Lietuvos katalikų mokslų akademijos 18-asis suvažiavimas

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Suvažiavimui perduotas Jono Pauliaus II palinkėjimas
Lietuvos katalikų mokslo akademija išleido du LKMA metraščio priedus, kuriuose pateikti LKMA 18-tojo suvažiavimo pranešimai.
Leidinio redakcinės kolegijos vadovas – LKMA akademikas, dr., vyskupas Jonas Boruta. Redakcinei komisijai vadovavo akademikas prof. Vacys Milius.
Pratarmėje minima, kad 2000-aisiais, Kristaus gimimo didžiojo jubiliejaus metais, birželio 28-ąją–liepos 1-ąją Klaipėdos universitete įvyko Lietuvių katalikų mokslo akademijos mokslininkų suvažiavimas. Jo dalyviai dirbo 15-oje sekcijų.
Organizacinis komitetas sudarė suvažiavimo programą. Mokslo šakos buvo suskirstytos sekcijomis. Pirmieji sekcijų pranešimai turėjo pristatyti pagrindines tos srities LKMA mokslininkų nagrinėjamas temas.
Akcentuota, kad Klaipėdos universitetas, ypač jo rektorius, LKMA narys Stasys Vaitekūnas, padarė viską, kad suvažiavimas praeitų sklandžiai, o jo dalyviai turėtų geras sąlygas dirbti.
Perduodamas Popiežiaus Jono Pauliaus II palaiminimą, suvažiavimo dalyvius telegrama pasveikino Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Angelo Sodano.
Eucharistija – tikinčiojo priedermė ir palaima
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius perskaitė pranešimą “Eucharistija – stiprybės ir šviesos šaltinis”, pabrėždamas jos reikšmę ir įtaką tikintiesiems sovietmečiu. Pasak S.Tamkevičiaus, “Dievo Apvaizda leido mums drauge su milijonais katalikų išgyventi skaudų tikėjimo persekiojimą. Mano tauta brendo, matydama akivaizdų tautos ir Bažnyčios genocidą – masinius trėmimus, areštus, žudynes” (p. 33).
Arkivyskupas paminėjo ir eucharistijos praktikavimo reikšmę, ypač kai kunigai buvo persekiojami, kadangi, net rizikuodami prarasti laisvę, rengė vaikus pirmajai komunijai. Tokio pasiaukojimo pavyzdys buvo kun. Juozas Zdebskis, kuris, teisėjo paklaustas, kodėl nesilaikąs įstatymo, draudžiančio vaikus mokyti tikėjimo, atsakęs apaštalo Petro žodžiais, jog Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių.
S.Tamkevičius iš to laikotarpio prisiminė, kaip kalėjimo kameroje, pasidaręs iš razinų vyno, pats slapta aukojo Mišias. Altorių atstojo kalinio spintelė, kita vertus, pasak arkivyskupo, tai buvo šviesiausia jo gyvenimo akimirka.
Pranešėjas taip pat apgailestavo, kad nors šiuo metu tikintiesiems ir sudarytos visos sąlygos viešai atlikti religines apeigas, sekmadieniais dalyvauti šv.mišiose, tačiau tai nesustiprino mūsų tikėjimo. Todėl būtina pagyvinti kiekvieno tikinčiojo asmeninį ryšį su Jėzumi, atgaivinti didesnę pagarbą eucharistijai ir atkreipti tikinčiųjų dėmesį į bendruomeninio eucharistijos šventimo svarbą.
Evangelizacijos misija Lietuvoje

Dr. vyskupas Jonas Boruta savo pranešime papasakojo apie tai, kaip Lietuvoje seniau ir dabar rengiama evangelizacija, kokia ji bus ateityje.
Morkaus Evangelijos pateikiamas Jėzaus įpareigojimas savo mokiniams:“Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai”.
Mato Evangelijoje šis įpareigojimas kiek pakoreguotas: “Eikite ir padarykite savo mokiniais visų tautų žmones”.
Evangelizacija nuo krikščionybės ištakų buvo vadinama įvairiai: skelbti Gerąją Naujieną, kokį nors įvykį, mokyti, liudyti, patvirtinti, katekizuoti. Nelengvą raidą Jėzaus įpareigojimo skelbimas patyrė nuo Krikščioniškojo Žodžio skelbimo baltų gentims iki šių dienų, kai jis skelbiamas mūsų laikams priimtinais būdais.
Pranešimo autorius taikliai pamini, kad Bažnyčios misija Lietuvoje lėmė ne tik valstybingumo kūrimą bei kalbos puoselėjimą, bet ir tautų integraciją ribotame regione, Lietuvoje. Carinė Rusijai valstybingumą sugriovus, skatino tautinį sąjūdį.
Bet svarbiausia, kad suteikė “kiekvieno žmogaus gyvenimo ir mirties įprasminimą bei sielų išganymą, o to reikėjo ne tik praeitų kartų žmonėms, bet ir mums” (p.43).
Apibendrindamas Evangelijos skelbimo Lietuvoje kelią ir jos skelbimo pobūdį, dr. J.Boruta priėjo prie išvados, jog “savitos lietuviškos mokyklos per 600 metų taip ir nesame sukūrę” (p. 44).
Nuo 1387 m. krikšto iki XVI a. vidurio evangelizacija vyko paviršutiniškai. Išleidus Mažvydo ir Daukšos katekizmus, prasidėjo antrasis katekezės etapas.
Katekezę, kai Evangelijos šviesa patraukia, priverčia ne tik galvoti, bet ir mąstyti, krikščionių žengimą į naująją evangelizaciją paskatino Mažvydo ir Daukšos katekizmai. Apžvelgęs evangelizacijos Lietuvoje lūžius, pranešimo autorius, sakė, jog taip ir norėtų paraginti, kad testamentinius Jėzaus žodžius reikia priimti kaip gyvus ir bendrauti su jais kaip su Motina, Tėvu, Žmogumi, tuo pat metu suvokiant juos šiuolaikiškai.
Biblija versta iš originalo kalbų
Kunigas, teol. lic. Vaclovas Aliulis pristatė du prelato prof. Antano Rubšio verstus Senojo Testamento variantus. Ketvirtį amžiaus dėstęs biblinius mokslus, išvažinėjęs Biblijos kraštus, ištyrinėjęs jų paminklus, kone atmintinai mokėjęs Senąjį Testamentą hebrajiškai ir aramėjiškai, A.Rubšys versti jį pradėjo 1990 metais. Vertimas užtruko penkerius metus. Po talkininkų patikslinimų Senasis Testamentas buvo išleistas dar po trejų metų ir, be abejonės, pasižymi kalbos aiškumu bei tikslumu.
Naująjį Testamentą išvertė kun. Česlovas Kavaliauskas. Pirmą kartą visa Biblija – Šventasis Raštas lietuviškai buvo išleista 1735 m. Karaliaučiuje. Naujasis 1998 metais išleistas Šventojo Rašto leidimas yra istorinis tuo, kad pirmą kartą verstas iš originalo kalbų.
Vakarų Europos istorijos ašis – Kristus
Romualdas Kazlauskas (Klaipėdos universitetas) savo pranešime pažymėjo, kad trečiojo tūkstantmečio pradžia – itin dėkingas laikotarpis ramiai ir netendencingai apžvelgti dviejų tūkstantmečių krikščionybės istoriją. Juolab kad šiuo metu Lietuvoje teisinės ir politinės filosofijos darbai orientuoti “atsilikimui” įveikti, tuo pačiu metu nepelnytai užmirštant antikos ir viduramžių moderniąsias teorijas.
Pritariant pranešimo autoriui, galima pasvarstyti, ko vertos, tarkim, būtų kad ir šiuolaikinės filosofijos studijos be antikos korifėjų kūrinių.
Vokietijoje, kurioje religija, politika ir kultūra vystėsi ypatingai bei dominavo germanocentrinė Europos teorija, šiuo metu vis dažniau apeliuojama į senąjį romėniškąjį “bendravardiklį”, vadinamą “latinitas”.
Kita vertus, graži K.Jasperso mintis, teigianti, kad Vakarų pasaulio istorijos ašis – Kristus.
Anot R. Kazlausko, tuo metu, kai krikščionių pasaulis mokėsi savarankiškumo, laisvės ir atsakomybės pradų, Vakarų Europoje buvo atrasti, pritaikyti ir ištobulinti metodai, kurių neignoruojame ir šiandien.
Triluomė visuomenės sąranga
Vakarų krikščionija niekada nebuvo mirties šalčio sustingdytas vienybės monolitas ir buvo tarsi priešprieša archainiam sakralinės monarchijos principui, būdingam Rytų pasauliui, kuriame politika ir religija beviltiškai susipynusios. Tokį vystymąsi lėmė ir triluomė visuomenės sąranga. Luomas – žmonių grupė, kiek įmanoma, griežtai besilaikanti teisių ir priedermių kodekso.
Jeigu, pasak R. Kazlausko, ankstyvosios trinarės visuomenės struktūros buvo susiklosčiusios darbo pasidalijimo principu, viduramžiais krikščionijos luomai rėmėsi teisinės tvarkos principu.
Nors tokia trinarė schema buvo universali, ji seniai egzistavo ikikrikščioniškose visuomenėse ir buvo bandyta pritaikyti netgi pirmojo tūkstantmečio krikščionybėje. Dar Platonas savo veikale “Valstybė” būtent valstybės sąvoką siejo su trimis fundamentaliais luomais, atliekančiais savo funkcijas ir priedermes.
11 amžiuje susiformavo dvasininkų ir riterių luomai, 12-ajame prie jų prisidėjo liaudį valdantis, universitetuose ugdytas ir dabartiniu terminu vadintinas valdininkų luomas (iš savo rankų darbo gyvenantis luomas iš šio konteksto iškrito), o juos jungė žemėvalda. Būdami tiek vieningi viduje, tiek siekdami autonomijos ir gindami savo interesus, luomai ieškojo, buvo priversti ieškoti ir rado kompromisą.
Tai ir lėmė, kad Vakarų krikščionijos bendruomenė susiformavo į tris “provinciae” – provincijas, surikiuotas pagal “kūno”, “sielos” ir “dvasios” analogijas”.
Folkloristikos specifika
Kaip minėta, LKMA suvažiavime kiekvienos sekcijos pirmieji pranešimai pristatė jos mokslininkų grupės nagrinėjamas temas. Etnologijos ir folkloristikos sekcijoje pirmąjį pranešimą “Dievas ir pasaulis – kaip du amžini pradai: naratyvinė lietuvių patirtis” perskaitė Rita Repšienė, atstovaujanti Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui.
Pasak pranešėjos, jeigu krikščionybėje Dievo sužmoginamas įvyko per Kristų, ikikrikščioniškoje folkloristikoje įmanomi kitokie persikūnijimo variantai. Dievo įsikūnijimas suteikia jam galimybę bendrauti. Lietuvių religinėse pasakose Dievas apibūdinamas kaip gerasis senelis, kuris padeda neturtingiesiems, apdovanoja vargšus, nubaudžia gobšuolius. Stebuklinėse pasakose atsiranda magija, o turimus magiškus daiktus senelis duoda tiems, kurie jų nusipelno.
Jaunuolių dvasinis ugdymas
Pedagogikos sekcijoje prof. Vanda Aramavičiūtė savo pranešime nurodė, kad dvasingumo ugdymas yra svarbiausia šių laikų ugdymo kryptis.
Jos žodžiais, dvasingumą tyrinėti sudėtinga, nes įvairiopai apbūdinamas jo fenomenas. Dvasingumas – ypatingas asmens santykis su pasauliu, grindžiamas tik aukščiausiomis, arba idealiomis, dvasinėmis vertybėmis, nes tik per jų ryšį su pasauliu bręsta ir veikia žmogaus dvasinės galios.
Pirmiausia dvasingumas išryškėja žmogui bendraujant su gamta. Šis ryšys žmogų brandina ir daro labiau patikimesnį, kai jis bendrauja su su žmonėmis.
Santykis su žmonėmis – ypatinga dvasingumo raiškos sritis, nes tik tarp žmonių įmanomas abipusis dvasinis sąlytis. Jei tokie ryšiai sutrinka, gali prasidėti dvasinės krizės.
Pranešėja daugiausia kalbėjo apie vyresniųjų klasių mokinių santykius su tėvais, mokytojais, pačiais savimi, socialinėmis bendruomenėmis, gamta, juolab kad dvasingumo tokiems santykiams gana dažnai trūksta.
Asmenybės ir visuomenės dvasinė darna
Sociologijos sekciją pristatęs prof. habil. dr. Valdas Pruskus analizavo katalikybės socialinio vaidmens modernistinį supratimą lietuvių katalikų sociologų (A.Maceinos, S.Šalkauskio ir kt.) darbuose.
Profesoriaus žodžiais, tarpukariu Vakarų Europos intelektualai katalikai katalikybę traktavo kaip žmogaus veiklos kelrodį, gėrio ir tiesos šaltinį, galintį sustiprinti ne tik pavienių individų, bet ir tautų bei valstybių gyvenimą, suteikti jam didesnio patikimumo ir darnos.
Tuo pačiu metu jie suvokė, kad bolševizmas ir nacionalizmas katalikybės misiją bando sustabdyti ar bent su ja konkuruoti. Dėl to kalti ir katalikybės pasekėjai, nesuvokę, kad būtina atgaivinti tradicines katalikybės propagavimo formas.
Ne mažiau įdomūs, profesionalūs, aktualūs, originalūs buvo ir pranešimai ekologijos, komunikacijos ir informacijos, biologijos, architektūros ir dailės, sakralinės muzikos ir kitomis temomis.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra