Lietuvos istoriografijos paminklas – Adolfo Šapokos redaguota „Lietuvos istorija“

Autorius: Data: 2021-03-04 , 14:05 Spausdinti

Lietuvos istoriografijos paminklas – Adolfo Šapokos redaguota „Lietuvos istorija“

1936 m. A.Šapokos Lietuvos istorija. © Biržų krašto muziejus „Sėla“

Juozas Brazauskas, www.voruta.lt

2021 m. sukanka 115 metų nuo garsiojo lietuvių istoriko Adolfo Šapokos gimimo ir 60 metai nuo jo mirties. Šiemet sukanka 85 metai kai buvo išleista Adolfo Šapokos redaguota Lietuvos istorija – Lietuvos istoriografijos paminklas.

A. Šapoka gimė 1906 m. vasario 13 d. Grybelių kaime, Utenos rajone. Mokėsi Utenos progimnazijoje, vėliau Panevėžio vyrų gimnazijoje, kurią baigęs 1925 m. pradėjo istorijos studijas Lietuvos universitete. Studijas baigė 1929 m., vėliau stažavosi Prahos universitete. 1932 m. pradėjo dirbti dėstytoju Vytauto Didžiojo universitete, dalyvavo Lietuvos istorijos draugijos veikloje. Daug rašė straipsnių ir knygų. 1938 m. apgynė disertaciją Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos. Jam buvo suteiktas istorijos mokslų daktaro vardas.

1940 m. Istorijos fakultetą perkėlus į Vilnių, važinėjo skaityti paskaitų, bet tų pačių metų vasarą sovietų valdžia pašalino jį iš VDU. Šeimą išlaikė žmona, turėjusi Kaune dantų gydymo kabinetą. 1940–1941m. Vaclovo Biržiškos kvietimu dirbo „ Lietuviškos enciklopedijos“ redakcijoje. Nacių okupacijos metais, nuo 1941 m. rugpjūčio 1 d. iki uždarymo 1943 m. kovo mėn.  dirbo Vilniaus universitete Humanitarinių mokslų fakulteto docentu.

Artėjant antrajai sovietų okupacijai, 1944 m. liepos mėn. su šeima pasitraukė į Vokietiją. Čia dirbo pedagoginį darbą lietuvių gimnazijoje ir technikos mokykloje, rašė straipsnius, redagavo knygas, rūpinosi nauju „Lietuvos istorijos“ (1950 m.) leidimu.

1948 m. emigravo į Kanadą. Gyveno Monrealyje, dirbo vielų įmonėje, vėliau kailių dirbtuvėje. Nuo 1949 m. gyveno Toronte, 1949–196 m. redagavo katalikų savaitraštį „Tėviškės žiburiai“, buvo jo vyriausiasis redaktorius. Bendradarbiavo Bostone leidžiamoje „ Lietuvių enciklopedijoje“. A. Šapoka pasižymėjo ir kaip aktyvus visuomenininkas, buvo renkamas į Kanados lietuvių bendruomenės tarybą, pirmininkavo Kanados lietuvių katalikų federacijai, priklausė Lietuvių katalikų kultūros draugijai, buvo Ateitininkų federacijos tarybos narys.

Sunkios darbo sąlygos pakirto Adolfo Šapokos sveikatą, 1961 m. kovo 9 d. jis mirė kasdamas sniegą prie savo namų. Palaidotas Park Lawen kapinėse. Mirus jo dukrai Aldonai ir žmonai, A. Šapokos palaikai perkelti į Šv. Jono lietuvių kapines Anapilyje, Toronto mieste.

Prieš 85 metus, 1936 m., išleistas žymiausias A. Šapokos redaguotas veikalas „Lietuvos istorija”. Pats istorikas buvo knygos bendraautorius ir redaktorius, rašė kartu su keturiais garsiais istorikais: Zenonu Ivinskiu, Juozu Jakštu, Pauliumi Šležu ir Petru Klimu. Kolektyvinė monografija buvo pradėta rašyti užsakius Švietimo ministerijai. Ypač ja rūpinosi viceministras Kazimieras Masiliūnas (1902-1973), kilęs nuo Ramygalos.

Tai buvo pirmoji profesionaliai lietuvių istorikų parengta studija. 1936 m. ji išleista 17 050 egzempliorių tiražu, vėliau perleista dar keturis kartus: 1950 m. knyga išleista išeivijoje, o 1988, 1989 ir 1990 m. vėl Lietuvoje.  Knygos kalbą atidžiai taisė mokytojas, kalbininkas Leonas Kuodys, 1935 m. atsikėlęs į Kauną iš Panevėžio. Dirbo Kauno Aušros berniukų gimnazijoje, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą.  Šis faktas ko gero mažai žinomas. Sovietinės okupacijos metais knyga buvo draudžiama, skaitoma slaptai. Lietuvos jaunimas mokykloje buvo auklėjamas „Šapokos dvasia”: kurti savo gyvenimą ten, kur tu gimei. Šiandien ši knyga reikšminga Lietuvos istoriografijos klasika, visuomenėje yra populiari ir saugoma, skaitoma ko gero kiekvienoje išsilavinusioje šeimoje.

Rašant knygą  buvo turima omenyje du aspektus: Lietuvos visuomenės ir Lietuvos mokyklos poreikius. Abu juos suderinti buvo nelengva. Knygos  turinys buvo taikomas vidutiniam skaitytojui, o medžiagos paskirstymas taikomas mokyklos poreikiams. Tai buvo lietuviško patriotizmo ugdymo priemonė. Buvo manoma, kad mokytojui vadovaujant, nesunkiai juo galės pasinaudoti ir mokiniai. Ši knyga nebuvo mokyklinis vadovėlis. Jai daug ko trūko. Pirmiausia metodinių nurodymų: klausimų, užduočių, tinkamų iliustracijų, žemėlapių, pritaikytų mokinio supratimui.  Ši knyga šiandien sulauktų ir kritikos dėl koncepcijos. Kiekviena karta turi savo istorijos supratimą.

 Šiandien viešojoje erdvėje skamba nuomonės, jog A. Šapokos istorija paseno, yra nacionalistinė, antilenkiška, todėl kenkia tarptautiniams santykiams. Atsiranda kaltinimų knygai prorusiškumu ar net raginimai jaunimui išmesti ją iš savo senelių spintų… Teigiama, kad Lietuvos istoriją reikia perrašyti, atsisakyti tautinio atgimimo laikais sukurto didžiojo pasakojimo apie lietuvių tautos ir jos kančių istorijoje išskirtinumą…

 Kelių autorių darbas nesudarė vieningo ir darnaus veikalo. Tai pripažino ir pats knygos redaktorius A. Šapoka knygos pratarmėje. Autoriai buvo skirtingų mokyklų ir nevienodų pažiūrų. A. Šapokai teko tekstus suderinti, chronologiškai sujungti. Kodėl būtent jam?

A.Šapoka nuo 1921 metų mokėsi Panevėžio berniukų gimnazijoje ir ją baigė 1925 metais. Tai buvo garsi auklėtinių laida.  Kartu su A. Šapoka toje gimnazijoje mokėsi Paulius Šležas. Gimnaziją baigę, abu įstojo į Lietuvos universitetą Kaune.  Autorių kolektyvą rinko Švietimo ministerijos  viceministras K. Masiliūnas. Vadovauti autorių grupei buvo pavesta A. Šapokai dėl jo tyrinėjimų socialinės politikos ir kultūros srityse, ypač plėtojant prof. I. Lappo iškeltą mintį, jog nedera Liublino unijos (1569m.) laikyti lietuvių sukurtos valstybės laidotuvėmis.

A. Šapokos pasirinkimą lėmė ir tai, kad K. Masiliūnas buvo panevėžietis, baigęs Panevėžio mokytojų seminariją ir buvo didelis Julijono Lindės – Dobilo bendramintis, lankęs jo globojamą Meno kuopą.

 Pozityvizmas tuomet buvo pažangiausia kryptis filosofijoje ir istoriografijoje. Žinodamas, kad rašoma istorija turi tenkinti visuomenės ir mokyklos poreikius, A. Šapoka darbo tikslą taip nusakė: „ Lietuvos ir lietuvių tautos istorija turi parodyti senąją Lietuvos praeitį, turi išaiškinti, kaip susidarė dabartinės mūsų gyvenimo aplinkybės,  kaip atsirado visos dabar sprendžiamos problemos. Žodžiu, parodžiusi tautos praeities gyvenimo kelią, istorija turi padėti suprasti ir  dabartį”.

Istorijos kryptis – pilietinė, o praeities objektyviu aiškinimu, svarbiausių įvykių ir faktų išdėstymu, istorinių veikėjų apibūdinimais, siekiama  kelti gyventojų pilietinę sąmonę, tai yra tautinį susipratimą.

Lietuvos istoriją dažnai rašė kitataučiai, todėl dabar lietuvių istorikams teko iš naujo pervertinti visus tuos svetimšalių darbus ir parodyti tokią savo tautos praeitį, kokią ji tikrai yra buvusi. Nepriklausomybės metais tai buvo ypač aktualu.

A.Šapokos bendraautoriai, rašydami paskutinio 20 metų laikotarpio istoriją, atsisakė objektyvumo, visada reikalaujančio atskleisti prieštaringų faktų visumą. A. Šapokos istorijos didžioji ir pagrindinė dalis, apimanti laikotarpį nuo seniausių laikų iki 1917 metų, yra pozityvi ir vertinga kaip reikšmingas istoriografijos paminklas. Paskutiniai 20 metų vertintini tik kaip istorijos šaltinis tautinei ideologijai pažinti. Dėl to ir buvo ilgą laiką pasigendama A. Šapokos redaguotos istorijos, knyga sovietmečiu buvo draudžiamųjų sąraše.

A.Šapokos redaguotos „Lietuvos istorijos” įvadinėje dalyje rašoma, kad ši istorija yra Lietuvos ir lietuvių tautos istorija.  Tokios istorijos mes jau senokai neturime, integravę ją kartu su visuotine istorija. Kokios to pasekmės tegul sprendžia tautiečiai, iki šiol besiblaškantys tarp tautiškumo ir kosmopolitizmo.

2012 m. pasirodė autorių kolektyvo (Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis) parengta 280 psl. apimties publicistinė Lietuvos istorija. Knyga pretenduoja į alternatyvą Adolfo Šapokos Lietuvos istorijai. Tai pareiškė redaktorius Alfonso Eidintas įvadiname žodyje. Laikas parodys ar šis  siekis įkūnytas. Užsienio reikalų ministerijos užsakymu tekstas verčiamas į kitas kalbas, kad užsieniečiai, net valstybių diplomatai, galėtų pasiskaityti…

O Lietuvoje aplink knygą keistoka tyla. Pasak filosofo, buvusio politiko, Romualdo Ozolo, „knygoje  nieko, kas būtų verta išskirtinio dėmesio kaip visiškai naujas, mūsų viešojoje erdvėje dar neskambėjęs  tekstas, teiginys ar interpretacija”. Geras knygos bruožas – kiekvieną problemos ar laikotarpio pristatymas užbaigiamas trumpu ir aiškiu, į formuluotę pretenduojantis teiginys. Sakyčiau, esmės suvokimas.

 Tai ištisinė Lietuvos istorijos apžvalga, parašyta Lietuvos visuomenei. Parašyta su tam tikru poleminiu įkarščiu bandant  net kai ką įrodyti. Ar tai gerai, parodys ateitis, į kurią orientuota ši knyga.

Istorija Lietuva Naujienos ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra