Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečių savanoriškas valstybės gynimas XVII a. vidurio okupacijos sąlygomis*

Autorius: Data: 2011-11-25 , 13:59 Spausdinti

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečių savanoriškas valstybės gynimas XVII a. vidurio okupacijos sąlygomis*

Akad. prof. habil. dr. Antanas TYLA, Vilnius

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorijos valstybinė savimonė per XVII a. 20-metį karą išryškėjo ne kartą, ir yra analizuota A. Šapokos, K. Avižonio, A. Tylos, G. Saganovičiaus, A. Kotliarčuko darbuose.

Tyrinėtojai apžvelgė Lietuvos Statute reglamentuotos visuotinio šaukimo prievolės ir jos tradicijos reikšmę valstybės gynybai ir priešo okupuotų teritorijų išlaisvinimui. Pranešėjas yra analizavęs labai svarbų 1648 m. birželio 10 d. Vilniaus pasitarimą ir jo vaidmenį gelbstint valstybę ir jos piliečius nuo intervencijos sukelto pavojaus.

Istoriografijoje yra gerokai pasistūmėta tiriant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės materialinę – mokesčių mokėjimo, kaip pilietinės raiškos raidą nuo Žygimanto Augusto iki Mykolo Vyšnioveckio laikų. Dabar jau žinome to meto LDK Valstybės iždo pajamas ir išlaidas, biudžetą, Lietuvos materialinį-finansinį savarankiškumą ir pajėgumo ribas.

Kiek mažiau mūsų istoriografijoje vertinama jau minėta visuotinio šaukimo prievolė, jos statutinis atlikimas, modeliai, reikšmė ir jos savanoriška modifikacija. Ji dar nėra taip ištirta, kaip to meto Lietuvos iždas. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ši prievolė buvo daug reikšmingesnė negu Lenkijoje.

Šiame pranešime noriu sustoti prie pasionarišku reiškiniu – savanoriška Žemaitijos ir Aukštaitijos šiaurinių pavietų bajorijos politine ir karine raiška – (savanoryste ir savigyna) Dvidešimtmečio karo (1648–1667) metu, – okupacijos ir išsilaisvinimo laikotarpiu.

Čia konkrečiai panagrinėsiu Aukštaitijos pavietų ir Žemaitijos konfederacijos 1656–1658 m. uždavinius ir reikšmę Lietuvos išlaisvinimo kare.

Per Dvidešimtmetį karą Žemaitija ir Aukštaitijos Trakų vaivadijos šiauriniai Kauno ir Upytės, Vilniaus vaivadijos Ukmergės ir Breslaujos pavietai atsidūrė ypatingoje padėtyje.

1655 m. vasaros pabaigoje Lietuvos kariuomenė su abiem Lietuvos kariuomenės vadais – didžiuoju etmonu ir Vilniaus vaivada Jonušu Radvila ir Vincentu Gosevskiu – dalis senatorių valstybės ir valdovo rūmų, pavietų pareigūnų pasitraukė nuo Vilniaus ir nužygiavo prie Kėdainių. Ten rinkosi ir Žemaitijos, Ukmergės, Upytės pavietų visuotinis šaukimas bei pasitraukę Breslaujos, Vilniaus, Ašmenos ir kt. pavietų bajorai. Žemaičiai buvo telkimosi ašis. Žemaitijos bajoras Mikalojus Kazimieras Šemeta savo eiliuotame kūrinyje „Reliacija apie Žemaitijos patekimą į švedų globą ir išėjimą iš jos“ rašė: „Mat pati tuomet padėtis taip lėmė, / Kad pavietai jungtųsi su žemaičiais, / Kad iškilus reikalui ko nors imtis, / Spręstų vieningai“. M. K. Šemeta pažymėjo, kad „Žemaitija į pavietus siuntė savo atstovus“ ir tarėsi dėl bendrų veiksmų.

Šio regiono susirinkusieji kolektyviai pasirašė 1655 m. rugpjūčio 17 d. sutarties su švedais pirmąjį variantą, o paskui spalio 20 d. Kėdainių sutartį ir su ja susijusius aktus. Pagal Kėdainių sutartį Žemaitijos Kunigaikštystę ir Vilniaus vaivadijos Breslaujos bei Ukmergės pavietus, taip pat Trakų vaivadijos Upytės ir dalį Kauno pavietų ėmė administruoti Švedijos karinė administracija. Kai tų metų pabaigoje iš Žemaitijos į Tikociną pasitraukė Jonušas Radvila ir spalio 23 d. buvo paleista rugpjūčio 14 d. prie Josvainių sudaryta Žemaitijos visuotinio šaukimo kariuomenė, tame regione nebeliko suverenių karinių pajėgų ir administracijos tam regionui administruoti ir saugoti. Viskas atiteko ir priklausė Švedijos karinei administracijai ir jos kariuomenės daliniams.

Tuo metu Lietuvos Didžiosiojoje Kunigaikštystėje suverenus liko tik Brastos pavietas, kur susitelkė apie 6 000 Lietuvos kariuomenės, ir Sluckas bei S. Bychovas (iki 1657 m.) su savo įgulomis. Visa kita teritorija buvo okupuota Rusijos kariuomenės.

Pagal Kėdainių sutartį Švedijos administruojama teritorija sudarė apie penktadalį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ploto, tiek pat jos dūmų ir gyventojų.

Dvidešimtmečio karo metais šis kraštas tapo ypatingos svarbos regionu, kuris dėl politinių įvykių raidos susiformavo 1655 m. vasaros antrojoje pusėje ir savo svarbos neprarado iki Vilniaus ir Kauno išvadavimo 1661 m. pabaigoje.

Susidariusi politinė padėtis ir bendri interesai suvienijo skirtingoms vaivadijoms priklausančius Kauno, Ukmergės, Upytės, Breslaujos pavietų ir Žemaitijos Kunigaikštystės bajoriją ir visą politinę visuomenę. Sustiprėjo tarpusavio integracija. Ją sustiprino Rusijos kariuomenės veržimasis į vakarines Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes ir Kėdainių sutarties su Švedija rengimas bei kolektyvinis patvirtinimas, paskui priklausymas Švedijos karinei administracijai ir sukilimas prieš ją, suvereniteto atkūrimas ir savarankiškas jo gynimas bei apsauga. Todėl šio krašto padėtis pasidarė skirtinga nuo daugelio kitų LDK regionų ir pavietų, kuriuos kelis ar keliolika metų buvo okupavusi Rusija. Aplinkybės sutelkė šio krašto bajoriją savarankiškiems bendriems veiksmams, sprendžiant valstybės funkcionavimo atkūrimo, jos gynimo ir finansavimo klausimus. Tai ir apžvelgsime.

Po 1656 m. balandžio–gegužės mėnesiais ykusio sukilimo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės reguliari kariuomenė su lauko etmonu ir Lietuvos žemės iždininku V. Gosevskiu į Žemaitiją atvyko tik rugsėjo pirmoje pusėje. Valdovas po sukilimo, neskirdamas jokių lėšų liepė patiems gintis, sudaryti visuotinio šaukimo pagrindu karinius dalinius, mobilizuoti rinktinius.

Todėl šių pavietų ir Žemaitijos bajorai patys, susirinkę visuotinio šaukimo ir savo lėšomis pasamdytomis pajėgomis, saugojo savo sienas nuo rusų įsiveržimų ir švedų kariuomenės iš Kuršo antpuolių. Žemaičiai Šeduvoje 1656 06 03 išsirinko naują vėliavininką (Joną Gruževskį), 6 komisarus bei rotmistrus ir su husarų bei keliomis kazokų ir pėstininkų vėliavomis birželio 24 d. sustojo prie Biržų, kur buvo stipri švedų įgula. Ten atėjo ir Aukštaitijos pavietų daliniai.

M. K. Šemeta. „Reliacijoje…“ rašė:

„[185] Ukmergės, Upytės pavietai greitai

Prieš karinę valdžią ryžtingai stojo,

Statė sargybas.

O kada surinko žmonių kiek reikia

Ir po savo vėliavom juos turėjo,

Komorovskiui atvedė ir paliko,

Vadui vyriausiam.

Tad kol šie pavietai neprisijungė

Prie Žemaičių Biržų bendram puolimui,

Tol anie ryžtingai vieni kovojo,

Kraują praliejo.

[187] Ten Oginskis /Trakų vėliavininkas/ vedė

pulkus savuosius,

O su juo Siesickis žygiavo drąsiai,

Šemeta taipogi prie jų stovėjo

Šonas prie šono.

[195] Laukuose pulkus išrikiuotus tankiai,

Vienoje gretoj – Ukmergė, Upytė,

Kitoj – Žemaičių visi pavietai

Ėję sargybą.

Jie kartu su Kauno atstovais ėjo

Link Rygos ir išpuolius kartais darė.

Jiems padėjo ir kai kurie kilmingi

Ponai palankūs.“

M. K. Šemeta nurodo, kad Žemaitijos vyskupas Petras Parčevskis prie Biržų pasiuntė 200 pėstininkų ir 200 kazokų, Vainienė – 500 raitelių, Viktoras Konstantinas Mlečka – 100 dragūnų, Ukmergės pavieto didikai Oginskis, Siesickis, Šemeta, Zenevičius pasiuntė po šimtinę karių. Ši savanoriška Žemaitijos ir Ukmergės, Upytės ir Kauno pavietų apsauga tęsėsi iki 1656 m. pabaigos. Biržų įgula pasidavė 1657 m sausio 27 d.

Aukštaitijos konfederacijos aktas

Ilgai užsitęsusi Biržų apgultis išvargino bajorus, samdyti daliniai reikalavo atsilyginti. Norint spręsti susikaupusius reikalus, kurių dalis priklausė seimo kompetencijai, visų trijų Aukštaitijos pavietų visuotinio šaukimo atstovai 1656 m. gruodžio 16 d. susirinko Kėdainiuose, kur tuo metu buvo Lietuvos didysis iždininkas, lauko etmonas V. Gosevskis. Jie kartu apsvarstė esamą padėtį, sudarė konfederaciją ir priėmė bendrą nutarimą, po kuriuo pasirašė V. Gosevskis ir 12 tų pavietų, Livonijos ir kt. pareigūnų:

„Konfederacijos pavietai, motyvuodami tuo, kad nuo 1656 m. gegužės mėn. Pašaukti į visuotinį šaukimą išvargo, ilgai stovint prie Biržų pilies patyrė gyvosios jėgos ir ginkluotės nuostolių, palikti namai yra nesaugūs nuo beslankinėjusių savavališkų karinių būrių bei neapmokėtų vėliavų, Todėl nusprendė nebetęsti visuotinio šaukimo tarnybos ir nutarė:

1) Kadangi visuotiniu šaukimu toliau nebegali stovėti ir negali greitai išrengti nuo valakų tinkamų karių, paprašė Lietuvos žemės iždininko ir etmono sutikimo už sudėtus pinigus pasamdyti pavietuose esančias ir tarnybai tinkančias vėliavas.

2) Tam reikalui nutarė surinkti 12 padūmių mokestį bajorų, bažnytinėse bajorų fundacijos žemėse ir lėnuose, kurie neprivalo maitinti kareivių. Padūmė turėjo būti renkama nuo gruodžio 16 d. iki 1657 m. sausio 21 d. pagal pirmosios padūmės kvitus. Paskyrė mokesčių rinkikus. Rinkikai surinktus pinigus per savaitę – sausio 21–28 d. – turėjo pristatyti į Kėdainius Lietuvos žemės iždininko ir etmono paskirtam deputatui. Nesumokėjusiems buvo numatytos griežtos bausmės.

3) Nutarta būsimame seime per savo pasiuntinius viešai pranešti apie šiuos savanoriškai surinktus mokesčius ir reikalauti, kad juos įskaičiuotų uždedant naujus mokesčius bei sulygintų su kitais pavietais ir vaivadijomis.

4) Iš bajorų ir bajoriškos fundacijos dvasininkų valdų bei lenų, kurie nemaitina kareivių, nuo 20 valakų privalo išrengti kareivį su geru žirgu, dviem pistoletais bei kardu. Paskelbus visuotinį šaukimą jie turėjo susirinkti prie pavieto vėliavininko iš anksto paskirtoje vietoje: Ukmergės pavieto kareiviai Anykščiuose, Kauno – Gelnų kaime, Upytės – Panevėžyje. Karių patikrinimas paskirtas 1657 03 26. Sudarius jų sąrašus, juos turėjo suskirstyti į vėliavas, paskirti joms rotmistrus ir karininkus ir po pratimų paleisti į namus iki šaukimo paskelbimo.

5) Karių ir rotmistrų išlaikymui nutarta skirti kiekvienam arkliui ketvirčiui po 5 auksinus.

6) Praėjus 10 dienų pradėti rinkti akcizą po 1 grašį nuo auksino visuose valdovo, bajorų ir bajoriškos kilmės bažnytiniuose miestuose bei miesteliuose.

7) Valdovo valdos nuo 15 valakų turėjo pristatyti vieną pėstininką ir surinkti pirmajam ketvirčiui po 3 auksinus nuo valako. Už šiuos pinigus turėjo sumokėti karininkams, už pėstininkų uniformą, kardus, muškietus ir kt. amuniciją. O antram ketvirčiui, kai jau nereikės pirkti uniformų ir ginkluotės, vien tik algoms karininkams surinkti po 10 gr. nuo valako. Karininkai pasibaigus tarnybai pėstininkus su visa amunicija turėjo grąžinti juos išrengusiems valdų laikytojams.

8) Bajoriškos ir leninės žemės nuomininkai ir išnuomotojai, turintys piniginių pajamų privalėjo mokėti pagal 1650 m. konstituciją nuo 100 auksinų pajamų po 5 auksinus, pavietuose gyvenantys ir prekyba užsiimantys žydai – po auksiną nuo galvos.

9) Kadangi neveikė nei Vyriausiasis Lietuvos tribunolas, nei Iždo tribunolas, konfederacija paskyrė byloms spręsti po 4 deputatus iš kiekvieno pavieto. Jie turėjo 1657 01 01 kartu su Žemaitijos Kunigaikštyste, jei norės, arba patys vieni sausio 14 d. Kėdainiuose prie V. Gosevskio susirinkti. Jie gavo teisę spręsti nusikaltimų visuomenės saugumui bylas, vykdyti egzekucijas, bausti dvarų užpuolikus, užtikrinti konfederacijos priimtų nutarimų vykdymą. Šalia to turėjo veikti pavietų pilies ir žemės teismai.

10) Konfederacija numatė įvesti tvarką dėl kareivių maitinimo ir pinigų rinkliavų valdovo valdose. Buvo patvirtinta skirti tik vieną staciją per metus, surenkant proviantą pagal mokesčių kvitus ir bausti kaip priešus visus savivaliautojus, kurie tą tvarką pažeidinėtų.“

Aukštaitijos pavietų konfederacija ėmėsi ne tik vidaus ir valstybės apsaugos ir gynybos organizavimo, bet ir savanoriško Lietuvos iždo papildymo. Kaip matyti iš seimų konstitucijų šie pavietai ir ŽK savo iniciatyva buvo užsidėję 16 padūmių mokestį. Deja, neturime tikslių duomenų apie užsidėtų mokesčių surinkimo rezultatus. Galime įvertinti tik apytikriai. 1658 m. seimui uždėjus 15 padūmių mokestį, tuose trijuose pavietuose, pagal oficialius duomenis, turėjo būti surinkta 294, 4 tūkst., o surinkta 145,3 tūkst. auksinų. Naudojant tuos pačius duomenis 12 padūmių turėjo būti surinkta 235,6 tūkst. ir atitinkamai įplaukti 116,2 tūkst. auksinų.

Kiek anksčiau panašiai gynybos reikalus išsprendė ir Žemaitijos Kunigaikštystė. V. Gosevskio universalu į Raseinius sukviesti žemaičiai 1656 11 30 sutartinai nusprendė surinkti 12 padūmių kariuomenei atsilyginti. Kaip matyti iš mokesčių kvitų, šis mokestis Žemaitijoje buvo renkamas nuo 1657 m. pradžios iki gegužės mėn. Pagal mūsų apskaičiavimus tai galėjo duoti apie 278,0 tūkst. auksinų. Tačiau, kaip ir tų trijų pavietų, Žemaitijos įplaukos nežinomos. Lietuvos žemės iždo administratoriaus ataskaitoje 1661 m. seime pažymėta, kad ižde dar buvo Žemaitijos ir Ukmergės pavieto savanoriškai sumokėtų kariuomenei išlaikyti 12 padūmių 300 auksinų likučių.

Kauno, Ukmergės, Upytės pavietų ir Žemaitijos Kunigaikštystės savanoriškas mokesčių užsidėjimas buvo komentuojamas ir įteisintas pirmajame po tų įvykių 1658 m. vasarą vykusiame seime.

Seime buvo patvirtinta konstitucija, kuri visų trijų Aukštaitijos pavietų ir Žemaitijos Kunigaikštystės savo iniciatyva surinktus mokesčius pripažino teisėtais ir ateityje juos turėjo įskaičiuoti uždedant naujus mokesčius (koekvacija).

Kitas Konfederacijos uždavinys, tiesiogiai susijęs su savanoriškais mokesčiais, buvo Aukštaitijos pavietų ir Žemaitijos sudarytos kariuomenės išlaikymas. Ši kariuomenė tapo realiu kariniu junginiu, kuris pats savarankiškai rūpinosi savo materialine padėtimi ir saugojo bei gynė šį regioną.

Aukštaitijos pavietų ir Žemaitijos konsolidacija buvo reikšminga ir vėliau, kol vyko išsivadavimo karas, 1658 pabaigoje, po to, kai į rusų nelaisvę pateko Lietuvos iždininkas ir lauko etmonas V. Gosevskis, vadovavęs Lietuvos karinių pajėgų kairiajam sparnui, Kėdainiuose susirinkę Lietuvos pareigūnai ir kariškiai kreipėsi į Ukmergės, Upytės pavietų ir Žemaitijos bajorus. Paaiškinę apie pavojų, kurį kėlė Kurše esanti švedų kariuomenė ir Vilniaus pilyje esanti rusų kariuomenė, prašė pagalbos padėti lauko stovyklininko vadovaujamai Lietuvos kariuomenei.

Aukštaitijos pavietų ir Žemaitijos bendros visuotinio šaukimo pajėgos ir vėliau buvo telkiamos išlaisvinti iš Rusijos okupacijos Vilniaus ir Kauno pilis.

Šio regiono svarbą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės išlaisvinime ir kare su Rusija ypač vertino Lietuvos kancleris Kristupas Pacas. 1665 05 laiške karalienei jis pažymėjo, kad Žemaitijos Kunigaikštystė, Upytė, Ukmergė ir Kaunas pagal mokesčius ir pasamdytų karių statymą pirmauja visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Kad „…kam Žemaitija, Upytė ir Ukmergė (bei) Kaunas nepritars – ir Vilnius nieko nepadarys“.

Išvados

Po Rusijos kariuomenės invazijos ir Kėdainių sutarties su Švedija sudarymo Žemaitijos Kunigaikštystė bei Kauno, Upytės, Ukmergės ir Breslaujos pavietai tapo pavaldus Švedijos karinei administracijai ir tai nulėmė jo ypatingą vaidmenį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės išlaisvinimo veiksmuose Dvidešimtmečio karo metu.

Išryškėjo šio krašto politinės ir visos visuomenės vieningas pasianariškumas. Kraštas savo jėgomis bei sprendimais politiškai, militariškai ir finansiškai išsilaisvino ir padėjo išsilaisvinti nuo Rusijos okupacijos. Pirmiausia tai jie padarė prisijungdami prie Kėdainių sutarties, o paskui – tapę išsilaisvinimo placdarmu, kurį sustiprino visuotinio šaukimo daliniais ir savanoriškai užsidėtais ir surinktais mokesčiais.

Aukštaitijos pavietų ir Žemaitijos konfederacija parodė, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinė visuomenė vertino valstybinę laisvę ir kokiu mastu išplėtojo savo veiklą laisvei apginti.

1 M. K. Šemeta, Reliacija apie Žemaitijos patekimą ir išėjimą iš švedų globos, Senoji Lietuvos literatūra, 2 knyga, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 49.

*Pranešimas skaitytas 2011 m. spalio 19 d. vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Vazų epocha Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“

Šarūno Mažeikos nuotr.

Voruta. – 2011, lapkr. 26, nr. 22 (736), p. 1, 10.

Istorija , , , , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra