Lietuvos ir Lenkijos parlamentarų asamblėja Vilniuje (E. Pupinio kalba)

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Gegužės 8-10 d. Vilniuje surengta Lietuvos Respublikos Seimo ir Lenkijos Respublikos Seimo ir Senato narių asamblėjos XIX-oji sesija „Penkiolika Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties metų. Kas toliau?“
Dvi dienas parlamentarai svarstė penkiolikos metų nueitą kelią, tautinių mažumų Lietuvoje ir Lenkijoje problemas, kultūros paveldo išsaugojimo, švietimo, kalbos, ir kitus dalykus.
Diskusijos vyko labai korektiškai, ir vienos ir kitos pusės turėjo svarių argumentų, ir pirmą kartą per 15 metų nebuvo priimta bendra rezoliucija.
Spausdiname kai kuriuos pasisakymus.
Lietuvos Respublikos Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko Edmundo Pupinio pasisakymas
Gerbiami asamblėjos pirmininkai, gerbiami Lenkijos ir Lietuvos ambasadoriai, kolegos parlamentarai, tenka pripažinti, kad žemės nuosavybės, o ypač jos atkūrimo vykdant žemės reformas grąžinimo klausimas yra ypatingos svarbos klausimas visose visuomenėse ir visais požiūriais: politiniu, ekonominiu, socialiniu. Ne išimtis ir Lietuva. Tačiau Lietuvoje ir kai kuriose kitose, ypač Baltijos, šalyse po okupacijos vykdyta ir tebevykdoma žemės reforma šia prasme yra ypatinga, nes okupacijos metais privati žemė buvo totaliai nacionalizuota, žmonės, turėję žemės, patyrė brutaliausią tremtį, kolektyvizaciją, o vėliau ir iškėlimą iš gyvenamųjų vietų prisidengiant melioracija. Dažniausiai žmonės sugrįžę iš tremčių jau nerasdavo savo namų vienkiemiuose, nes namai buvo nugriauti ir pervežti į kitas vietas arba sudeginti, todėl buvę gyventojai apsistodavo kitose vietose, pas savo gimines, o nemažai daliai žmonių buvo visiškai uždrausta grįžti į savo tėviškę. Lietuvai ir jos teritorijoje gyvenusiems žmonėms, dažnai nepriklausomai nuo jų tautybės ir tikėjimo, nuėjus tokį pasityčiojimo iš žmonių ir jų nuosavybės kelią, kad ir po 50 metų Lietuvai atgavus nepriklausomybę, sugrąžinti viską į savo vietas praktiškai buvo neįmanoma. Atgavus nepriklausomybę, Lietuvos kaime gyveno apie 35 procentai šalies gyventojų, kurie kolūkinei ūkininkavimo formai patyrus bankrotą praktiškai liko be pragyvenimo šaltinio. Todėl šiandien sunku įvertinti, ar tai buvo klaida, ar ne, bet atsižvelgiant į tuometinę situaciją, siekiant sumažinti socialinę įtampą kaime ir išvengti galimo socialinio sprogimo, kuris galėjo turėti įtakos net ir ką tik atkurtos valstybės tęstinumui, buvo nuspręsta suteikti galimybę kaimo vietovėse gyvenantiems ir dirbantiems žmonėms kuo arčiau namų įsigyti po 3 hektarus žemės asmeniniam ūkiui kurti. Taip, tai buvo politinis sprendimas, tačiau jis palietė ne tik Vilniaus ar mano gimtosios Utenos apskrities žmones, jis palietė visą Lietuvą, tačiau nemažai daliai žmonių tuo sunkiu laikotarpiu leido išgyventi. Tuo pasinaudojo ir Vilnijos krašto žmonės. Taip jau yra, kad kuo arčiau didžiųjų miestų, tuo kaimo vietovėse gyventojų koncentracija yra didesnė, todėl ir jų asmeninių ūkių steigimo poreikiams patenkinti reikėjo nemažai žemės. Juk nėra galimybės žemę grąžinti keliais aukštais. Nors šis sprendimas tolimesnei reformai ateityje padarė nemažai problemų, tačiau net ir Lietuvos Konstitucinis Teismas taip pat nusprendė, kad toks teisinis reglamentavimas mūsų šalies Konstitucijos nepažeidė.
Sprendimas asmeniniam ūkiui suteikti po 3 hektarus žemės ir dėl nacionalizacijos toli nuo tėviškės atsidūrusių žmonių lūkesčiai gauti žemę kuo arčiau savo gyvenamosios vietos lėmė kitą Lietuvos valdžios sprendimą – žmonėms arba jų žemės paveldėtojams, atsižvelgiant į iki nacionalizacijos turėtą nuosavos žemės ploto dydį ir jo vertę, persikelti žemę arčiau jų gyvenamosios arba į jų pageidaujamą vietą, nes dažnai žemės natūra ir negalima buvo atsiimti, nes ji jau buvo išdalinta po 3 hektarus anksčiau jau minėtam asmeniniam ūkiui steigti. Deja, vėl suveikė žmonių didesnės koncentracijos prie didžiųjų miestų faktorius ir atsirado kitas, pragmatiškumu ir kai kada nesąžiningumu paremtas, noras bet kokiom, kartais ir ne visai teisėtom priemonėm, gauti žemės kuo arčiau didžiųjų miestų, ežerų, miškų arba upių.
Deja, man taip pat sunku kai kada aiškintis savo ežeringumu pasižyminčioje Utenos rinkiminėje apygardoje, kodėl Utenos apskritis atsilieka nuosavybės atkūrimo požiūriu. Tenka aiškintis ir dėl ten dirbančių kai kurių žemėtvarkininkų aplaidumo darbe ar net nesąžiningumo, kuris taip pat, deja, neturi tautybės.
Kad paremčiau šį teiginį ir parodyčiau, kad žemės grąžinimą vykdė ne tik lietuviškas pavardes turintys žemėtvarkos specialistai, vieno Vilniaus apskrities rajono pavardžių sąrašą šįryt paėmiau iš Vilniaus apskrities internetinės duomenų bazės ir Jums leidus perskaitysiu. Štai jos:
Slavomir Sinkevič, Veslavas Gornostajus, Vitoldas Voroneckis, Julija Michalkevič, Galina Petrašun, Jolita Petrilovskienė, Renata Siliuk, Galina Michalkevič, Stanislava Sibik, Petras Jelenskas, Ivan Misiuro, Tamara Bogačiova, Voicech Čepelevskij, Anton Leonovič, Valerij Markin, Stanislava Sakovič, Voitech Čepelevskij.
Manau, kad Lietuva pasirinko vieną sudėtingiausių pasaulyje restitucijos modelių, o nuolatinė teisės aktų kaita šį procesą, deja, apsunkino ir kai kada stabdė. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pateiktais duomenimis, per 18 nepriklausomybės metų atkurta beveik 98 procentai piliečių prašymuose nurodyto žemės, miško ir vandens telkinių ploto, dėl kurio pateikti visi reikalingi nuosavybės teisę įrodantys ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantys dokumentai. Tuo tarpu didžiuosiuose miestuose ir aplink juos nuosavybės atkūrimo procentai kur kas kuklesni. Tačiau noriu pabrėžti, kad problemų turime ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Klaipėdoje ar Palangoje. Dėl jau anksčiau įvardintų priežasčių Vilniaus apskrityje šis skaičius siekia 91, 5%, tuo tarpu Tauragės, Telšių, Marijampolės apskrityse per 99 procentus, bet mano gimtojoje Utenos apskrityje, kur, deja, nėra didelių miestų, bet yra dideli ežerai, taip pat grąžinta tik 95 procentai.
Per 2006 metus Vilniaus apskrityje buvo sugrąžinta 3,6 %, o Vilniaus rajone – 3, 5 % žemės, per 2007 metus atitinkamai 3, 4 % ir 4, 03 %, o per 2008 atitinkamai 3 % ir 4, 17 %.
Kad būtų galima palyginti: per 2006 metus Šiaulių apskrityje buvo sugrąžinta 1, 8 %, per 2007 – 0, 87 %, o per 2008 metus – tik 0,79 % viso piliečių prašomo sugrąžinti žemės ploto. Pastarųjų metų nuosavybės grąžinimo tempas Vilnijos krašte yra žymiai didesnis negu bet kur Lietuvoje, nors ir atsilikimas, kaip matome, taip pat nemažas. Tačiau, atsižvelgiant į pastarųjų metų žemės grąžinimo tempą, taip pat negalima sakyti, kad vyksta kažkoks dirbtinis stabdymas.
Tiesa, pastaraisiais metais Lietuva susidūrė ir su dar viena problema: – žmonių, norinčių ir galinčių dirbti žemės reformos srityje, stygiumi. Dažnai skelbiant konkursus žemėtvarkos projektams rengti atsirasdavo tik po vieną dalyvį, o kartais ir nei vieno, tai labai padidino reformos darbų kainas.
Tačiau atsakingai noriu pabrėžti (tą rodo statistika), kad Lietuva, svetimos santvarkos nacionalizuotą žemę grąžina tuo pačiu pagrindu visiems savo piliečiams ir nesiremia jokiais kitais kriterijais. Todėl nebūtų teisingi ir pateisinami teiginiai, kad Vilniaus apskrityje nuosavybės teisių atkūrimas stringa būtent tautiniu pagrindu. Kaip ir minėjau, nacionalizaciją ir kitas negeroves išgyvenome visi kartu, kaip ir visi kartu privalome išeiti iš šios situacijos.
Gal šiek tiek sarkastiškai nuskambės, tačiau šiandien spaudoje perskaičiau gaisrų statistiką, susijusią su deginamomis pievomis Lietuvoje, kur Vilniaus apskritis yra tarp pirmaujančių. Savaime suprantama, suaktyvinę savo fantaziją ir turėdami blogų ketinimų tokiais ir visokiais kitokiais atvejais galėtume įžiūrėti tautinį pagrindą, galėtume pasiaiškinti, kas: lietuvis, lenkas, baltarusis ar rusas, ir ko siekdamas padegė pievą, tačiau, manau, to tikrai nedarysime, todėl gal ir žemės grąžinimo klausimus privalome išimti ne tik iš mūsų rezoliucijos, bet ir apskritai iš ateities asamblėjos darbotvarkių. Negaliu tvirtai pasakyti, kiek leidžia šio sunkmečio finansinės galimybės spartinti žemės nuosavybės atkūrimą Lietuvoje, taip pat ir čia gyvenantiems kitų tautybių žmonėms. Tačiau noriu priminti, kad praėjusiose kadencijose, ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovai įėjo į valdančiąsias daugumas, todėl, manau, ir jie taip pat privalo prisiimti atsakomybę už ne visai sėkmingą žemės reformą Lietuvoje ir vengti kurstyti aistras tautiniu pagrindu.

Šaltinis: LRS Lietuvos Respublikos Seimo ir Lenkijos Respublikos Seimo ir Senato narių tarpparlamentinė asamblėja

Voruta. – 2009, geg. 23, nr. 10 (676),  p. 1, 6-7.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra