Lietuvos intelektualų kova už istorinę tiesą

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Po 20 metų. mitingo Vilniuje prie A.Mickevičiaus paminklo
Maskvos oficialioji ir neoficialioji diplomatija dar karo išvakarėse stengėsi sutvirtinti, išplėsti savo ekonomines ir politines pozicijas Lietuvoje, tam panaudodami visas priemones. Šiems tikslams buvo stengtasi suvienyti bei pajungti Užsienio reikalų liaudies komisariato, NKVD, NKGB ir jų struktūrinius padalinius, TSRS ambasados darbą, kultūrinę bei prekybinę veiklą, į Lietuva buvo žiūrima kaip į būsimų karo veiksmų placdarmą. Todėl nenuostabu, kad TSRS ir Vokietijos sutarčių slaptieji protokolai nulėmė ne tik Lietuvos, bet ir Estijos bei Latvijos valstybių likimą.
1939 m. rugsėjo 2 d. Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona ir brigados generolas ministras pirmininkas Jonas Černius pasirašo Vyriausybės aktą dėl Lietuvos neutralumo, kilus Antram pasauliniam karui. Prezidentas, sveikina visus, kurie skaitys šį raštą: Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos – Tarybų Sąjungos savitarpinės pagalbos sutartis pasirašyta Maskvoje 1939 m. spalio mėnesio 10 dieną… Pripažindami, kad 1920 m. liepos mėn. 12 dienos taikos sutartis ir nepuolimo bei taikaus ginčų sprendimo 1920 rugsėjo 28 d. sutartis tebėra jų savitarpinių santykių ir prievolių tvirtu pagrindu. (Vyriausybės žinios, 1939 m. spalio 17 d.).
Toliau įvykiai klostosi, toli gražu, jau be pakilios nuotaikos. 1939 m. spalio mėn. 19 dieną Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras K. Skučas išsiunčia raštą ministrui pirmininkui dėl sustiprintos apsaugos meto įvedimo Vilniuje ir Vilniaus krašte (Lietuvos centrinis valstybės archyvas F. 465, Ap. I, B. IO64, L. 35). Tų pačių metų lapkričio 21 d. patvirtinama A. Merkio sudarytos Ministrų Tarybos sudėtis. Užsienio reikalų ministru tampa Juozas Urbšys.
Lietuvos kariuomenės vadas gen. Stasys Raštikis ir Lietuvos prezidentas daug kalbėjo ir rašė apie Tėvynės meilę, pareigą ją ginti nuo priešų. Tačiau 1940 m. birželio 15 dieną S. Raštikis pirmasis paragino vyriausybę priimti TSRS ultimatumą. Lietuva okupuojama, neišgirdusi nė vieno šūvio. Tautos vadas pabėga į užsienį. Taigi labai greitai paaiškėjo, kad gražūs šūkiai apie tikrą liaudies valdžią, išvadavimą iš vargo ir savivalės tik maskavo rūsčią realybę, užprogramuotą TSRS – Vokietijos sutartyje ir jos slaptuose protokoluose (Lietuvos ypatingasis archyvas – toliau LYA, F. 1771, Ap. 272, B. 147, L. 143   144).
Lietuvos laisvės lyga (LLL) buvo viena pirmųjų organizacijų, pradėjusi viešai skelbti TSRS ir Vokietijos slaptuosius protokolus dėl Baltijos valstybių pasidalinimo. Artėjant to suokalbio 40-mečiui, Lyga nusiuntė JTO 24 Generalinės Asamblėjos sesijai pareiškimą, kuriame reikalavo, kas pasaulio visuomenė padėtų išlaisvinti pavergtas Pabaltijo tautas. Prie pareiškimo buvo pridėtas 80 mašinraščio puslapių „Moralinis ultimatumas TSRS vyriausybei“. Dokumentą pasirašė Algirdas Statkevičius. Kaip nurodo istorikas A. Liekis, daugelio šalių visuomenės didelio dėmesio susilaukė LLL organizuotas 45 pabaltijiečių „Kreipimasis į JTO generalinį sekretorių Kurtą Valdheimą, į šalių, pasirašiusių Atlanto Chartiją, vyriausybes, Vokietijos ir TSRS vyriausybes“. Pareiškime smerkiama TSRS dėl įvykdytos Baltijos šalių okupacijos, priekaištaujama JTO, kad toleruojama TSRS kolonijinė politika, jai leidžiama okupuotose kraštuose vykdyti genocidą (A. Liekis, „Lietuvos Sąjūdis ir valstybės idealų įgyvendinimas“. V., 1998, p. 216).
Laisvasis pasaulis teisinosi,  kad karo pabėgėliai neturi nei juridinės, nei moralinės teisės kalbėti tautos vardu, sprendžiant Lietuvos laisvės ir nepriklausomos ateities klausimus. Todėl visai neatsitiktinai iškilo būtinybė paruošti politinį memorandumą Baltijos kraštuose gyvenančių Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonių vardu. Mes kreipėmės į TSRS, VFR, VDR vyriausybes,   atsimena Antanas Terleckas – ,“ šalių pasirašiusių Atlanto Chartiją, vyriausybes ir  JTO generalinį sekretorių, prašydami paskelbti Molotovo – Ribentropo paktą niekiniu nuo pat jo pasirašymo dienos ir likviduoti to pakto padarinius – išvesti iš Pabaltijo šalių okupacinę rusų kariuomenę. Šį dokumentą pasirašė 4 estai, 6 latviai ir 35 lietuviai. Nekyla abejonių, kad jo politinę svarbą sureikšmino 10 žinomų Rusijos disidentų, tarp jų akademiko A. Sacharovo ir jo žmonos E. Boner parašai.“ (Ten pat, L. 34   35).
1987 m. rugpjūčio 23 dieną istorinės tiesos ieškotojai susirinko Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Mitinge buvo lietuviai disidentai Antanas Terleckas, Nijole Sadūnaitė, Vytautas Bogušis, kunigas Robertas Grigas, jų artimieji bei bendraminčiai Virginija Bogušienė, Algimantas Andreika, Alfonsas Bumbulis, Jadvyga Bieliauskienė, Bronė Vaitaitytė, Mantas Gikis, Auksė Aukštikalnienė ir daugelis kitų, kurie viešai pasmerkė slaptųjų protokolų pragaištingas pasekmes Lietuvos valstybingumui. Masinės informacinės priemonės akcentavo, jog tai užsienio propagandos centrų darbas, siekiant sukiršinti Lietuvos gyventojus. „Tiesos“ laikraštis operatyviai išspausdino rėkiantį informacijų rinkinėlį bendra antraštė „Vilniaus miesto gyventojai smerkia ekstremistų išpuolį“. „Neleiskime drumsti vandenį veltėdžiams“    sakė „Plastos“ gamyklos veteranų tarybos pirmininkas Mileris. Presuotoja Zvonik, Kiekas ir kiti., griežtai pasmerkė „provokatorių“ išpuolį.
Rugpjūčio 23 d. išpuolio pasmerkimo akcijos buvo plačiai nušviečiamos ne tik respublikinėje spaudoje, bet ir miestų bei rajonų laikraščiuose. LTSR administraciniai organai į LKP CK išsiunčia ilgą sąrašą dalyvavusių mitinge. Dalyvių geografija – labai plati, apimanti visą Lietuvą. Kai kurie mitingo dalyviai apibūdinami trumpomis žiniomis. Antai Antanas Grigas iš Leipalingio ne kartą profilaktuotas už antitarybinius pasisakymus.Savo kalboje kvietė sukurti „Jaunųjų lietuvių sąjungą“, leisti nepriklausomą laikraštį „Lietuvos balsas“, legalizuoti „Kronikos“ leidimą, siekti atstatyti istorinę tiesą. Pasiūlė organizuoti Vasario 16-tosios minėjimus. Algimantas Andreika, vargonininkas Alfonsas Bumbulis dirigavo dainuojantiems prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Auksė Aukštikalnienė – Vilniaus miesto 50 vidurinės mokyklos mokytoja, nuolat pažeidinėjo pedagoginę etiką, pamokose iškraipydavo istorijos faktus (LYA, F. 1771, Ap. 270, B. 182, L. I-3). Būtent šiuo klausimu A. Aukštikalnienė kovojo už istorijos teisingą faktų traktavimą, prieš Lietuvos istorijos falsifikavimą.
LKP CK pareikalauja, kad partijos miestų ir rajonų komitetai informuotų apie atliktą darbą demaskuojant antitarybininkų – ekstremistų veiklą. Informacijoje partijos Kauno miesto komiteto, rajonų komitetų biuro nariai, skyrių vedėjai, deputatai susitiko su 131 kolektyvo dirbančiaisiais. Kolektyvuose kalbėję pedagogai, studentija siūlė skirti daugiau valandų Lietuvos istorijos kurso dėstymui, peržiūrėti Lietuvos istorijos vadovėlį, plačiau kine, teatre statyti kūrinius istorijos tematika, studijuoti 1940-tųjų metų įvykius Lietuvoje. Reiškia ledai pajudėjo. Vilniuje vykęs „ekstremistų“ mitingas pažadino daugelio apsnūdusią sąmonę. Smerkiančios mitingo dalyvius informacijos iš Klaipėdos, Panevėžio, Druskininkų, Tauragės ir kitų miestų negailestingai plakė „ekstremistus“, dalyvavusius mitinge (LYA, F. 1771, Ap. 270, B. 204, L. 28, 35,43-44).
Lietuvos, Latvijos ir Estijos liaudies deputatų iniciatyva slaptųjų protokolų išaiškinimo ir paskelbimo niekiniais klausimas svarstytas TSRS liaudies deputatų suvažiavimo posėdyje. Galutinėms išvadoms pateikti buvo sudaryta speciali 26 TSRS liaudies deputatų komisija, vadovaujama A. Jakovlevo. Į komisijos sudėtį įėjo TSRS liaudies deputatų suvažiavimo 4 Lietuvos atstovai: Vytautas Landsbergis, Justinas Marcinkevičius, Kazimieras Motieka ir Zita Sličytė. Lietuvos deputatams talkininkavo sudaryta istorikų bei archyvininkų grupė.
1990 m. vasario 7 d. LTSR AT priėmė nutarimą „Dėl 1939 m. Vokietijos – TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“. Jame pabrėžiama, kad TSRS liaudies deputatų suvažiavimas 1989 m. gruodžio 24 dienos nutarimu šiuos slaptuosius protokolus pripažino teisiškai nepagrįstais ir negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento. Buvo pasiūlyta TSRS pradėti dvišales derybas dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymo.
„Laisvės ir teisybės troškimas žibėjo, niekada nebuvo užgesęs daugelio mūsų žmonių širdyse. Pirmieji pelenų nuo tų žarijėlių nupučia idealistai. Po to viskas seka atrasta pasaulyje tvarka“, – į „Respublikos“ reporterio klausimus atsakė Alfonsas Maldonis.
1987 m. kovo mėn. žurnalas „Mokslas ir gyvenimas“ (redaktorius Juozas Baldauskas) paskelbė Mokslų akademijos nario korespondento Jokūbo Minkevičiaus straipsnį „Mąstanti žinėje“. Jame buvo išsakyti poleminiai moksliniai argumentai prieš daugelį tebegaliojusių TSKP ideologinės veiklos dogmų, prieš „komunistinio auklėjimo“ sampratos schematizavimą bei antihumaniškumą. Autorius akcentavo, kad „naujo politinio mąstymo etalonu gali būti R. Gandžio ir M. Gorbačiovo „Delio deklaracija“. Dinamiškumas su globalinėmis bei lokalinėmis problemomis pasaulyje… mąstymas turi būti globališkas ir problematiškas, besiorientuojantis į bendražmogiškųjų vertybių prioritetą… naujas mąstymas yra neramus, drumsčiantis rutiną ir sustingimą, minties tingumą. Naujo mąstymo laisvė yra nukreipta į gyvenimo pozicijos atsakingumą (J. Minkevičius, „Mokslas ir gyvenimas“, 1987 m. Nr. 3, p.3).
Vis drąsesnė spauda skatino rašytojus imtis aštresnių ekologinių, istorinių, politinių ir filosofinių temų. 1987 metais kovo mėnesį net 7,14. 21 dienų „Literatūros ir meno“ (redaktorius A. Drilinga) numeriuose publikuoja Jono Avyžiaus prozos fragmentą „Tą 1946 metų vasarą“, kuriuo buvo pradėta demitologizuoti pokario metų Lietuvos istorija. Tų pačių metų balandžio mėn. 3 d. Vilniuje įvyko Lietuvos kultūros fondo steigiamoji konferencija. Valdybos prezidiumo pirmininku buvo išrinktas prof. Č. Kudaba, kuris su savo bendraminčiais išvystė aktyvią veiklą.
„Mes gerai žinome,   pažymėjo profesorius Povilas Gylys,   kad pats reformų procesas tiek LKP, tiek Sąjūdyje prasidėjo Mokslų akademijos, Lenino rajono LKP komitete ir Vilniaus universiteto kolektyvuose. Būtent šios trys inteligentiškos institucijos stipriai veikė visą procesą“ (Lietuvos Sąjūdis ir valstybės idealų įgyvendinimas“, V., 1998, p. 73).
 O kur Lietuvos „rašytojų sąjungos veikla? Nenorėčiau su tuo sutikti. Ir tam yra labai rimti ir svarūs argumentai. Pasklaidykime to meto rašytojų partinės organizacijos protokolus. Juose matysime, kokią aktyvią veiklą vystė būtent rašytojai   kovingi pasisakymai, bendri susirinkimai su istorikais, švietimo ir kultūros darbuotojais, profsąjungomis, jų išsiųstos telegramos bei reikalavimai partiniams funkcionieriams, pagaliau jų aistringi straipsniai ne tik respublikos, bet ir sąjunginėje spaudoje. R. Gudaičio išsiųstos telegramos bei reikalavimai partiniams funkcionieriams, pagaliau jų aistringi straipsniai ne tik respublikoje, bet ir sąjunginėje spaudoje R. Gudaičio išsiųstoje telegramoje M. Gorbačiovui išreikšta tvirta rašytojų ir visuomenės pozicija dėl būtinumo pakeisti LKP CK sekretorių R. Songailą bei Maskvos statytinį Mitkiną.
Manau, drąsiai galima teigti, jog būtent rašytojai jautė to meto dvasią, nes būtent jie savo susitikimuose su žmonėmis nuolat girdėjo ir jautė jų nuotaikas . „Tebus man leista, priminti vieną kitą faktą“,   iš tais laikais neramių, gyvų Rašytojų sąjungos rūmų, kuriuose virte virė gyvenimas kalbėjo R. Gudaitis, ne Gorbačiovo pertvarka, o iškilūs kūrėjai – literatūros talentai, pirmiausia Alfonsas Maldonis, Justinas Marcinkevičius, Jonas Lankutis bei kiti lėmė kūrybišką atmosferą, gerą valią, sugebėjimą išsaugot literatūrai būdingą dvasinės laisvės erdvę, vienyti mūsų rašytojus su lietuvių egzodo broliais, stiprinti tarpusavio ryšius (ten pat, p. 87   88).
1987 m. balandžio 13 d. Rašytojų sąjungos valdybos plenume buvo aptariami lietuvių klasikos leidybos atgaivinimo klausimai. Šiame forume gausiai dalyvavo Vilniaus inteligentija. Kalbėjo Justinas Marcinkevičius, J. Lankutis, J. Baltušis, M. Sluckis, J. Stepšys, P. Bražėnas. Jau tų pačių metų birželio mėn. „Vaga“ išleido Maironio raštų keturtomio pirmą tomą. Pirmą kartą tarybiniais metais lietuvių literatūrinis palikimas čia pateikiamas be cenzūrinių bei ideologinių ribojimų. 1987 m. „Pergalės“ žurnalas (redaktorius A. Baltakis) išspausdino anticarinių V. Kudirkos satyrų „Viršininkai“.
1987 m. lapkričio 4 d. Lietuvos rašytojų partinis biuras konstatuoja, kad šiandieną charakterizuoja drąsūs poslinkiai visose gyvenimo srityse – atgimimas ir tikėjimas, kad nugalės žmogaus mintis, sveikas protas, toliaregiški sprendimai. Kiekviena diena mums primena istoriją ir kiekviena pragyventa diena tampa istorija, istorine demokratijos pamoka. „Mūsų ginklas,   sakoma ataskaitoje, – istorinė tiesa, o tai reiškia, kad ant mūsų pečių istorinė atsakomybė už žemę, žmogų ir žmoniją. Švęsdami didžiojo tautos atgimimo dainiaus Maironio 125-ąsias metines, mes lyg šiandien kartojame jo žodžius: „Nebeužtvenksi upės bėgimo…“ Gal ir Maironis šiandien pasakytų: „duok Dieve, kad taip ir būtų! Bet šiandien tai pasakyti reikia mums“ (LYA, F. 4626, Ap. 5, B. 26, L. 54).
Mokslo ir kūrybinėse sąjungose imta diskutuoti Lietuvos istorijos, lietuvių kalbos ir literatūros, ekologijos ir kitais aktualiais klausimais. Diskusiją apie istorijos vietą, istoriko vaidmenį visuomenės persitvarkymo ir atsinaujinimo procese pradėjo būtent Lietuvos rašytojų sąjungos partinė organizacija. 1987 m. gruodžio 21 dieną įvyko atviras partinis susirinkimas „Istorija ir mokykla“. Buvo svarstomi istorijos vadovėlių vidurinėms mokykloms ruošimo , pagarbos istorijai bei kiti klausimai. Kalbėjo rašytojai, literatūrologai, mokytojai bei švietimo, kultūros darbuotojai   konstatavo apgailėtiną Lietuvos istorijos dėstymo vidurinėse mokyklose būklę, istorijos mokymo programų ir paruoštų vadovėlių spragas bei sunkų ir sudėtingą istorijos mokslo būklės kelią. Iš protokolo matosi, kad demokratiškumo sąlygomis nebus smulkmeniškos, „iš aukščiau nuleistos instrukcijos“, kaip pertvarkyti Lietuvos istorijos mokymą mūsų mokyklose. Susirinkime labai taikliai kalbėjo R. Gudaitis. Šio pokalbio tikslas, sakė jis,konstatuoti visiems žinomą katastrofišką disciplinos padėtį, nekaltinti Švietimo ministerijos, kuri pavaldi sąjunginei ministerijai. Tikėkimės, kad mūsų pokalbis signalizuos visuomenei pozityvius pokyčius. Be gimto krašto istorijos neįsivaizduojamas humanitarinės kultūros ugdymas, jos pozicijų atgaivinimas.
Susirinkime kalbėjusi istorikė Inga Lukšaitė pabrėžė, kad mokinys turi žinoti, kodėl jam reikalinga istorija, kodėl jis turi mokytis Lietuvos istorijos. Tai turi rūpėti ir mokytojui… Vadovėlyje reikia išryškinti istorines asmenybes, atrenkant pačias vertingiausias. Vadovėlis turi būti rašomas Lietuvos vaikui. Istorijos žinių sistema aklavietėje. Kalbėjęs V. Radaitis pažymėjo, jog kritinių pastabų apie mūsų istoriografiją jau pakankamai pasakyta, bet jei norime pasiekti konstruktyvių pakitimų, itin siekiant patobulinti istorijos dėstymą mokyklose, pats laikas suformuluoti, kokia gi toji istorija turi būti pateikta mūsų jaunimui ir ne tik jaunimui.
Kalbėjusi prof. V. Zaborskaitė, akcentavo, jog istorinis mąstymas – svarbus kultūrinės atminties komponentas. Lietuvos istorija grąžinama į mokyklą, bet visuomenė apie tai neinformuota. Lietuvos istorijos programa turi būti viešai svarstoma visuomenės: istorikų, lituanistų, mokinių tėvų. Būsimas vadovėlis (koks kolektyvas jį ruošia?), jo autorių kandidatūros turi būti viešai svarstomos. Reikia konkurso, kelių vadovėlių, kaip ir lietuvių literatūros istorijos vadovėlių. Jie turi ir egzistuoti konkurso tvarka. Autoriai turi žinoti, ko reikia ir ko nereikia vadovėlių tekstui. Tokio demokratizmo galima mokytis iš estų pavyzdžio. Istorija moko žmogų politinės orientacijos, bet jos nereikia pajungti politinei konjunktūrai. Geriausias auklėtojas yra tiesa, reikia mokyti jaunuolį matyti problemas, o ne jas slėpti.
Rašytojas Vytautas Bubnys: „džiugu, kad istorijos mokymas mokykloje įgauna naujų pokyčių. Solidarizuojuosi su prof. V. Zaborskaitės mintimis ir pasiūlymais. Istorijos vadovėlio rašymas… – kiek aptarimų ir kur jie aptariami. Vadovėlis išverčiamas į rusų kalbą, taisomas, redaguojamas, pirmiausiai išleidžiamas rusų kalba, o po to tik lietuviškai. Kur mes esame? Argi mes neturime specialistų, mokslininkų? Lietuvos istorijos vadovėlis turi būti aprobuotas Lietuvoje“.
Kalbėjęs istorijos mokslų daktaras Henrikas Šadžius pabrėžia, kad rašytojai gerai padarė, imdami svarstyti šia svarbią problemą, bet reikėjo pakviesti daugiau istorijos mokytojų. Žmonės, kurie moko istorijos, taip pat ir Lietuvos istorijos, kartais dėsto nekvalifikuotai, pasitaiko atsitiktinių žmonių. Nenormalu, kad net 70 procentų istorijos pamokų dėsto ne specialistai. Argi normalu, kad istorijos pamokos paskutinės tvarkaraštyje – 5-tos, 6-tos. Moksleiviui teiktinas problemas visų pirma turime svarstyti patys… Antai TSRS 1939 m. rugpjūčio 3 dienos sutartis eina per visus vadovėlius, bet kur rugsėjo 28-tosios sutartis? Tai kol kas atrodo net ne Lietuvos istorikų kompetencija. 1940 m. deportacijas liečią archyvai neprieinami. Apie tai rašoma tik užsienio spaudoje. Iš kur istorikui gauti duomenų?
Susirinkime kalbėjusi istorijos mokytoja M. Girdžiuvienė pabrėžė, kad atsakinga ir sunki istorijos mokytojo misija mokykloje. Labai sunku dėstyti Lietuvos istorija   mažas pamokų skaičius. Sutinku su Šadžiumi, kad istoriją dėsto ne tie žmonės. Ne itin tobulos programos. Būtina kalbėti, kaip ruošiami kadrai, ypač Lietuvos istorijai. Silpni baigę pedagoginį institutą, stipresni   universitetą. Šiame darbe pirmiausia   mokytojo kvalifikacija. Jeigu lietuviškose mokyklose padėti silpna – tai rusiškose – tiesiog katastrofiška. Kalbą Girdžiuvienė baigė prašydama padėti mokyklai ir mokytojams. Šiandien mes nežinome istorinių asmenybių. Be to, istorija turi ir neigiamų asmenybių. Kaip jas parodyti, jei neturime šaltinių.
„Pirmiausia aš norėčiau pasidžiaugti,   kalbėjo Rimantas Vėbra,   tuo, kad Rašytojų sąjunga ėmėsi iniciatyvos svarstyti mūsų tautos istorinės atminties formavimo problemą. Ir, žinoma, kiek nejauku, kad ši iniciatyva priklauso ne istorikams. Tačiau, kaip rodo istorinė patirtis, rašytojai visose epochose rodydavo iniciatyvą, pirmieji imdavo analizuoti bręstančias ir pribrendusias problemas. 4-jame dešimtmetyje, prasidėjo lenktyniavimas, medžiojant liaudies priešus. Vyko fizinis žmonių naikinimas, o šalia to – trypiama žmogaus asmenybė, jo žmogiškas orumas, savigarba, savarankiškas mąstymas, imunitetas blogiui. Žmogus privalėjo drebėti ir būti besąlygiškai paklusnus. Šie procesai vyko ir penktajame dešimtmetyje“.
„Galvodami šiandien apie mokytoją, mes pasigendame jame asmenybės,   toliau tęsė Rimantas Vėbra,   savarankiškai mąstančio žmogaus, sugebančio pasipriešinti vienadieniei konjunktūrai, matome jį virpantį prieš kiekvieną valdininkėlį. Tai ir yra žmogaus asmenybės naikinimo pasekmės: vieni – palaužtos valios, demoralizuoti, kiti – spekuliantai konjunktūra, įsisavinę visas reikalingas žaidimo taisykles. Nėra paslaptis, kad kiekvienas valdininkas, lankydamas to ar kito mokytojo pamokas, o ypač istoriko, visuomet jį galėjo apkaltinti neidentiškumu, o ką kalbėti apie istoriją. Čia visuomet galima buvo rasti įvairių kaltinimų. Taip kad istorijos mokytojo dalia buvo visuomet sunki (LYA, F. 4628, Ap. 5, B. 26, L. 72   75, 80, 81   83).
Per visą 50-tį literatai ir istorikai buvo tarp kūjo ir priekalo. Jų darbą budriai stebėjo ne tik ministerijos, LKP CK, vietos partiniai komitetai, bet ir KGB. Dar 1959 m. kovo 23 d. LKP CK pažymoje “Apie atliktą darbą taisant dideles klaidas  Vilniaus V. Kapsuko valstybinio universiteto lietuvių literatūros katedros darbą“, rašoma, kad nusipelno kritikos dėstytojos Lukšienė, Kostkevičiūtė ir Zaborskaitė, kurios ignoruoja marksistinę metodologiją, analizuojant ir vertinant literatūrą, už perdėtą senosios literatūros šlovinimą ir tendencingą priešinimą tarybinio laikotarpio literatūrai. Jos savo paskaitose, kalbėdamos apie tautinę kultūrą, nekalba apie klasių kovos, ekonomikos, gamybos priemonių įtaką jos formavimuisi…(LYA, F. 1771, Ap. 196, B. 87, L. 64-68). O ką kalbėti apie Lietuvoje gerai žinomą istoriką J. Jurginį, parašiusį ne vieną Lietuvos istorijos knygą. Tačiau ir jis užkliuvo. 1961 m. rugsėjo 15 dieną LKP CK biuras priėmė nutarimą „Dėl ideologinių klaidų J. Jurginio Lietuvos istorijos vadovėliuose“. Šiame nutarime labai daug kaltinimų: Jurginis neretai nukrypsta į buržuazinį objektyvizmą, idealizuodamas senovę, Lietuvos istoriją iš esmės rašo atsietai nuo kitų TSRS tautų ir pirmiausia nuo rusų tautos, Rusijos darbininkų klasės. Vadovėlio pagrindą sudaro ne marksistinė – lenininė istorinio proceso periodizacija, nėra aiškaus katalikų bažnyčios reakcinio vaidmens apibūdinimo…(LYA, F. 1771, Ap. 207, B. 111, L. 14 – 17). Iš šio dokumento matosi, kad dar ne viskas ir ne pabaiga. LKP CK Švietimo ministerijai, LKP miestų ir rajonų komitetams rekomendavo (faktiškai reikalavo), po to, kai žurnale „Komunistas“ bus išspausdinta J. Jurginio vadovėlio „Lietuvos TSR istorija“ recenzija ir straipsniai respublikiniuose laikraščiuose bei žurnaluose, surengti 2   3 dienų seminarus miestų ir rajonų mokytojams… Tai buvo akivaizdus susidorojimas su mokslininku, rimtas signalas istorikams, kad Lietuvos istorija turi būti vos ne TSRS istorija, pateikiant vieną kitą darbą iš Lietuvos. Šitaip buvo užgniaužomos blaiviai mastančios asmenybės.
Kadrų idėjiškumu „rūpinosi“ ir LTSR KGB. Antai slaptoje pažymoje nurodoma, kad Lietuvos mokslų akademijos sistemoje iš viso yra 8 institutai, kuriuose dirba 1400 darbuotojų. Didžiausias KGB antro skyriaus dėmesys skiriamas lietuvių kalbos ir literatūros, Istorijos ir ekonomikos institutams. Iš bendro 12 agentų skaičiaus tiesiogiai dirba 9, iš jų MA prezidiume 3 agentai ir 4 patikėtiniai, istorijos institute – 4 agentai, Lietuvių kalbos ir literatūros institute – 1 agentas ir 1 patikėtinis.
Vilniaus V. Kapsuko universitete KGB antras skyrius turi 17 agentų tarp jų 6 dėstytojai ir patikimų asmenų – 15. Istorijos ir filologijos fakultete yra 4 agentai ir 3 patikimi asmenys. Pedagoginiame institute yra 8 agentai, iš jų 4 dėstytojai ir 4 studentai, o taip pat 9 patikimi asmenys – dėstytojai ir 5 studentai, kituose skyriuose 7 agentai (Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje. „1940   1990 metų dokumentų rinkinys“. V., 2005, p. 327   332).
Daugelis KGB pažymų buvo siunčiamos į LKP CK, kad būtų imtasi reikiamų priemonių. Žinoma, apie agentus, jų slapyvardžius nekalbama. Dokumentai akivaizdžiai patvirtina, kad didelis dėmesys buvo skiriamas istorikams ir lituanistams. Nesunku įsivaizduoti minėtų disciplinų dėstytojų ir mokytojų būklę per visus 50 okupacijos metų. Iš aukščiau pateiktų faktų matome, kad dėstytojai ir mokytojai atsigavo tik pertvarkos metais ir pradėjo kovą už istorinės tiesos legalizavimą.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra