Lietuvos ir Lenkijos parlamentarų asamblėja Vilniuje (Ž. Povilionio kalba)

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Gegužės 8-10 d. Vilniuje surengta Lietuvos Respublikos Seimo ir Lenkijos Respublikos Seimo ir Senato narių asamblėjos XIX-oji sesija „Penkiolika Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties metų. Kas toliau?“
Dvi dienas parlamentarai svarstė penkiolikos metų nueitą kelią, tautinių mažumų Lietuvoje ir Lenkijoje problemas, kultūros paveldo išsaugojimo, švietimo, kalbos, ir kitus dalykus.
Diskusijos vyko labai korektiškai, ir vienos ir kitos pusės turėjo svarių argumentų, ir pirmą kartą per 15 metų nebuvo priimta bendra rezoliucija.
Spausdiname kai kuriuos pasisakymus.
LR URM Sekretoriaus Žygimanto Pavilionio pasisakymas Lietuvos Seimo ir Lenkijos Seimo ir Senato narių Asamblėjos posėdyje, skirtame Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties penkioliktosioms metinėms
Vilnius, 2009 05 09
Džiaugiuosi, galėdamas Užsienio reikalų ministro ir savo, kaip Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo nacionalinio koordinatoriaus, vardu pasveikinti visus susirinkusiuosius į šį posėdį, skirtą Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties pasirašymo jubiliejui. Žiūrint iš dabarties perspektyvos, per tuos 15 metų nuėjome tikrai įspūdingą kelią, tapome ES ir NATO nariais, sukūrėme abiejų šalių strateginę partnerystę, kartu išsprendėme nemažai dvišalių, regioninių, net Europinių klausimų. Tačiau tokio jubiliejaus proga ir tuo pačiu prisimenant istorinę abiejų šalių draugystę bei naujas mūsų laukiančias sukaktis – Liublino unijos 440-metį, Žalgirio mūšio 600-metį – nori nenori susimąstai apie ateitį. Todėl leiskite man šiandien pabandyti nubrėžti naują 15 metų Lietuvos ir Lenkijos strateginės partnerystės perspektyvą, kartu glaustai įvertinant nueitą 15 metų kelią.
Pirmas uždavinysišlaikyti Lietuvos ir Lenkijos strateginę partnerystę. Neseniai spaudoje buvo gyvai diskutuojama ar tarp mūsų šalių strateginiai santykiai vis dar egzistuoja, ar tai nėra tik ne visuomet sutampančių interesų derinimas su kaimynine šalimi. Kai kas dar kelia klausimą, kuo skiriasi strateginė partnerystė nuo paprasto interesų derinimo. Atsakyčiau, kad strateginės partnerystės rėmuose abi šalys siekia ilgalaikių tikslų, kurie ne visą laiką atitinka trumpalaikius interesus, pvz., mūsų bendros kovos už energetinę nepriklausomybę juk nėra lengvos, ypač atsižvelgiant į trumpalaikę naudą ar kainą, kurią sumokame, tačiau mes juk žinome, kad energetinis saugumas kainuoja ir kad ilgalaikė nauda išryškės gal net po gero dešimtmečio. Beje, Lenkijos investicija į Mažeikių naftą priskirčiau prie tokių strateginių sprendimų. Lietuvos ir Lenkijos rytų ar saugumo politikas taip pat būtų sunku suprasti, jeigu nesivadovauti strategine vizija ir atsižvelgti tik į pragmatinius šios dienos interesus. Galų gale, pažvelgus į šimtametę praeitį gauname atsakymą: kai tik mes būdavome kartu, visame regione nuo Baltijos iki Juodosios jūros būdavo ramu, mūsų žmonės džiaugdavosi laisve ir kurdavo savo gerovę; kai tik susipykdavome, iškeldavome save nacionalines ambicijas virš vienas kito, nesugebėdavome pamatyti platesnio horizonto, mūsų žmonės kentėdavo nuo išorės priešų, o laisvė ir gerovė žlugdavo. Kad ir kas vadovautų Lietuvai ir Lenkijai po 15 metų, tikiu, kad mūsų ateities vadovams užteks išminties daugiau nekartoti lemtingų klaidų, kurias padarė tiek lietuviai, tiek lenkai XX amžiaus pradžioje. Tikiu, kad sugebėsime į vienas kitą žvelgti per daugiau nei šešių šimtų metų išminties prizmę, nesureikšminti detalių, matyti platų horizontą ir būtent jo kontekste kartu kurti būsimus mūsų abiejų tautų šimtmečius. Neatradę savyje stiprybės bei išminties būti strateginiais partneriais vienas iš mūsų, o gal net dalis mūsų regiono, gali būti palikta trečiosios šalies privilegijuotoje kaimynystėje, o šitą vaizdą 20 amžiuje mes jau matėme. Mes negalime sau leisti tokios prabangos. Tai tikrai per brangiai kainuoja.
Antras, išvestinis, uždavinys – per 15 metų užbaigti Europos kūrimą Rytuose. Manau, kol kas niekas neabejoja, kad Lietuva ir Lenkija pastaraisiais metais buvo vienas svarbiausių ES ir NATO atsivėrimo į Rytus variklių. Prieš kelias dienas bendromis pastangomis patvirtinta ES Rytų partnerystės doktrina suteikė Ukrainai, Moldovai, Baltarusijai, Kaukazo šalims tuos pačius ir net geresnius instrumentus, kuriuos prieš 10 metų gavo Lietuva ir Lenkija. Esu asmeniškai tvirtai įsitikinęs, kad šių instrumentų pagalba mes sugebėsime išplėsti ES į tokias mums visapusiškai svarbias šalis, kaip Ukraina. Šiuo metu mums, lietuviams ir lenkams, svarbiausia tai, kad turime ypatingai svarbų veiklos barą dar bent dešimčiai metų – mūsų patirtis transformuojant savo visuomenes šiuo metu yra neįkainojama Kijeve, Kišiniove, Tbilisyje ir kitur; tačiau svarbiausia mums išmokti veikti kartu, sutelkti geriausias savo pajėgas Briuselyje, Varšuvoje ir Vilniuje, Rytų Partnerystės šalių sostinėse ir pasiekti konkretų rezultatą – kad mūsų vaikai ir anūkai galėtų lygiai taip pat laisvai ir nevaržomai po 15 metų nuvykti į Minską ar Kijevą, Lvovą ir Gardiną, kaip šiuo metu mes vienas pas kitą vykstame. Ta patį galiu pasakyti ir apie NATO. Kalbama, kad šį kartą ES plėtra galbūt eis pirmiau NATO plėtros. Aš asmeniškai manau, kad NATO garantuojamas saugumas ir stabilumas su aštriais šaltojo karo recidyvais susiduriančioms mums draugiškoms šalims Rytuose ypač dabar kaip niekada joms svarbus, todėl turime, kaip ir iki šiol, dėti pastangas, tiesiant dažnai vingiuotus mūsų Rytinių draugų euroatlantinės integracijos kelius, spartinant tiek politinį suartėjimą, tiek praktinį jų sąveikumą su Aljansu. Kuri integracija – ES ar NATO – beįvyktų pirma, aišku, kad jos papildys ir seks viena kitą. Uždavinys šiems metams ES rėmuose: metų pabaigoje pasirašoma Asociacijos sutartis su Ukraina bei tokių sutarčių iniciavimas su Moldova ir Gruzija, taip pat vizų režimo palengvinimas Baltarusijai bei Kaliningrado gyventojams, čia turime padirbėti kartu. Kalbant specifiškai apie svarbiausią šalį Rytuose – Ukraina, noriu paprašyti Lietuvos ir Lenkijos parlamentarų aktyviai prisidėti skatinant Ukrainos suartėjimą su Europa, stiprinant bendradarbiavimą su šios šalies parlamentarais trišalės Asamblėjos rėmuose.
Trečiasis uždavinys – sujungti transporto bei energetikos infrastruktūrą bei užtikrinti abiejų šalių energetinį saugumą bei nepriklausomybę. Šioje srityje darbuojamės jau gerą dešimtmetį, bandome panaikinti abiejų šalių izoliaciją, dirbtinai sukurtą dar nuo paskutinio Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 18 amžiuje. Be abejonės, darbas nėra lengvas, tačiau manau, kad per artimiausią dešimtmetį mes jį galime užbaigti. Transporto projektų įgyvendinimui sudėti geri pagrindai, mes puikiai žinome savo grafikus: Via Baltika turi būti užbaigta iki 2015 metų; žinoma, mes labai norėtume, kad Lenkijos pusė paspartintų kelio statybą, nes pastaruoju metu vėl jaučiame neigiamą nesibaigiančių aplinkosauginių debatų poveikį šiam projektui; Railbaltica – taip pat iki 2015 metų abi pusės turi stengtis laiku vykdyti numatytus darbus, čia turėčiau priekaištų ir Lietuvos pusei. Daromi ryžtingi žingsniai jungiant mūsų šalių elektros energijos sistemas: prieš kelis metus iš mirties taško pajudėjo Elektros tiltas, tikimės, kad per šiuos bus baigtas investicinis projektas ir jau kitais metais prasidės konkretūs statybos darbai. Nauja atominė elektrinė Lietuvoje iki 2018 m. ir bendradarbiavimas su Lenkija yra strategiškai neatsiejami, kadangi visos trys Baltijos šalys su Lenkijos pagalba siekia įsijungti į Vakarų Europos elektros sistemą (UCTE). Naftos srityje didžiuojamės didžiausia Lenkijos investicija užsienyje, t. y. „Mažeikių naftoje“, kaip minėjau, tai strateginės Lietuvos-Lenkijos energetinės partnerystės pavyzdys, kuris labai konkrečiai prisideda prie abiejų šalių energetinės nepriklausomybės. Džiaugiuosi, kad ir ilgai brandintas Sarmatijos projektas, užtikrinantis alternatyvų naftos tiekimą, gali netrukus rimtai pajudėti. Kol kas nepajudinti lieka svarbūs iššūkiai dujų sektoriuje: Lietuva privalo demonopolizuoti rinką bei sujungti savo dujų tinklus su Lenkija, artimiausiu metu turime surengti šiuo klausimu atskirą abiejų šalių ekspertų susitikimą. Mus domino ir domina galimybės per Lenkiją prisijungti prie Danijos ir Norvegijos tinklų. Lietuva dar neišnagrinėjo visų suskystintų dujų tiekimo alternatyvų, kur Lenkija yra akivaizdžiai labiau pažengusi. Taip pat abiems šalims dar daug reikės nuveikti kuriant alternatyvią arba žaliąją energetiką. Tam, kad visus šiuos tikslus pasiektume, reikės ir toliau aktyviai veikti ES ir NATO viduje, siekiant sukurti ne tik ES, bet ir visos transatlantinės šeimos bendrą energetinę politiką.
Ketvirtas uždavinys: turime panaikinti likusias kliūtis ir užbaigti mūsų valstybių integraciją į ES bei išsikovoti Europos Sąjungoje stiprias pozicijas. Mūsų balsas ES turi būti labai aiškiai girdimas. Nei lietuviai, nei lenkai nenori būti ES antrarūšiais nariais, tačiau tokie dar vis esame dėl savo atsilikimo, pvz., iki šiol nesame ES Ekonominės ir pinigų sąjungos nariai, t. y. dar neįsivedėme Euro, o aš manau, kad mūsų Finansų ministrai turėtų ne tik intensyviai siekti šio tikslo, bet ir derinti savo veiksmus šioje srityje. Mūsų šalių darbo jėgą ir paslaugas atskirose ES šalyse dar vis bandoma diskriminuoti, dėl to turime kovoti kartu. Mūsų protus dar vis medžioja kitos ES šalys, nes nesame sukūrę pakankamos infrastruktūros inovacijoms mūsų pačių šalyse – tai verčia mus kooperuotis. Mūsų šalių kaip ir kitų naujųjų šalių piliečiams ne visada pavyksta užimti svarbius postus Briuselyje – todėl turime remti vienas kitą ne tik žodžiais, bet ir darbais. Į mūsų balsą užsienio politikoje, kartais net labai svarbiais klausimais, dar ne visada įsiklausoma, arba nenorima įsiklausyti, todėl turime dažniau kalbėti vienu balsu, kaip per pastaruosius penkis metus iš esmės pavyko Rytų politikos ar energetikos klausimais. Iš mūsų požiūrio į istoriją ar Rytų politiką kartais šaipomasi, nes kitos ES valstybės Vakaruose tiesiog nieko nežino apie komunizmo nusikaltimus. Tai mus skatina imtis aktyvesnės bendros veiklos siekiant pasmerkti bet kokias totalitarizmo atmainas Europoje, tai aktualu šiais metais, minint Molotovo-Ribentropo pakto septyniasdešimtmetį, kartu įamžinant ir Katynės aukų atminimą, įsk. Lietuvoje. Tai tik keli pavyzdžiai bendro galimo veikimo ES, siekiant sumažinti atotrūkį tarp vadinamųjų „senųjų“ ir „naujųjų“ šalių. Esu įsitikinęs, kad Lietuvos ir Lenkijos stiprybė ES viduje slypi mūsų strateginėje partnerystėje ir gebėjime suburti aplink save visą Vidurio Europos, Baltijos bei Šiaurės šalių regioną (ateityje – ir dalį Rytų Europos regiono), o ne aklais bandymais prisitaikyti prie kelių didžiųjų ES senbuvių. Be abejonės, turime intensyviai dirbti su visomis ES šalimis, tačiau ne bet kokia kaina, ir visų pirma, ne mūsų strateginių interesų kaina. Tikiuosi, kad po Lenkijos ir Lietuvos pirmininkavimų ES atitinkamai 2011 bei 2013 m. daugelis šių problemų bus išspręsta, o mūsų balsas po šio laikotarpio bus labai aiškiai girdimas.
Penktas uždavinys: turime pasirūpinti savo saugumu. Praėjusieji metai labai skaudžiai parodė, kad romantinės svajonės apie pasibaigusią istoriją yra su realybe prasilenkiančios fantazijos. Daugiau nei penkis kartus didesnės Rusijos pajėgos Gruzijoje nei leidžia pačios Rusijos pasirašyti tarptautiniai susitarimai bei juos akivaizdžiai pažeidžiančios visai neseniai pasirašytos gynybinės sutartys tarp Rusijos bei okupuotų Gruzijos dalių, manau, mums visiems labai aiškiai priminė mūsų istoriją ir grėsmes, kurios yra netoli mūsų. Kiekvienas lietuvis ir lenkas, manau, šiandien neabejoja, kodėl mums buvo būtina įstoti į NATO. Kiekvienas lietuvis šiandien didžiuojasi, kad Lenkija suvokia Baltijos šalis kaip neatskiriamą savo pačios saugumo dalį. Džiaugiamės, kad Lenkijos karinės oro pajėgos jau du kartus patruliavo mūsų oro erdvę ir rengiasi tai daryti ateityje. Žiūrint plačiau, per artimiausius metus mes turime padaryti viską, kad būtume praktiškai pasirengę prisidėti atremiant bet kokią grėsmę mūsų šalių laisvei ar saugumui, kad ir iš kur ji kiltų. Mes esame dėkingi Lenkijai už jos paramą NATO diskusijose bei svarbių Baltijos šalims klausimų, savo ruožtu, visapusiškai remiame bet kokias saugumą stiprinančias priemonės Lenkijoje, įskaitant Priešraketinės gynybos skydo elementų dislokavimą Lenkijoje, nes tai reikšmingai padidintų viso regiono saugumą. Savo ruožtu, bendromis diplomatinėmis pastangomis turime siekti, jog mūsų partneriai kitose ES ir NATO valstybėse adekvačiai suvoktų situaciją Rusijoje ir kurtų tokią politiką, kuri atneštų naudą tiek ES ir NATO, tiek pačiai Rusijai.
Šeštas uždavinys: turime sujungti ne tik „karūnas“, bet ir visuomenes atviram dialogui ir partnerystei. Kol kas strateginės Lietuvos – Lenkijos partnerystės įgyvendinimas buvo paliktas vadinamajam abiejų šalių „elitui“, kuris pasimokė iš ankstesnių klaidų ir nebenori jų kartoti. Turime padaryti viską, jog strateginė Lietuvos-Lenkijos partnerystė nepriklausytų tik nuo atskirų Prezidentų, Premjerų, Užsienio reikalų ministrų ar Seimų vadovų simpatijų ar antipatijų. Mes, ir ypač jaunoji karta, turi siekti, kad lietuviai ir lenkai atsikratytų neigiamų stereotipų ir sugebėtų pažvelgti į ateitį, kurioje jie atras ir daug gražios praeities detalių. Be abejonės, turime didžiuotis, kad Sutarties pasirašymas prieš 15 metų leido sukurti unikalią Europoje bendrų institucijų sistemą, ką liudija ir sėkminga Lietuvos ir Lenkijos parlamentų Asamblėjos veikla. Tačiau dar labiau džiugina, jog jau turime ir bendrą Prezidentų globojamą fondą, bendrai lietuvių ir lenkų kalba išleistą mūsų bendros Konstitucijos leidinį, bendrą istorinių nuotraukų albumą, tikiuosi greitai turėsime ir bendrus abiejų šalių istorikų vadovėlius. Džiugu, kad mūsų Premjerai sutarė įkurti bendrą intelektualų forumą, jau kelerius metus sėkmingai įgyvendinami Lietuvos ir Lenkijos jaunimo mainų projektai. Turime sugalvoti dar kūrybingesnių būdų kaip paskatinti mūsų piliečius pažinti ne tik įprastines turistines vietas Lietuvoje ir Lenkijoje, bet ir bendrą kultūros paveldą. Vadinamieji „senieji lietuviai“, kurių nemaža dalis šiuo metu gyvena Lenkijoje, t. y. senoji mus jungianti aristokratija ir jos palikuonys, su visa savo šimtamete išmintimi taip pat turėtų aktyviau prisidėti prie naujųjų lietuvių ir lenkų kartų ateities kūrimo, ypač išvengiant praėjusio amžiaus nesutarimų ir klaidų, kurias jie turėtų atsiminti.
Septintas, ir paskutinis, uždavinys: vienas kito iki galo nesuprasime, jeigu nesugebėsime į mūsų strateginę partnerystę pažiūrėti ir abiejų šalių tautinių mažumų akimis. Esu tikras, kad tautinių mažumų klausimai, dėl kurių neretai emocingai diskutuojama Lietuvoje ir Lenkijoje yra išsprendžiami. Tam reikia politinės valios ir nuolatinio dialogo, tačiau turime atvirai pripažinti, kad abipusiai kaltinimai ar spaudimas tikrai nepadės to pasiekti, bet gali sukelti priešingą reakciją. Abi pusės gerai žino savo įsipareigojimus ir savo „namų darbus“ ir tikiu, žingsnis po žingsnio judėsime į priekį, vadovaudamiesi europietiška tokių klausimų sprendimo praktika. Kaip galime matyti iš aukščiausiųjų mūsų pareigūnų pasisakymų, Lietuvoje stiprėja politinė valia išspręsti vardų ir pavardžių rašybos originalo kalba klausimą. Savo ruožtu noriu tikėti, kad pagaliau pasieksime pažangos sprendžiant kompaktiškos lietuvių tautinės mažumos Seinų krašte švietimo ir kultūros paveldo įamžinimo klausimus, kad Lenkijos pusė taip pat geranoriškai supras Baltijos šalių nepasitenkinimą dėl „Lenkų kortos“ naudojimo buvusios Sovietų Sąjungos ribose. Kalbant apie tautinių mažumų klausimus labai svarbu vadovautis objektyviais faktais, vengti stereotipų ir išankstinių nuostatų. Kaip pavyzdį galima paminėti žemės grąžinimo Lietuvoje procesą, ar tautinių mažumų švietimo padėtį, kai padėtis kartais vertinama vadovaujantis gandais, o ne objektyvia informacija. Kaip naujausias tendencingai pateiktos informacijos pavyzdys galėtų būti š. m. gegužės 6 d. Lenkijos „Rzeczpospolita“ dienraščio priedas „Bez Kresy“, prie kurio rengimo prisidėjo draugija „Wspolnota Polska“, manau, žinoma, Lenkijos Senatui. Šio priedo įvairiuose straipsniuose gausu netikslios ir neteisingos informacijos apie lenkų tautybės Lietuvos Respublikos piliečių padėtį, apie tariamą jų diskriminaciją, ar net jų persekiojimą. Ypatingą susirūpinimą mums sukėlė straipsnis apie lenkų autonomijos Lietuvoje planus 1988-1991 m. Šį straipsnį vertiname vienareikšmiškai, kaip bandymą suklastoti istoriją. Naudodamasis proga norėčiau kreiptis į lenkų kolegas ir pagalvoti, kokią žalą mūsų santykiams gali padaryti tokios neatsakingos publikacijos, kurstančios nereikalingas emocijas ir lenkų visuomenės neigiamą požiūrį draugiškos Lenkijai šalies – Lietuvos atžvilgiu. Tuo pačiu noriu pasidžiaugti, kad Lenkijos užsienio reikalų ir švietimo ministerijos atstovai neseniai visgi pripažino, kad lenkų švietimo padėtis Lietuvoje yra viena geriausių Europoje. Pasikartosiu, bet turime daugiau diskutuoti tarpusavyje, keistis informacija, vengiant bereikalingos įtampos. Natūralu ir neišvengiama, kad kaimyninių valstybių, kurias sieja bendra istorija, santykiuose visuomet atsiranda skirtingų vertinimų ir tam tikrų spręstinų klausimų, bet visų pirma, turime matyti strateginius iššūkius mūsų šalims, visam regionui, turime žvelgti į ateitį ir mokytis iš praeities klaidų.
Dar kartą sveikindamas visus su mūsų draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties pasirašymo jubiliejumi, linkiu Lietuvos ir Lenkijos parlamentarams toliau puoselėti strateginę mūsų šalių ir tautų partnerystę bei atvirai, kūrybingai ir su pasitikėjimu žvelgti į mūsų santykių ateitį.
Dėkoju už dėmesį.
 
Šaltinis: LRS Lietuvos Respublikos Seimo ir Lenkijos Respublikos Seimo ir Senato narių tarpparlamentinė asamblėja

Voruta. – 2009, geg. 23, nr. 10 (676),  p.1, 4-5.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra