Lietuvos istorijos mokslas tebėra politikos tarnas

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Vilniaus  istorikai, norėdami patenkinti Lietuvos valdžios ambicijas ir sudaryti gerą įspūdį kaimyninėms valstybėms, nuslepia ir perrašo nemalonius lietuvių tautos istorijos faktus.

Mūsų šalies „firminis ženklas“ ir svarbi  tarptautinio įvaizdžio dalis yra Lietuvos vardo paminėjimo 1 000-mečio jubiliejus. Nors jis bus švenčiamas tik po dvejų metų, tam rengiamasi ir didžiulės lėšos skiriamos jau gerą dešimtmetį. Tačiau Lietuvos valdžia ir jos pamaloninti istorikai nutyli, kad  „Tūkstantmečio jubiliejus“, į kurį kartu su kitais užsienio svečiais bus kviečiami ir Vatikano pasiuntiniai, – tai bandymas „tautos švente“ paversti barbarišką mūsų pagoniškų protėvių nusikaltimą – lietuvių gentims Dievo žodžio taikiai skelbti atvykusio katalikų vienuolio Brunono Bonifaco žiaurų nužudymą 1009 metais.

„Lietuvos vardo 1000-metis įgytų visiškai kitokią prasmę, jeigu būtų prisimenamas pirmasis misionierius, žuvęs dėl Lietuvos krikšto, pagonių lietuvių sielų išganymo. Žinoma, tai neatitiktų oficialiosios, valstybinės „Tūkstantmečio jubiliejaus“ programos“, – sako jaunas istorikas Tomas Baranauskas, anksčiau argumentuotai įrodęs, kad tikslesnė karaliaus Mindaugo karūnavimo 1253 metais data – birželio 29-oji, o ne dabar oficialiai minima liepos 6-oji.
 
Lietuvos istorijos instituto darbuotojas, viduramžių istorijos tinklalapio administratorius Tomas Baranauskas su „Ūkininko patarėju“ kalbasi apie „dvaro istorikų“ klaną, susidariusį per 17 atkurtos Lietuvos Respublikos metų, dar nepastatytus, bet jau turistų aptarnavimo terminalu virstančius Valdovų rūmus ir Rusijos krikšto tūkstantmečio, 1988 metais pompastiškai paminėto tuometinėje ateistinėje Sovietų Sąjungoje, poveikį „Lietuvos vardo tūkstantmečio“ jubiliejui.
 
Kodėl Lietuvos politikai, istorikams beveik neprieštaraujant, valstybės atskaitos tašku pasirinko taikaus vienuolio misionieriaus, keliavusio į Rytus Dievo žodžio skelbti, nužudymą 1009 metais pietinių Lietuvos žemių pakraštyje? Užsienio istorikai dar bando nuplauti nuo mūsų tautos šią gėdą (daugelis viduramžių metraščių ir rankraščių ne senovės lietuvius, bet prūsus kaltina deginus vargšą vienuolį ant laužo, nukirtus jam ranką, po to – galvą ir įmetus ją į upę), o Lietuvos „valstybininkai“ ir akademikai žūtbūt stengiasi tą niekingą poelgį priskirti lietuviams…
Norėčiau patikslinti, jog, kalbant apie tūkstantmetį, turimas galvoje ne kažkoks valstybės raidos laikotarpis, bet pirmoji aiški geografinė užuomina apie Lietuvą. Taip jau paradoksaliai susiklostė, kad pats įvykis (1009 metais šventasis Brunonas, Rusios ir Lietuvos (Lituae) pasienyje „pagonių trenktas į galvą“, su aštuoniolika saviškių kovo 9 d. (kitais šaltiniais – vasario 14-ąją) nukeliavo į dangų, kaip rašo Kvedlinburgo analai – red. past.) mūsų amžininkams tampa nebesvarbus ir netgi beveik nežinomas. Tai vadinamosios  pozityvistinės istoriografijos įtaka: vien tik faktai, datos ir jokių jausmų, blaškančių  dėmesį  nuo pagrindinės temos.
 
Gal mūsų garbėtroškiškam elitui nedavė ramybės kaimynų tūkstantmečiai: Rusijos krikšto sukaktis  (paminėta 1988-aisiais) ir Lenkijos  valstybės įkūrimo jubiliejus, kuris  buvo švenčiamas 1966-aisiais?
Neabejotinai darė įtaką. Ir ne tik šitie atvejai. Pasaulyje įprasta švęsti „pirmojo paminėjimo“ datas. Ne tik valstybių, bet ir miestų. Pavyzdžiui, 1996-aisiais austrai šventė pirmosios jų šalies vardo (Ostarrichi) užuominos imperatoriaus Otono III raštuose tūkstantmetį.

Kodėl istorikai negalėjo įtikinti politikų, kad Lietuva pakentėtų dar 90 metų ir švęstų 2 000 metų sukaktį, kai romėnų istorikas Publijus Kornelijus Tacitas pirmą kartą paminėjo lietuvių protėvius – aisčius? Gal dėl to, kad tada paaiškėtų, jog estai ir šiuo požiūriu mums nušluostė nosį – pasaulio istorijoje jie žinomi gerokai anksčiau nei mes, nes aisčiai (aesti), kuriuos aprašė Tacitas –  iš tikrųjų visai ne lietuvių, bet estų protėviai?
Tiksliai nežinoma, kada Tacitas savo veikale „Germania“ aprašė aisčius. Spėjama, kad maždaug 98 metais. Mūsų karta šito paminėjimo 2 000-ųjų metinių jau nesulauktų. Be to, iš tiesų neaišku, kieno protėviai buvo aisčiai. Gal ir lietuvių, nors labiau tikėtina, kad prūsų. Dažnai ginčijamasi dėl sąvokos „aistis“ turinio. Tai nėra Lietuvos nuosavybė.

Aisčiai yra baltų sinonimas?
Baltų genčių būta įvairių. Latviai irgi yra baltai. Mūsų ir latvių ryšys su aisčiais – vienodas. O štai, pavyzdžiui, aukštaičiai – per amžius lietuviai. Lietuva – tai ne tik pavadinimas, bet ir savimonės tęstinumas iki šių dienų.

Kodėl Lietuva, besirengianti švęsti  beginklio vienuolio nukirsdinimo metines, visiškai pamiršo 1251 m. liepos 17-ąją, kai Romos popiežius Inocentas IV įkūrė Lietuvos vyskupiją ir suteikė mūsų šaliai karalystės statusą?
Toks abejingumas šiai datai – švelniai tariant, neapsižiūrėjimas. Tačiau 1251 m. liepos 17 dieną lyginčiau ne su 1009 m. vasario 14-ąja, o su dabar liepos 6 d. švenčiama Mindaugo karūnavimo (Valstybės) diena. Liepos 17-oji ir liepos 6-oji – du tos pačios lygties dėmenys. Mindaugo krikštas, karalystės paskelbimas ir Mindaugo karūnavimas. Tačiau didesnę istorinę vertę turi 1251 metų liepos 17-oji, nes tai tiksli, Vatikane saugomais dokumentais patvirtinta data. O jau septynioliktą kartą oficialiai minima Valstybės diena – tai tik vieno istoriko hipotezė, labai ginčytina spėlionė.

„Tūkstantmečio jubiliejaus“ proga Lietuva iš Europos Sąjungos institucijų išsiprašė, kad Vilniui būtų suteiktas Europos kultūros sostinės titulas. Bet jeigu didžiuojamės savo protėvių piktadarybe, tai galbūt Vilnių 2009-aisiais verčiau reikėtų vadinti Europos barbarų sostine?
Gal dabar mes nebe barbarai…  Tačiau sunku „Europos kultūros sostinės“ titulą kaip nors susieti su Lietuvos vardo tūkstantmečiu. Gal tik  tuo požiūriu, kad jubiliejinės iškilmės vyks Lietuvoje ir, suprantama, Vilniuje. Jokios istorinės logikos iš tos sąsajos nematau. 
 
Įprasta, kad  lietuviškuose „valstybinės reikšmės“ renginiuose dalyvauja užsienio svečiai ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai. Kaip jausis, kai bus pakviesti į „Lietuvos vardo tūkstantmečio“ minėjimo renginius, Šventojo Sosto pasiuntiniai ir Lietuvos kardinolas bei vyskupai, matydami lietuvius džiaugsmingai dainuojant, šokant mūsų proprotėvių gėdingo ir nusikalstamo poelgio garbei? 
Krikščionybės tradicijai būdingas stiprus tikėjimo kankinių kultas, garbinimas. Tokiu atveju Lietuvos vardo 1 000-metis įgyja visiškai kitą prasmę – prisimenamas pirmasis misionierius, žuvęs dėl Lietuvos krikšto, pagonių lietuvių sielų išganymo. Žinoma, tai neatitiktų oficialiosios, valstybinės „Tūkstantmečio jubiliejaus“ programos.

Ką manote apie tai, kad Lietuvos valdžia stengiasi Vilniaus katedrą (svarbiausią tautos maldų ir susikaupimo vietą)  paversti nereikšmingu šalia jos „Tūkstantmečio jubiliejui“ statomų butaforinių Valdovų rūmų priedėliu?
Kai rūmų stogas netrukus bus uždengtas, kritikuoti jų statybą jau beprasmiška. Galbūt simboliška, kad jie statomi būtent dabar, kai valstybės socialinė ir ekonominė būklė nelabai kokia. Juk Valdovų rūmai sugriuvo irgi Lietuvos nuosmukio laikais. Nežinia, kaip būsimosios kartos vertins šį, dabartinį, statinį – su pasigėrėjimu ar kandžiai. Sveikintina, kad kažkam dar rūpi Lietuvos istorija ir esama entuziastų, norinčių atkurti sunaikintus ar sunykusius jos puslapius. Tačiau paminklosaugos požiūriu kai kurie rūmų atstatymo darbai kelia abejonių. Pavyzdžiui, matyt, Lietuvos dailės muziejus (Valdovų rūmų atstatymo „štabas“ – red. past.) sugalvojo, kad visą rūmų kiemą reikia iškasti (pasirausiant netgi po išlikusiais tikraisiais Žemutinės pilies pamatais!) ir įrengti toje vietoje terminalą turistams aptarnauti – drabužines, vietą turistų srautams paskirstyti. Tai būtų ne atstatomų rūmų dalis, nors ir esanti jų teritorijoje, o tik patalpos, reikalingos Dailės muziejui. Tačiau tikrosios viduramžių pilies gyvavimo laikais tokios paskirties „menių“ (erdvių) rūmuose nebuvo ir niekas net nebūtų tokio dalyko įsivaizdavęs.
 
Lietuvos istorikai politikų pageidavimu sugalvojo jokių istorinių šaltinių nepatvirtintą karaliaus Mindaugo karūnavimo datą, ėmė skleisti teorijas, esą jeigu Lietuva kada nors vėl  panorėtų tapti karalyste, tai pretendentų į sostą reikėtų ieškoti Rusijoje. Norėdami padėti Lietuvos valdžiai atkurti gerus santykius su Kremliumi, pašlijusius po to , kai Lietuvos prezidentas nevyko į Maskvą švęsti sovietų pergalės prieš nacionalsocialistus 60-mečio, mūsų  istorijos mokslo šviesuliai ėmė raginti nebereikalauti iš Rusijos kompensacijų už sovietų okupacijos žalą. Netrukus gal pasiūlys 2040 metais  iškilmingai švęsti ir Lietuvos vardo paminėjimo rusiškuose metraščiuose tūkstantmetį… Ar tai nerodo, kad Lietuvos istoriografija tebėra politikos ir ideologijos tarnaitė, kaip ir sovietų laikais?   
Lietuvoje tikrai esama dvaro istorikų. Jie labiausiai vertina artimas pažintis su valdžios asmenimis ir dėl to pasiryžę prastumti įvairias idėjas. Nežinau, kam šauna į galvą tokie projektai, kaip Lietuvos vardo 1 000-mečio minėjimas. Galbūt tai politikų užsakymas, o gal kai kurių istorikų entuziazmas, kuriuo užsikrėtė politikai. Bet valdžios ir istorikų ryšių negalima paneigti.

„Ūkininko patarėjas“

www.bernardinai.lt

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra