Lietuvos ir Tverės santykių raida XIII a.–1377 m.

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Nuo XII a. aštuntojo dešimtmečio lietuvių kariaunos pradėjo puldinėti šiaurėje ir šiaurės rytuose esančias rusų kunigaikštystes. XIII a. karo žygiai rengiami periodiškai 1 – dažniausiai į turtingas Naugardo respublikos valdas.

Siekdami pasipelnyti kariai iš pirklių atimdavo prekes, plėšdavo cerkves ir vienuolynus, išsivarydavo darbinius gyvulius ir t.  t. Tuo laikotarpiu lietuvių kariaunos pasiekdavo rusų kunigaikštysčių žemes vakaruose Pskovą, pietuose – Lukus ir Toropecą, šiaurėje – iki Ilmečio ežero, šiaurės rytuose – Toržoką ir Bežicą. 1225 m. lietuvių kariaunos apiplėšė netoli Tverės esantį Toržoką 2, o 1248 m. (ar 1249 m.) grįždami iš žygio prie Protvos upės užpuolė Tverei priklausiusį Zubcevą 3. 1285 m. didžiulė lietuvių kariauna apiplėšė Olešnią, Tverės vyskupo valdą 4. Tik bendromis Tverės, Maskvos, Toržoko, Zubcevo jėgomis pasisekė lietuvius nugalėti. Mūšyje žuvo kunigaikštis Daumantas 5. 1285 m. patyrę pralaimėjimą lietuviai liovėsi puldinėję Tverės kunigaikštystę, nors po metų vėl užpuolė vieną Naugardo valdų: apiplėšė žemes prie Lovatės 6. Nuo XIII a. aštuntojo dešimmečio vidurio Tverės bei kitoms šiaurės rytuose esančioms rusų kunigaikštystėms lietuviškų pavojus atslūgo – Lietuvos valstybė pradėjo karą su Vokiečių (Teutonų) ordinu.

***

Tverės kunigaikštystė, beveik visą XIII a. nebuvo Lietuvos valdančiosios dinastijos interesų akiratyje, jai nebuvo skiriama tiek dėmesio, kiek turtingai Naugardo respublikai. Nors, antra vertus, Lietuva puikiai orientavosi Tverės vidaus reikaluose. Minėtas Daumanto vadovaujamas lietuvių žygis į Olešnią surengtas būtent 1282 m. kovą 7, kai Tverėje buvo tarsi tarpuvaldis: didysis kunigaikštis Sviatoslavas Jaroslavičius valdė maždaug 1285–1286 m. 8, todėl neaišku, kurį 1285 m. mėnesį valdžioje atsidūrė jaunasis tveriečių kunigaikštis Michailas Jaroslavičius. Taigi Tverei sunkiu metu lietuviai prieš ją surengė karo žygį. Žygis jiems nebuvo toks sėkmingas, kokio jie, matyt, dėl sudėtingos Tverės kunigaikštystės vidaus būklės galėjo tikėtis. O sudėtingą Tverės vidaus būklę liudija ir tai, kad lietuviams užpuolus jos vyskupo valdas, jų ginti stojo ne valdantysis kunigaikštis, o “bendros Tverės, Maskvos, Voloko, Novotoržoko, Zubcevo, Rževo jėgos”.

Beje, iš istorinių šaltinių aiškiai matyti, kad kilus nesutarimas tarp Tverės ir Naugardo, stiprėdavo pastarojo ryšiai su Maskva (9), o tuo tarpu galima Tverės sąjungininkė likdavo sparčiai stiprėjanti Lietuvos valstybė. Tiesa, tai aiškiai matyti šiandien, deja, anuometiniai valstybės veikėjai vargu ar galėjo taip tiksliai įspėti savo valstybių ateitį.

1285 m. Tverės kunigaikščiu tapo Michailas Jaroslavičius. Po kelerių metų Tverės vyskupu įšventinamas vienuolis Andrejus 10, įtakingo lietuvių kunigaikščio Girdenio Našlėniškio sūnus. Dar kūdikį Andrejų išvežė Daumantas (Timofiejus Pskoviškis) vieno žygių į Lietuvą metu keršydamas Mindaugo 11, kurį jis 1263 m. nužudė, sūnui, 1265 m. išvijusiam jį iš Tėvynės.

Tverės vyskupas Andrejus, remdamas savo kunigaikštį Michailą Jaroslavičių, 1308 m. ar 1309 m. įsivėlė į konfliktą su ką tik įšventintu rusų metropolitu Petru. Mat prieš tai didysis Vladimiro ir Tverės kunigaikštis metropolitu ketino įšventinti igumeną Herontijų (12). Pastangos buvo nesėkmingos. Tuomet vyskupas Andrejus apšmeižė metropolitą Petrą; vėliau tai buvo svarstoma Perejeslavlio susirinkime, kur pastarasis buvo išteisintas. Aišku, dėl šių įvykių ir, be abejo, reikalaujant kunigaikščiui Michailui Jaroslavičiui, 1315 m. Andrejus atsisakė vyskupijos (13).  V. Pašutos nuomone, toks vyskupo Andrejaus poelgis galėjo būti susijęs su Lietuvos valdančiosios dinastijos politika savo nelietuviams krikščionims įsteigti atskirą metropoliją (14). Žinoma, toks teiginys diskutuotinas jau vien dėl to, kad XIII a. pabaigoje – XIV a. pradžioje Lietuvos ir Tverės santykiai nebuvo tokie glaudūs, kad valdančiosios dinastijos derintų savo veiksmus. Antra vertus, pastaruoju metu lietuvių istoriografijoje pastebima, jog Daumantas, daugiau kaip 30 metų (iki 1299 m.) valdęs Pskovą, pskoviškių atmintyje išliko kaip ypač šviesi asmenybė. Dėl to lietuviai galėjo plėsti politinę įtaką Pskovui bei stiprinti palaimintojo Daumanto Timofiejaus kultą (15). Žinoma, kad vyskupas Andrejus buvo lietuvis. Gaila, jog tenka tik spėlioti, ar tai turėjo įtakos Tverės valdančiosios dinastijos simpatijoms Lietuvai. Neaišku, ar vyskupas Andrejus palaikė kokius nors ryšius su Lietuva, nors žinių apie jo lietuvišką kilmę išliko. Vadinasi, jo kilmė kažkuo domino tų laikų politikus ir intelektualus, jei tai rūpėjo užfiksuoti rašytiniuose šaltiniuose. Reikia pasakyti, kad tiek Daumanto Timofiejaus Pskoviškio, tiek vyskupo Andrejaus asmenybės XIV a. pirmaisiais dešimtmečiais kažkaip veikė Pskovo prolietuviškas ir Tverės antimaskvietiškas (taip pat ir antinaugardiškas), nuostatas. Lengviau nurodyti procesus, telkusius Lietuvą ir Tverės kunigaikštystę, nei įvardyti asmenis, kurie būtų galėję paskatinti, pvz., Tverės kunigaikščius ieškoti sąjungininko Lietuvoje. Vyskupas Andrejus? Kažkoks Olgerdas Vokietis, iš Vokiečių atvykęs į tarnybą pas Michailą Jaroslavičių? Šis vardas atitinka lietuvišką Algirdą (16). Tai galėjo būti ir koks nors lietuvis perbėgėlis į Vokiečių (Teutonų) ordiną. Taip pat neįtikinama. Galėjo būti tiesiog vokietis ar skandinavas. Nereikia pamiršti dviejų lietuvių kunigaikščių, atsidūrusių priešiškose grupuotėse, veiklos šiaurrytinėje Rusioje didžiųjų rusų kunigaikščių dinastijos įpėdiniams kovojant dėl Vladimiro sosto. Minėtas Dmitrijaus Aleksandrovičiaus žentas Daumantas Timofiejus Pskoviškis galėjo ir nebūti labai palankus Jaroslavo Jaroslavičiaus – jo sūnus yra čia minimas Michailas Jaroslavičius Tveriškis – palikuonims. Šis, stengdamasis varžyti didėjantį Pskovo savarankiškumą, mėgino (apie 1266–1267 m.) išvyti Daumantą iš miesto. 1269–1270 m. didysis kunigaikštis paskutinįsyk mėgino pašalinti Daumantą – Pskove pasodino lietuvį kunigaikštį Aigustą (17). Šis veikiausiai irgi buvo politinis bėglys iš Lietuvos. Tačiau minėtos Jaroslavo Jaroslavičiaus pastangos buvo nesėkmingos. Reikia pasakyti, kad tarp jo, o vėliau ir jo sūnaus šalininkų buvo ir daugiau kilmingų politinių tremtinių iš Lietuvos (18). Mums lieka tik spėlioti, kaip jie galėjo paveikti Lietuvos ir Tverės suartėjimą.

1318 m. nužudant didįjį kunigaikštį Michailą Jaroslavičių Ordoje, ten būta ir kažkokių lietuvių (19). H. Paškievičiaus nuomone, kad tai Gedimino pasiuntiniai pas totorių chaną, turėję apginti Tverės kunigaikštį (20). Tai liudytų, kad jau valdant Michailui Jaroslavičiui (1285–1318 m.) tarp Lietuvos ir Tverės mezgėsi glaudesni santykiai. 1318 m. Michailui Jaroslavičiui žuvus, o Rusios didžiuoju kunigaikščiu tapus Jurijui Danilovičiui Maskvėnui, Tverės politinė padėtis susilpnėjo. Tuo metu –1320 m.– Michailo sūnus Dmitrijus vedė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino dukterį. Kartu jis pažadėjo Jurijui Danilovičiui nesiekti didžiojo kunigaikščio sosto. Bet apie 1322 m. jis atgavo totorių chano jarlyką aukščiausiai valdžiai Rusioje (22). Kunigaikštis Jurijus Danilovičius Maskvėnas pabėgo į Pskovą.

Deja, miesto valdovas, lietuvių kunigaikštis Dovydas jo nepriėmė ir Jurijus buvo išrinktas  Naugardo kunigaikščiu (23). Nepraėjus nė metams, 1323 m., Gedimino kariauna, nors ne itin sėkmingai, puolė Naugardo valdas (24). Šį lietuvių žygį reikia vertinti kaip Gedimino paramą žentui Dmitrijui. Tai gana aiškiai rodo, kokia išimtį padarė Lietuvos didysis kunigaikštis , apskritai vengdavęs nesantaikos su šv. Sofijos valstybe (25). Beje, didesnės fizinės paramos jis negalėjo suteikti – Lietuvą slėgė sunkios kovos su kryžiuočiais. Gediminas stengėsi sudaryti su jais paliaubas, o su Romos popiežiumi vedė derybas dėl krikščionybės priėmimo.

Dmitrijus Michailovičius pralaimėjo, žuvo Ordoje. Maskva tapo vieninteliu rusų žemių vienytoju. Kyla klausimas, ar Lietuvos simpatijos Tverei buvo atsvara nepaliaujamam Maskvos stiprėjimui? Valdant Gediminui (1316–1341) Lietuvos valstybė šiaurės rytuose ribojasi jau su Tverės ir Maskvos kunigaikštystėmis, tačiau nedideli pasienio karai kildavo tik tarp Lietuvos ir Maskvos. Ne naujiena, jog vienas Gedimino užsienio politikos punktų – užkirsti kelią Maskvos įtakos plitimui. Bet tai nebuvo pagrindinis punktas, nes Maskva negrėsė Lietuvos interesams taip kaip kryžiuočiai. Vis dėlto Lietuva nepraleisdavo galimybės pagrasinti (nors ir švelniai) Maskvos kunigaikštystei. Be to , Gediminas vengė susidūrimų su totorių Orda, kurios parama gana išradingai naudojosi Maskvą valdę Danilovičiai (27).

Apibendrinant reikia pasakyti, jog Lietuvos ir Tverės suartėjimą neabejotinai skatino Maskvos stiprėjimas.

Reikia pritarti lietuvių istoriografijos teiginiui, kad būtent Tverės kunigaikščiai ieškojo Lietuvoje paramos prieš Maskvą. Tai patvirtina ir XIV a. trečiajį dešimtmetį Michailo Jaroslavičiaus sūnaus kunigaikščio Aleksandro Michailovičiaus vykdoma politika. Ivano Kalitos išvytas iš Tverės jis kreipėsi paramos Lietuvoje ir 1331–1339 m. tapo Pskovo kunigaikščiu „iš lietuvių malonės“ (28). Šie ryšiai su valdančiąja lietuvių kunigaikščių dinastija laikomi pagrindine jo žūties Totoriuose priežastimi (29). Kartu tai buvo ir Tverės kunigaikščių skilimo į promaskvietiškas ir prolietuviškas grupuotes priežastis. Žuvus Aleksandrui Michailovičiui Tverę valdė kunigaikščiai Konstantinas ir Vasilijus Michailovičiai. Jie jau pripažino Maskvos viršenybę. Bet jai priešinosi Aleksandro sūnūs – jie siekė susigrąžinti Tverės sostą ir didžiojo kunigaikščio titulą. Dėl to jų ryšiai su Lietuva stiprėjo: 1350 m. Julijona Aleksandrovna ištekinama už Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo. Nenorime gilintis į gana sudėtingus Lietuvos – Maskvos – Tverės santykius po 1350 m., kai Michailas Aleksandrovičius, tapęs Tverės kunigaikščiu, pradėjo karą su Maskva dėl didžiojo kunigaikščio sosto. Dėl to paaštrėjo Lietuvos ir Maskvos santykiai, o silpnėjanti Orda jau negalėjo kaip visados paremti Maskvos kunigaikščio Dmitrijaus Ivanovičiaus. 1363 m. Algirdas sumušė totorius prie Mėlynųjų vandenų, Podolėje. Tuo pat metu Maskva sugebėjo išvaryti Tverės kunigaikštį Michailą Aleksandrovičių, kuris ieškodamas paramos ne kartą bėgo į Vilnių (30). Ją gavo. 1368 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas ir Michailas Aleksandrovičius su didžiule kariuomene puolė Maskvos kunigaištystę. Panašias karines demonstracijas prieš Maskvą lietuviai kartu su Michailu Aleksandrovičium surengė 1370 ir 1372 m. Tačiau šių karo žygių rezultatai buvo menki. Lietuvai nepasisekė sustabdyti tolesnio Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės stiprėjimo. Michailas Aleksandrovičius Tveriškis, nors ir tapo didžiuoju Vladimiro kunigaikščiu, vis vien Maskvos neužvaldė ir 1375 m. pripažino Dmitrijaus Ivanovičiaus viršenybę. Prie Lietuvos ir Tverės sąjungos žlugimo prisidėjo visos Rusios metropolitas. Ideologiškai ši sąjunga su pagoniškają Lietuva buvo vertinama kaip tikėjimo išdavimas, o Dmitrijus Ivanovičius tapo tvirtu krikščionybės gynėju.

* * *

Taigi nuo XIII a. vidurio iki XIV a. antrosios pusės Lietuvos ir Tverės santykių dinamiką galima apibūdinti taip: nuo atsitiktinių, priešiškų iki glaudžių dinastinių ryšių prieš Maskvos valstybę. Pažymėtina, kad lietuvių kilmės Tverės vyskupo Andrejaus veikla, jo sunkokai apibūdinami ryšiai su Daumantu Timofiejumi Pskoviškiu Michailo Jaroslavičiaus valdymo laikais sutapo su gerų Lietuvos ir Tverės santykių pradžia. Nuo XIV a. pirmojo ketvirčio Lietuva savo šiaurrytiniame pasienyje sąjungininke pasirinko Tverės kunigaikštystę. Abiejų kraštų valdančiųjų dinastijų sąjunga buvo nukreipta tik prieš Maskvą. Ryšiai su Tverės dinastija valdant Gediminui tapo Lietuvos užsienio politikos strategija. Be to, aišku, kad rusų kunigaikštysčių tarpusavio kova Lietuvai buvo naudinga, nes tuo atveju nekilo grėsmė jos rytų politikai: nebuvo jėgų, kurios sutrukdytų Lietuvai plėsti savo valdas užvaldant rusų kunigaikštysčių žemes. Pagaliau Lietuvai tai buvo galimybė susitelkti kovai valstybės vakaruose su kryžiuočiais.

Šaltiniai:
 
1. Pašuta V. Lietuvos valstybės susidarymas. Vilnius, 1971. P. 265–266; Dubonis A. Du šimtai pskoviečių Saulės mūšyje (1236). Lituanistica, 1, 1990. P. 13–14.
2 Novgorodskaja pervaja letopis staršego ir mladšego izvodov (toliau –NPL). Moskva–Leningrad, 1950. S. 64.
3. Tverskoj sbornik, Polnoje sobranije ruskich letopisej (toliau –PSRL). 15. Moskva, 1965. Stb. 395.
4. Lavrentijevskaja letopis. PSRL, 1, Sankt Peterburg, 1846. S. 207.
5. Minimas ne Daumantas Timofiejus Pskoviškis (mirė 1299 m.). Kai kurių lietuvių istorikų nuomone, prie Olešnios žuvęs Daumantas buvęs netgi Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Žr. Nikžentaitis A. Nuo Daumanto iki Gedimino: ikikrikščioniškos Lietuvos visuomenės bruožai. Klaipėda, 1996. P. 11; Apie palaimintąjį Daumantą Timofiejų: Rowell S. C. Between Lithuania and Rus’:Dovmont – Timofey of Pskov, his Life and Cult. Oxford slavonic papers, 1992, New series 25. P. 1–33; Dubonis A. Daumantas: nuodėmė ir šventas gyvenimas. Naujasis židinys – Aidai, 1994, 5. P. 50–58.
6. NPL. S. 326; Paszkiewicz H. Regesta Lithuaniae:ab origine ugue ad Magni Dacatus cum regno Poloniae unionem. T. 1: tempora usque ad annum 1315 complectens. Varsoviae, 1930. P. 132 (Nr. 645).
7. Paszkiewicz H. Regesta…P. 130 (Nr. 635).
8. Borzakovskij V. S. Istorija Tverskogo kniažestva. Tver, 1994. S. 91.
9. Tai išryškėja valdant Michailui Jaroslavičiui. – Žr., Paszkiewicz H. Jagiellonowie a Moskwa, 1. Warszawa, 1933. S.294.
10. Maždaug 1290 m.– Žr., Borzakovskij V. S. Op. cit. 208; Pašuta V. Op. cit. P. 286.
11. Dubonis A. Daumantas… P. 54.
12. Borzakovskij V. S. S. 247.
13. Ten pat. P. 209; Petras metropolitu tapo prieš didžiojo kunigaikščio Michailo Jaroslavičiaus valią. – Žr., Paszkiewicz H. Jagiellonowie… S. 294–295.
14. Pašuta V. Op. cit. P. 292.
15. Rowell S. C. Between Lithuania and Rus’… P. 25–26.
16. Borzakovskij V. S. S. 226–227.
17. NPL. S. 89.
18. Pastebėta, kad šiaurrytinė Rusia XIII a. 6–ajame dešimtmetyje kai kuriems lietuviams tapo politiniu prieglobsčiu. Žr., Nikžentaitis A. Op. cit. P. 91.
19. Nikonovskaja – Patriarša letopis. PSRL, 10, CPb., 1885, s. 184. Žinia patikima. –Žr., Kučkin V. A. Poviesti o Michailie Tverskom. Moskva, 1974. S. 149.
20. Paszkiewicz J. Jagiellonowie… S. 334.
21. Tverskoj sbornik… Stb. 414.
22. NPL. S. 338–339.
23. NPL. S. 338: „kniaz Jurji ubeža v Pleskov… a v Pleskove biaše togdy litovskij kniaz Davydko; I otole prizvaša I novgorodci k sobe“.
24. NPL. S. 339, Atrodo, kad puldinėjama buvo ir Lovatė. –Žr., ten pat 32 pastaba (pagal NPL Tolstojaus nuorašą).
25. Paszkiewicz H. Jagiellonowie… S. 342–345, 347.
26. Ten pat. S. 338.
27. Paskiewicz H. Jagiellonowie… S. 338–(Gediminas turbūt vengė veltis į Maskvos ir Tverės konfliktą, nes galėjo kilti karas su totoriais).
28. NPL. S. 343.
29. Remdamasis A. Presniakovu H. Paškievičius sutinka, kad Aleksandras Michailovičius Ordoje žuvo dėl glaudžių ryšių su Lietuva.–Žr., Paszkiewicz H. Jagiellonowie… S. 350.
30. Paszkiewicz H. Jagiellonowie… S. 412, 420, 425.
31. Ten pat, S. 417.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra