Rolandas GUSTAITIS

Žinomo lenkų poeto ir visuomenės veikėjo, kurio gyvenimas ir kūryba glaudžiai susiję su Lietuva, Vladislavo Sirokomlės (Liudviko Kondratovičiaus; 1824-1862) kraštotyrinio pobūdžio knyga „Nemunas nuo versmių iki žiočių“ (1861 m.) nebūtų pasirodžiusi, jeigu jos autorius nebūtų turėjęs neįvardyto keliautojo rankraščio. Apie tai rašoma minėtos knygos pradžioje: „Be noro paskelbti spaudoje parašėme Nemuno monografiją nuo jo versmių iki Kauno. Tasai darbas niekuomet nebūtų patekęs į spaudą, jei mums nebūtų į rankas pakliuvę Lietuvos keliautojo atsiminimai apie kelionę iš Kauno į Karaliaučių.“[1] Šių kelionės užrašų pagrindu buvo parašyta antroji knygos dalis: „Antrąją dalį, arba keliautojo atsiminimus, suredagavome, tikriau, visiškai perdirbome iš užrašų kažkokio garbaus piliečio, kuris 1829 m. norėjo pažaisti upeivyste ir lietuviška vytine keliavo iš Kauno į Karaliaučių.“[2] Atsiminimų autoriaus tapatybės V. Sirokomlė taip ir neatskleidė.

Istorikė Reda Griškaitė spėjo, kad anoniminis XIX a. amžiaus pradžios keliautojas išvis yra greičiausiai paties Sirokomlės sugalvotas[3]. Kiti istorikai (A. Kulakauskas ir S. Žakarytė) neabejojo, kad V. Sirokomlė naudojosi nežinomo Naugarduko bajoro atsiminimais, tačiau pastebėjo: „susidaro įspūdis, jog iš atsiminimų likęs tik siužetas, t. y. kelionės įvykiai, herojai ir jų nuotykiai. Visa kita – stilius, apmąstymai ir problemos, istorinės žinutės – priklauso redaktoriaus, t. y. V. Sirokomlės, plunksnai“[4].

Noras išsiaiškinti šią mįslę paskatino apsilankyti Lietuvos literatūros ir meno archyve, kuriame saugomas Kondratovičių giminės fondas (F. 96). Jį sudaro genealoginės lentelės, V. Sirokomlės rankraščiai, laiškai V. Sirokomlei, jo žmonai Paulinai, V. Sirokomlės tėvo, seserų, sūnų, anūkės Liudvikos, jos vyro architekto V. Bylinskio ir kt. giminaičių dokumentinė medžiaga, giminės narių nuotraukos ir kt. Be to, fonde yra nemažai senų dokumentų politiniais, teismo, finansiniais bei ūkiniais klausimais nuo pat XV a pabaigos.

Kondratovičių giminės fondo atsiradimo istorija parodo, kad nedaug trūko, jog į jį patekusieji dokumentai būtų pradingę ar patekę į užsienį, jei ne kilnus vieno žmogaus (E. Kšanavičiūtės) poelgis. Ji bute Vilniuje, Tilto gatvėje gyveno kartu su senyvo amžiaus V. Sirokomlės anūke Liudvika Bylinska. Kartais ją ir slaugydavo. Kai  80-metę L. Bylinską, sunkiai susirgusią, greitosios pagalbos automobilis išvežė į ligoninę, Kšanavičiūtė kreipėsi į LSSR Rašytojų sąjungą ir Archyvų valdybą prie LSSR Ministrų tarybos, pranešdama apie L. Bylinskos bute esančias kultūros vertybes. Buvo nuspręsta jas perimti valstybės globon. 1966 m. gruodžio 22 d. LSSR Centrinis valstybinis archyvas priėmė saugojimui V. Sirokomlės rankraščius, laiškus, fotonuotraukas ir kitą labai vertingą dokumentinę medžiagą. Tuometinių archyvarų turimomis žiniomis, minėtais dokumentais (be perduotų į archyvą rankraščių dar buvo unikalių senųjų tapytojų paveikslų, kurie atiteko Istorijos-etnografijos muziejui) domėjosi net kai kurie užsienio muziejai ir siūlė už juos nemažas pinigų sumas[5]. Kai 1968 m. buvo įkurtas Lietuvos literatūros ir meno archyvas (šio profilio skyrius nuo 1962 m. veikė Centriniame valstybiniame archyve), Kondratovičių giminės dokumentai pateko į jį. Tais pačiais metais fondas buvo sutvarkytas ir aprašytas.

Peržiūrėjus giminės fonde saugomų bylų sąrašą (šiuo metu fonde yra 455 apskaitos vienetai) buvo pastebėta, kad jame saugomas dienoraštis, kurio pavadinimas apyraše yra toks:  „A. Zienovičiaus kelionės Nemunu ir viešnagės Karaliaučiuje dienoraštis. Yra Karaliaučiaus, Kauno, Ragainės miestų planai, medžiaga Prūsijos istorijai ir kt. Lenkų ir vokiečių k. 1829 m.“ (F. 96. Ap. 1. B. 267). Su šiuo dienoraščiu buvo susipažinta nuodugniau.

Tai smulkia rašysena lenkų ir vokiečių kalbomis parašytas rankraštis. Jo apimtis yra 91 lapas, prirašytas iš abiejų pusių. Antraštinis lapas išblukęs ir beveik neįskaitomas (nors rankraštis yra restauruotas). Autoriaus pavardės, jeigu ji ir buvo, nesimato. Tačiau autorystę išduota tarp prirašytų lapų įdėti  Kauno ir Karaliaučiaus miestų ranka piešti planai (be šių, dar yra ir Ragainės planas). Ant Kauno plano nurodyta, kad jis sudarytas A. Zienovičiaus. Ant Karaliaučiaus – užrašyta, kad jis sudarytas Augusto Zienovičiaus (Augusta Zienowicza) jo buvimo šiame mieste tos pačios kelionės metu. Dienoraštis kartu su kitais rankraščiais buvo perimtas 1966 m.; L. Bylinskos turto apyrašo akte jis nurodytas 189 pozicijoje, tačiau dar be A. Zienovičiaus pavardės[6].

 Vos tik užmetus akį į šį radinį tapo aišku, kad tai neabejotinai yra tas šaltinis, kurį savo knygoje ir naudojo V. Sirokomlė. Dienoraštyje aprašyta kelionė, kurią jo autorius pradėjo 1829 m. gegužės 5 d. Naugarduke. Iš čia per Vilnių, Trakus, Vievį sausumos keliais nuvyko į Kauną. Šiame mieste gegužės 10 d. įsėdo į valtį ir Nemunu nuplaukė iki Jurbarko, kur gegužės 12 d. persėdo į vytinę (upių prekybos laivą) ir tęsė kelionę Nemunu aukštyn. Praplaukęs Ragainę, Tilžę, gegužės 26 d. įplaukė į Gilijos upę (kairiąją Nemuno šaką). Po dienos, gegužės 27-ąją įplaukė į Frydricho kanalą ir pro Labguvos, Tepliavos miestus gegužės 31 d. atplaukė į Karaliaučių. Šiame mieste dienoraščio autorius viešėjo iki liepos 27 d. Tą dieną vytine išplaukė atgal tuo pačiu keliu. Rugpjūčio 18 d. atplaukė į Kauną, o po poros dienų kelione Nemunu tęsė iki Darsūniškio. Šiame miestelyje rugpjūčio 27 d. persėdo į vežimą ir per Kruonį, Žiežmarius, Semeliškes, Valkininkus, Eišiškes rugpjūčio 30 d. grįžo į Rutką už Naugarduko.

Sirokomlė savo knygoje „Nemunas nuo versmių iki žiočių“ panaudojo tik dalį A. Zienovičiaus dienoraščio. Pavyzdžiui, knygoje nieko nerašoma apie Karaliaučių, kai tuo tarpu A. Zienovičius nuodugniai aprašė šį Rytų Prūsijos didmiestį: pilį, bažnyčias, paminklus, pateikė visų miesto gatvių bei juose esančių parduotuvių, dirbtuvių, įmonių sąrašus. Lankė miesto kapines, kuriose nurašinėjo įdomesnius antkapinių paminklų įrašus (dienoraštyje juos pateikė vokiečių kalba ir šalia išverčia į lenkų kalbą). Pabuvojo koncerte, skaitė vietinius laikraščius (pateikė vieno kito jį sudominusio straipsnio santrauką). Parašė ir trumpą Prūsijos istorijos santrauką.

Zienovičius kelionę baigė Rutkoje prie Naugarduko. 1889 m. „Lenkijos karalystės geografiniame žodyne“ minima buvus keturias Rutkos gyvenvietes prie Rutos upės, kairiojo Servečio intako, už 12 varstų nuo Naugarduko: tai du kaimai ir du palivarkai. Kaimuose buvo po 7 sodybas. Abu palivarkai (9,5 ir apie 7 valakų dydžio) tuo metu priklausė pirkliui Veremieckiui[7]. Iš Rutkos kilęs Janas Velaminas Rutskis, 1613 m. tapęs unitų metropolitu. Jis laikomas pirmuoju unitų bažnyčios ir vienuolyno Vilniuje fundatoriumi. O buvusiame Rutkos dvare, (dabar Rutkos 1 kaimas) 1831 m. gimė Vladislavas Borzobogatas, 1863 m. sukilimo Naugarduko paviete vadovas. Dvaro pastatų neišlikę. Šiuo metu yra du Rutkos kaimai: tai Rutka 1-oji ir Rutka 2-oji.

Keletas A. Zienovičiaus dienoraščio fragmentų V. Sirokomlė panaudojo dar vienoje savo knygoje „Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą“. Rankraščio autorių V. Sirokomlė įvardijo „vytinės škiperiu“, o kelionės datą nurodė klaidingai (1824 m.). Iš dienoraščio išrašyti Nemuno slenksčių tarp Rumšiškių ir Kauno pavadinimai bei pateikta citata apie juos (dabar galime tvirtinti, kad citatos tekstas tik panašus į originalų A. Zienovičiaus tekstą)[8]. Iš dienoraščio nurašytas ir Pažaislio kamaldulių vienuolyno aprašymas[9]. Tačiau mįslę užmena keletas V. Sirokomlės teksto sakinių apie Petuchovo (vėliau Gaidiškių) kaimą, buvusį šalia Lentvario: „Vienas [rankraštyje: ze znanych[10] – iš žymių] Vilniaus literatas, gimęs Trakuose, mums pasakojo, kad, kai jis dar jaunas buvo, Petuchovo kaimas priklausęs maršalui Dombrovskiui. Šiandien jis priklauso grafui Tiškevičiui. Prie karčemos, virš šulinio, jis atsimenąs ant aukštos karties buvus iškeltą skardinį gaidį.“[11] Apie Dombrovskį ir gaidį, iškeltą virš šulinio minėtame kaime, rašoma ir dienoraštyje, todėl neabejotina, kad V. Sirokomlė juo ir pasinaudojo, aprašydamas minėtus faktus.

Tačiau tvirtinti, kad A. Zienovičius buvo tas „Vilniaus literatas, gimęs Trakuose“, negalime, nes šį faktą patvirtinančių duomenų enciklopedijose kol kas nerasta. Galbūt to meto periodinės spaudos peržvelgimas ir padėtų įminti A. Zienovičiaus asmenybės mįslę. Palikime tai ateities tyrinėtojams. Beje, Kondratovičių fonde saugomas dar vienas dokumentas lenkų kalba (Byla 271. „1831 m. kariškiams aukštesnio laipsnio suteikimo kronika ir užmuštų bei sužeistų generolų, pulkų vadų sąrašas.“) be nurodyto autoriaus, tačiau rašysena akivaizdžiai panaši į dienoraščio autoriaus.

Mano manymu, visą dienoraštį (kartu su Karaliaučiaus aprašymu) vertėtų išversti į lietuvių kalbą ir publikuoti.

Iliustracijų sąrašas:

1. Vladislavas Sirokomlė (nuotrauka iš Lietuvos literatūros ir meno archyvo).
2. Knygos „Nemunas nuo versmių iki žiočių“ antraštinis lapas (signalinis) su V. Sirokomlės ranka darytais pataisymais (Lietuvos literatūros ir meno archyvas).