Lietuvos ganytojų kalėdiniai laiškai

Autorius: Data: 2015-12-27, 11:19 Spausdinti

Lietuvos ganytojų kalėdiniai laiškai

Vilniaus vyskupų kalėdinis laiškas tikintiesiems

Brangūs tikintieji,

Jubiliejinių Gailestingumo metų Kalėdos yra ypatingas malonės metas. Kristus, kūdikiu atėjęs į pasaulį, įsikūnijęs Gailestingumas, yra dovana, pranokstanti bet kokį žmogaus troškimą. Dievas ateina iš meilės žmogui, o ne dėl jo nuopelnų, valdžios ar galios. Šiuo laiku Dievas trokšta mus prakalbinti, nuimti nuo mūsų pečių nemeilės naštas. Pranašas Izaijas skelbia Viešpaties žodžius: „Malonės metu tave išklausau, išganymo dieną tau padedu“ (Iz 49, 8).

Bažnyčios istorijoje, kaip ir kiekvieno iš mūsų gyvenime, yra ypatingų Dievo prisilietimų. Šiandien mąstome apie kūdikio Kristaus gimimą, įsikūnijusio Gailestingumo atėjimą į mūsų kasdienybę. Artėjančiais metais ypač sutelkime dėmesį į Jėzų Kristų, apmąstykime Jo mokymą ir esminius Jo gyvenimo įvykius. Gailestingumą labiausiai atskleidžia Jėzaus Kristaus mirtis, prisikėlimas ir Šventosios Dvasios atsiuntimas. Atpažinkime šiuos brangius Dievo prisilietimus, juos kontempliuokime ir priimkime. Priimkime Susitaikinimo sakramentą, kad dažniau patirtume Jo meilės apkabinimą.

Gailestingumo dovanas patiriame kasdien sekdami paskui Kristų. Kai mūsų dėmesys sutelkiamas į Jį – visi neramumai tampa įveikiami. Vidinės ramybės dovana kviečia mus uoliai imtis gailestingumo darbų: vienišą kaimyną aplankyti, nuliūdusį paguosti, keleivį priglausti…

Vilniuje gyvenusi šventoji sesuo Faustina nuolat troško daryti daugiau dėl Dievo. Žvelgdami į Kristų paveiksle, nutapytame pagal šios šventosios regėjimus, leiskime, kad į kasdienybės prieblandą įžengtų tikroji Šviesa – visa perkeičiantis Gailestingumas.

Silpnu Kūdikiu užgimęs Visagalis – iššūkis Dievo tautai, kuri nori galingo karaliaus. Naujagimio trapumas atskleidžia, koks švelnus yra Dievo Gailestingumas. Būtent Gailestingumu reiškiasi Viešpaties Visagalybė. Jis kaip Gailestingasis Tėvas apkabina sugrįžusį atgailaujantį sūnų palaidūną ir aprengia jį šventiniu drabužiu. Jėzus kviečia kiekvieną žmogų būti gailestingą kaip Tėvas, kuris dovanoja savo Sūnų, o kartu su Juo – viską.

Įsikūnydamas Dievas tarsi nori pasakyti: iš meilės tau aš tapau žmogumi, visa kuo į tave panašus, kad atnaujinčiau tavyje panašumą į save. Pasitikėk, atsiliepk, eikime kartu kurti meilės ir taikos Karalystę.

Viešpats kviečia priimti Jo begalinę meilę ir dalintis ja su kitais. Kai mylime ir esame gailestingi, – širdyje gyvena Dievas ir Jo ramybė. Įsiklausykime į Kalėdų nakties angelų giesmę: „Ramybė jo mylimiems žmonėms“.

Dievo malonė, gailestingumas ir ramybė telydi Jus per šias Šventas Kalėdas ir per visus Jubiliejinius Gailestingumo metus.

Gintaras GRUŠAS, Vilniaus arkivyskupas metropolitas

Arūnas PONIŠKAITIS, Vyskupas augziliaras

Kauno vyskupų kalėdinis laiškas

Mieli broliai ir seserys, Dievo mylimi žmonės!

Šventės beldžiasi į mūsų gyvenimą šviesomis, sveikinimais, dovanomis. Kalėdų šventėse pasibeldžia ne tik žmonės, bet ir Tas, kuris gimė Betliejuje: Jėzus, Marijos Sūnus ir tikras Dievas. Kalėdų Mišių įžanga kviečia: „Visi džiaukimės Viešpačiu, nes atėjo pasaulio Atpirkėjas. Šiandien iš dangaus nusileido tikroji ramybė.“ Šis kvietimas skirtas mums visiems, nes Kristaus Gimimas neša pasauliui išgelbėjimą ir ramybę – tai, ko kiekvienas trokštame.

Kalėdose Dievas pasirodo neįprastai – kaip silpnas Kūdikis. Tai didžio Dievo gailestingumo mums dovana. Jis nebėra tolimas, nepažįstamas ir nepasiekiamas, o „Dievas su mumis“, žmogaus veidu ir širdimi. Kai Jį priimame, gyvenimas įgyja prasmę ir džiaugsmą. Dievas yra arti mūsų kasdienybės, dalinasi mūsų sunkumais. Betliejaus oloje Jis tapo artimas visiems, taip pat ir šiandienos žmonėms: nerandantiems prieglobsčio pabėgėliams, senoliams, kurių artimieji išvykę, jauniems, kurie nusivylė pabandę imtis iniciatyvos, šeimoms, laukiančioms gimstančio vaiko ir su nerimu galvojančioms apie ateitį.

Jei norime pajusti Dievo artumo paguodą – atsiverkime Jo gailestingumui. Didžiausia, nešanti liūdesį klaida ir nuodėmė yra išstumti Dievą iš savo ir visuomenės gyvenimo. Evangelija pasakoja apie nesvetingą Jėzaus gimimą oloje už miesto, „nes jiems nebuvo vietos“ (Lk 2, 7). Įvairiais būdais mes patys nepriimame Dievo, o visuomenės gyvenime Jis dažnai laikomas nereikalingu, neturinčio nieko pasakyti. Ketiname patys savo jėgomis ir žiniomis išspręsti visas kilusias problemas. Jėzus išstumiamas net iš Kalėdų, kai jos paverčiamos vien žiemos ar saulės sugrįžimo švente, ar prietarų laiku. Bet ar atmesdami Jėzų ir Jo Evangeliją nerizikuojame prarasti tikrą džiaugsmą, ar nenustumiame į šalį broliškumo, teisingumo ir meilės?

Pasak popiežiaus Pranciškaus, „atsisakyti pagiežos, tūžmasties, smurto ir keršto yra laimingo gyvenimo sąlyga“ (MV 9). Pasaulį praėjusiais metais sukrėtę terorizmo aktai, nesibaigiantys kariniai konfliktai ne tik tolimuose kraštuose, bet ir Europoje rodo, kad vis dar keliaujame tamsoje. Bet yra Šviesa, kuri atėjo į pasaulį: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12). Šie Jėzaus žodžiai yra žibintas, padedantis eiti tamsoje ir netikrume, teisingai pasirinkti savo gyvenimą kryptį.

Kristaus Gimimo šventė ir prasidėjęs Gailestingumo jubiliejus mums vėl skelbia Dievo meilę ir jautrumą. Tikime, kad kiekvienas iš mūsų ir visas pasaulis esame Jo širdyje. Tikėti reiškia atverti protą ir širdį Dievui, duoti Jam erdvės mūsų gyvenime, remti savo gyvenimą Juo. Toks tikėjimas nėra vien paprastas religingumas ar papročių laikymasis, o širdies polėkis. Leiskime, kad Dievas paliestų mūsų širdis. Įsileidę Dievą į savo gyvenimą nieko neprarasime, o užsklendę Jam duris net nesužinosime, kiek daug nustojome.

Dievas neprimeta savęs, o tyliai pasibeldžia. Jis gerbia kiekvieno laisvę ir laukia, kad pakviestume, todėl rizikuoja būti nepriimtas, kaip atsitiko Betliejuje. Ir mes esame laisvi – priimti ar likti abejingi. Kalėdos kviečia apsispręsti, pasirinkti, ir šis pasirinkimas turi lemiamas pasekmes. Esame laisvi, bet būkime drąsūs.

Ant vieno vienuolyno durų kabojo užrašas: Porta patet, sed cor magis – „Durys atvertos, bet širdis dar labiau“. Priimti Dievą reiškia priimti žmogų, atverti jam duris. Juk atvirumas Dievui įmanomas tik ištiesiant pagalbos ranką kitam. Kai priimame žmogų, patarnaujame ir Dievui. Tai glaudžiai ir neatskiriamai susiję. Kad Kalėdos būtų tikros, reikia atverti širdį. Pats Jėzus susitapatino su mažaisiais, kenčiančiais, svetimšaliais. Mes, katalikai, turime praplėsti savo žvilgsnius už šventoriaus ribų ir siaurų interesų, mokėti priimti kitą žmogų su išmintingu rūpesčiu, didžiadvasiškumu, pagarba jo orumui. Tegul atsiveria mūsų namų durys, kad pasidalintume duona su tais, kurių stalas negausus, ir teatsiveria mūsų širdys, atnaujindamos nusilpusius ar nutrūkusius žmogiškuosius ryšius. Taip Gailestingumo jubiliejus taps ne vien žodžiais, o gyvenimu.

Kalėdų šventėse žvelgdami į Kūdikėlį Jėzų melskime, kad Jo šviesa, meilė ir gailestingumas lietų į mūsų širdis ramybę, pasitikėjimą ir viltį.

Džiugių ir Dievo gailestingumo kupinų švenčių!

Lionginas VIRBALAS, Kauno arkivyskupas metropolitas

Kęstutis KĖVALAS, Kauno arkivyskupijos augziliaras

Kaišiadorių vyskupo kalėdinis žodis – sveikinimas

Brangūs broliai kunigai, seserys vienuolės, mieli vyskupijos tikintieji, broliai ir seserys!

“Aš skelbiu jums didį džiaugsmą: šiandien jums gimė Išganytojas – Viešpats Mesijas.”

Nuoširdžiai sveikinu jus, švenčiančius Jėzaus Kristaus Gimimo šventę – Kalėdas. Drauge su daugybe tikinčiųjų visame pasaulyje ateiname susitikti su gimusiu Jėzumi. Betliejaus tvartelis jau talpina savyje visa, apie ką vėliau pasakos evangelija, – žmogaus išgelbėjimo istoriją. Mes žvelgiame į Kūdikėlį Jėzų ir į mus Jėzaus akimis žvelgia pats Dievas. Tai mylinčio, Gailestingojo Dievo žvilgsnis. Gimdamas mažu vaikeliu Dievas trokšta būti mums labai artimu. Trokšta keliauti su mumis per gyvenimą ir nuvesti į amžinos laimės Gerojo Tėvo namus. Šios Kalėdos yra išskirtinės. Visai neseniai, drauge su Popiežiumi Pranciškumi ir Visuotine Bažnyčia atvėrėme Ypatingojo jubiliejaus Duris, pradėjome švęsti Dievo Gailestingumo metus. Pirmą kartą Bažnyčios istorijoje Jubiliejinių metų durys buvo atvertos viso pasaulio katedrose. Tuo norima išryškinti Dievo meilės, gailestingumo artumą net ir toliausiai esantiems žmonėms.

Šie Ypatingojo jubiliejaus metai yra nuostabi dovana ir galimybė susitikti mus mylintį Dievą, naujai atrasti tikruosius Dievo Veido bruožus. Kad Dievas yra mus mylintis ir gailestingas, liudija visas Šventasis Raštas, o ypač Evangelija, Geroji Kristaus Žinia žmonėms. Jėzaus asmenyje Dievas ateina į mūsų pasaulį ne kokiu nors žmogų apstulbinančiu dieviškumu, bet gimdamas mažu Kūdikėliu. Jis pasitiki žmonių širdimi ir rankomis, tiesia savo rankas, nes yra reikalingas žmogiško rūpesčio ir globos. Taip, kaip kiekvienas kūdikis, pasitikintis savo tėvais.

Vėliau, šis užaugęs Kūdikis kvies atsiversti ir tikėti Evangelija, gydys ligonius, Dievo artumo žinią neš dvasingiems vargdieniams, atstumtiems ir pažemintiems, palaimintais paskelbs gailestinguosius, nes jie susilauks gailestingumo. Save pristatys kaip tą, kuris ateina, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų. Ateis nepalaužti palūžusios nendrės, neužgesinti gruzdančio dagčio. Norėdamas atskleisti Dievo meilę ir gailestingumą papasakos palyginimus apie gailestingąjį tėvą, beširdį tarną, dovanotą skolą, gailestingąjį samarietį, gerąjį ganytoją. Maldoje dangiškojo Tėvo mokys prašyti: “atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams” (Mt 6,12). Atleis nuodėmes paralyžiuotam žmogui, atgailaujančiai nusidėjėlei, drauge prikaltam plėšikui. Galiausiai, mirdamas ant kryžiaus parodys mums savo meilę iki galo. Viskas Jėzuje byloja apie gailestingumą ir atjautą.

Tokie yra tikrieji Dievo Veido bruožai. Toks yra tikrasis Dievas. Kaip Popiežius Pranciškus Bulėje “Misericordiae vultus” sako: “Jėzus Kristus yra Tėvo gailestingumo veidas”.

Skelbdamas Ypatingąjį jubiliejų mūsų neramiais dabarties laikais Popiežius kviečia naujai apmąstyti Dievo gailestingumo slėpinį, kuris yra džiaugsmo, giedrumo ir ramybės versmė. Kviečia labai konkrečiai patirti gailestingumą ir jį nešti kitiems. Pirmiausiai pats Dievas yra mums gailestingas. Savo visagalybę jis labiausiai parodo pasigailėdamas ir atleisdamas. Tai jo bendravimo su mumis būdas. Jis mūsų nenuilstamai ieško ir labiau džiaugiasi dėl vieno atsivertusio, negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų. Jis mus moko atleisti kitiems ne iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimt septynių.

Popiežius kviečia Jubiliejų švęsti drauge su Bažnyčia, “kad ateinantys metai būtų persmelkti gailestingumo artinantis prie kiekvieno žmogaus ir nešant jam Dievo gerumą ir švelnumą!” (Misericordiae vultus, 5). Kur yra Bažnyčia, visur turi būti regimas Tėvo gailestingumas.

Šiais metais esame kviečiami susitikti Gailestingąjį tėvą Šventajame Rašte, Susitaikinimo sakramente, daugiau laiko skirti maldai, turėti daugiau kantrybės, geranoriškumo, supratimo, atjautos, pagarbos, įsiklausyti vieni į kitiems. Popiežius kviečia keisti savo gyvenimą, būti teisingiems kitų atžvilgiu, konkrečiais artimo meilės darbais mažinti kitų vargą, kiekviename asmenyje įžiūrėti gėrį, atitaisyti skriaudas, susitaikyti ir atleisti, į blogį neatsakyti blogiu, neteisti ir nesmerkti. Ypač jautriai turime pamatyti labiausiai prislėgtų žmonių vargus: “išvyskime gausybės brolių ir seserų kurių orumas trypiamas, žaizdas, išgirskime jų pagalbos šauksmą ir atsiliepkime į jį. Paimkime kitus už rankų ir palaikykime, kad jie pajustų mūsų artumo, draugystės ir brolystės šilumą” (Misericordiae vultus, 15).

Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, jog teisingumas ir gailestingumas nėra vienas kitam priešingi aspektai, bet du vienos vieningos tikrovės matmenys. Atidarydamas Jubiliejų Popiežius Pranciškus Šv. Petro bazilikoje atvėrė Šventąsias duris ir visus pakvietė piligrimystei. Šios durys yra “Gailestingumo durys, ir kiekvienas, kuris žengs pro šias duris, patirs paguodžiančio, atleidžiančio ir viltį įkvepiančio Dievo meilę” (Misericordiae vultus, 3). “Piligriminė kelionė turi skatinti atsiversti: žengdami pro šventąsias duris, leidžiamės apkabinami Dievo gailestingumo ir įsipareigojame būti gailestingi kitiems, kaip Tėvas yra gailestingas mums” Misericordiae vultus, 14).

Šventąsias ypatingojo jubiliejaus duris atidarėme ir mūsų, Kaišiadorių vyskupijos katedroje. Jos veda į Dievo gailestingumo koplyčią, kurioje yra regimos Dievo gailestingumo dovanos. Altoriuje mus pasitinka Gailestingojo Jėzaus paveikslas, nutapytas Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio užsakymu 1939 metais. Taip pat pasitinka gailestingumo apaštalų šventojo Jono Pauliaus II kraujo relikvija ir šventosios Faustinos relikvijos. Kaip piligrimai atkeliavę į katedrą ženkime pro Šventąsias duris patirdami mylinčio gailestingojo Dievo malones.

Brangieji! Visus labai kviečiu pasinaudoti šita ypatinga gailestingumo metų mums teikiama proga. Tegul visiems mums būna ypatingi metai! Dievo artumo metai! Tai Kalėdų Kristaus, Betliejuje gimusio Jėzaus dovana mums.

Visiems jums linkiu Dievo meile ir gailestingumu apkabintų Kalėdų švenčių!

Vysk. Jonas Ivanauskas

Šiaulių vyskupo Kalėdų sveikinimas

„Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!“ (Ef 4, 26)

Mieli broliai kunigai, vienuoliai ir vienuolės, brangūs tikintieji! Popiežius Pranciškus, žvelgdamas į karų ir nesantaikos kupiną pasaulį, paskelbė Ypatingo gailestingumo jubiliejinius metus. Mūsų vyskupijoje Šiaulių katedros Gailestingumo metų durys buvo iškilmingai atidarytos gruodžio 13 d. Mes džiugiai įžengėme pro jas, visiems atverdami malonės ir gailestingumo šaltinį, iš kurio semsimės Gailestingosios meilės.

Kalėdos – tai Gailestingosios meilės atėjimas į žemę. Evangelijoje parašyta: „Dėl širdingiausio mūsų Dievo gailestingumo mus aplankė šviesa iš aukštybių, kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią“ (Lk 1, 78–79). Brangūs broliai ir seserys, kaip svarbu, kad mūsų žingsniai pakryptų į ramybės kelią! Šv. Teresė Avilietė tvirtina, kad patys mes nieko negalime, bet Dievas, ir tik Jis, gali sukurti mūsų gyvenime bet kokį gėrį. Dievas – mūsų gailestingasis Tėvas, be galo mus mylintis ir trokštantis mūsų bendrystės daug labiau negu mes patys. Privalome rasti laiko Tam, kuris dovanoja mums gyvenimą žemėje ir kviečia į amžinojo gyvenimo tikrovę. Skaudžiausia klaida, paliekanti neužgydomų žaizdų žmonių širdyse, yra tai, kad mes nesugebame pabūti gailestingojoje meilėje vieni su kitais. Kiek daug užsidariusių ir nusivylusių vaikų, sužeistų dėl to, kad tėvai nesugeba skirti jiems laiko ir pabūti tik su jais! Vaikai tai jaučia ir dėl to labai kenčia. Brangieji, jei skirsime laiko Dievui ir išmoksime kalbėtis su Juo tyloje, tai sugebėsime būti atlaidūs, dėmesingi ir gailestingi vieni kitiems. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė sakydavo: „Dievą užgauna ir Jo širdį žeidžia pasitikėjimo trūkumas“. Nusidėję ar suklydę, nuolankiai ir su begaliniu pasitikėjimu pulkime į gailestingumo glėbį, žinodami, kad būsime priimti ir kad mums bus atleista. „Neteiskime, kad nebūtume teisiami“ (Mt 7, 1). Neužkietinkime savo širdžių ir, dar saulei nenusileidus, atleiskime vieni kitiems, kad galėtume ramia širdimi pailsėti ir pasitikti naują dieną kupini gerumo ir gailestingumo.

Gailestingumo metai bus sėkmingi, jei, Dievo malonės padedami, sugebėsime susidraugauti su Kūdikėliu Jėzumi ir su Juo spręsime visas problemas, Jam patikėsime visus savo rūpesčius ir džiaugsmus. Betliejaus tvartelyje užgimusi Gailestingoji meilė suteiks mums išminties, ir mes pastebėsime, kaip keičiasi mūsų bendravimas, elgesys, žodžiai ir darbai. Išgirdę Gailestingosios meilės žodžius, sklindančius iš Evangelijos puslapių, pajusime tai, ką šv. Faustina Kovalska patyrė maldoje ir 1935 m. vasario 4 d. ištarė: „Nuo šiandien manyje nėra savo valios. Nuo šios dienos vykdau Dievo valią visur, visada, visuose dalykuose“ (iš šv. Faustinos Kovalskos dienoraščio).

Brangūs broliai ir seserys! Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė sako: „Žmogus patinka Dievui pirmiausia ne savo dorybėmis ir nuopelnais, o beribiu pasitikėjimu Jo gailestingumu“. Pasitikėdami Viešpačiu, įstengsime išgirsti artimą ir įsiklausyti į jo troškimus, sugebėsime atjausti ir suprasti, atleisti ir priimti kitą su meile ir gailestingumu. Statykime savo gyvenimo pastatą ant tvirtų Dievo Gailestingosios meilės pamatų ir kurkime Dievo karalystę, taikos, meilės, teisingumo ir džiaugsmo karalystę.

Telaimina Dievas mūsų pastangas, o Gailestingumo Motina Marija tegloboja mus ir tepadeda mums ištarti išganingąjį „Taip“ Dievo valiai!

Džiugių šv. Kalėdų ir Dievo gailestingumo kupinų 2016 metų nuoširdžiai linki

Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis

Telšių ganytojų kalėdinis laiškas

Mielieji, 2015 metų Kalėdų – Kristaus Gimimo šventėje sveikiname visus Jus, su kuriais mus visus sieja bendras tikėjimas, viltis ir meilė!

Šiais Gailestingumo metais, nepaisydami savo ir visos žmonijos apverktinos padėties, pasitikėkime Viešpaties gailestingumu. Jis mus myli, mums tiesia savo gelbstinčią ranką, neatstumkime jos… Įsiklausykime į pranašo Izaijo ištartus žodžius jo laikų Dievo tautos žmonėms, gyvenusiems sunkiais dvasinio pasimetimo laikais. Įsiklausykime į tuos ne tik paguodos, bet padrąsinimo žodžius. Jie galioja ir mums – šių dienų Lietuvos Dievo mylimiems ir jį mylintiems žmonėms:

„Pradžiugs dykuma, tyrieji laukai, ims krykštauti žydinti dykvietė. Jinai pasipuoš visomis gėlėmis ir džiūgaute džiūgaus laiminga. Jai suteikta bus Libano grožybė, Karmelio ir Šarono puošnumas. Manoji tauta žvelgs į Viešpaties šlovę, į mūsų Dievo gražumą.

Tegul sutvirtėja nusilpusiems rankos, tegul nebelinksta jiems keliai! Sakykite tiems, kurie nusiminę: „Drąsos! Nebijokite! Štai Jūsų Dievas! Ateina <…> jo atpildas. Pats Dievas ateis ir jus išgelbės“.

Tuomet atsimerks akliesiems akys, atsivers kurtiesiems ausys. Raišasis pašoks tartum elnias, ir nebyliui atsiriš liežuvis.

Kuriuos Viešpats išlaisvins, tie sugrįš į tėvynę. Linksmi atkeliaus jie į Sioną, ir amžinas džiaugsmas spindės iš jų veido. Sugrįš džiugesys ir laimė didžiausia vargams ir dejonėms praėjus“ (Iz 35, 1-6a. 10).

Šis Dievo žodis skirtas ir mums, ir mūsų laikams, nepaisant viso to blogio, žiaurumo ir sužvėrėjimo, kurį matome šių dienų pasaulyje. Dievas ne tik gailisi mūsų bei šių dienų paklydėlių, bet, mylėdamas mus, tiesia pagalbos ranką savo žodžiu ir malone, atleidžia, bent nori dovanoti mums mūsų kaltes, nori sutaikyti susipriešinusius savo vaikus. Pakvieskime Jį ne tik į tuštėjančias mūsų miestų ir kaimų bažnyčias, bet ir į savo namus, į savo šeimas. Kasmet bent Kūčių vakarą pabūkime savo namuose bendroje šeimos maldoje kartu su Kristumi, pasimelskime, išdrįskime artimųjų ratelyje pakalbėti apie tokį nuostabų Dievą, kokį ne tik tikėjo, bet ir mylėjo mūsų seneliai, tėveliai sunkiais tikėjimo persekiojimo metais. Bendroje šeimos maldoje prašykime, kad Jis – Betliejaus tvartelio neturte ir varge gimęs Dieviškasis Kūdikis – būtų mūsų širdžių šviesa ir džiaugsmo šaltinis šiais abejingumo Dievui perpildytais laikais! Te mūsų krikščioniškos šeimos tampa ta Kalėdų prakartėle, kurioje gailestingasis Dievas silpno Kūdikėlio pavidalu gimė palaimingo Betliejaus tvartelio neturte. Kad Tokią Kalėdų palaimos būseną galime pasiekti net ir patekę į sunkiausią situaciją, liudija kunigo poeto Konstantino Černio eilėraštis, parašytas praėjusio šimtmečio šeštame dešimtmetyje, Kalėdas šventusio Baikalo ežero saloje:

„Menu aš Kūčių vakarą Tėvynėj,

 Kai lūžo lango rėmuose delčia

 Ir to paveikslo niekas neištrynė

Ir neištins širdy nei laimė, nei kančia.

Ir vėl vaidenasi man Kūčių stalas,

 Troba gimtinė, mylimi veidai;

 O blukot jūs dienų tėkmėj ir balot,

 Tačiau gyvi jūs man kasdien naujai.

Ir vėl matau jus baltą plotką laužiant,

 Baltoj plotkelėj ieškant ateities;

 Kas laimę neš, o kam tik lemtį graudžią,

Gal kas už metų jau kartu nebesėdės.

Gal bus pirkia be židinio, be stalo,

O gal, o gal ir pirkios nebebus,

Tik Grįžulo šviesiam rate įšalęs

Liūdnai šypsosis Tėviškės dangus.

Ir nes gyvenimo tėkmė, kaip sielius.

Blaškys audrom po tolimas šalis;

Bus stepėje, bus taigoje nemiela,

O mylimi veidai vaidensis vis.

Kur tu, mamyt, šiandieną plotką lauži,

Kur laužia brolis, tėtė, kur kiti ?…

O gal ir jus gyvenimas sudaužė,

Kaip tas uolas, Baikalo pamary.

Kai vėl į Tėviškę prie Kūčių stalo

Sugrįšime iš žemės pakraščių,

Gal bus veidai, gal bus plaukai pabalę,

Gal daug prie stalo bus tuščių.“

Padarykime viską, kad šių Dievo Gailestingumo metų Kūčios bei Kalėdų šventės kažką panašaus įspaustų ne tik mūsų vyresniosios kartos žmonių, bet ir mūsų jaunosios kartos – mūsų vaikų ir vaikaičių širdyse! Prisiminkime, kad Betliejaus Kūdikio Šeima – Jis, Jėzus, bei Jo žemiškieji tėvai Marija ir Juozapas, netrukus po Jėzaus gimimo turėjo bėgti į tremtį Egipte ir tik po okupantų primesto karaliaus Erodo mirties tegalėjo sugrįžti į savo gimtąjį kraštą. Panašiai kaip po diktatoriaus Stalino mirties mūsų tremtiniai iš Sibiro tegalėjo sugrįžti į Tėvynę Lietuvą… Nežinia, kas mūsų laukia ateityje… Būkime viskam pasiruošę… Net ir liūdniausio ateities scenarijaus atveju neužmirškime, kad Betliejaus Kūdikis po tremties Egipte grįžo į Tėvynę Šventojoje Žemėje. Kaip rašė vienas poetas, „Viešpats atėjo išganymui mūsų nulenkti erškėčiuos galvos…“ Atėjo mirti nukryžiuotas, kad mes su Juo nugalėję mirtį galėtume džiaugtis amžinosiomis Velykomis…

Taip kelias nusitiesia kasmet švenčiant Kalėdas į Velykų šventimą. Norime šį kalėdinį sveikinimą baigti velykine mintimi:

1968 metais, tikėjimo persekiojimo laikais, išleistame „Liturginiame maldyne“ Rožančiaus paslapčių eiliuotuose apmąstymuose išspausdintas toks tekstas: „Didelis, šventas mūsų tikėjimas – mums jau mirtis nebaisi. Mums ji – tai amžinas Dievo regėjimas, mes prisikelsim visi!“

Kalėdos, Velykos kasmet tebūna šviesios vilties ir padrąsinimo šventė! Tebūna visiems Jums, mielieji, tokios ir šių – 2015 – Gailestingumo metų – Kalėdos!

Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ

Telšių vyskupo augziliaras Linas Vodopjanovas OFM

Vilkaviškio vyskupo Kalėdinis sveikinimas

Mielieji, nuoširdžiausiai visus sveikinu sulaukus šventų Kalėdų. Gausi Viešpaties palaima, džiaugsmas ir ramybė telydi Jus visus šiomis ypatingų švenčių dienomis.

Kiekvienais metais sulaukę Jėzaus gimimo, šią šventę pasitinkame su džiaugsmu ir laikome ją viena didžiausių metų švenčių.

Kasmet šis džiugus laikas mus skatina vis iš naujo susimąstyti, kodėl kartų kartos ištisus amžius taip džiugiai pasitinka Kristaus Gimimą? Kodėl ši šventė kartų kartoms yra ypač svarbi?

Tai galime geriau suprasti prisimindami, kas yra tas Kūdikis, kurio gimimą švenčiame.

Kiekvieno kūdikio atsiradimas šeimoje pasitinkamas su džiaugsmu ir viltimi. Bet jokio kito kūdikio gimimo žmonija nešvenčia iš kartos į kartą, amžių amžiais. Šventosios Kalėdos mus pakviečia piemenėlių ir angelų apsuptyje gulintį ėdžiose kūdikį Jėzų priimti kaip dėl mūsų gimusį Dievą.

Atnaujindami tokį supratimą pasitelkime pagalbon Dievo žodį.

Kalėdų nakties šv. Mišių skaitinys iš pranašo Izaijo knygos mums primena, kad apie šį Kūdikį jau buvo kalbama kelis amžius prieš jo gimimą. Pranašas rašo, jog jis vadinsis: „Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Ramybės Kunigaikštis“ (Iz 9, 5).

Kalėdų dienos Evangelijoje apie Jėzų apaštalo Jono lūpomis sakoma, jog jis yra „…tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9). Dar evangelistas Jonas primena: „…Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 3).

Šie ir kiti Šventojo Rašto apibūdinimai geriausiai padeda suprasti, ką ištisus amžius tikėjo milijonai žmonių. Pirmiausia, jog Betliejaus Kūdikis, kurio gimimą kasmet džiugiai švenčiame, yra Dievas, dalyvaujantis pasaulio kūrime.

Šis dieviškas Kūdikis visai žmonijai neša ramybę ir išganymo viltį. Jis yra tas, per kurį galime laimėti amžinąjį gyvenimą. Tokią dovaną Jėzus gali užtikrinti, nes jis yra Dievas, per kurį visa sukurta.

Ypač džiaugiamės tuo, kad ir kiekvienas iš mūsų esame tas, dėl kurio Jėzus nužengė tarp žmonių.

Nė vienas kitas toks kūdikis žemėje nėra gimęs. Tad džiaugdamiesi tokiu dideliu paties Dievo maloningumu – mylimojo Sūnaus mums dovanojimu – kasmet džiaugsmingai švenčiame Jėzaus gimimą. Kiekvienais metais iš naujo išgirstame ir suvokiame šią ypatingą žinią, kuri daugybei žmonių pakeitė gyvenimą.

Šiemet Viešpaties gimimą švenčiame popiežiui Pranciškui visoje Bažnyčioje paskelbus Jubiliejinius Gailestingumo metus. Per tuos metus popiežius mus visus kviečia iš naujo apmąstyti Gailestingumo slėpinį.

Dievo gailestingumas labai artimai susijęs su šventomis Kalėdomis. Betliejuje gimęs Dievo Sūnus Jėzus Kristus geriausiai atskleidžia dievišką palankumą, gerumą, gailestingumą kiekvienam geros valios žmogui. Skelbdamas šiuos metus popiežius rašo: „Jėzus Kristus yra Tėvo gailestingumo veidas” (MV, 1).

Per visus metus turėsime daug progų vis geriau pažinti Gailestingumo slėpinį. Tegu mūsų širdis ir protas būna atviri tokiam pažinimui. O Kristaus Gimimo iškilmės tebūna to pažinimo pradžia, padedanti vis geriau suvokti dieviškojo Gailestingumo apsireiškimą.

Kartu siekime, kad pažintas Dievo gailestingumas skleistųsi ir kasdieniniame mūsų gyvenime, reikštųsi gerumu, palankumu, visokeriopa artimo meile žmonėms, su kuriais susitinkame kasdieną.

Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila

Religija



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra