Lietuvos istorinės nesėkmės

Autorius: Data: 2011-08-18, 11:42 Spausdinti

Stasys BARTULIS, Kazlų Rūda

Apibendrinant Liublino unijos reikšmę Lietuvai reikia pripažinti, jog po jos prasidėjo liūdniausias Lietuvos istorijoje laikotarpis, privedęs prie ponų savivalės, seimų tvarkos irimo ir galiausiai prie „Liberum veto“ teisės įsigalėjimo – vienas išdavikas paversdavo niekais viso seimo nutarimą dėl įmokų kariuomenės išlaikymui Respublikos laisvės gynimui.

Atkreipiant dėmesį į lenkų ponų savanaudišką charakterį, nenorą aukotis dėl savo krašto ir išdavikiškumą, nėra ko stebėtis, kad iš galingos jungtinės valstybės, kuri prie Žalgirio sutriuškino galingiausią ano meto Europoje Kryžiuočių ordino kariuomenę, liko išdalinta, išgrobstyta ir pasiliko vergauti 120 metų iki Pirmojo Pasaulinio karo pabaigos.

Lietuvos krikštas per Lenkijos kunigus buvo lietuviams nesėkmingiausias – pateko jie į lenkų kunigų įtaką, kurie pasinaudodami savo pirmenybe, nebaudžiami klastojo lietuvių asmens dokumentus, vertė lietuvius vartoti lenkų kalbą bažnytinėse apeigose, su panieka žiūrėjo į lietuvius baudžiauninkus kaip žemesnės kilmės žmones…

Taigi bendro egzistavimo 500 metų laikotarpiu daug lietuvių sulenkėjo, pamiršo savo tėvų kalbą… Tarp kitko, neturėjimas savo rašto, buvo viena iš neigiamų aplinkybių, vedančių prie sulenkėjimo. Dar viena žalinga aplinkybė buvo ta, kad bajorai po Liublino unijos (1569 m.) tuokdavosi su lenkėmis norėdami gauti privilegijas, kurių lenkai turėjo daugiau.

Lenkės per santuoką tapdamos Lietuvoje poniomis, atsiveždavo iš Lenkijos dvarą aptarnaujantį personalą ir dvare visi kalbėdavo tik lenkiškai. Lietuviai, iš laisvųjų valstiečių buvusių Didžiųjų Kunigaikščių laikais, liko padaryti baudžiauninkais dirbti dvaro žemes. Kadangi Lenkijoje, o vėliau ir Lietuvoje, baudžiava buvo viena iš sunkiausių Europoje, tai lietuviai baudžiauninkai liko padaryti skurdžiausiais kaimo žmonėmis ir labiausia ponų išnaudojamais. Visi tie baudžiavos įpročiai paimti iš Lenkijos ponų, tai privedė prie ilgalaikės Lietuvos kaimo valstiečių-baudžiauninkų kultūros vystymosi regresijos.

Nors baudžiavos dar negalima pavadinti vergija, bet kai kuriais atvejais ji buvo į vergiją panaši, nes baudžiauninkas neturėjo teisės pabėgti nuo žiauraus pono, o pabėgęs pas ,,geresnį“ galėjo būti sugrąžintas ir dar už pabėgimą baudžiamas nuplakant pagal pono savininko nuožiūrą. Baudžiauninkai faktiškai buvo ponų nuosavybė ir būdavo atvejų, kad ponas išmainydavo baudžiauninką į šunį, arklį arba parduodavo…

Praėjus 440 metų nuo žalingos Lietuvai Liublino unijos, turime pasekmes, tokias pat žalingas kaip pounijiniame laikotarpyje.

Tai, kad Lietuva ir toliau tebėra Lietuva kaip buvusi, mes turime būti dėkingi pirmiausia Dievo Apvaizdai ir mūsų krašto taikiems kovotojams (jų visų neįmanoma įvardyti), kurie savo pasiaukojimu ir kantriu darbu kėlė Tautos švietimą, sąmoningumą, politinę atsakomybę, drausmingumą, sąžiningumą, teisingumą ir visas kitas dorybes, kurios kartu sudarė tvirtus pamatus, ant kurių dabar remiasi mūsų valstybė.

Lenkų atstovo Valdemaro Tomaševskio išsišokimas Seime yra vienas iš eilinių lenkiško charakterio pasireiškimų, bet tai nereiškia, kad Tomaševskis turi teisę Seime ardyti nustatytą tvarką. Kad tai jam buvo leista – rodo mūsų Seimo vadovybės nesusiorientavimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 10 straipsnio pirmoji dalis skelbia: ,,Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius.“ Tai reiškia, jog Lietuvos lenkų mažumos reikalavimai per Tomaševskį „autonomijos“ yra antikonstituciniai priešvalstybiniai ir kokie nors išsišokimai reikalaujant „autonomijos“ iš lenkų mažumos pusės, turi būti traktuojami kaip Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Suvereniteto pažeidimai.

Ilgaamžė istorinė Lietuvos sostinė yra Vilniaus miestas, kuriame nuo senų amžių gyveno tik baltų kilmės žmonės, o D. L. K. Gediminas (1316–1341m) Vilnių padarė Lietuvos sostine.

Artimiausi lenkų giminės „mozūrai“ atsirado maždaug 350 km į pietvakarius nuo Vilniaus (dabartinės Ostralenkos ir Lomžos miestų vietovės sudarė ribą tarp Mozūrų ir Baltų giminių jotvingių).

Kaip aukščiau minėta, lenkai į Lietuvą pradėjo skverbtis po Liublino unijos, o tas priklausė nuo pavienių bajorų parsidavėliškumo ir giminystės ryšių su lenkų ponais.

Tas skverbimasis tapo labiau intensyvus XVIII a. gale; t. y. maždaug prieš 220 metų, kada iškilo Lietuvai grėsmė iš Rusijos, o patys Lietuvos bajorai, tarp kurių nebuvo vienybės, nebeįstengė apsiginti. Kariuomenė ir krašto gynyba Lietuvoje buvo atskirai nuo Lenkijos, taigi lenkai būdami toliau jautėsi saugiai ir lietuviams į pagalbą nėjo, o tik skverbėsi gauti dvarų Lietuvoje. Tai buvo Respublikos padalijimo ir ponų savivalės laikotarpis.

Lenkų kalba Lietuvoje įsivyravo per ilgą bendros valstybės laikotarpį, o tam pradžią davė Liublino unija, nors po jos dar ilgą laiką Lietuvos vidaus santvarka, net iki XVIII amžiaus galo, pasiliko skirtinga nuo Lenkijos.

Priežastys buvo įvairios:

– lenkų kalbos vartojimas bažnytinėse apeigose, prie ko vertė lenkų kunigai, atvykę dėl krikšto;

– lietuvių asmens dokumentų klastojamas krikšto metu sulenkinant pavardes ir rašant į bažnytines knygas lenkų kalba;

– Lietuvos bajorų susigiminiavimas su lenkų ponais ir vedybos su lenkėmis, dėl ko į Lietuvos dvarus privažiavo lenkiškai kalbantis aptarnaujantis ir dvaruose dirbantis personalas su šeimomis;

– savo gimtosios kalbos atsižadėjimas dėl geresnio ir geriau apmokamo darbo dvare, kur buvo kalbama lenkiškai,

– įvairių amatininkų atvykimas į Lietuvos miestus, prekybininkų, verslininkų kalbančių lenkiškai ir nenorinčių mokytis lietuviškai, nes save laikė aukštesnės kilmės pagal lenkišką charakterį ir įprotį,

– tai buvo Lietuvos kolonizacija, kaip anuo metu vyko visame pasaulyje, bet apie tai anuomet Lietuvoje niekas nepagalvojo ir negalėjo pagalvoti, nors lenkų kunigų, atvykusių dėl krikšto nenoras mokytis lietuviškai, vertimas vietinius Lietuvos gyventojus mokytis lenkiškai, akivaizdžiai rodo nesąžiningas lenkų kunigų intencijas bei neigiamą nusistatymą lietuvių atžvilgiu.

Lietuva kaip valstybė yra „vientisa ir nedalijama“ į kokias nors provincijas, nes tam nėra reikalo nei mažiausio pagrindo. Čia nėra kitų tautybių žmonių, gyvenusių nuo priešistorinių laikų, o visi kitų tautybių žmonės: rusai, gudai, vokiečiai, lenkai, žydai, čigonai, totoriai, karaimai ir kiti atvykėliai įvairiais laikais bei aplinkybėmis – sudaro tautines mažumas.

Negali būti lietuvių tautinė mažuma ir jos teisės Punsko-Seinų rajone lyginama su lenkų tautine mažuma Lietuvoje.

Šio rajono lietuviai nuo priešistorinių amžių gyvenantys toje pačioje vietoje liko klastos ir smurto būdu pavergti, kai lenkai į Baltų apgyvendintas sritis (jotvingių, lietuvių, p[rūsų) įsibrovė kaip atėjūnai per karus įvairiais istoriniais laikotarpiais – ypač po lenkų sulaužytos Suvalkų sutarties (derybose dalyvavo taip pat „Santarvės“ atstovai), pasirašytos tarp Lenkijos ir Lietuvos delegacijų 1920 m. spalio 7 d.

Pilsudskio iš anksto paruošta kariuomenė (dvi pėstininkų ir viena raitelių divizija – pavadintos lietuvių bei gudų divizijomis) generolo Želigovskio vadovaujamos, atseit sukilusio prieš centrinę Lenkijos vyriausybę ir Pilsudskio karinę vadovybę, spalio 9 d. užėmė Vilnių ir veržėsi toliau į Lietuvą, bet prie Širvintų ir Giedraičių liko Lietuvos savanorių sumuštos, kas išgelbėjo Lietuvos nepriklausomybę, bet Rytų Lietuvos rajonai liko lenkų vergijoje.

Pavergimas dar neduoda teisės į nuosavybę, taigi nuo amžių lietuviški vietovių pavadinimai pasilieka kaip buvę lietuviški ir lenkai neturi teisės jų sulenkinimui iškraipydami pirminę reikšmę, taigi lietuviški pavadinimai turi pasilikti pirminės reikšmės rašant lietuvių kalba, nes lenkų rašmenimis negalima jų teisingai užrašyti. Tai liečia Punsko–Seinų rajoną, užgrobtą klastos būdu – sulaužant Suvalkų sutartį.

Tuo tarpu Lietuvos lenkų mažumos gyvenamuose rajonuose (Vilniaus, Šalčininkų) pirminiai pavadinimai buvo nuo amžių lietuviški, o lenkams smurtu okupavus Vilnių ir aplinkinius rajonus 1920 m. ir pradėjus lenkinti vietovių pavadinimus prasidėjo nuolatinis vietinių gyventojų lietuvių teisių pažeidimas.

Tos pirminės teisės, kurias okupacinė lenkų valdžia akiplėšiškai pažeidinėjo, turi būti grąžintos į savo pirminę padėtį, o lenkų tautinė mažuma neturi teisės kelti sąmyšio, pažeisdama vietinių gyventojų lietuvių teises, kurios lenkų okupacijos metais (1920–1939) buvo akiplėšiškai pažeidinėjamos vykdant neteisėtą lenkinimo politiką.

Po Liublino unijos (1569) įvykdytos Lenkijos ponams verčiant ir nežiūrint Lietuvos bajorų ilgo ir atkaklaus priešinimosi – lenkai, pasinaudodami daugumos persvara, skverbėsi į Lietuvą visokiais būdais ir dėl jų akiplėšiškumo, o lietuvių nuolaidaus būdo, Lietuva pateko į nuolatinę lenkų prievartavimo politiką ir dėl susidariusių nepalankių tarptautinių santykių su kaimyninėmis valstybėmis, Respublika liko padalinta ir pavergta.

Tai įvyko dėl įvairių aplinkybių, bet daugiausia dėl Lenkijos ponų savivaliavimo…

Žvelgiant istoriškai, Lietuvos lenkų tautinė mažuma neturi jokio pagrindo tvirtinti tariamai esą „vietiniai“, tai yra „pirminiai“ Lietuvos gyventojai, kadangi palaipsnis jų atvykimas į Lietuvą, o ypač XVIII a. pab. ir vėliau, neduoda jiems teisės į tą garbę.

Tuo tarpu jeigu dėl savo lengvabūdiškumo, kvailumo, neišmanymo ar nežinojimo savo tautos garbingos istorijos kas nors per klaidą apsivilko „svetimą rūbą“, tai laisva valia svetimą nusimetęs gali apsivilkti savą, bet neturi teisės iškraipyti garbingos Lietuvos istorijos, kaip tai akiplėšiškai bando daryti Tomaševskis.

Niekas Lietuvoje nebuvo ir nėra persekiojamas dėl kitatautiškumo ar religinių įsitikinimų, išskyrus komunistinės rusų vergijos laikais (1940–1941; 1944–1990), kada žmonės buvo tremiami į gulagą, persekiojami ir kankinami KGB rūsiuose įtariant juos esant nepatenkintais tarybine valdžia bei santvarka.

Nereikėjo jokių įrodymų ar teismų – užteko vien įtarimo ir žmonės ešalonais, šimtais tūkstančių, buvo vežami į Sibirą ar tolimąją šiaurę sunkiausiems „katorginiams“ darbams, neribotam laikui, kur badavimo sąlygose buvo pasmerkti sunaikinimui.

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra