Anot naujausių istoriko Jano Tengovskio skaičiavimų, Algirdas gimė apie 1303–1305 m. Jo tėvas Gediminas tuo metu valdė Gedimino pilį Žemaitijoje, dabar tai – Padievaičio piliakalnis prie Kvėdarnos (Šilalės rajone).

 

Apie 1316 m. Gediminas tapo Lietuvos valdovu. Tėvo Gedimino iškilimas nulėmė ir Algirdo šeiminį gyvenimą, ir apskritai jaunystės laikų aplinką. Apie 1318 m. Algirdas vedė Vitebsko kunigaikščio dukterį Mariją ir po uošvio mirties paveldėjo Vitebsko kunigaikštystę. Prieš mirdamas tėvas jam dar pridėjo Krėvą.

 

Gediminas mirė 1341 m. pabaigoje. Jo valstybę paveldėjo 7 sūnūs. Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu Gediminas paliko Jaunutį. Jo pasirinkimas įpėdiniu buvo gana keistas Gedimino sprendimas – Kernavės, Trakų ir Krėvos kunigaikštysčių apsuptas Vilnius negalėjo turėti bent kiek didesnės pavaldžios teritorijos, o tai reiškė, kad, nepaisant aukšto statuso, Jaunutis kontroliavo labai mažą tiesiogiai jam pavaldžią teritoriją. Maža to, tolesni įvykiai parodė, kad broliai – Trakų kunigaikštis Kęstutis ir Krėvą valdęs Algirdas buvo akivaizdžiai nepatenkinti tuo, kad Vilnius atiteko Jaunučiui. Tad Jaunučio paskyrimas sosto įpėdiniu panašus į impulsyvų ir gerai neapgalvotą mirštančio Gedimino sprendimą.

 

Galimas dalykas, pagal pirminį Gedimino sumanymą, sostas turėjo atitekti būtent Algirdui – sujungus Krėvos ir Vilniaus kunigaikštystes, valdovo domenas būtų buvęs pakankamas. Tuomet Algirdo pretenzijos į aukščiausią valdžią ir Kęstučio besąlygiškas sutikimas su jomis yra suprantamas.

 

Po Gedimino mirties, dar tik kaip Krėvos ir Vitebsko kunigaikštis, Algirdas pasireiškė kur kas energingiau, nei Vilniuje sėdėjęs Jaunutis. Pirmieji kariniai Algirdo pasiekimai – 1342 m. kartu su Kęstučiu apgintas Pskovas, 1343 m. kartu su Kęstučiu ir Narimantu nusiaubta Livonija. Kovų su prūsiškąja Vokiečių ordino atšaka fronte taip pat pasiektas laimėjimas – 1344 m. kryžiuočiai priešais Veliuoną pastatytą Bajerburgą perkėlė pora mylių žemiau Nemunu ir apleido kelias kitas pilis.

 

1345 m. pradžioje kryžiuočiai ruošė didelį žygį į Lietuvą. Į pagalbą buvo atvykę kaip niekada daug aukštų svečių su savo kariuomenėmis – Čekijos karalius Jonas Liuksemburgietis su savo sūnumi Moravijos markgrafu Karoliu (būsimuoju imperatoriumi Karoliu IV), Vengrijos karalius Liudvikas ir daug diduomenės iš Prancūzijos bei Vokietijos.

 

Kaip tik tuo metu, 1344–1345 m. žiemą, Lietuvoje subrendo perversmas. Matyt, Jaunučio pasyvumas, o gal ir priešiškumas Algirdui ir Kęstučiui, trukdė atremti ruošiamą didįjį kryžiuočių puolimą, apie kurį Lietuvoje turėjo būti gerai žinoma. Susitaręs su Algirdu, Kęstutis užėmė Vilnių ir suėmė Jaunutį.

 

Valdžią Kęstutis nedvejodamas perdavė Algirdui: „Tau dera būti Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu, tu vyresnis brolis, o aš su tavimi einu išvien“. Tuo metu svarbiausias uždavinys buvo sutelkti jėgas kovai su kryžiuočiais. Iškart po perversmo Algirdas ir Kęstutis sumaniai atrėmė kryžiuočių ir jų talkininkų puolimą.

 

Karas su kryžiuočiais buvo pagrindinė to meto Lietuvos aktualija. Viskas turėjo būti skirta šiai kovai dėl išlikimo. Ir pastangos gyventi santarvėje, ir Rytų politika, pasižymėjusi nuostabiai greitu Lietuvos teritorijos ir įtakos plėtimu Rusios žemėse. Tik iš jų Lietuva galėjo semtis resursų tai žūtbūtinei kovai, kai Ordinas buvo remiamas visos Vakarų Europos.

 

Yra paskaičiuota, kad Vokiečių ordinas Algirdo ir Kęstučio laikais, 1345–1382 m., surengė 96 žygius į Lietuvą, jų metu sunaikino 22 lietuvių pilis. 1367 m. jiems pavyko užimti strategiškai svarbią Lietuvos teritorijos dalį su Veliuonos pilimi. Vietoj jos kryžiuočiai 1368 m. pasistatė Marienburgo pilį.

 

Atsakydami į šiuos išpuolius lietuviai per tą patį laikotarpį surengė 50 žygių ir sunaikino 17 kryžiuočių pilių. Tai gana įspūdingas rezultatas, ypač įvertinant tai, kad iki Algirdo ir Kęstučio laikų lietuviams pilis imti nesisekė. Tai rodo, jog broliai turėjo neeilinių karinių gabumų.

 

Tiek išplėsti Lietuvos teritoriją nesugebėjo joks kitas Lietuvos valdovas. 1355–1359 m. Algirdas prijungė prie Lietuvos dalį Smolensko žemės (Bialą, Rževą, Brianską, Mstislavlį). Centrinė Smolensko kunigaikštystės dalis liko vietinio kunigaikščio Sviatoslavo valdžioje, bet turėjo pripažinti vasalinę priklausomybę nuo Algirdo.

 

Nuo Algirdo laikų Lietuvai priklausė ir didžioji dalis dabartinės Ukrainos teritorijos. Didžiausias jo laimėjimas ir visos nukariavimų programos kulminacinis taškas – 1362 m. įvykęs mūšis prie Mėlynųjų Vandenų. Vėliau dar buvo rengiami žygiai į Maskvą, tiesa, nedavę norimų rezultatų.

 

1377 m. vasario 6 d. kryžiuočiai pirmą kartą nusiaubė Vilnių ir sudegino pusę miesto. Algirdas tuo metu jau buvo ligotas ir skaičiavo paskutiniuosius savo gyvenimo mėnesius. Tačiau jis pats vadovavo Vilniaus gynybai ir kvietė kryžiuočių vadus į derybas, visaip vilkindamas laiką. Vytautas tuo tarpu naikino kryžiuočių atsitraukimo kelyje paliktas maisto atsargas. Kai kryžiuočiai grįžo atgal, turėjo kęsti badą ir nuolatinį Vytauto kariuomenės persekiojimą, kuris truko iki pat Tamavos pilies.

 

1377 m. gegužės pabaigoje (apie 24 d.) Algirdas mirė, įpėdiniu palikdamas vyriausią sūnų iš antrosios santuokos Jogailą. Vykdydamas su broliu sudarytą sutartį, Kęstutis parėmė Jogailą ir padėjo jam įsitvirtinti valdžioje.

 

Lietuvos metraščių legenda nurodo, kad Lietuvos valdovų laidojimo vieta buvo Šventaragio slėnis Vilniuje, Vilnios ir Neries santakoje. Ir iš tiesų yra žinoma, kad net Kęstutis buvo laidojamas ne Trakuose, o Vilniuje.

 

Tačiau Janas Dlugošas – vienintelis šaltinis, nurodantis Algirdo palaidojimo vietą, – sako, kad Algirdas buvo iškilmingai sudegintas netoli Maišiagalos pilies. Anot jo, Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas „buvo sudegintas miške Kokiveithus netoli Maišiagalos pilies ir kaimo (castrum et villa).“

 

Abejoti šia žinia nėra pagrindo. Vykintas Vaitkevičius net surado XVI–XVIII a. duomenų, kad Kukovaičiu (Kukoweytys, Kukuweytis) vadintas Gudulinės kaimas, esantis į šiaurę nuo Maišiagalos, Širvintų rajone. Be to, šalia esantis Turlojiškių pilkapynas – tikėtina Algirdo palaidojimo vieta.

 

Ką mes žinome apie Maišiagalą, kuri tapo paskutinės Algirdo kelionės liudininke?

 

Maišiagalos pilis pirmą kartą paminėta Algirdo laikais, 1365 metais. Pastatyta ji ne ką anksčiau – gal Algirdo, o gal jo tėvo Gedimino laikais. Medinė pilis stovėjo piliakalnyje, vadinamame Bonos pilimi, kuris įrengtas iš aukštumos pakraščio suformuotoje kalvoje, Dūkštos dešiniajame krante.

 

Piliakalnio aikštelė ovali, 65×40 m dydžio. Papėdėje piliakalnį juosia griovys ir 270 m ilgio pylimas. Į šiaurės rytus nuo pilies buvo įtvirtintas papilys, apjuostas grioviu ir pylimu. Anksčiau šis šiandien jau gerokai apardytas papilys buvęs apie 200 m ilgio ir 120 m pločio. Be to, į šiaurę nuo piliakalnio, 1 ha plote, buvo neįtvirtinta papėdės gyvenvietė. Jau vien šie duomenys rodo Maišiagaloje buvus nemenką viduramžių Lietuvos administracinį centrą.

 

Pilies vietoje archeologinių tyrimų metu aptiktas iki 5,4 m storio kultūrinis sluoksnis, atspindintis tris piliakalnio naudojimo etapus. Pirmasis – tai pirmaisiais amžiais prieš Kristų čia buvusi brūkšniuotosios keramikos kultūros įtvirtinta gyvenvietė.

 

Antrasis piliakalnio naudojimo etapas prasidėjo XIV a. Tuomet čia ir pastatyta pirmoji medinė pilis, o pats piliakalnis apjuostas grioviu ir pylimu. Pirmąją pilį 1365 m. rugpjūtį sudegino kryžiuočiai, kai iš Lietuvos pabėgęs Kęstučio sūnus Butautas pirmą kartą vedė juos į Vilnių. Maišiagalos pilies 1365 m. gaisro sluoksnyje rasta sudegusių pastatų liekanų, įvairių daiktų, 12 sudegusių avių griaučių.

 

Pilis netrukus buvo atstatyta. Būtent ši, antroji, pilis buvo Algirdo laidotuvių 1377 m. ir Lietuvos krikšto 1387 m. liudininkė. Lietuvos krikšto metu, kaip galima spėti iš čia rasto varpo liekanų, Maišiagalos pilyje Jogaila turbūt įkūrė ir pirmąją parapinę bažnyčią, kuri buvo vienos iš pirmųjų septynių Lietuvos parapijų centrų. Tačiau 1390 m. sausį kryžiuočiai, remdami pas juos pabėgusį Vytautą, vėl puolė Kernavę ir Maišiagalą. Kernavės pilį lietuviai patys sudegino, o Maišiagalos įgula gynėsi. „Pilyje buvo 1100 žmonių, iš jų apie 400 sudegė toje pilyje,“ – rašė kryžiuočių metraštininkas Johanas Posilgė.

 

Tai, kad Kernavės pilies nuspręsta neginti, o Maišiagala buvo ginama, rodytų, kad naujoji Maišiagalos pilis laikyta stipresne nei XIII a. net į vienos iš Lietuvos sostinių vaidmenį pretendavusios Kernavės pilis. Už pastarąją ji turėjo būti modernesnė, nes statyta jau XIV šimtmetyje. Bažnyčios steigimas Maišiagaloje, aplenkiant Kernavę, irgi rodytų, kad XIV a. įkurta Maišiagalos pilis tapo svarbesniu Kernavės kunigaikštystės administraciniu centru už pačią Kernavę. O tai reiškia, kad Maišiagalos pilis tuo metu turėjo būti svarbiausia visoje Užnerio Lietuvoje (žemėse į šiaurę nuo Neries).

 

Tačiau kodėl Algirdas laidotas ne Vilniuje, ne Šventaragio slėnyje? Ar klysta legenda, ar Algirdui buvo padaryta išimtis? Kęstučio palaidojimo aplinkybės rodytų, kad legenda vis dėlto neklysta. Tačiau prieš tris mėnesius iki Algirdo mirties Vilnius, kaip minėta, buvo nuniokotas kryžiuočių. Algirdui mirus, čia dar tebevyko atstatymo darbai. Matyt, tai ir lėmė Algirdo laidotuvių perkėlimą į kitą šventvietę.

 

Visą gyvenimą kovojęs valdovas ir karvedys mirė teberusenant nebaigto karo liepsnoms. Tačiau jo veikla lėmė, kad būsimai pergalei buvo padėtas tvirtas pagrindas.

 

 

 

Voruta. – 2009, spal. 3, nr. 19 (685), 15.