pažymėtini „Aušra“, „Varpas“, „Rūpintojėlis“, „Alma Mater“. Šiuose leidiniuose gausu sovietinio gyvenimo tikrovės ir pasipriešinimo vaizdų. Pabrėžiamas būtinumas gilintis į savo istoriją, į savo krašto kultūros gelmes. 1979 metais pasirodžiusiame leidinyje „Alma Mater“ rašoma, kad labai svarbus dalykas – visur ir visada gilintis į savo tautos istoriją. Tik gerai ir objektyviai pažinę savo krašto istoriją ir kultūrą, išliksime atsparūs pragaištingai okupantų misijai Lietuvoje. Būti abejingiems savo tautos istorijai ir kultūrai reiškia ne ką kita, kaip talkininkavimą okupantams. Leidinys „Laisvės šauklys“, kurio vieni iš leidėjų buvo žinomi disidentai Antanas Terleckas ir dabartinis, didelį autoritetą ir populiarumą turintis pranciškonų  kunigas Julius Sasnauskas, be jokių užuolankų jau ragino siekti Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės.

Didelį palengvinimą leidžiant pogrindžio spaudą turėjo nuo 1981 metų veikusi Salių kaime įrengta slapta spaustuvė, pavadinta „ab“. Ją įrengė Vytautas Andziulis savo sodyboje po gyvenamuoju namu. Jam padėjo didelis savo krašto patriotas jau Amžinybėn iškeliavęs Jonas Bacevičius, Šauklio slapyvardžiu sudaręs ir 1986 metais išleidęs „Trumpą Lietuvos istoriją“, parašęs knygelę „Lietuvių vargai dėl savo kalbos Vilniaus krašte“. Spaustuvė pavadinta pagal steigėjų pavardžių pirmąsias raides. Įėjimas į ją buvo įrengtas po slankiojančiu vandens baseinu. „ab“ spaustuvėje iki 1990 metų buvo leidžiama antisovietinė religinė, politinė, istorinė ir grožinė literatūra. Čia 1981 metais penkių tūkstančių egzempliorių tiražu buvo išspausdintas vyskupo K. Paltaroko „Tikybos pirmamokslis“. Ši knygelė buvo išleista net vienuolika kartų bendru 32 tūkst. egzempliorių tiražu. Trisdešimt du kartus buvo išspausdintas maldynėlis „Garbė Tau, Viešpatie“. Didelės paklausos turėjo čia išspausdinta Lietuvos laisvės šauklio Kęstučio Genio poezijos knyga

„Ugnies kryžius“, Lietuvos partizanų dainos „Kovų aidai“, 1941 metų birželio sukilimo dalyvio ir Laikinosios Lietuvos vyriausybės nario dr. Adolfo Damušio knyga „Lietuvos gyventojų aukos ir nuostoliai 1939-1949 m.“. Šioje spaustuvėje pirmą kartą buvo išspausdinta buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministro, perėjusio sovietinio lagerio baisumus, Juozo Urbšio knyga „Lietuva ir Tarybų Sąjunga lemtingais Lietuvai 1934-1940 m.“.

Didelį poveikį demaskuojant sovietinį režimą turėjo 1972 m. kovo 19 d. pasirodžiusi pogrindinė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Jos buvęs redaktorius – naujųjų laikų knygnešys, dabartinis arkivyskupas Sigitas Tamkevičius „LKB kronikos“ 11-ojo tomo pratarmėje rašo: „Tų dienų dalyviai žinojo, kokia didelė yra kompartijos ir KGB prievartos mašina. Tai buvo biblinis Galijotas, pasiryžęs sunaikinti Lietuvą ir Bažnyčią. Tie, kurie ryžosi išeiti į atvirą kovą su šiuo Galijotu, buvo tokie apgailėtinai maži ir silpni kaip Dovydas, bet jie turėjo tikėjimą ir pasitikėjimą Apvaizda“. Tai matyt ir buvo ta galybė, kurios kagėbistams nepavyko užgniaužti. Šis daugiausiai rašomąja  mašinėle spausdintas legendinis leidinys ėjo iš rankų į rankas iki pat Lietuvos atgimimo. Prisimintini ir kiti šio leidinio leidėjai – pasaulietis Petras Plumpa, kunigai Jonas Boruta, Kazimieras Ambrasas, Pranas Račiūnas, pašvestojo gyvenimo seserys Genovaitė Navickaitė, Gerarda Šuliauskaitė, Nijolė Sadūnaitė, Bernadeta Mališkaitė, Jadvyga Stanelytė, pasaulietis Povilas Petronis,  talkininkas S. Kovaliovas,  leidinio krikštatėvis – tuometinis   vyskupas tremtinys, vėliau garbingasis Lietuvos kardinolas  Vincentas Sladkevičius ir kiti.

Šio laikotarpio pogrindiniai leidiniai, patekę į Vakarų šalis, būdavo padauginami, platinami, o grįžę į Lietuvą pasiekdavo ir daugelį mūsų krašto skaitytojų.

Į naująją, pokario metų knygnešystę įsitraukusi Bažnyčia ir susipratę pasauliečiai vedė mūsų tautą į nesulaikomą atgimimo Sąjūdį – į tą didelį prieš 26  metus  įvykusį Apvaizdos ranka  pažymėtą stebuklą – Lietuvos Laisvę.

Švęsdami Knygnešių dieną,   mintimis nukeliaukime į  Suosto bažnyčios šventorių, kuriame palaidotas knygnešių Knygnešys Jurgis Bielinis. Ant jo antkapinio paminklo, sudėtų iš tokių pačių lauko akmenų,

kaip ir Nežinomam kareiviui, yra iškaltas užrašas: Norint sukurti tautoje vienybę ir didžią ateitį, dabartis reikalauja praeities didvyrių pėdomis eiti.

Nepasiduokime  dabarties madingos saviplakos vėjams, stenkimės  geriau pažinti širdimi ir protu savo tautos garbingos  istorijos puslapius, jos dvasinių vertybių gelmę.

Istorija ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra