Lietuvos ir Lenkijos parlamentarų asamblėja Vilniuje (I. Gasperavičiūtės kalba)

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Gegužės 8-10 d. Vilniuje surengta Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos Seimo bei Senato narių asamblėjos XIX-oji sesija „Penkiolika Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties metų. Kas toliau?“
Dvi dienas parlamentarai svarstė penkiolikos metų nueitą kelią, tautinių mažumų Lietuvoje ir Lenkijoje problemas, kultūros paveldo išsaugojimo, švietimo, kalbos ir kitus dalykus.
Abiejų šalių parlamentarų diskusijos vyko labai korektiškai, vienos ir kitos pusės turėjo svarių argumentų ir pirmą kartą per 15 metų nebuvo priimta bendra rezoliucija. Beje, asamblėjos dalyviai išklausė labai argumentuotą Lenkijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkės Irenos Gasperavičiūtės kalbą (kalbos tekstas spausdinamas šiame numeryje).
Iš Lietuvos pusės kalbėjo Lietuvos lenkų sąjungos atsakingasis sekretorius Eduard Trusevič, paminėjęs Paluknio (Trakų r.) lietuviškos ir lenkiškos mokyklų jungimo į vieną problemas. Tuo reikalu buvo kreiptasi net į teismą.
Žemiau spausdiname kai kurių asamblėjos dalyvių pasisakymus, palikdami skaitytojams patiems padaryti išvadas.
Lenkijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkės Irenos Gasperavičiūtės kalba:
„Gerbiami Ponai Pirmininkai, gerbiamos Ponios ir Ponai Seimo nariai, Ekscelencijos Ambasadoriai, kadangi esu tokioj geroj padėty, jog galiu pasirinkti kalbą, taip kad vis tiktai kalbėsiu gimtąja kalba. Iš tikrųjų labai įdomu dalyvauti posėdžiuose, kur viena iš pagrindinių temų yra Lenkijos lietuviai ir Lietuvos lenkai, kadangi esame būtent tie, apie kuriuos kalbama. Ypač svarbu mums pasisakyti, kaip mes visa tai matome, kaip jaučiamės ir kaip yra iš tiesų. Tiktai mes vieni tai galime geriausiai žinoti.
Taigi mes, Lenkijos lietuviai Lenkijoje, tautinės mažumos sąlygomis gyvename jau 90 metų. Vis tiktai tai yra nemažas laikotarpis. Per tą beveik šimtmetį yra buvę labai įvairių būtent šių valstybių – Lietuvos ir Lenkijos, santykių nuo to, kad jų išvis nebuvo iki šiandienos – tai yra strateginės partnerystės. Jeigu prisimintume prieš 15 metų būtent pasirašytą Lenkijos – Lietuvos bendradarbiavimo sutartį, tai noriu pabrėžti, kad mes, būtent Lenkijos lietuviai, jos labai laukėme ir dėjome daug vilčių, kad jinai reglamentuos ir išspręs esminius mūsų gyvenimo klausimus. Kaip jinai yra vykdoma, mes stebime dabar. Vyko nemaža diskusija šiuo klausimu. Tačiau norėčiau sugrįžti prie to dalyko, kad mes 90 metų esame tautinė mažuma. Kas per tuos 90 metų įvyko konkrečiai mūsų atžvilgiu… Visų pirma per tą laikotarpį įvyko labai didelė asimiliacija. Jeigu dar prieš II pasaulinį karą mūsų buvo, kaip buvo teigiama, virš trisdešimt tūkstančių lietuvių, šiuo metu mes džiaugiamės, kad dar mūsų yra keliolika tūkstančių, net sunku įvardinti kiek. Aišku, kas nenutautėjo, ta lietuvių dalis yra pilnai integravusi į Lenkijos gyvenimą, į Lenkijos valstybę. Taigi aš manyčiau, kad vienas ir čia buvo iškeltas tas integracijos klausimas, tai yra Lenkijos valstybės darbas lyg ir nebeaktualus. Aš manau, kad mūsų bendruomenės integruoti jau nebereikia, nes tikrai puikiai toje valstybėje esame integravęsi. Tačiau aš paminėjau, kad ta mūsų bendruomenė, gyvenanti 90 metų, deja, nestiprėja, o silpsta. Todėl manyčiau, kad kiekvienos valstybės žingsnis, kiekvienas judesys, būtent savo tautinės mažumos atžvilgiu, turėtų būti labai gerai apgalvotas ir į jį turėtume pažvelgti ypač jautriai. Per pastarąjį dešimtmetį, kaip čia buvo minėta, nuo 1999 metų, kai Lenkijoje buvo pradėta įgyvendinti švietimo reforma, mes praradome apie 50 procentų savo mokyklų. Aišku, mes girdime čia argumentus, kad tos mokyklos buvo negausios, nedidelės, tačiau, kaip jau minėjau, mūsų pati bendruomenė nėra didelė. Būtent kiekvienas žingsnis, mokyklos uždarymas ją dar labiau susilpnina. Taigi dabar gal čia esantiems Lietuvos lenkams ir šiaip mes susitikę su tautinėmis mažumomis Lenkijoje pajuokaujam, kad geriau nekurtų mums švietimo reformos strategijos.
2001 metais buvo sukurta Lenkijos lietuvių švietimo plėtros strategija, o po to laiko mūsų švietimas nukentėjo. Iš tų uždarytų 5 mokyklų buvo įkurta viena – Seinų „Žiburio“. Jinai pastatyta už Lietuvos valstybės pinigus ir šiuo metu išlaikoma 50 procentų – iš Lenkijos valstybės lėšų ir 50 procentų iš Lietuvos. Tai yra tokia reali švietimo padėtis. Kaip ją spręsti, nebandysiu atsakyti. Tačiau aš manau, kad reikia gerai susimąstyti, kaip būtent toliau turėtų funkcionuoti ir ši mokykla, ir apskritai Lenkijos lietuvių švietimas. Noriu pabrėžti – mums, mūsų bendruomenei, tai yra ypatingai svarbus, ypatingai gyvybiškas klausimas.
Taip pat noriu priminti, kad 2002 metais buvo uždaryta vienintelė Krasnopolio valsčiuje buvusi lietuviška mokykla. Nuo to laiko nebeliko ten lietuviško švietimo, nei švietimo, nei apskritai jokio visuomeninio gyvenimo. Tai yra gyvi pavyzdžiai, kaip nyksta vietos bendruomenė. Tokia objektyvi tiesa.
Kitas labai svarbus dalykas yra atmosfera, vyraujanti visuomenėje. Iš tikrųjų mes išgirstam pasisakymus, kad ten nesutinka iškabinti lentelės ant pastato, pavyzdžiui „Šaltinio“ ar Seinų kunigų seminarijos, kad leidžiama tiktai viduje. Tai – tarytum kažkokia sausa informacija, tačiau jei pasigilintume, ką tai reiškia žmonėms… Kyla klausimas, kodėl? Žinau, kad vienas Seimo narys klausia, kodėl nesutinkama su Antano Baranausko gatvės vardu. Tai gal ir pabandysiu atsakyti, kodėl ir ką jaučia ta vietos bendruomenė, kuri irgi kelia sau klausimą, kodėl nesutinkama.
Kitas esminis dalykas, kaip jau buvo minėta, Berznyko kapinėse pastatytas paminklas. Iš tikrųjų čia taip pat buvo minėta, kad tai žeidžia vietos visuomenę. Aš manau, kad tai yra itin įžeidžiantis dalykas, jeigu jis pastatomas prie Savanorių kapų, ten, kur gyvena tautinė mažuma.
Kaip žinom, naktį išdygsta paminklas su užrašu, kad lietuviai žudė tūkstančius lenkų. Mes nesitapatinam su tais žudikais, o tarytum tai būtent į mus rodoma pirštu. Aš manau, kad tokių dalykų ypač reikėtų vengti. Vis dar trūksta būtent abiejų tautų pasitikėjimo viena kita. Aš manau, kad galėtų būti simbolinis paminklo iškėlimas iš tų kapinių, kuris parodytų žingsnį pasitikėjimo link. Visų pirma, man atrodo, kad reikėtų baigti įžeidinėti vieni kitus ir tada galėtume žengti autentišką, tikrą žingsnį pirmyn. Taip pat mums labai dažnai argumentuojama, kad kai kurie sprendimai priklauso nuo vietos savivaldybės ar net nuo vietos parapijos klebono, tačiau šitokie atsakymai mūsų netenkina. Aš net sakyčiau, kad truputį ir žeidžia, nes vis tik tarpvalstybines sutartis pasirašo Vyriausybės. Ta pati savivaldybė priklauso tai pačiai valstybei ir kažkokią atsakomybę nukelti vienam parapijos klebonui ar kokiam nors vienam ministrui yra net ir kažkoks pasityčiojimas, galima būtų taip interpretuoti.
Čia taip pat buvo kalbama apie vadovėlius ir kultūrinę veiklą, tačiau aš labai daug nesiplėsiu. Noriu atkreipti dėmesį į vieną aspektą. Buvo pastebėta, kad pas mus, Lenkijos lietuviškų mokyklų vyresnėse klasėse, mokoma dalykų iš lenkiškų vadovėlių. Taip, tai yra tiesa. Nuo ketvirtos klasės dalykų vadovėliai nėra verčiami į lietuvių kalbą. Kita vertus, iki šiol nereikalavome, kad jie būtų verčiami. Tai parodo, kad mes puikiai sugebam išmokti valstybinę kalbą ir mūsų mokiniai yra paruošiami studijuoti ir Lenkijoje lenkų kalba, ir Lietuvoje lietuvių kalba. Tai yra tokia lyg ir nauda iš dvikalbystės. Tačiau, aišku, trūksta ypatingai istorijos, geografijos vadovėlių lietuvių kalba. Vidurinėje mokykloje išleistas tik vienas vadovėlis. Ji neturi nei istorijos, nei geografijos lietuvių kalba, nei lietuvių literatūros vadovėlių. Taip pat nuo šių metų įvedama nauja švietimo reforma. Lig šiol buvę vadovėliai tampa nebeaktualūs. Mes kol kas nežinom nieko, ką, kaip, iš ko mokysime – nėra tam pasiruošta. Ateis rugsėjo 1-oji. Pirmokėliai neturės teisės mokytis iš iki šiol buvusių vadovėlių, neturės išvis mokymo priemonės…
Gal daugiau nesiplėsiu pasakodama apie mūsų realijas. Tikrai nuoširdžiai kviečiu apsilankyti mūsų krašte, pažinti, pamatyti tą gyvą, autentišką bendruomenę. Norėčiau palinkėti Jums visiems būtent to įsiklausymo ir įsijautimo, būtent kitataučių, tos mažumos bendruomenės, kažkokio priešiškumo nematymo, pasistengti suprasti jų poreikius ir įsivaizduoti, kaip jiems, aš turiu omeny konkrečiai ir mus, išlikti. Pratęsti savo tautinę tapatybę ne visada yra lengva.
Taigi aš Jums linkiu supratimo ir įsiklausymo. Labai ačiū“

Šaltinis: LRS Lietuvos Respublikos Seimo ir Lenkijos Respublikos Seimo ir Senato narių tarpparlamentinė asamblėja

Voruta. – 2009, geg. 23, nr. 10 (676), p. 1, 6.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra