Valstybių kultūriniai ryšiai suartina tautas, leidžia pažinti ir suprasti kitos šalies savitumą. Kultūrinis lietuvių ir italų bendradarbiavimas suaktyvėjo 1921 metais Romoje, atidarius Lietuvos atstovybę bei 1936 metais įsteigus „Lietuvių-italų draugiją“. Lietuviai buvo kviečiami dalyvauti meno ir mokslo bei kitose parodose.
Lietuvos centrinio valstybinio archyvo Užsienio reikalų ministerijos mikrofilmuotos medžiagos duomenimis, 1925 metų gegužę Milane buvo organizuojama pusę metų trunkanti Liaudies ir meno tarptautinė paroda. Dalyvauti parodoje pareiškė norą dailininkas A. Varnas, taip pat buvo galvojama apie lietuviškų kryžių parodą, kuri „<…> parodytų Lietuvos vaizdą kultūros atžvilgiu“. Tokia paroda sukeltų didelį etnografų ir menininkų susidomėjimą1.
1933 metais rugsėjo 8–18 dienomis, buvo rengiama Pasaulinė paukštininkystės paroda, kurioje buvo ir Lietuvos stendas, buvo prašoma atsiųsti panelei J. Žukauskaitei tautinius drabužius2. Užsienio reikalų ministerija nusiuntė daktarės Ambraziejūtės-Steponaitienės paskolintą tautinį kostiumą3. Po parodos uždarymo tautiniai drabužiai buvo grąžinti ir padėkota, pabrėžiant, kad panelė J. Žukauskaitė papuošė Lietuvos stendą Pasaulinėje paukštininkystės parodoje4. Spalio 6–15 dienomis Romoje rengiamas penktasis pasaulinis Paukštininkystės kongresas, kviečiama ir Lietuva. Buvo svarstoma, kokį specialistą siųsti į šią parodą. Neradus tinkamo kandidato, pasiūlyta atstovauti Lietuvai garbės konsului Romoje Renze Rossi. Tada Lietuvos vardas būtų minimas tarp kitų dalyvių, būtų keičiamasi informacija apie parodą ir garsinamas Lietuvos vardas5.
Taip pat 1933 metais balandžio 21 – rugpjūčio 31 dienomis Milane turėjo vykti trimetė Tarptautinė dekoratyvinio ir modernaus industrinio meno paroda, organizuojama Italijos vyriausybės. Ansčiau ši paroda buvo rengiama Monzoje, o atidarius naujus rūmus – Milane. Karališkasis Italijos ministras Amadori kvietė dalyvauti šioje parodoje Lietuvos valstybę bei kultūrines Lietuvos organizacijas pabrėždamas, kad italų vyriausybė būtų dėkinga, matydama lietuvių dalyvavimą6. Parodos taisyklės reglamentavo, kad eksponatai turi būti modernūs ir aktualūs. Paroda turėjo būti sudaryta iš 4 skyrių:
1. Keramikos, stiklo, vario, akmens, alebastro, dramblio kaulo dirbiniai.
2. Audiniai, mezginiai, siuvinėjimai.
3. Baldai, elektros instaliacijos, metalo, sidabro dirbiniai.
4. Auksakalystės, bižuterijos dirbiniai7.
Lietuvių atstovai manė, kad geriausia būtų eksponuoti ir pardavinėti lietuviškus audinius. Tačiau iškilo problema – lietuviškų audinių nedaug, be to spalvos neryškios, šviesoje blunka. Pardavus tokius audinius, galima įgyti blogą reputaciją bei ateityje neužmegzti komercinių ryšių su užsieniečiais. Vadinasi, lietuviai galėtų tik eksponuoti savo audinius, kai kiti siektų ir praktinės, komercinės naudos. Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus direktorius P. Galaunė ir Kauno meno mokyklos direktorius J. Šlapelis pažymėjo, kad „mūsų dalyvavimas parodoj būtų menkas ir galėtume pasiekti daugiau neigiamų nei teigiamų rezultatų“.
Parodos taisyklių 15 skyriuje rašoma, kad 30 kv.m ekspozicijos patalpa kainuotų 1000 lirų ir 50 lirų už kiekvieną papildoma kvadratinį metrą. Taigi 70 kv.m plotas, jo įrengimas ir apšvietimas kainuotų 15 000 lirų, (10 000 litų). O transporto, muito, žmonių kelionės bei gyvenimo Milane išlaidos sudarytų dar 15 000 litų. Eksponatus surinkti kainuotų dar 500 litų. Taigi lietuvių dalyvavimas šioje parodoje kainuotų iš viso 30000 litų. Tai buvo didelės išlaidos.
Buvo svarstoma, ar nevertėtų siųsti į parodą Žemės ūkio rūmų ar Meno mokyklos „porą žvalgų“, specialistę audėją ir mezgėją susipažinti su parodos organizavimu, aplinkybėmis, o ateityje tai padėtų reprezentuoti savo dirbinius. Išsiųsti 2–3 delegatus kainuotų 3000–4000 litų, bet apsilankę tokioje parodoje, būtų kompetentingi organizatoriai ir žinovai8. Tačiau Lietuva dėl didelių išlaidų šioje parodoje nedalyvavo9.
Rugsėjį Milane vėl buvo organizuojama Tarptautinė modernios dailės ir architektūros paroda, kurioje buvo kviečiami dalyvauti Lietuvos menininkai ir architektai10, buvo informuotas Meno mokyklos direktorius J. Šlapelis11, Švietimo ministerija12, siunčiama parodos programa13. Lietuva atsisakė dalyvauti šioje parodoje dėl lėšų stokos ir vyriausybė neskyrė pinigų14.
1936 metų balandį turėjo būti atidaryta pusmetį trunkanti Pasaulinė katalikų spaudos paroda Romoje. Buvo sudarytas organizacinis komitetas: pirmininkas –
prel. A. Dambrauskas-Jakštas, vicepirmininkas ir iždininkas – prof. P. Penkauskas, sekretorius – dr. J. Leimonas15. Parodoje turėjo dalyvauti 116 valstybių. Lietuvai buvo skirta 32-oji salė, bet netikėtai per šį paviljoną buvo išvestas koridorius, todėl salės įrengimo darbus reikėjo atidėti16. Stenduose turėjo būti išdėlioti spaudos leidiniai nuo spaudos draudimo laikų iki šių dienų bei žemėlapiai, diagramos, fotografijos, atspindinčios Lietuvos gyvenimą. Lietuvos organizacinis komitetas pabrėžė, pasitaiko žmonių, kurie nežino, kur yra Lietuvos valstybė. Tačiau iškilo problema – parodos rengėjai pareikalavo, kad nebūtų dailininko P. Valeškos žemėlapio, kuriame pavaizduotas Vilnius, priklausantis Lietuvai. Lietuviams tai buvo nepriimtina, nes Lietuva niekada neišsižadėjo Vilniaus. Dėl šios priežasties net iškilo klausimas, ar lietuviai galės dalyvauti parodoje. Siūlyta parodyti Lietuvos žemėlapį be sienų. Tačiau direktorius Della Torro pažymėjo, kad prie įėjimo į paviljoną bus užrašas „Lithuania“ ir visi supras, kokios tai valstybės su Vilniumi žemėlapis. Lenkų delegatai taip pat pasipiktino17. Parodos rengėjai nusprendė paviljonus sudaryti valstybiniu principu – eksponatai, diagramos, žemėlapiai, statistiniai duomenys turi atitikti dabartinės valstybės ribas18. Priimtas kompromisas – nerodyti Lietuvos žemėlapio19. 1934 m. „Lietuvos intelektualinio bendradarbiavimo komisijos“ posėdyje užsienio reikalų ministras S. Lozoraitis pažymėjo, kad „… reikia stebėti, sekti, stengtis priimti Lietuvoje visa, kas vertingiausiai pasireiškia šiuo metu įvairių kraštų bei tautų mokslinėje ir meninėje kūryboje ir svarbiausia jos pareiga padaryti taip, kad ir Lietuvos mokslas ir menas ir visa jos kultūra kūrybingai dalyvautų bendrame pasauliniame visų tautų kultūros lobyne“20. Taigi Lietuvai dalyvauti tarp 116 tautų buvo tikrai svarbus įvykis. Parodos organizavimo metu iškilo ir kita problema – finansiniai sunkumai ir lėšų trūkumas. Buvo paskaičiuota, kad norint dalyvauti parodoje, reikėtų 12800 litų, iš Užsienio reikalų ministerija skyrė 1500 litų, vėliau dar pridėjo 500 litų21. Lietuvių organizacinis komitetas tikėjosi surinkti lėšų iš labdaros bei taupant – būtiniausius darbus atlikti Lietuvoje, o ne Romoje.
Lietuviai, atvykę į Italiją, aplankydavo italų surengtas parodas. 1933 metas lietuvių grupę pasitiko Lietuvos pasiuntinybės atstovai P. Vileišis, Z. Blynas, dainininkas A. Sprindys. P. Vileišis palydėjo lietuvių delegaciją iki Neapolio. V. Čarneckis surengė iškilmingus pietus, kuriuose dalyvavo ir viešėjęs Vytauto Didžiojo universiteto rektorius prof. V. Čepinskis. Lietuviai visų pirma aplankė fašistų dešimtmečio parodą, kur bilietas kainavo 2 liras. Paroda buvo išdėstyta rūmų penkiose salėse. Pirmoji salė atspindėjo politinę Italijos būklę: diplomatiniai aktai, planai, žemėlapiai, atsišaukimai. Antrojoje – Italijos padėtis Pirmojo pasaulinio karo metu. Atskira salė skirta Dučei, jo žygiui į Romą, ketvirtojoje galima buvo išvysti fašistų viešpatavimo progresui surinktą statistiką, medžiagą, eksponatus. Penktoji salė, kur skambėjo italų himnas, buvo įkurta žuvusiems pagerbti22. Taigi lietuviai aplankydavo parodas ne tik kaip dalyviai, bet ir kaip besidomintys lankytojai.
Iš viso lietuviai buvo kviečiami dalyvauti šešiose meno ir mokslo parodose, kur buvo siekiama susipažinti su lietuvių kultūra ir menu XX a. trečiajame – ketvirtajame dešimtmetyje. Tačiau dėl didelių išlaidų, Vyriausybės neskiriamų lėšų lietuviai menininkai ir suinteresuoti asmenys atsisakydavo dalyvauti šiose parodose arba atstovauti Lietuvai būdavo paskiriami italai ar Italijoje gyvenantys lietuviai. Viena gausesnių italų rengiamų parodų, kur dalyvavo lietuviai, buvo Pasaulinė katalikų spaudos paroda Romoje, kur tarp 116 valstybių Lietuvai dalyvauti buvo itin reikšmingas ir svarbus įvykis.

1 A. Varno raštas Jokantui 1925 kovo 12 d. – LCVA. – F. 391. – Ap. 4. – B. 1713. – P. 96.
2 V. Čarneckio telegrama į Kauną 1933 rugsėjo 2 d. – LCVA. – F. 383. – Ap. 10. – B. 39. – L. 282;
Gydytojos Ambraziejūtės – Steponaitienės raštas O. Kairiūkštienei 1933 rugsėjo 2 d. – LCVA. – F. 383. – Ap. 10. – B. 39. – L. 281
4 P. Vileišio raštas Užsienio reikalų ministerijos Informacijos skyriui 1933 rugsėjo 23 d. – LCVA. – F. 383. – Ap. 10. – B. 39. – L. 279;
O. Kairiūkštienės raštas p. Steponaitienei 1933 spalio 5 d. – LCVA. – F. 383. – Ap. 10. – B. 39. – L. 278.
5 V. Čarneckio raštas Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamentui 1933 birželio 22 d. – LCVA. – F. 383. – Ap. 10. – B. 39. – L. 321;
M. Avietėnaitės laiškas Lietuvos pasiuntinybei Romoje 1933 rugpjūčio 10 d. – LCVA. – F. 383. – Ap. 10. – B. 39. – L. 308.
6 Karališkojo Italijos ministro Amadori kvietimas Užsienio reikalų ministrui dr. D. Zauniui 1932 balandžio 28 d. – LCVA. – F. 383. – Ap. 10. – B. 39. – L. 358 – 359;
Raštas Švietimo ministerijai ir Meno mokyklai 1932 balandžio 29 d. – LCVA. – F. 383. – Ap. 10. – B. 39. – L. 357.
7 J. Šlapelio, P. Galaunės raštas Švietimo Ministerijos III–ajam departamentui 1933 sausio 15 d. – LCVA. – F. 383. – Ap. 10 – B. 39. – L. 350.
8 Ten pat. – L. 351.
9 K. Šakenio raštas Užsienio reikalų ministerijai 1933 sausio 21 d. – LCVA. – F. 383. – Ap. 10. – B. 39. – L. 349.
10 P. Vileišio laiškas Užsienio reikalų ministerijai 1932 vasario 17 d. – LCVA. – F. 383. – Ap. 10. – B. 39. – L. 355.
11 O. Kairiūkštienės raštas Kauno Meno mokyklos direktoriui J. Šlapeliui 1932 birželio 4 d. – LCVA. – F. 383. – Ap. 10. – B. 39. – L. 354;
Kauno Meno mokyklos direktoriaus J. Šlapelio raštas Užsienio reikalų ministerijai 1933 sausio 7 d. – LCVA. – F. 383. Ap. 10. – B. 39. – L. 352.
12 Švietimo ministro inž. K. Šakenio raštas Užsienio reikalų ministerijai. – LCVA. – F. 383. – Ap. 10. – B. 39. – L. 349.
13 P. Vileišio laiškas Užsienio reikalų ministerijai 1932 vasario 17 d. – LCVA. – F. 383. – Ap. 10. – B. 39. – L. 355.
14 Užsienio reikalų ministerijos raštas P. Vileišiui 1932 vasario 24 d. – LCVA. – F. 383. – Ap. 10. – B. 39. – L. 347.
15 Prel. A. Dambrausko-Jakšto raštas Užsienio reikalų ministrui 1935 m. rugpjūčio 1 d. – LCVA. – F. 383. – Ap. 10. – B. 276. – L. 61 – 62.
17. Raštas Užsieno reikalų ministrui 1936 gegužės 11 d. – LCVA. – F.383. – Ap. 10. – B.276.
– L.2.
18. Lenkų intrigos prieš Lietuvos skyrių Pasaulinėje Katalikų spaudos parodoje 1936 kovo 25 d. – LCVA. – F. 383. – Ap. 10. – B. 276. – L.32-33.
19. Raštas Užsienio reikalų ministrui 1936 balandžio 3 d. – LCVA. – F. 383. – Ap. 10. – B. 276.
 – L. 25-26.
20. Laiškas užsienio reikalų ministrui 1936 kovo 30 d. – LCVA. – F. 383. – Ap. 10. – B. 276.
– L. 3-11.
21. Lietuvos intelektualinio bendravimo komisijos posėdis // Mokykla ir gyvenimas. – 1934. – Nr. 10. – P. 542.
22. A.Dambrausko raštas Užsienio reikalų ministerijai 1936 sausio 3 d. – LCVA. – F. 383. – Ap. 10. – B. 276. – L. 53-55.
M.Avietėnaitės raštas 1936 sauso 8 d. – LCVA. – F. 383. – Ap. 10. – B. 276.
 – L. 52.
23. A.Bendoravičius. Fašistinėj Italijoj šventaisiais metais // Naujoji Romuva. – 1933. – Spalo 8 d. – Nr. 145. – P. 780-782.