Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupo M. Sabučio kalba, pasakyta Seime Kovo 11-ąją

Autorius: Data: 2012-03-12, 15:42 Spausdinti

Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupo Mindaugo Sabučio kalba, pasakyta iškilmingame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime Seime 2012 m. Kovo 11-ąją

„Gerbiamieji bendrapiliečiai, mūsų šalies svečiai, ypatingai Nepriklausomybės Akto signatarai, visi garbūs Lietuvos žmonės.

Pirmiausia norėčiau širdingai padėkoti už galimybę man, kaip religinės mažumos atstovui, kreiptis į jus šioje garbingoje vietoje tokią nuostabią dieną. Kaip krikščionis ir vienos labiausiai okupacijos metais nukentėjusių bendruomenių narys noriu išsakyti širdingiausią padėką visiems, kurių ryžto, rizikos ir pasiaukojimo dėka mes galime švęsti šiandieną, šią laisvės šventę. Taip pat tiems, kurie vedė šalį į laisvę, ir įteisino ją Kovo 11-ąją, bei gynė seną ir tuo pačiu jauną valstybę, kai jai buvo iškilęs lemtingas pavojus.

Tokią dieną įprasta susimąstyti apie gėrį, kurį suteikė nepriklausomybė. Pirmiausia dėkoju Dievui, kad jau kelis dešimtmečius galime laisvai išpažinti savo tikėjimą, melstis, skelbti Dievo žodį, ir nevaržomai organizuoti savo bendruomenės gyvenimą. Šimtmečiai persekiojimų ir netekčių, visa tai išugdė patirtį, kuri mums leidžia įvertinti ir suprasti ką reiškia laisvė. Šiandien mes, kaip ir kitos religinės bendruomenės, džiaugiamės, kad mūsų šalyje yra užtikrinta tikėjimo laisvė, o tikintieji Lietuvos piliečiai gali nevaržomai gyventi pagal savo pašaukimą. Taip pat atstovauju kartai, kuri buvo gaminama LTSR, bet į sovietinę sistemą dar buvome nespėję giliai šaknų įleisti ir didžiąją sąmoningo gyvenimo dalį nugyvenome jau dabartinėje santvarkoje. Tarpinė būsena leidžia mums kai kada kritiškai įžvelgti tiek praeitį, tiek dabartį ir dabartyje įžvelgti ir galimus totalitarizmo pavojus, žmogiško orumo sumenkinimą, ir kitas galimas bėdas. Bet taip pat įvertinti ir branginti tai, ką turime, nes prisimename iš kur ir iš ko atėjome.

Kaip Lietuvos Respublikos pilietis, krikščionis, tos pereinamos kartos atstovas, tuo pačiu norėčiau pasidalyti keletu pamąstymų, kurie tikiuosi nebus svetimi ir daliai šios dienos klausytojų. Viena iš kūrėjo žmogui dovanotų savybių, skiriantį jį nuo likusios gyvosios gamtos, yra atmintis, tiek asmeninio gyvenimo, tiek kolektyvinės istorijos suvokimas, mėginimas ją apibendrinti ir, kiek įmanoma, daryti tam tikras išvadas. Kovo 11-osios įvykis jau priklauso istorijai, kai šalies ir asmeninius gyvenimus galime dalyti į etapus iki ir po. Kaip atrodo šiandien tas po? Tenka gana dažnai bendrauti su įvairiais žmonėmis ir su liūdesiu, tikrai giliu liūdesiu išgirstu balsus, kartas nuo karto. Kad gyvenimas iki Nepriklausomybės buvo geresnis, o laisvė tarytum nelabai kam reikalinga, kas iš jos gero, ir kaip vienas žmogus tokiam kaime sakė, ar iš tos laisvės kruopos ar makaronai byra. Suprantama, kad daliai žmonių pasunkėjo socialinės sąlygos, atsirado naujų iššūkių, ir šiaip visi mes dar prieš 30 metų, kai buvome 30-čia metų jaunesni, arba prieš 20 metų, dvidešimt keliais metais jaunesni, kiti dar buvo iš viso negimę. Toks vergovės ilgesys nėra naujas, jau senovėje, ir gerbiamojo rašytojo paminėta Izraelio tauta, einanti iš Egipto žemės, iš vergovės namų, tą patirtį turėjo. Ir jie murmėjo Mozei, sakydami, kad Egipto vergijoje buvo geriau, nes tuomet bent srėbalo buvo galima gauti, ir nebuvo jokios rizikos, jeigu tik tinkamu būdu paklusai savo šeimininkui, savo pavergėjui. Taigi, tam tikras komfortas. Ir man palyginus trumpai gyvenus sovietinėje santvarkoje, bet puikiai prisimenant ją, galbūt ir kiek vulgarokai, bet negaliu niekaip suprasti, nejau pono leidimas įsigyti baldą (daugelis prisimename situacijas), talonai tualetiniam popieriui, arba kokio amžiaus gyvenimo kelionę, kur jau visai giminei buvo galima pasakoti, į artimiausią užsienį, socialinio bloko valstybėse, kaip didžiausiais paskatinimas. Nejaugi šitie dalykai yra verti laisvės? Nekalbant apie persekiotus ir žudytus disidentus, sugadintus gyvenimus svetimame ir beprasmiame kare Afganistane. Beprotnamiuose kankinamus šviesesnės minties žmones, nenorėjusius prisitaikyti. Ir apskritai, pamintą žmogaus orumą ir gyvenimą nuo pat gimimo mele ir ideologiniuose kliedesiuose. Iš viso to išėjome. O dabartinės vergystės troškimas, žemina mus labiau, nei pati vergovė. Ir iš kitos pusės tenka sutikti kartą, kuri visiškai neprisimena, kas buvo iki, kurie tai skaito paviršutiniškai, kai kada iš vadovėlių arba šiaip sugaudo informaciją interneto platybėse ir kurie visiškai su džiaugsmu ir netgi su pasididžiavimu gali dėvėti rūbus ar nešioti simbolius, kurių priedangoje ir kurių vedami buvo žudomi mūsų žmonės, kur mes buvome kankinami, kaip senąją kalba sakys mūsų šalis buvo teriojama. Vėlgi tas skausmas tos kartos, kaip krikščionio, jis yra didelis. Greta skausmo yra, apima kai kada nerimas ir kai kada baigė dėl labai objektyvių dalykų. Kaip nemaloniai tokie balsai skambėtų, būdami sąžiningi turime pripažinti, kad nepaisant milžiniškų ir tikrai milžiniškų pasiekimų, Lietuvai tampant civilizuotos pasaulio bendruomenės nare daugybės pozityvių permainų, įvykusių šalies gyvenime vis dėlto kažkas svarbaus liko nepadaryta. Kažkurioje vietoje nepaisant įvairiausių priemonių žioja, ir ko gero, vis gilėjanti ir skaudanti žaizda. Gal todėl tiek daug širdžių emigruoja. Vieni mintimis į tą pačią LTSR, kiti į Lietuvos didžiąją kunigaikštystę arba dar senesnius laikus, kiti fiziškai į tolimas šalis, dar kiti pakeldami ranką prieš save iš šio pasaulio. Suprantant esamus ir visų iki šiol buvusių nepriklausomos Lietuvos valdžių sunkumus, iškylančius organizuojant vienos skurdžiausių Europos valstybių gyvenimą ir tai yra suprantama, ir labai sunku, ir sudėtinga. Tenka pripažinti, kad tas vienas dėmuo daugelyje sprendimų lieka antraeilis ir to dėmens vardas yra žmogus. Ne tik valdžios, bet ir piliečio sąmonėje per keletą dešimtmečių regis susiformavo požiūris į kitą, kaip į konkurentą ir priešą. Ir šis požiūris neša skaudžius vaisius. Neretai dėl sunkumų ir iš dalies objektyviai kaltinamas sovietmetis arba nelabai objektyviai, kai kada iš Vakarų skleidžiamas blogis. Tačiau kažin ar Rytai, ar Vakarai šiandien mus skatina žudyti naujagimius ir senelius, negerbti vyresnio amžiaus žmonių, griauti kapines, niekinti vargstančius. Baisiausia, kaip ir dažnai buvo mūsų istorijoje, visa tai mes darome patys, savo rankomis ir savo valia. Šalia gyvenantį žmogų laikydami svetimu, nes tampame patys svetimi visiems, taip įsileisdami į savo gyvenimus vienatvę, baimę ir netikrumą. Todėl piliečiai mato, kai kada visų lygių valdžias, kaip savanaudėlių, nuolat kovojančių dėl savo išlikimo politinėje orbitoje klubą. Tuo tarpu valdžios ir priklausančios valdžioms institucijos į pilietį dažnai žvelgia, kaip į nusikaltėlį arba potencialų nusikaltėlį, kuris jeigu dar nesusižengė įstatymams šiandien, tai būdinai jis ketina tai padaryti, ir rytoj ar poryt jis tikrai tai padarys. Kodėl taip atsitiko, kad šalyje, kuri išmaitintų 10 mln. gyventojų, vis mažiau vietos? Kodėl gyvenant Dievo palaimintame krašte, kuris ir Dievas davė mums laisvę, ir pats kraštas duoda puikų derlių. Vandenį, kas globalioje šiandien mūsų planetoje tampa deficitu. Šalį, vietą, žemę, kurią aplenkė griaunančios stichijos ir gyvename šiandien, ačiū Dievui, taikos sąlygomis. Kodėl taip trūksta vilties ir taip daliai žmonių sunku, ir nesinori gyventi? Atsakymų galėtume ieškoti ir atrasti mūsų tolimoje ir artimoje patirtyje, socialinėse transformacijose ir panašiai. Tačiau viena giliausių ir giluminių priežasčių yra pamiršimas, kad laisvė nėra savaiminis dalykas, o didelė, brangi Dievo dovana, kurios sąlygomis gali oriai skleistis tiek žmogaus, tiek tautos pašaukimas. Būtent dovana ir čia verta prisiminti rusų filosofo Vladimiro Solovjovo žodžius: „Tauta nėra tai, ką ji galvoja apie save, bet tai, ką apie ją galvoja Dievas“. O Dievas trokšta, kad žmogus, kaip pamiltas ir atpirktas kūrinys oriai atsiskleistų ir išpildytų savo pašaukimą Dievo, šeimos ir bendrapiliečių atžvilgiu. Čia kalbame ne apie žmogų apskritai, bet apie kiekvieną iš mūsų realiai gyvenantį, alsuojantį, čia esantį. O norint, kad taip įvyktų, mes būdami laisvi esame įpareigoti tausoti kiekvieną kitą, kaip Dievo pašauktą ir pamiltą žmogų, su savais įsitikinimais, kultūra, kalba, socialiniais ir profesiniais įgūdžiais bei talentais. Kai kada susvetimėjimas iš dalies teisingai priskiriamas prie globalizacijos bėgų, bet globalus pasaulis arba, kaip šiandien vardijama, globalus kaimas, yra tikrovė, kurioje gyvename ir jeigu nieko nenutiks neprognozuojamo ir toliau gyvensime su ir tarp įvairių kultūrų, rasių, pasaulėžiūrų žmonėmis. Yra tikrovė, kurioje gyvename ir jeigu nieko nenutiks neprognozuojamo ir toliau gyvensime su ir tarp įvairių kultūrų, rasių pasaulėžiūromis žmonėmis. Ir nuo mūsų iš esmės priklauso ar globalizacija mums taps suklupimo akmeniu, ar palaiminimu. Šioje vietoje ypač verta gręžtis į mūsų šalies istoriją. Pažvelgę į ją kai kada už per didelio tautinio, kultūrinio ir koncesinio angažuotumo mes galime patirti, kad čia, šioje žemėje, slypi pasaulis, kurį tiek mažai dar pažįstame ir kurio pažinimas gali mums atverti visiškai naujas perspektyvas gyvenant XXI amžiuje. Mūsų žemėje šimtmečiais tarp įvairių tautybių: lietuvių, vokiečių, žydų, totorių, lenkų, rusų, baltarusių, škotų, italų, prancūzų, karaimų, latvių ir kitų tautų žmonės išpažįstantys skirtingus tikėjimus. Mes turime sunaikintos prūsų arba mažosios Lietuvos ypatingą paveldą, ne visiems dar suvokiamą ir iš esmės pasitarnavusį mūsų raštijai ir kultūrai. O juk čia, Lietuvoje, gyvavo šio, dabartinio pasaulio proveržis, kuris mums gali tapti ir ta patirtis gali tapti tikru lobiu priimant dabartinį pasaulį ir jos iššūkius. Svarbu, kad mūsų istorinė patirtis mums patiems taptų sava su visomis jos apraiškomis. Pažinę save sudarytume prielaidą oriai gyventi pasaulyje ir gerbti save, ir tik save, ir savo šalį vertinančius ir gerbiančius gali gerbti kaimynai, dėl kurių nepagarbos mes taip dažnai verkiame. Galbūt priimdami istorinę patirtį, kaip dovaną, mes išmoktume taip priimti ir dabartį su visomis jos realijomis ir pažintume žmogų, kaip gėrį. Tuomet sunkiai prekybos centre triūsianti motina, neįgalusis, garbingo amžiaus žmogus, kitai tautinei grupei priklausantis, laisvės netekęs kalinys neatrodys svetimi, mažiau pagarbos verti, bet savi, pašaukti gyventi po ta pačia saule ir jo šalyje, ir, kad jis yra turtas, o ne našta ir pavojus. Kaip supratau iš kuždesio, jeigu jau būtų gongas, jis nuaidėtų. Taigi į trumpesniąją pusę tuomet.

Gavėnios laiko skaitinį norėčiau priminti mums visiems, ką Dievas yra kalbėjęs ir tai yra ne reformos, o esminės reformacijos, mūsų širdžių pakeitimo ir krypties pakeitimo dalykas. „Štai pasninkas, kurio aš trokštu“ – sako Dievas. „Štai pasninkas, kokio aš noriu: nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, duoti laisvę pavergtiesiems, sulaužyti bet kokį jungą, dalytis su alkstančiu duona. Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa, tavo teisumas žengs pirma tavęs, o Viešpaties šlovė lydės iš paskos.

Suprantu, kad daugelis šių minčių skamba, kaip utopinės, ypatingai politikai, kurie ruošiatės rinkimas ir kovojate begaline kova, tarp įvairių iššūkių. Bet prisiminkime vieną dalyką, kad visų mūsų atsakomybė yra kokia Kovo 11-oji bus. Ir šiandiena dar yra žmonių Lietuvoje, vis tik yra dar, kurie pasitiki žiniasklaida, netgi yra žmonių Lietuvoje, kurie dar kažkiek pasitiki ir politikais. Ir netgi yra žmonių Lietuvoje, kurie net pasitiki bažnyčia. Taigi, kokia didžiulė atsakomybė mums yra uždėta, idant Kovo 11-ąją išsaugotume. Linkiu, kad ateitiems kartoms nebūtų kartėlio dėl mūsų praeities, kaip mes jaučiame kartėlį, nepaisant, galime kalbėti apie įvairias istorines aplinkybes, skaitome apie Liublino Uniją, skaitome apie abiejų tautų Respubliką, sunaikintą per bajorų vaiduose ir girtuoklystėje. 40-ieji metai valstybės praradimas ir dalies mūsų vadovų išdavystė. Geriau, kad tai nepasikartotų, už tai turime žvelgti vieni į kitus su meilę ir šiandieną džiaugtis, nes mes dar esame ir dar daug ką galime padaryti, kad žmonės, čia gyvenantys ir už Lietuvos ribos esantys mūsų tėvynainiai sakytų, štai Lietuva, tai yra mano tėvynė, mano namai, ir aš didžiuojuosi, kad šie namai manęs laukia ir jie yra man brangūs. Jėzus sako, pasilikite tiesioje ir tiesa padarys jus laisvus. Dėkoju už kantrybę“ (iš stenogramos).

Ryšių su visuomene skyrius, tel. 239 6132

www.lrs.lt

Evangelikai liuteronai , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra