Lietuvos ir Lenkijos parlamentarų asamblėja Vilniuje (G. Songailos kalba)

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Gegužės 8-10 d. Vilniuje surengta Lietuvos Respublikos Seimo ir Lenkijos Respublikos Seimo ir Senato narių asamblėjos XIX-oji sesija „Penkiolika Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties metų. Kas toliau?“
Dvi dienas parlamentarai svarstė penkiolikos metų nueitą kelią, tautinių mažumų Lietuvoje ir Lenkijoje problemas, kultūros paveldo išsaugojimo, švietimo, kalbos, ir kitus dalykus.
Diskusijos vyko labai korektiškai, ir vienos ir kitos pusės turėjo svarių argumentų, ir pirmą kartą per 15 metų nebuvo priimta bendra rezoliucija.
Spausdiname kai kuriuos pasisakymus.
Lietuvos Respublikos Seimo narys Gintaras Songaila
Gerbiami Asamblėjos nariai, Ponios ir ponai,
Minėdami Lietuvos ir Lenkijos „draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo“ sutarties penkiolikos metų sukaktį, kartu minime ir istorinio abiejų tautų susitaikymo pradžią.
Šiandien prasminga savęs paklausti: Ar jau iki galo susitaikėme? Kokia šio susitaikymo kokybė? Ar užtenka vien šiokio tokio susitaikymo? Ar minimoje sutartyje suręstas abiejų tautų bendradarbiavimo pastatas stovi ant pakankamai tvirtų abipusės pagarbos ir pasitikėjimo pamatų?
Savo pasisakyme aš trumpai paliesiu tiek bendrą abiejų tautų pasitikėjimo stiprinimo uždavinį, labai svarbų Rytų Europai ir visai europinės politikos aplinkai, tiek kai kurias konkrečias aktualijas, metančias mūsų santykiams nepasitikėjimo ir nesusipratimų šešėlius. Tarp jų pakalbėsiu ir apie „Lenko kortos“ problemą.
Pirma aptarkime klausimą: kas gi labiausiai apsunkina lenkų ir lietuvių tarpusavio pasitikėjimą? Jau daugelį metų esu karštas senosios ir šiuolaikinės istorijos mėgėjas, tautų kultūros bei socialinės psichologijos tyrinėtojas, ir nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo sistemingai gilinausi lenkų-lietuvių santykių srityje, todėl jaučiu tvirtą pagrindą sakydamas, kad Lenkijos-Lietuvos strateginės partnerystės vizija dar gali pasiteisinti, dar gali tapti tikrove. Šiandien tokios partnerystės dar nėra.
Praktiniu dvišalių santykių aspektu abi šalys turėtų vienareikšmiškai išsiaiškinti, kaip jos supranta Lenkijos ir Lietuvos strateginės partnerystės koncepciją. Studijuojant viešosios politikos apraiškas, kartais susidaro įspūdis, kad Lenkijos pusė strateginių santykių srityje domisi daugiausia klausimais, susijusiais su konstituciniu lietuvių kalbos statusu, o Lietuvos pusės atstovai strateginio bendradarbiavimo uždavinį neretai sutapatina su šuniuko prie žmogaus kojų vaidmeniu. O juk strateginė partnerystė pagrįsta sąmoningai suvoktais bendrais interesais.
Akivaizdžiai trūksta gyvo, valingo suvokimo, kad Lietuvos energetinio saugumo prioritetas – taip pat ir Lenkijos saugumo prioritetas. Transporto infrastruktūros vystymas – ne tik Lenkijos ar Lietuvos, bet ir viso Rytų Europos regiono gyvybinis ekonominis interesas. Asamblėjos deklaracijos projekte jau atsispindi kai kurie strateginio bendradarbiavimo bruožai, tačiau artimiausioje ateityje reikėtų ir išsamesnio dvišalio dokumento.
Ilgalaikėje perspektyvoje – strateginiam bendradarbiavimui stiprinti būtina veiksmingiau panaudoti abiejų šalių politinius ir kultūrinius resursus.
Aš manau, kad Lenkijos pusė intelektualiai yra pajėgi savo viešąjį santykį su Lietuva apibrėžti ne tik lenkiškumo plėtros plotmėje, bet ir nuoširdaus rūpesčio negausios lietuvių tautos autentiškos egzistencijos ir ateities šiuolaikiniame pasaulyje plotmėje.
Lenkijos pusė neturėtų peržengti ribos, kai natūralus rūpestis, kad Lietuvos lenkų tautine mažuma nebūtų asimiliuota ar kaip nors skriaudžiama jau tampa nekorektišku spaudimu, Lenkijos įtakos didinimo instrumentu, Lietuvos konstitucinių vertybių negerbimu ar net laužymu.
Proporcingai gana gausi Lietuvos lenkų tautinė mažuma Lietuvoje turi su niekuo pasaulyje nesulyginamas teises ir galimybes, nors Lenkijos viešoje erdvėje fonas sudarytas visai priešingas.
Užtenka paminėti kad per penkiolika metų moksleivių, besimokančių Lietuvos mokyklose, kurių dėstomoji kalba yra lenkų, skaičius padvigubėjo. Iš nedidelio Lietuvos valstybės biudžeto šiuo metu pilnai išlaikoma beveik šimtas keturiasdešimt lenkų tautinės mažumos mokyklų, ir jos dar gauna 20 nuošimčių papildomą finansavimą, kai didelė Lenkija nedidelei lietuvių mažumai nesugeba užtikrinti net tokio finansavimo, kurį gauna kitos mokyklos Lenkijoje; Lietuvoje išleista keli šimtai vadovėlių lenkų kalba. Niekur kitur lenkų tautinė mažuma neturi tokių žiniasklaidos galimybių, arba universiteto, kur pagrindinė dėstymo kalba yra lenkų.
Lenkai, kaip ir kitos tautinės mažumos Lietuvoje, tiek privačiai, tiek ir viešai laisvai vartoja savo kalbą. Visų piliečių, taip pat ir lenkų tautybės asmenvardžiai oficialioje raštvedyboje rašomi pagal skambesį, taip kaip Lietuva įsipareigojo pagal sutartį su Lenkija.
Tačiau susidaro įspūdis, kad dalis Lenkijos politikų santykiuose su Lietuva iki šiol matė tarsi tik vieną strateginį tikslą – išpešti iš Lietuvos maksimumą, kuris tik įmanomas pagal Europos Tarybos tautinių mažumų konvenciją, tarsi Lietuvoje lenkų tautinės mažumos padėtis, palyginus, būtų vos ne prasčiausia. Tai neproporcinga politika ne tik todėl, kad pvz., Baltarusijoje yra tik dvi lenkiškos mokyklos, o Ukrainoje vos viena, ar kad Lietuvai, kaip nedidelei valstybei, tai yra didelė našta ir net grėsmė, bet ir dėl to, kad neatsižvelgia, jog Lietuvos pusė įtariai vertina tokį vienašališką Lenkijos „rūpestingumą“, įžiūri šios politikos dvigubą dugną.
Šiame kontekste reikėtų paminėti, kad pasirašant minimą Lietuvos ir Lenkijos sutartį, manau, buvo padaryta strateginė klaida, kad šalys neįvertino Pilsudskio-Želigovskio avantiūros ir kad Lenkija iki šiol nepripažino prieškarinės aneksijos neteisėtumo, nepasmerkė okupacinės politikos, kai Rytų Lietuvoje buvo sunaikintas lietuviškas švietimas, uždaryta arti šimto keturiasdešimt lietuviškų mokyklų. Susitaikymas dėl Armijos Krajovos veiklos Lietuvoje irgi nėra galutinis, nes nebuvo objektyviai įvertinta jos vykdyta etninio valymo politika, nepagerbtas atminimas 4000-ių šios karinės formuotės civilių aukų.
Taigi, pagrindinis „nepasitikėjimo sindromo“ lietuvių visuomenėje šaltinis – abiejų valstybių požiūrio skirtumas į prieškarinės Lenkijos agresiją.
Tačiau niekas dar neprarasta. Lenkijos ir Lietuvos sutartis numato, kad istoriniais klausimais apsisprendžia pačios šalys. Sunku būtų pervertinti teigiamą poveikį Lenkijos ir Lietuvos santykiams, įskaitant ir tautinių mažumų savijautą, jei Lenkijos pusė pati savo iniciatyva žengtų teisingą žingsnį.
Kita vertus, savikritiškai turime pripažinti Lietuvos pusė taip pat nedaug tepadarė, kad išsivaduotų iš provincialaus uždarumo, aktyviau domėtųsi Lenkijos viešuoju gyvenimu, atpažintų Lenkijos istorijoje Lietuvos istoriją, lenkakalbėje kultūroje – Lietuvos kultūrą, aktyviau pateiktų lenkams dar mažai jiems pažįstamą autentišką lietuvių kultūrą, jos paveldą ir šiuolaikinę raišką. Juolab, kad Lenkijos visuomenėje susidomėjimas lietuvybe tik auga.
Gyvi, pasitikėjimu paremti Lenkijos ir Lietuvos santykiai padėtų konstruktyviau spręsti įvairias dvišalias problemas, ir atvirkščiai – valia spręsti dvišalias problemas atvers kelią gyvesniems santykiams, stiprins pagarbą abiejų šalių konstitucinėms vertybėms.
Ta proga trumpai paminėsiu Lietuvai primestą Lenko kortos problemą. Lietuvos konstitucijos 56 straipsnis aiškiai sako, kad Seimo narys gali būti ištikimas tik Lietuvos valstybei. Net ir draugiškiausių valstybių interesai kartais gali skirtis, todėl negali būti abejonių kieno interesus gina Lietuvos Seimo narys.
Lenko kortos įstatymo nuostata, kad Lenko korta gali būti atimta, jei asmuo pažeis pagrindinius Lenkijos interesus galimai nesuderinama su Lietuvos Seimo nario statusu, jei Seimo narys turi tokią kortą.
Yra dvi galimybės: arba Lietuvoje prasidės konstitucinio tyrimo procedūra, arba Lenkija pakeis lenko kortos įstatymą, išbraukdama minėtą sakinį. Teiginiai, kad Lenko korta susijusi tik su tautybe (atseit, yra tik tautybės pripažinimas) yra, švelniai tariant, abejotini, nes juk Lenkijos konsului atėmus kortą tuomet jis atimtų ir lenko tautybę.
Jau pusė metų praėjo, kaip Lietuvos politikai bando tai išaiškinti, o Lenkijos politikai, nors tarsi ir siunčia signalus, kad suprato, jokios pažangos nepadarė. Santykių aiškinimasis Konstituciniame teisme psichologinį santykių klimatą gali pabloginti, ypač turint omenyje, kad du Seimo nariai, turintys kortą iki šiol daugiau reiškėsi Lenkijoje, o ne Lietuvoje. Kita vertus, Lenkijos pusė turi įvertinti, kad Lietuva dar pavasario sesijoje tikrai priims nutarimą kreiptis į Konstitucinį teismą.
Baigiant, noriu palinkėti asamblėjai atviros diskusijos, abipusio supratimo dvasios, nes tik taip sugebėsime žengti naują žingsnį kokybiškesnio bendradarbiavimo ir tikros strateginės partnerystės link, įveiksime visus nesusipratimus.

Šaltinis: LRS Lietuvos Respublikos Seimo ir Lenkijos Respublikos Seimo ir Senato narių tarpparlamentinė asamblėja

Voruta. – 2009, geg. 23, nr. 10 (676), p. 1, 5.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra