Lietuvos dvasinio atgimimo labui

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Dvidešimtojo amžiaus pabaigą Lietuva sutinka taip ir nesupratusi, taip ir neįvertinusi dvasinio mūsų amžininko Petro Cidziko fenomeno. Jis savo pavyzdžiu ragino tautiečius kviestis į sąjungininkus Tikėjimą, kaip ir Vydūnas, žadino lietuvių tautinį sąmoningumą, buvo jiems atrama priešinantis dvasinei Rusijos priespaudai. Nė viena nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė dar nėra tinkamai įvertinusi ir pagerbusi dar prieš kelis metus daugelio žinomo, dabar valdžios ir žiniasklaidos ignoruojamo politinio kalinio Petro Cidziko, jo veikla specialiai nutylima, o jeigu ir prisimenama, tai išjuokiama ir sumenkinama. Pakalbėkime apie Petrą Cidziką.
Petras Cidzikas kilo iš Lazdijų rajono Šeštokų kaimo (dabar miestelis). Augo patriotiškai nusiteikusio buvusio sovietinio politinio kalinio šeimoje. Tėvo protėviai buvo 1831 ir 1863 metų sukilimų dalyviai – visos kartos augo kovos už tautinę laisvę, už išsilaisvinimo iš rusų priespaudos tradicijoje. Beje, prosenelio giminės – vieni protėviai buvo jotvingiai, kiti kažkada liko už Romintės girios, pietinėje Mažosios Lietuvos dalyje. Matydamas, kaip sunku Lietuvos žmonėms siekti teisingumo, Petras Cidzikas nutarė įgyti teisininko specialybę ir 1971 metais įstojo į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Tačiau studijų baigti jam neteko…
1973 metais Petras Cidzikas už pogrindinę antisovietinę veiklą buvo išmestas iš universiteto, nuteistas ir įkalintas Įsručio (rus. Černiachovsk) specialiame kalėjime. Tada jis pirmą kartą pamatė Mažąją Lietuvą ir sužinojo apie totalinį sovietinį jos gyventojų genocidą. Iš kalėjimo jį paleido tik 1977 metais. Bet neilgam. Po to dar 6 kartus buvo suimtas ir dar 2 kartus teistas (dar tris kartus – jau Nepriklausomoje Lietuvoje). Ir vis už tą pačią nesuderinamą su lojalaus sovietinio piliečio statusu politinę veiklą – už Mažąją Lietuvą.
1979 metų rugpjūčio 20 d. P. Cidzikas pasirašė 45 pabaltijiečių memorandumą dėl Molotov-Ribentropp pakto, kurį vėliau pasirašė ir maskviečiai T. Velikanova, A. Sacharovas, M. Landa ir kiti. Su jais ir kitais Maskvos disidentais P.Cidzikas bendravo ir toliau. Šio memorandumo dėka Europos Taryba 1983 metais priėmė rezoliuciją, kuri atkreipė dėmesį į SSRS okupuotų Baltijos valstybių padėtį ir priminė, kad SSRS sulaužė visas su nepriklausomomis Baltijos valstybėmis pasirašytas sutartis ir kad šios tautos iki šiol kenčia sovietinę priespaudą.
Nors ir saugumo persekiojamas, P. Cidzikas rinko parašus dėl suimtųjų kunigų A. Svarinsko, S. Tamkevičiaus išlaisvinimo, rinko lėšas politiniams kaliniams remti. 1980-1987 metais organizavo pažintines keliones į lietuvių etninių žemių pakraščius – Karaliaučiaus kraštą, Gudiją, Latviją. P. Cidzikas visaip stengėsi išnaudoti 1986 metais paskelbtą „perestroiką" 1987 metų birželio mėnesį P. Cidzikas, aptardamas kintančią situaciją su politiniu kaliniu A. Terlecku, pasiūlė jam kartu surengti mitingą Molotov-Ribentropp paktui pasmerkti ir pareikalauti nutraukti okupaciją. Į organizacinę veiklą įsijungus ir kitiems, 1987 metų rugpjūčio 23 d. prie poeto A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje buvo surengtas pirmasis pavergtose Baltijos valstybėse mitingas bolševikų ir nacių suokalbiui pagarsinti. Į šį mitingą susirinko keli tūkstančiai žmonių.
P. Cidziko inicijuotas mitingas Vilniuje paskatino ir latvius per Latvijos nepriklausomybės dieną, 1987 metų lapkričio 18 dieną, pasmerkti jų patirtą bolševikinę agresiją. Tiesa, iš pradžių latviai ją vadino „liepos įvykiais" ir tik padrąsinti P. Cidziko kalbos, įvardijo kaip aneksiją. Per latvių surengtą spaudos konferenciją užsienio žurnalistams P. Cidzikas paskelbė, kad Vilniuje pirmą kartą viešai bus minima Lietuvos nepriklausomybės diena – Vasario 16-oji. Apie tai pranešus ir priminus užsienio radijui, 1988 metų vasario 16 d. minia žmonių, susirinkusi po pamaldų prie Šv. Mikalojaus bažnyčios, patraukė Didžiąja (tuomet dar M. Gorkio) gatve ir, išaugusi iki kelių tūkstančių, nužygiavo Gedimino prospektu. Ten sovietiniai milicininkai lazdomis ją išblaškė. Taip pirmas viešas Vasario 16-osios dienos minėjimas virto pirmuoju „bananų baliumi".
1988 metais P.Cidzikas suorganizavo Baltarusijos lietuvių Pelesos saloje surenkamos bažnyčios gamybą ir statybą. Ji buvo pastatyta rugsėjo 17-18 dienomis, per pusantros dienos. To dėka atsikūrė parapija, kuriai netrukus buvo grąžinta sandėliu paversta senoji bažnyčia, ir pradėta statyti nauja mokykla-kultūros centras. Taip prasidėjo dvasinis ir kultūrinis šio krašto atgimimas.
P. Cidziko rengiamos akcijos buvo akibrokštas komunistų partijai ir jos atramai – KGB. 1988-1989 metais jis surengė tris pasninko (badavimo) akcijas, skirtas politinių kalinių išvadavimui. Pirmoji vyko rugpjūčio 16-26 d. (truko 10 dienų) ir buvo labai palaikoma Lietuvos žmonių. Jos dėka sovietinė valdžia buvo priversta pripažinti, kad SSRS yra politinių kalinių. Antrosios metu, rugsėjo 29 – lapkričio 29 d. (truko 30 dienų), reikalauta, kad valdžia paleistų 14 politinių kalinių. Paleisti buvo devyni, tarp jų G. Iešmantas, V. Petkus, S. Tamkevičius, A. Pakuckas, B. Gajauskas. Per trečiąją pasninko akciją – 1989 metų gegužės pabaigoje (truko 34 dienas), reikalauta paleisti partizaną B. Lizūną, kitus politinius kalinius, pasmerkti sovietinį Mažosios Lietuvos genocidą. Įdomu tai, kad trečiojo P.Cidziko pasninko metu M. Gorbačiovas, turėdamas galvoje B. Lizūną, pareiškė, kad ginkluotų gaujų dalyviai nebus paleisti. Tačiau jau po 10 dienų Respublikos Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininko, LKP CK sekretoriaus L. Šepečio vadovaujama delegacija atnešė į pasninko namelį P. Cidzikui Ministrų Tarybos nutarimą partizaną B. Lizūną malonės tvarka paleisti. Šios akcijos metu išėjo į laisvę dar keturi politiniai kaliniai. Po kelių dienų kardinolas V. Sladkevičius pareiškė, kad trečioji P. Cidziko bado akcija yra tikras Dievo stebuklas Lietuvai.
1989 metų vasarą buvo sudaryta LSSR AT pirmininko L. Šepečio vadovaujama deputatinė komisija politinio kovotojo P. Cidziko reikalavimams išnagrinėti. Rudeniop ji patenkino reikalavimą dėl politinių kalinių, tačiau sovietinio Mažosios Lietuvos genocido nepasmerkė, teigdama, kad tam trūksta faktų. Tuomet P. Cidziko bendražygio P. Pečeliūno rūpesčiu Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis subūrė Mažosios Lietuvos genocido ir kultūrinio palikimo klausimų komisiją (jos pirmininkas buvo P. Cidziko bendramintis V. Šilas). Komisija informavo L. Šepetį, kad medžiaga, liudijanti apie genocidą, jau renkama. Jo ir P. Kūrio siūlymu, AT Prezidiumo nutarimu 1989 metų gruodžio 18 dieną Sąjūdžio komisija buvo įteisinta kaip Mažosios Lietuvos reikalų taryba (MLRT). P. Cidzikas nedelsdamas įsijungė į jos darbą, o 1999 metais, šiai tarybai sunkiu laikotarpiu, buvo jos vicepirmininkas.
1990 metais, prasidėjus ekonominei ir politinei Lietuvos blokadai, P. Cidzikas net 50 dienų pasninkavo už dvasinį Lietuvos atgimimą. Jo aplankyti ir palaikyti važiavo žmonės iš visų Lietuvos kampelių. Jiems P. Cidzikas stengėsi perduoti rimtį ir susikaupimą, Dievo pajautimą. Birželio 8 dieną (?) jis padarė pareiškimą per Lietuvos televiziją, po kurio Katedros aikštėje vykusios iškilmingos ceremonijos metu kardinolas V. Sladkevičius aukojo Lietuvą gailestingąjai Jėzaus širdžiai. Tai sukėlė dar didesnį tamsiųjų jėgų įniršį. KGB agentai ir paskatinti jų kriminaliniai nusikaltėliai kelis kartus išplėšė P.Cidziko namą, kuriame jis tuomet gyveno (ir dabar gyvena). Beje, tuometinis Lietuvos vidaus reikalų ministras, buvęs KGB pulkininkas, M. Misiukonis ir jo pavaduotojas Surininas buvo gavę informacijos apie būsimus įsilaužimus, tačiau jokių priemonių apsaugoti P. Cidziką ir sugauti nusikaltėlius nesiėmė, priešingai – iš jo pasityčiojo, o „Respublika" ir “Komjaunimo tiesa" (vėliau –„Lietuvos rytas") dar jį ir apšmeižė…
1990 metų rugpjūčio 26 d. P. Cidziko iniciatyva, talkinant kitiems Mažosios Lietuvos reikalų tarybos nariams, Karaliaučiaus centre, ant Priegliaus kranto, priešais Katedros griuvėsius buvo surengtos nesankcionuotos J. Bretkūno Biblijos vertimo 400 metų jubiliejaus paminėjimo pamaldos. Šv. Mišias aukojo Kauno kunigų seminarijos prefektas A. Bulotas, o giedojo Klaipėdos evangelikų liuteronų choras. Po šios akcijos ilgai nepripažinta Karaliaučiaus lietuvių katalikų bendruomenė valdžios buvo įregistruota, ir taip Karaliaučiaus srityje prasidėjo Katalikų bažnyčios atgimimas.
1990 metų rugsėjo 2 d. P. Cidzikas, sutelkęs 14 žmonių grupę, pradėjo Kryžiaus nešimo į Maskvą žygį. Intencija – pramušti bedievystės, okupacinės bolševizmo dvasios sieną. Šio žygio išvakarėse M. Gorbačiovas pareiškė: „Tegul P. Cidzikas nors tris kartus eina aplink Kremlių – manęs kataliku nepadarys". Per pakelės miestus buvo einama su kryžiumi, o tarp jų važiuojama autobusu. KGB ir milicijai buvo aiškinama, kad einama remiant sąjungininkų derybas 4+2, kad būtų teisiškai užbaigtas antrasis pasaulinis karas. Iš radijo „Majak" pranešimų pakelės gyventojai žinojo apie šį žygį ir jį sveikino, o Maskvoje mūrininkai nuo statomų namų sienų plojo ir šaukė: „Komunistai, pasiduokit! Lietuviai eina!". Derybų pasirašymo dieną grupė pasiekė Kremlių, ten buvo sustabdyta ir nužygiavo su kryžiumi į žiedinę Sadovoje kolco gatvę, o užbaigė žygį, kegėbistų siaubui, Lubiankoje esančioje Šv. Liudviko bažnyčioje. Netrukus rusai savo ruožtu surengė ne vieną bažnyčios hierarchų ir vienuolių procesiją su kryžiumi per Maskvą, kurias parodė Maskvos centrinė televizija.
Tų pačių 1990 metų spalio pradžioje dvi dienas iš eilės P.Cidzikas su bendražygiais (A. Pipiru, V. Milvydu) po kelias valandas nešė kryžių aplink Lietuvos KGB pastatą Vilniuje. Tai sunervino čekistus ir susilpnino šėtonišką dvasią – jie ėmė ruoštis traukimuisi. Šiuo pavyzdžiu pasekė maskviečiai – apie 30 tūkstančių žmonių su degančiomis žvakutėmis ėjo prie Lubiankos KGB centrinio pastato ir pastatė nužudytųjų atminimui paminklinį akmenį. Ne kartą po šių įvykių prie P. Cidziko namų KGB provokatoriai rengė provokacijas, pradėdavo šaudyti iš pistoletų ir automatų.
Prasidėjus 1991 metų sausio tragedijai, P. Cidzikas, pasitaręs su architektu D. Daukša, nuėjo 
pas V. Landsbergį ir V. Čepaitį ir juos įtikino, jog dvasiniame pasipriešinime Rusijos agresijai būtinai turi dalyvauti ir dvasininkai, o kitą dieną su kunigu K. Vasiliausku suorganizavo Šv. Mišių aukojimą prie Aukščiausiosios Tarybos pastato. Jų dėka parlamento gynėjai pajuto dvasinį pasitikėjimą. Pirmasis, išgirdęs kvietimą, į Parlamentą atėjo stačiatikių vyskupas Chrizostomas. Lietuvos katalikų hierarchams kvietimo iš Parlamento nepakako. Tuomet P. Cidzikas pasisakė per televiziją, priminęs, kad visose šalyse, kai tautai būdavo sunkus metas, dvasininkai visada būdavo kartu su tauta. Taip turėtų būti ir dabar. Netrukus V. Landsbergis pranešė ypatingą žinią – Lietuvos vyskupai ir kunigai remia Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą ir Lietuvos žmonių laisvės troškimą. Kitą dieną keli vyskupai ir apie šimtas kunigų sugužėjo į Aukščiausiosios Tarybos posėdžių salę.
1992 metų spalio mėnesį P. Cidzikas įspėjo stačiatikių vyskupą Chrizostomą ir vyskupą J. Tunaitį, dėl pasninko reikalingumo, nes Maskvoje gali būti daug aukų. Netrukus Maskvoje, apšaudžius iš tankų Dūmos rūmus, iš tikrųjų buvo daug aukų.
1991 metų pavasarį Vilniaus visuomenės atstovai paprašė P. Cidziką ateiti į susitikimą su “Šiaurės miestelio” divizijos vadovybe pokalbiui dėl divizijos išvedimo iš Lietuvos. Pirmininkauti teko P. Cidzikui. Kai po pusantros valandos bergždžių kalbų, nieko nenusprendus imta tartis dėl kito susitikimo. P. Cidzikas tiesiai paklausė kariškių, ar jie turi Lietuvoje kokių nors asmeninių interesų. Gavęs neigiamą atsakymą, P. Cidzikas pasiūlė jiems imti ir pasiduoti Lietuvai į nelaisvę, o ginklus keisti į butus. Pasiūlymą iš pradžių sekė juokas, po to konstatavimas, kad valstybės, kuriai jie prisiekė, jau nebėra…
Beje vienas iš pulkininkų, paklaustas, kokios jis yra tautybės, pasisakė esąs čečėnas (tai buvo Maschadovas, vėliau tapęs Čečėnijos prezidentu). Dar po valandos pokalbio Šiaurės miestelio vadovybė sutiko pasiduoti. Iki kito susitikimo turėjo būti suderintos pasidavimo į nelaisvę detalės. Tačiau po kelių dienų S. Pečeliūnas, A. Butkevičius ir R. Ozolas, netęsdami pasidavimo temos, paskubomis sudarė divizijos su visais ginklais (!) išvedimo grafiką, praradę galimybę nemokamai gauti Lietuvai ginklų už milijonus. Kai kurie už techninį šios divizijos išvedimą gavo brangius sklypus bei ordinus, o P. Cidzikui ir dar dviems niekas net ačiū nepasakė.
1992 m. liepos 10 d. Šv. Mišiomis, užsakytomis Vilniaus Arkikatedros Šv. Kazimiero, Lietuvos globėjo koplyčioje, P. Cidzikas pradėjo Kryžiaus nešimo žygį Mažosios Lietuvos 1944-1947 metų sovietinio genocido aukoms atminti. Kelių šimtų žmonių kolona, nuėjusi prie AT rūmų (niekas iš deputatų neišėjo), palydėjo tuos, kurie patraukė į Karaliaučiaus sritį. Marijampolėje juos su vėliavomis pasitiko politiniai kaliniai, o prie bažnyčios pasitiko ir kitą dieną išlydėjo vyskupas J. Žemaitis. Prie Kybartų juos sutiko kunigas V. Stakėnas ir kitą dieną su tūkstantiniu žmonių būriu palydėjo į Karaliaučių. Piligrimai iki įsruties su kryžiumi ėjo pėsti, o toliau (vietos valdžios paliepti) – važiuoti. Pagrindinis srities laikraštis „Kaliningradskaja pravda" nors nelabai korektiška forma, visgi išdėstė pagrindinius P. Cidziko teiginius apie Mažosios Lietuvos genocidą, o grupę sustabdę Tepliuvos  (rus. Gvardeisk) represinių struktūrų karininkai sutiko, kad aukų buvo, paminklo joms reikia… Kaip minėjo liudininkai, dabartiniai krašto gyventojai šio žygio buvo sukrėsti. Apie visa tai buvo informuoti V. Landsbergis ir kiti, tačiau niekas iš jų nepasinaudojo proga tęsti dialogą su rusais dėl Mažosios Lietuvos aukų pagerbimo. Maža to – Lietuvos valdžia, nepaisydama P. Cidziko ir Mažosios Lietuvos reikalų tarybos priminimų, nesiryžta įvesti jų pagerbimo dienos.
1993 m. liepos 23 – rugpjūčio 23 d. P. Cidzikas viešai pasninkavo Lietuvių tautos ryšio su Dievu atstatymo ir Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos intencija, nors tuometinis Lietuvos prezidentas A. Brazauskas tikino, kad rusų kariuomenė Lietuvoje yra jos saugumo garantas. Tokie A. Brazausko pareiškimai atspindėjo ne tik komunistų, bet ir KGB pareigūnų, įvairių agentų ir karininkų rezervistų troškimus. Rugpjūčio 23 dieną derybos su Rusija, pasityčiojimui iš lietuvių tautos, buvo nutrauktos. Pasninko metu grupė vilniečių turėjo audienciją Vatikane pas Šv. Tėvą ir jį apie visa tai informavo. 1993 rugpjūčio 24 dieną dar prie 1991 metais ant Tauro kalno pastatytų Trijų kryžių buvo aukojamos Šv. Mišios ir perskaitytas Sandoros akto tekstas (Dievas laimina tą tautą, kuri juo pasitiki). Kitą dieną, rugpjūčio 25 d., Rusijos Federacijos prezidentas B. Jelcinas paskelbė, kad Rusija savo kariuomenę išveda! 0 dar kitą dieną, rugpjūčio 26 d., A. Brazauskas nustebęs pareiškė: „Aš nesuprantu, kaip čia atsitiko". Po kurio laiko kardinolas V. Sladkevičius, susitikęs su P. Cidziku, sakė „Tau šią akciją davė Dievas". Šį aktą atlikę kunigai buvo kunigų ir vyskupų tardomi, o vėliau vienas (Edvardas Grigorjevas) buvo klastingai suspenduotas, kitas (B. Paltanavičius) apnuodytas, gydėsi Vilniuje. [Kai kurie Lietuvos aukštieji karininkai tuomet kalbėjo, kad sovietų okupacinės kariuomenės išvedimas leido Lietuvos valstybei sutaupyti šimtus milijonų litų, tai moraline prasme – neįkainuojamas.]
Kaip iki šiol, niekas iš Lietuvos valdžios bei Bažnyčios hierarchų P. Cidzikui už jo pastangas
net nepadėkojo. Tik 1993 metų rugsėjo 5 dieną Šventasis Tėvas, atvykęs į Lietuvą, per celebraciją Vingio parke padėkojo lietuvių tautai už Sandoros aktą… Šis Sandoros aktas lėmė kariuomenės išvedimą ir iš Latvijos bei Estijos. Po Sandoros akto KGB agentai nerimo ir vis kalbėjo: „tik Tu, Cidzikai, nieko daugiau nedaryk, kaip tu gerai gyvensi, jeigu nieko nedarysi, ir tik nesakyk, kad čia Tu padarei". Šios mintys pastoviai peršamos nuo 1988 metų.
Šių akcijų įtakoje, Lietuvos žmonės išėjo į Baltijos kelią ir 1991 m. sausio mėnesio tragedijos dienomis ginti Tėvynės. Jeigu Lietuva būtų pasiekusi tik suverenitetą SSSR ribose, ar nebūtų tapusi bjauresne už "lukošenkinę" Gudiją?
Etninė Lietuva, kaip žinia, yra gerokai didesnė už dabartinės Lietuvos valstybės teritoriją. 1994 metų gegužės 17 dieną P.Cidzikas surengė grupinį pasninką už vienybę su Mažąja Lietuva – kad su Lietuvos valstybe neatsitiktų to, kas atsitiko su Mažąja Lietuva.
Grupė žmonių per Eitkūnus nuvažiavo pietinės Vištyčio ežero pakrantės link. Rusijos pasieniečiai neleido jos pasiekti. Tuomet pasninkautojų grupė pervažiavo Karaliaučiaus srities ribą prie ežero iš Lietuvos pietinės pusės ir tęsė akciją. Tačiau rusų pasieniečiai vėl neleido čia būti. Tada pasninkautojai pasimeldė, pasiėmė Mažosios Lietuvos žemės saują ir su giesme sugrįžę į laisvą Lietuvą, čia ją išbėrė. Taip įvyko simbolinis Mažosios Lietuvos ir Didžiosios Lietuvos žemių Sujungimo aktas. Šį įvykį yra palydėję nemaža visokių mistinių ženklų…
1996 m. balandžio 20 d. P. Cidzikas Vilniaus savivaldybės didžiojoje salėje surengė konferenciją tema „Dvasios nuopuolis ir viltis". Žurnalistė prie Šv. Sosto Romoje L. Pangonytė atvežė konferencijai Šventojo Tėvo palaiminimą, įrašytą į video juostą. Konferencijoje dalyvavo dvasininkai, mokslininkai. Šios aktualios problemos aptarimas paskatino Lietuvos vyskupų konferenciją padaryti pareiškimą dėl moralinio nuosmukio Lietuvoje. Nors Lietuvoje okupantų jau nebebuvo, organizuoti konferenciją buvo įvairiai trukdoma…
Tęsdamas moralinio nuopuolio temą P. Cidzikas tų pačių 1996 m. liepos 29 d. ant Tauro kalno suorganizavo Lietuvos atgailos aktą. Pavyzdžiu jam buvo 1656 metais Lvove LDK ir Lenkijos didikų Atgailos ir pasiaukojimo aktas, po kurio karvedžiui J. Katkui-Katkevičiui pasisekė sumušti keleriopai didesnę švedų karaliaus armiją ties Salaspiliu, o vėliau Rusija grąžino Lietuvai žemes iki Smolensko. Dalyvaujant įvairių visuomenės sluoksnių žmonėms, atgailos akte buvo vardijamos daugelio Lietuvos žmonių padarytos nuodėmės (pasidavimas alkoholiui, tarnavimas svetimai valdžiai ir kt.) ir prašoma Viešpaties atleisti mūsų tautai. Šis aktas netrukus buvo tęsiamas daugelyje Lietuvos bažnyčių. Ir vėl buvo trukdoma…
1997 m. liepos 16 d. šventumo nuotaiką keliančio Šakių rajono Suodžių kaime (dar vadinamame Keturnaujiena) P. Cidziko iniciatyva kunigas P. Dumbliauskas, būrelis pasauliečių ir vienuolių, atliko visų Lietuvos žemių susivienijimo aktą: į vieną vietą buvo suberta žemė atgabenta nuo Karaliaučiaus Katedros, Agluonos šventovės (Latvija), Eglinės piliakalnio (Lenkijos Lietuva), Gudijos pasienio, Vilniaus Gedimino kalno. Lietuvos aiškiaregiai, dar nežinoję apie šį aktą, jau matė, kad Dievas karūnavo naująją Lietuvą…
Po pusantro mėnesio Vilniuje, Prezidento kviečiami, susirinko aplinkinių 9 valstybių vadovai. Č. Juršėnas per televiziją ta proga pastebėjo, kad pirmą kartą po 500 metų Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės ribose vėl susitiko valdovai…
P. Cidzikas rengė akcijas, leido plakatus (dalį Mažosios Lietuvos genocido tema) be valstybės paramos, iš savo sukauptų ir kitų suaukotų lėšų. Maža to, 1996 metais už suorganizuotą eiseną prie Rusijos ambasados sovietinio Mažosios Lietuvos genocido aukoms pagerbti buvo teisiamas! Kitais metais už tokią eiseną nubaustas 500 Lt bauda, kuriai sumokėti teko prašyti išmaldos Gedimino prospekte, prie miesto savivaldybės rūmų.
Trečią kartą buvo teisiamas už tai, kad savivaldybėje pareiškė, jog valdininkai, tyčia nesilaikydami įstatymų, verčia jį badmiriauti. Teismas ieškinį atmetė.
P. Cidzikas dėl silpnos sveikatos bei aktyvios pilietinės ir dvasinės veiklos neturėjo galimybės dirbti ir užsidirbti pragyvenimui. Be to, dėl tos veiklos buvo persekiojamas, ne kartą kėsintasi į jo gyvybę. Namas sodo bendrijoje, kuriame visą laiką gyvena P. Cidzikas, ne kartą buvo plėšiamas: 1990-1996 m. pagrobė iš jo beveik 80 tūkstančių litų, giminių ir jo veiklai pritariančių žmonių suaukotų tolesnei veiklai ir pragyvenimui. Lietuvos teisėsaugos organai nieko nepadarė, kad plėšikai būtų deramai nubausti, atvirkščiai, surastieji buvo greitai paleisti, o nuostoliai nekompensuoti. Neturėdamas nuolatinio, nors ir nedidelio pajamų šaltinio (iki senatvės pensijos termino dar trūksta keleto metų, o ir ji, kaip nedirbusio valdiško darbo sovietinei valdžiai, būtų labai menka), P. Cidzikas, Vyčio kryžiaus kavalierius, Lietuvos 45 pabaltijiečių Akto signataras, gyvena skurde…
Nepriklausomos Lietuvos valdžia turėtų atsižvelgti į didžiulį P. Cidziko indėlį lietuvių tautos laisvėjimui ir atgimimui, kvietimą pirmiausia tarnauti Dievui ir Tėvynei ir ištaisyti savo moralinę klaidą.
Vytautas Šilas. 2000 04 21
P. S. 2002 metų birželio mėnesį iš patikimų šaltinių buvo sužinota, kad Pietryčių Lietuvos žemėms, Klaipėdos kraštui ir miestui gresia agresija – Rusija ir Baltarusija nori užgrobti šias neva joms priklausančias Lietuvos teritorijas. „Pramušus koridorių" į Karaliaučių turėjo būti užimta dalis Dzūkijos, Sūduvos, o taip pat Klaipėda ir jos kraštas. Supratus pavojų Lietuvos žemių vientisumui ir panaudojus tam tikras priemones agresijos buvo išvengta. Valdžioje susirūpinta ir Šventosios uosto statyba. Tuometinė Lietuvos valdžia šį pavojų žinojo, bet nieko nedarė. Tačiau Marijampolės, Šakių ir Tauragės rajonuose buvo išformuoti savanorių ir šaulių būriai, o Vartelių kaime prie Vištyčio ežero – ir pasienio užkarda, idant netrukdytų Rusijos kariuomenės agresijai… Panaudojus priemones Lenkijos valstybėje kilo skandalas, kad Suvalkų vaivada sutiko praleisti Rusijos Federacijos kariuomenę iš Gudijos agresijai prieš Lietuvą. Ir Lietuvos žiniasklaida, ir politikai iki šiol šį faktą nutyli. Iš patikimų šaltinių buvo sužinota, kad buvo organizuotas dar ne vienas “koridorius” ir iki dabar. Po  šių įvykių nutilo kalbos dėl strategiškai svarbaus Šventosios uosto statybos. Dėl Lietuvos savanorių ir šaulių būrių bei Vartelių užkardos sumažinimo susirūpinęs kalbėjo ir buvęs kariuomenės vadas gen. Jonas Kronkaitis (kalbėta Tomo Dapkaus radijo laidoje “Aktuali tema”).
2002 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos laisvės lygos konferencijoje šis grėsmės faktas buvo paminėtas, tačiau jau išspausdintoje konferencijos medžiagoje iš P. Cidziko kalbos šis faktas buvo eliminuotas…
P. P. S. 2004 m. vasario 3 d. – Šv. Blažiejaus dieną atliktas Lietuvos valstybės ir jos žmonių
paaukojimo Šv. Mergelei Marijai aktas.
2004 m. vasario 16 d. atliktas Lietuvos žemės, valstybės ir jos žmonių paaukojimo Jėzaus Kristaus gailestingumui aktas.
2004 m. birželio 1 d. atliktas Visų sujungtų Lietuvos žemių ir jos žmonių paaukojimas į Šv. Marijos ir Jėzaus Kristaus žaizdas.
Sie aktai buvo atlikti dalyvaujant kun. A. Bulotai, vienuolėms ir pasauliečiams.
Prieš prasidedant aktui, jo metu ir po jo susirinkusieji patyrė dvasinį pakilimą ir išgyvenimus, liudijančius akto tikrumą.
Pridedami aktų tekstai.
Čia dar ne viskas.
P. P. P. S. Minėtina, kad jau devinti metai Lietuvos valdžia nesugebėjo atiduoti kaip Vyčio kryžiaus ordino kavalieriui, 45 pabaltijiečių memorandumo signatarui, politkaliniui jam priklaučio Lietuvos dovanos. Šitaip buvę komunistai ir KGB keršija kovotojui ir griauna gyvenimą.
LIETUVOS VALSTYBĖS IR JOS ŽMONIŲ PAAUKOJIMO ŠV. MERGELEI MARIJAI AKTAS
Visos žmonijos ir mūsų Tėvynės Lietuvos žmonių pavojingo dvasinio nuopolio akivaizdoje aukojame Tau, Dievo Motina Marija, visą Lietuvą (pagal 1997 07 16 Suodžiuose paskelbtą Visų Lietuvos žemių suvienijimo aktą): jos žemę, dangų ir jūrą, kaimus ir miestus, miškus, ežerus ir upes, šaltinius ir visas šventas vietas.
Aukojame Tau visus Tėvynės žmones, ypač vargo ir priespaudos prislėgtus, gerą vardą, garbę ir orumą praradusius, tarnautojus ir verslininkus paskendusius korupcijoje, prievartaujamas ir į vergiją parduotas mūsų moteris, merginas ir vaikus, sąžinę, meilę ir ramybę praradusius, dvasios elgetas, nuodėmių vergus, savižudžius ir visus abejingus.
Aukojame Tau skaistų jaunimą ir visus teisuolius, mylinčius Dievą ir Tėvynę.
Aukojame Tau visus meno, mokslo ir kultūros žmones, visus besiaukojančius, drąsius, nebijančius pavojų dėl teisybės, žmones ir visas Lietuvos šeimas.
Aukojame Tau visus darbininkus ir kaimo žemdirbius.
Aukojame Tau mūsų kunigus, vyskupus, vienuoles ir vienuolius, teisininkus, mokytojus, gydylujus, pensininkus, valstybės tarnautojus ir Lietuvos karius.
Aukojame Tau ir kitų tikėjimų bei tautybių brolius ir seseris, gyvenančius Lietuvoje.
Dėl savo nuodėmingo silpnumo, savanaudiškumo ir godumo ar abejingumo kito žmogaus kančiai ar net mirčiai mes patys jau nebegalime išsigelbėti, todėl Tau, Šv. Marija, aukodami savo Tėvynę Lietuvą ir visa, ką joje turime, prašome – gelbėk Lietuvą ir jos žmones. Šv. Marija, mes tikimės Tavo stebuklo. Pažvelk į mus savo gailestingomis akimis ir motiniška širdimi, sustiprink mus, nuvalyk bloguosius nuo mūsų Tėvynės žemės, kaip ašaras nuo veido, ir padėk prikelti šviesiam dvasiniam atgimimui mūsų valstybę Lietuvą ir jos vaikus.
Šv. Blažiejaus diena, 2004 02 03, Lietuva
LIETUVOS ŽEMĖS, VALSTYBĖS ER JOS ŽMONIŲ PAAUKOJIMO JĖZAUS KRISTAUS GAILESTINGUMUI
AKTAS
Jėzau Kristau, suplėšyta mūsų Tėvynė, žmonės vargų, nepriteklių prislėgti ir išnaudojami, o nuodėmių tvanas užtvindė visą mūsų kraštą.
Naikinama ir niekinama viskas, kas per daugelį amžių sukurta: tikėjimas, dora, tautinė kultūra ir istorija. Grobiama be saiko ir sąžinės. Daugelis Tavęs, Viešpatie, nepažįsta ir nenori pažinti Beteisė, godumas, primityvus materializmas, ištvirkavimas, abortai, savižudybės, žiaurumas ir kitos blogybės užvaldė daugelio mūsų širdis. Nei Dievui, nei Tėvynei nėra jokios pagarbos. Daug brolių ir sesių palieka savo Tėvynę, negalėdami išgyventi savo krašte. Paniekinti kankiniai ir protėviai, Tautos, Lietuvos, Drąsos, Aukos, Žemės, Vandenų ir kitos šv. vietų Dievo skirtos Dvasios. Paniekinta žmogaus prigimtis, garbė, orumas. Paniekinta protėvių sukurta kalba, dainos ir giesmės, šv. vietos ir Tavo, Jėzau, šv. Mišių Auka.
Dėl savo ribotumo mes negalime visko net išvardinti, bet Tu, Jėzau, visa tai matai, girdi ir žinai, ko mums reikia. Tu, Jėzau, matai, kiek pralieta ašarų, prakaito ir kraujo.
Nesame verti Tavo malonės, bet žinodami Tavo gailestingumą Šaukiamės Tavo pagalbos ir aukojame Tau savo Tėvynės dangų, žemę ir jurą. Aukojame Tavo gailestingumui visa, ką turime: savo skausmus ir nelaimes, praradimus ir sudaužytus gyvenimus, draskomą Tėvynę, paniekintą istoriją, žmogaus garbę ir orumą nualintą kraštą, užterštą orą, žemę ir vandenis, visą Lietuvą – Marijos žemę.
Viešpatie Jėzau, būk gailestingas, suteik Lietuvos žmonėms supratimo, vienybės, sumanumo, drąsos, narsos ir išminties, galingą tikėjimą Tavo vardu nugalėti Tėvynės engėjus, sunaikink Tėvynėje šėtonišką puikybę, išvaryk išdavikus, žmogžudžius ir prievartautojus iš viso mūsų krašto. Suvienyk Lietuvą pagal Suodžių kaime 1997 m. liepos 16 d. atliktą lietuviškų žemių suvienijimo Aktą.
Padėk prikelti nukryžiuotą Lietuvą, pajuoktą ir paniekintą jos vardą, žemę ir jos vaikus. Padėk iškelti Lietuvos Vardą, Garbę, Laisvę ir Vytį aukščiau debesų, kaip Tavo šv. pranašai-kankiniai kalbėjo, dėl Tavo vardo ir kad visa tai būtų arčiau Tavęs.
Tegul niekada joks valdovas, generolas ar kardinolas nesieks ir neturės didesnės garbės už tuos, kurie atidavė savo gyvybes už Dievą ir Tėvynę Lietuvą.
Jėzau Kristau, priimk šį mūsų paaukojimą kaip paskutinę ir didžiausią viltį gelbėti Tėvynei Lietuvai.
Paaukota 2004 02 16, Pakaunėje
VISŲ SUJUNGTŲ LIETUVOS ŽEMIŲ IR JOS ŽMONIŲ PAAUKOJIMAS Į ŠV. MARIJOS IR JĖZAUS KRISTAUS ŽAIZDAS
Dieve, Tavo valia ir malone prieš 14 metų mes tapome laisvi, tačiau dėl apgaulės, melo, prievartos ir net mirties baimės, dėl valdžios atstovų tuščios garbės ir valdžios troškimo ar asmeninio godumo, okupantams duotų įsipareigojimų ir išdavysčių mūsų Tėvynė Lietuva merdi, o dvasinis nuopuolis toks didelis, kad kiekvieną dieną Lietuva šiurpina pasaulį vis keistesniais poelgiais ir baisesniais nusikaltimais.
Mūsų broliai ir sesės pažeminti ir paniekinti, nesurasdami sau tinkamos vietos gyvenime ir ramybės, nesulaukia užuojautos ir apgynimo netgi iš Bažnyčios ir Dievo tarnų – mūsų dvasiškių. Kruvini pinigai, kruvinas verslas, net šventvagystės Šventose vietose tampa įprastu ir kasdieniu reiškimu Lietuvoje.
Dėl mūsų politinės valdžios dvasinio nuopuolio ir begalinio godumo mes, kaip garbingi ir dorą išpažįstantys žmonės, jau nebegalime būti pilnaverčiais ir tinkamai gyventi savo Tėvynėje. Daugiau kaip 60.000 mūsų brolių ir seserų per nepriklausomybės laikotarpį pasikorė ar kitaip nusižudė arba buvo nužudyti, šimtai tūkstančių, kaip kadaise gelbėdamiesi nuo bolševikinio okupantų teroro, paliko Tėvynę, o daugiau kaip milijonas nužudyta dar negimusių. Šiandien Lietuvoje nėra teisingumo, moralės, o gyvūnai ir net turtas vertinami labiau nei žmonės. Nors dėl prisitaikėlių ir politinių menkystų tironijos Lietuvoje žmogui sunku oriai ir garbingai gyventi, tačiau daug kunigų ir net kai kurie vyskupai jų negina.
Jėzau, mes neturime tokio rimbo ir tokių galių varyti iš Tėvynės šventovės šiuolaikinius prekeivius žmonėmis ir žudikus, kitokius nusikaltėlius, todėl prašome ir meldžiame, Jėzau ir Marija, gelbėkit mūsų sielas ir suvienytą Tėvynę nuo velnio žabangų ir jo tarnų.
Aukojame Jums visą, net ir kitų tautų užimtą Lietuvos žemę. Į Jūsų šv. žaizdas atiduodame ir visą savo pasaulį.
Jėzau, Marija, aukojame į Jūsų šv. žaizdas visą mūsų Lietuvą, kaip Marijos žemę, ir jos ateitį, su viltimi, kad dvasinis atgimimas joje suliepsnos meile ir auka Dievui bei žmonijai, kad vėl Žemė bus šventa ir šventa bus mūsų Tėvynė Lietuva.
Kaunas, 2004 06 01
Lietuvos atgailos aktas
Dvasingi žmonės, regintys ateitį ir siaubingą dabartį, sako, jog Lietuvoje padėtis tokia bloga, kad žmogus savo galiomis jau nieko nebegali padaryti.
Ieškodami Lietuvai išeities iš skausmingos ir tragiškos padėties, randame neeilinį istorijos įvykį, kuris ne tik atkūrė tautos ryšį su Dievu, bet ir šimtmečiui garantavo nepriklausomybę.
Toks atgailos ir pasiaukojimo aktas, aprašytas istoriko Z. Ivinskio, įvyko 1656 metais Lvove. Po šio akto Lietuvos kariuomenė ne tik išvijo Švedijos bei Rusijos kariuomenes, bet ir susigrąžino žemes iki Smolensko. Baigėsi maras, badas ir buvo išsaugota Lietuvos valstybė bei jos vardas.
Negali Dievas laiminti veidmainiaujančios, ištvirkaujančios ir kraujyje paskendusios tautos. Štai kodėl mes kenčiame. Susirinkę prie trijų – Tikėjimo, Vilties ir Meilės – kryžių, išpažinkime Lietuvos žmonių kaltes ir nuodėmes kaip savo ir prašykime Viešpaties pasigailėti Lietuvos.
Jau nesvarbu, kiek į Lietuvos atgailos aktą atei? žmonių, svarbu tai, kad šiandien toks aktas įvyktų.
Koks turėtų būti tas“ atgailos aktas? Siūloma tokia jo forma.
Už šv. Dvasios niekinimą
Už Dievo niekinimą
Už Dievo suteiktos laisvės niekinimą
Už Dievo valios niekinimą
Už Kristaus kančios niekinimą
Už šv. Mišių niekinimą
Už švč. Mergelės Marijos niekinimą
Už žmogaus prigimties niekinimą
Už šventovių ir švč. Relikvijų niekinimą
Už dvasių pasaulio neigimą ir niekinimą
Už kankinių niekinimą
Už išduotą tikėjimą
Už paniekintą Meilę
Už žmogaus sielos niekinimą
Už nusikaltimus žmonijai
Už kunigų ir vyskupų dvasinį nuosmukį
Už kunigus ir vyskupus, tarnaujančius
svetimoms valstybėms
Už Dievo kūrybos niekinimą
Už Tėvynės niekinimą
Už gimtosios kalbos niekinimą
Už protėvių dvasios niekinimą
Už tautos dvasios niekinimą
Už dvasinę skolą Tėvynei
Už dvasinę skolą kankiniams ir didvyriams
Už dvasios elgetas
Už svetimų valstybių primestos ideologijos
priėmimą
Už Lietuvos dvasinio ir fizinio turto naikinimą
Už Tiesos niekinimą ir istorijos klastotojus
Už Sausio, Medininkų ir kitų aukų paniekinimą
Už partizanų niekinimą
Už palūžusius politinius kalinius ir tremtinius
Už parduotą Mažąją Lietuvą
Už Pietryčių Lietuvos lenkinimą
Už Suvalkų krašto išdavimą
Už Gudijos atsižadėjimą
Už lenkinimą ir rusinimą
Už išniekintus kapus ir paminklus
Už cinišką menininkų kūrybą
Už šėtono ir mamonos garbinimą
Už žudymą dėl turto ir godumo
Už žudymą iš pavydo ir keršto
Už žudymą dėl išdavystės
Už valstybinį terorizavimą ir moralinį žudymą
P.S. Po kiekvieno meldimo kartojama: Viešpatie, atleisk mūsų tautai.
Už gausias savižudybes
Už politines žudynes
Už kitataučių žudymą
Už žudanti abejingumą ir veidmainystę
Už vilties žudymą
Už melą
Už moralinę priespaudą
Už sutryptą garbę ir orumą
Už sąmokslus ir prievartą
Už teisiųjų persekiojimus
Už baimę ir abejingumą
Už cinizmą ir biurokratizmą
Už žiaurumą ir sadizmą
Už sunkų kalinių gvvenimą
Už motinas, paniekinusias motinystę
Už tėvus, nevertus tėvų vardo
Už vaikų tvirkinimą ir žudymą
Už našlių ir našlaičių ašaras
Už nepilnamečiu tvirkinimą
Už .kūdikių ir senelių prievartavimą
Už seksualinius iškrypėlius
Už radijo, spaudos ir TV naudojimą melui bei dvasiniam nuopuoliui
Už kančios ir aukos paniekinimą
Už alkoholizmą ir narkomaniją
Už maldas šėtonui
Už burtus ir keiksmus
Už aklųjų apvogimą
Už neteisėtai pasisavintą turtą
Už pensininkų, žemdirbių, darbininkų
ir tarnautojų apvogimą
Už visos Lietuvos apvogimą
Už grobimą ir smurtą
Už mergaičių ir moterų grobimą bei
prievartavimą
Už sąžinės praradimą
Už didžiųjų puikybę
Už kitas visos TAUTOS nepaminėtas nuodėmes Tėve, Dangaus Dieve, atleisk mūsų TAUTAI
Sūnau, pasaulio Atpirkėjau, atleisk mūsų TAU1A1
Šventoji Dvasia Dieve, atleisk mūsų TAUTAI Šventoji Trejybe viename Dieve,
Atleisk mūsų TAUTAI.
P.S. Po kiekvieno meldimo kartojama: Viešpatie, atleisk mūsų tautai.
 

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra