Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Petras DUMBLIAUSKAS, Alytus
 
Taip pavadinta nauja Vlado Terlecko knyga. Jeigu man kas lieptų trimis žodžiais apibūdinti šią knygą, tai būtų: kritika, polemika, romantizmas.
 
Lietuvos istorijos brangintojas ir romantikas Vladas Terleckas – tarsi koks paskutinis muškietininkas – duria savo špagą į istorikų „realistų“ skruzdėlyną. Aišku, gal vertėjo Edvardui Gudavičiui su Alfredu Bumblausku priimti jo iššūkį ir susikauti teledvikovoje pokalbių ringe. Dvikovos taisykles: pistoletai, špagos ar bušido – galėjo suderinti patys dalyviai. Laida nuo to tikrai nebūtų nukentėjusi. Savo knygoje Vladas kritikuoja chrestomatinius garsių istorikų teiginius ir įžvalgas. Šio straipsnio ribose nėra galimybių visų jų pristatyti. Pastebėsiu tik tiek, kad kai kurie jų tikrai diskutuotini ir ginčytini. Vienas tokių – ikimindauginė Lietuvos valstybė. Jeigu tokios nebuvo, tai kaip paaiškinti tai, kad Lietuvos teritorijoje beveik nebuvo vikingų kolonijų (nedidelės buvo tik pajūryje), kai kaimyniniuose kraštuose vikingai savo klestėjimo laikotarpiu buvo labai gerai įsitaisę. Negi Lietuvos teritorija jų visiškai nedomino? Ko gera, vikingus baidė kažkas kita, ne lietuviškų pelkių uodai. Ar tik nebus vikingai susidūrę su jau tuo metu galinga lietuvių organizacija, kuri vėliau pagarsėjo žinomais užkariavimais. Net ir duoklių mokėjimai nepaneigia Lietuvos valstybės egzistavimo. Juk duokles mokanti Maskva buvo pernelyg kietas riešutėlis net ir galingiausiems lietuvių kunigaikščiams. Prisiminkim dėl ko atsikraustė vokiečių ordinai? Nes krikščionys negalėjo patys apsiginti nuo baltų puldinėjimų. Taigi jau ir tada baltai buvo pajėgūs, veikiausiai jų teritorijose jau buvo valstybinio pobūdžio dariniai.
 
Antras teiginys, kuris užkliūva V. Terleckui – tai Alvydo Nikžentaičio pagoniškos lietuvių kariuomenės sumenkinimas. Čia iš karto kyla daugybė klausimų. Jei lietuvių kariuomenė iš tikrųjų buvo prastai ginkluota, nemokėjo kautis raita, tai kaip paaiškinti tokius jos pasiekimus, pergales, užkariavimus. Vokiečių invazijos sustabdymas tikrai turėjo įtakos visam regionui. Kai kas gali vesti paraleles ir su Antruoju pasauliniu karu. Tačiau iš tikrųjų tik nedaugeliu aspektų galima gretinti šias dvi vokiečių invazijas. Rezultatas, žinoma, buvo panašus abiem atvejais. Tačiau skirtumai akivaizdūs. Pagoniška Lietuva atsilaikė tik savo valstybės resursais. Todėl vargu ar turėjo labai didelę kiekybinę persvarą. Praktiškai visi užkariavimai atlikti ikilenkišku periodu, tik Žalgirio pergalė jau buvo bendras dviejų valstybių indėlis.
 
O Rusija Antrojo pasaulinio karo metu atsilaikė dėl visiškai kitokių aplinkybių. Galima net teigti, kad iš esmės per Antrąjį pasaulinį karą Vokietija su savo negausiais ir nelygiaverčiais sąjungininkais kovėsi praktiškai prieš visą pasaulį. Todėl pagoniškos Lietuvos kariuomenės nuopelnai sustabdant vokiečių agresiją tikrai neginčijami.
 
Dabar dėl lietuvių karių ginkluotės ir arklio naudojimo. Pirmiausiai pasižiūrėkime su kokiais galingais priešais tekdavo kautis lietuvių kariuomenei: vokiečių riteriais ir totoriais. Ir vieni, ir kiti puikiai kovėsi raiti. Todėl visiškai naivu tvirtinti, kad lietuviai to nemokėjo. Net ir nenorėdami būtų išmokę – tiek galima pasakyti. Be to, lietuvių tautosakoje žirgas – vienas iš svarbesnių personažų. Aišku, riterių turnyrų prie kiekvieno piliakalnio nebuvo. Istorikai, neigiantys, kad Lietuvos kariuomenė mokėjo kautis raita, turėtų prisiminti, kas vaizduojama Lietuvos herbe. Gali dar palyginti su Mongolijos herbu.
 
Keletas pastabų dėl ginkluotės. Lazdomis ar prastais ginklais tokių priešininkų tikrai nenugalėsi. Galima teigti, kad lietuvių kariuomenė buvo viena geriausių to meto Europoje. Ir ordino kariuomenėje ginkluotė buvo netolygi, ginklanešių buvo prastesnė nei riterių. Skirtumų buvo ir tarp pačių riterių. Neabejotina, kad riteriai ir patys vartojo lietuviškus kardus, atitekusius kaip karo grobis.
 
O dėl kai kurių ginklų, kurių lietuvių kariuomenė nevartojo. Dėl arbaleto galima pasakyti tik tiek, kad ir Lietuvoje surasta apie 1 000 arbaletinių strėlių antgalių. Tik kas pasakys, kas jų prišaudė – vokiečiai ar lietuviai. Greičiausiai vokiečiai. Tačiau jei arbaleto lietuvių kariuomenė ir nevartojo – tai jos nesumenkina. Aišku, galima vadinti tai karo technologijų atsilikimu, bet Robin Hudas taip pat iš lanko šaudė.
 
V. Terleckas kritikuoja ir E. Gudavičiaus teiginį, kad Baltarusijos ir Ukrainos susidarymas – lietuvių skriauda rusų tautai. Tai jau teiginys „Kas būtų, jei …“ Dar galima ginčytis, ar tai skriauda, ar dovana. Čia reikėtų atsakyti į klausimą, kodėl Novgorodo gyventojai nenorėjo jungtis prie Maskvos. Ir kodėl ukrainiečiai stojo į SS legionus. Iš istorijos vadovėlių žinome, kad Ukrainos teritorija – tikras tautų ir senovės kultūrų katilas. Taip pat Kijevo valstybės kilmė – tikrai ne slaviška. Dalis Baltarusijos teritorijos buvo baltų kultūrų arealas, vėliau nukariautas slavų.
 
Knygos trūkumas, mano nuomone, yra tam tikri nutylėjimai. Pavyzdžiui, V. Terleckas labai gerai parodo okupacinių kariuomenių Lietuvai padarytus nuostolius pradedant XVII a. Tačiau jis neatskleidžia, kas sudarė sąlygas toms kariuomenėms čia savivaliauti. Todėl jo informacija tampa tik daline, pats jis tai vadina pusiau tiesa, arba pustiese. Vertėjo pasakyti, kad nuo XVII a. Lietuvos–Lenkijos valstybė turėjo labai didelių vidaus problemų. Nenorėta išlaikyti savos kariuomenės, todėl teko kęsti svetimų savivalę. Ne tik problemų turėta, bet ir daugybė strateginių klaidų daryta. Jonas Sobieskis buvo pagarsėjęs karvedys – bet jis sumušė vienintelį savo valstybės „draugą“ – Turkiją. O J. Sobieskis vadovavo tuo metu vis dar geriausiai Europoje kariuomenei. Skeptikai sakytų, kad tada Lietuvos–Lenkijos valstybė būtų sulaukusi krikščioniškos Europos nemalonės. Tačiau bendradarbiavimas su Turkija buvo vienas paskutinių kozirių.
 
Nesutinku su autoriaus mintimi, kad Lietuva buvo išskirtinė pasaulyje kančių ir nelaimių šalis. Iš tikrųjų ir kitos valstybės ir tautos patyrė ir nelaimių, ir karų. Tačiau skirtumas tas, kad Lietuvos–Lenkijos valstybė nesugebėjo mobilizuoti jėgų lemiamų įvykių akivaizdoje. XVIII a. reformos buvo jau pavėluotos, be to, nesugebėta jų įgyvendinti. Svarbiausia, kad nebuvo tinkamai pasipriešinta agresijai XVIII a. pabaigoje. Dar vienas mano pastebėjimas, kad būtent Lietuvos valstybė du kartus pakartojo šią klaidą. O Lenkija – tik vieną kartą. Antrojo pasaulinio karo metais Lenkija antrą kartą klaidų nebekartojo – pasipriešino garbingai net ir wehrmachtui. Todėl ji išsaugojo savo valstybę. O Lietuva du kartus nepasipriešino agresijai. Lemtingų įvykių akivaizdoje Lietuvos elitas priėmė pačius blogiausius sprendimus.
 
Be to, 1939 metais Antano Smetonos valdžia elgėsi labai neetiškai, nes neįspėjo piliečių apie gręsiantį smurtą, nors puikiai žinojo apie 1939 m. sovietų terorą užkariautose Lenkijos žemėse. Net ir nacistinės Vokietijos valdžia įspėjo savo valstybės piliečius apie artėjantį terorą, todėl kai kurie suspėjo pasitraukti.
 
Ši knyga kelia tam tikrų klausimų. Vienas iš jų būtų istorijos paskirties. Dabar, kai kuriasi nauja imperija – Europos Sąjunga, ar bus kam svarbi Lietuvos istorija. Gal tai jau nebemadinga, gal kai kurie momentai kažkam trukdo, neatitinka realios politikos.
 
Istorinės atminties Lietuvoje labai trūksta. Pavyzdžiui, turime muziejus pokario partizaniniam judėjimui ir tremčiai atminti. Tačiau dar nėra muziejaus, skirto 1941 metų sukilimui. Kad ir kaip prieštaringai vertinamas, šis sukilimas neabejotinai svarbiausias lietuvių, kaip pilietinės tautos susiformavimo momentas. Beje, Varšuvos sukilimas taip pat prieštaringai vertinamas, tačiau muziejus jo kovotojams atminti sukurtas valstybiniu mastu. Ką kalbėti apie atminimą Povilo Plechavičiaus karių, kurie, jau atsitraukus vokiečiams, lindo į apkasus bandydami lengvaisiais ginklais sulaikyti „išvaduotojus“. Turbūt ne visi žino, kad, be savisaugos karių, Lietuvoje dar buvo ir vadinamoji vietinė kaimų savisauga. Jie saugojo gyventojus nuo raudonųjų partizanų teroro. Svarbiausia – šie žmonės dirbo savo darbą be atlyginimo – ką apie tai girdėjo stribai, tunkantys iš nužudytų žmonių turto. Vien Baltarusijoje veikė 400 tūkst. raudonųjų partizanų, gerai ginkluotų, puikiai aprūpintų, turinčių net automobilius.
 
Vlado Terlecko knyga lengvai skaitoma, autorius nestokoja ir humoro. Iš esmės tai nėra istorija, bet straipsnių rinkinys, tik sudėtas chronologine tvarka. Turime istoriją pagal Adolfą Šapoką, pagal E. Gudavičių, pagal A. Bumblauską, o dabar ir pagal V. Terlecką. Beje, šią knygą aš pasidėsiu savo lentynoje greta minėtų knygų. Neabejotina, kad V. Terlecko iškelta Lietuvos istorijos falsifikavimo ir niekinimo problema egzistuoja. Viena iš priežasčių yra tai, kad toną istorijai duoda didžiųjų valstybių istoriografijos, kurios pagrįstos įvairiomis klastotėmis ir kitų tautų istorijų menkinimu, taip pateisinant savo agresiją ir užkariavimus. Laikoma, kad viskas, kas vyko Lietuvoje, ar Lietuvos–Lenkijos valstybėje, tai tiesiog vietinio pobūdžio istorija, jokios įtakos pasaulio istorijai neturėjusi. O iš tikrųjų buvo visai kitaip.
 
Voruta. – 2010, geg. 22, nr. 10 (700), p. 13.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra