Lietuvos bibliofilų sambūriai ir plungiškių laikraštis „Žemaičių bibliofilas“

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Termino „bibliofilas“ samprata ir bibliofilų judėjimas
Skaitančioji visuomenės dalis, ypač bibliografai, bibliotekininkai, knygotyrininkai ir žurnalistai bei kiti knygos mylėtojai ar skaitymo mėgėjai šiandien jau žino daug savo mėgstamų autorių, jų knygų ar periodinių leidinių, kuriuos neretai ima į rankas, ieško juose sau dvasinio peno arba net perka tokius leidinius knygynuose ir nešasi į namus nuoseklesnėms bei pakartotinoms studijoms, darbui ar net vien hedonistiniais sumetimais. Tokie gyventojai Lietuvoje sudaro pagrindinę, kelių milijonų skaitytojų, auditoriją.
Tačiau tarp jų yra ir ypatinga skaitytojų bei knygos mylėtojų rūšis. Tai – bibliofilai. Jų esama nepalyginamai mažiau, bet jie turi ypatingą meilę bei potraukį knygai ar kitiems spaudiniams, o svarbiausia – visiškai savitą ir kur kas aiškiau išreikštą knygos bei skaitymo reikšmės žmogaus asmenybei, jos intelektualiam ar dvasiniam vystimuisi ir tobulėjimui sampratą.
Tarptautiniai terminai „bibliofilija“, kaip ir „bibliofilas“, yra kilę iš senosios graikų kalbos [biblion – knyga + philia – pamėgimas] ir šiuo metu yra suprantami, kaip apibrėžta kultūrinės veiklos sritis, tenkinanti knygotyros žinių poreikį, sudarant ir panaudojant asmeninę ar šeimos biblioteką (Knygotyra: enciklopedinis žodynas, 1997, p. 46). Gimininga sąvoka „bibliofilas“ įvardijamas bibliofilija užsiimantis žmogus, knygos mylėtojas. Bibliofilija ir bibliofilai šiandien yra glaudžiai siejami su kūrybingumo saviskata, savo intelektinių sugebėjimų ir asmenybės ugdimosi, kitais socialiniais bei psichologiniais skaitybos procesais ir reiškiniais.
Bibliofilija kaip socialinis reiškinys žinomas gana seniai. Terminas „knygos mylėtojas“ graikų literatūroje buvo jau vartojamas I-III a., o terminas „bibliofilas“ Vakarų Europos literatūroje pasirodė XVII a. Lietuvoje šie terminai atsirado žymiai vėliau – nuo XIX a. antrosios pusės. Laikui bėgant, keitėsi ir bibliofilijos sąvokos esmė, plėtėsi jos turinys.
Iš pradžių bibliofilijos sampratoje ir jos apibrėžime dominavo tik pomėgis skaityti, o vėliau, atsiradus kodekso formos rankraščiams ir spausdintoms knygoms, termino apibrėžime, šalia pomėgio skaityti, atsirado ir ėmė vyrauti knygų kolekcionavimas. Viduramžiais bibliofilija plito aukštuomenėje – tarp karalių ir kitų valstybių vadovų, vėliau ėmė plisti ir tarp aristokratijos bei miestiečių. XV-XVIII a. Lietuvoje knygų rinkiniai ir asmeninės bibliotekos buvo kaupiamos valdovų rūmuose bei dvaruose, o XIX a. ji ėmė plisti įvairiuose gyventojų sluoksniuose. Iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos Lietuvos bibliofilai savo skaitymo bei asmeninių knygų rinkinių kaupimo pomėgiais rūpinosi individualiai, nes draugijų ir kitų visuomeninių darinių dar neturėjo.
 
Organizuotas bibliofilų judėjimas ir klubai
Geros sąlygos organizuotam bibliofilų judėjimui susidarė Lietuvos nepriklausomybės metais, kai išsiplėtė leidyklų skaičius, buvo pradėta didesniais tiražais leisti knygos, sukurtas knygų transportavimo ir prekybos tinklas. Tuo metu Kaune, uždaro klubo principu buvo įsteigta „XXVII knygų mylėtojų draugija“, kuri sutelkė laikinosios sostinės aktyviausius bibliofilus ir sėkmingai veikė 1930-1940 m., kol okupacinio režimo cenzūros buvo uždrausta. Tarpukario Lietuvoje draugija nuveikė daug vertingų darbų, tačiau didžiausias jos nuopelnas buvo bibliofilijos – meilės knygai, skaitymui ir viso to reikšmės visuomenės švietimui bei jaunosios kartos ugdymui populiarinimas, sklaida gyventojams. Šių pastangų dėka tuo metu mūsų šalyje ėmė rastis daugiau bibliofilų ir atokiau nuo didžiųjų miestų, netgi kaimuose, kurie rūpinosi savo šeimų švietimu bei vaikų ugdymu ir šiam tikslui ėmė namuose kaupti pamėgtos ar reikalingos minėtai socialinei veiklai nacionalinės literatūros rinkinius.
Organizuotas ir individualus bibliofilinis judėjimas Lietuvoje, o kartu – ir patys bibliofilai bei asmeninės jų bibliotekos, kolekcijos, sukauptos nepriklausomoje Lietuvoje, itin nukentėjo Antrojo Pasaulinio karo ir tarybinės valdžios metais, įvedus okupacinės valdžios cenzūrą ir uždraudus bei ėmus naikinti ir persekioti šalyje visą lietuvių nacionalinę spaudą, išleistą Lietuvoje iki 1944 metų, tarp jų – net ir visą verstinę į lietuvių kalbą užsienio šalių literatūrą.
Bibliofilų reikalai čia šiek tiek pagerėjo tik po 30 metų, kai 1974 m. buvo įkurta „Savanoriškoji knygos bičiulių draugija“, nors ji dideliais darbais taip ir nepasižymėjo. Kaip ir kitos to meto visuomeninės organizacijos ši draugija turėjo daugiau deklaratyvų ir propagandinį pobūdį, nors keletą knygų mylėtojų sambūrių vis dėlto yra surengusi. Žymiai aktyviau šiuo atžvilgiu veikė 1970-1975 m. Vilniuje įsteigtas „Martyno Mažvydo bibliofilų klubas“, kuris 1972 m. turėjo 18 narių, kas mėnesį rengė po du susirinkimus bei kitus renginius. Laikinai jo veiklai nutrūkus, 1977 m. klubas atkurtas „Vilniaus Mažvydo knygos bičiulių klubo“ pavadinimu, kaip Savanoriškos knygos bičiulių draugijos skyrius. Jis ir toliau veikė gan aktyviai.
Naujos sąlygos bibliofilinio judėjimo plėtrai Lietuvoje susidarė po respublikos nepriklausomybės atkūrimo. Tuo metu formaliai tarybiniais metais veikusi „Savanoriškoji knygos bičiulių draugija“ buvo perorganizuota (1989 m.) į „Lietuvos knygos draugiją“, 1993 m. atkurta „XXVII knygų mylėtojų draugija“, o Vilniaus Mažvydo knygos bičiulių klubas tais pat metais persitvarkė į „Martyno Mažvydo bibliofilų klubą“.
Laikui bėgant, šalia minėtų bibliofilų draugijų ir klubų, susibūrusių išskirtinai vien didmiesčiuose, šalyje ėmė rastis organizuotos bibliofilų veiklos pionierių ir atokesnėse periferijos vietovėse.
 
Simono Daukanto bibliofilų klubas Plungėje
Jau daugiau kaip 20 metų vis daugiau ir daugiau savo darbais yra pastebimas toli nuo sostinės, Plungėje veikiantis „Simono Daukanto bibliofilų klubas“. Jis buvo įregistruotas 1984 m. vietos mokytojų iniciatyva (iki 1987 m. pirmininkas Česlovas Vaupšas, po to, iki šiol – Gintautas Černeckis). Klubas turi savo nuostatus, himną bei oficialiai įteisintą devizą – „Švieskis ir šviesk“. Jo tikslai – ugdyti pagarbą knygai ir senajai raštijai, populiarinti skaitymo kultūrą, savišvietą ir saviraišką, skatinti knygotyrą bei skleisti visuomenėje bibliofilijos žinias.
Tenka stebėtis ir džiaugtis šio, nedidelio narių skaičium klubo (pagal nuostatus gali turėti ne daugiau kaip 10 tikrųjų narių, o visi kiti gali būti rėmėjais) dideliais darbas. Jo nariai ir rėmėjai yra pačių įvairiausių profesijų vietiniai žmonės. Kas mėnesį vyksta jų susirinkimai, skaitomi pranešimai, kasmet rengiamos kultūros istorijos viktorinos, knygos istorijai, ženklams ir bibliofilijai skirtos parodos, literatūrinės vakaronės, susitikimai su žymiais bibliofilais, pažintinės ekskursijos į bibliotekas, muziejus, spaustuves, žygiai Lietuvos raštijos istorinėmis vietomis. Rengiamos netgi mokslinės konferencijos, paskelbta per 100 mokslinių straipsnių ir informacijų savo klubo, rajoninėje ir respublikinėje spaudoje, tarp jų leidiniuose „Bibliotekų darbas“, „Knygnešys“, „Naujos knygos“, „Lietuva ir Čekija“ ir kt. Nuo pat įsikūrimo dienos kaupiama ir klubo biblioteka bei archyvas.
 
Laikraštis „Žemaičių bibliofilas“
2000 m. kovo 16 dieną pasirodė pirmasis S. Daukanto bibliofilų klubo leidžiamo laikraščio „Žemaičių bibliofilas“ (red. Kęstutis Vaitkus) numeris. 2009 m. vasario 12 dieną knygos mylėtojus ir kitus skaitytojus pasiekė jau penktasis (nuo 2000 m. 2-ojo nr. – red. Gintautas Černeckis) numeris*. Tad šiemet tarsi, jau galima minėti ir pirmąjį šio jaunojo leidinio jubiliejų.
Leidinio tematika gan įvairi, nors leidėjai ir autoriai nuosekliai laikosi bibliofilijos objekto, suvokiamo plačiausia prasme, rėmų. Tiems skaitytojams, kurie bent kiek domisi mūsų krašto gyventojų skaityba, knygų leidyba, tematika ir istoriniais bei naujausiais rinkiniais ar jų išsaugojimu asmeninėse ir kitose bibliotekose, būtų čia ką pasiskaityti. Laikraštyje rašoma taip pat apie šalies ir užsienio bibliofilų individualią ir organizuotą veiklą, pagaliau, – apie jų sukauptų spaudos rinkinių ir atskirų leidinių likimus, knygnešių veiklą bei daug kitų panašių dalykų. Nepamiršta ir Žemaitijos kultūros, spaudos, skaitybos, bibliofilijos, bibliotekininkystės, knygotyros istorija, praeities ir dabarties literatūros veikėjų bei mokslininkų gyvenimas, jų kūrybinis palikimas. Tai – itin vertinga medžiaga krašto istorijai. Bendra vieno numerio straipsnių ir kitos informacijos apimtis yra 2 spaudos lankai. Yra ką pasiskaityti. Laikraštis, pradėtas leisti 5-kių šimtų tiražu, o 5-asis jo numeris 2009 m. jau pasiekė tūkstantį egzempliorių. Jis susilaukė populiarumo ne vien tarp vietos gyventojų. Šį leidinį šiandien galima surasti visose didesnėse šalies bibliotekose, jis platinamas kai kuriuose Vilniaus miesto knygynuose. Bendra (1-5 numeriuose) publikuotos medžiagos apimtis siekia 10 spaudos lankų, kurie jau sudarytų gana nemažos apimties knygą. Kiekvienas laikraščio numeris ženklinamas S. Daukanto bibliofilų klubo ekslibrisu ir klubo devizu: „Švieskis ir šviesk“.
Pirmajame jo numeryje daugiausia vietos skirta Plungės bibliofilų klubo organizaciniams klausimams ir jo veiklai 1984-2000 m. Čia spausdinamos Žemaičių bibliofilijos sąjūdžio tezės ir bibliofilinės kultūros ugdymo tikslai (Gintautas Černeckis), Vilniaus M. Mažvydo bibliofilų klubo pirmininko, Plungės bibliofilų klubo garbės nario, prof. Domo Kauno įvadinis straipsnis laikraščiui „Žemaičių bibliofilų žingsnis ir žodis“, gydytojo Kęstučio Vaitkaus istorinis apžvalginis straipsnis „Bibliofilinė periodika Plungėje“ (apie savaitraščio „Žemaičių saulutėje“ nuo 1995 m. bibliofilų klubo rengiamus ir kas mėnesį spausdinamus teminius puslapius „Bibliofilo lentynėlė“ tematiką), pristatoma Vilniaus bibliofilų veikla (Alma Braziūnienė) ir jo renginių ciklas „Penki apsnigti vakarai su reta knyga“ (dr. Irena Kubilienė), supažindinama su Plungės klubo renginiais: nuo 1998 m. kasmet skelbiamu konkursu „Prakalbinta knyga“ ir jo rezultatais (Violeta Bražinskienė), bibliofilų konferencijomis ir joms skirtais pranešimais apie žemaičių asmeninių bibliotekų likimus: „Jono Krizostomo Gintilos biblioteka Alsėdžiuose“ (Otilija Juozapaitienė), „Profesoriaus Genučio Procutos dovanotų leidinių su dedikacijomis kolekcija Plungės viešojoje bibliotekoje“ (Violeta Skierienė), „Vaižgantas – lietuviškos knygos riteris“ (Nijolė Lietuvninkaitė). Be to, čia pristatomos skaitytojams šešios aktualios bibliofilų stalo knygos bei Česlovo Vaupšo pamąstymai, kokias knygas pirmiausia reikėtų pasirinkti skaitymui. Yra ir informacijos apie klubo veiklos 15-kos metų sukaktį, artimiausius renginius ir kitais klausimais.
Antrajame numeryje daug vietos skirta šalies ir užsienio bibliofilijai. Šiai temai tenka vedamasis „Pagarba knygai“ (Gintautas Černeckis), interviu su prof. Domu Kaunu „XX amžius per knygos pasaulio langus“, pasakojimas „Bibliofilai“, publikuotas 1930 m. „Gaisai“ ir perspausdintas iš Marijos Urbšienės-Mašiotaitės prisiminimų (1966 m.) knygos, o užsienio bibliofilijos istorija ir samprata aiškinama pagal Karlo Klauso Valterio (Karl Klaus Walther) 1987 m. Leipcige išleistame „Knygos meno ir bibliofilijos žodyne“ („Lexikon der Buchkunst und Bibliophilie“) paskelbtą F. M. dr. Felicito Marvinskio (Felicitas Marwinski) straipsnį „Bibliofilija“, taip pat Kęstučio Vaitkaus išverstame Edmondo de Amičio straipsnyje „Knygos pamėgimas“.
Knygotyros klausimai aptariami publikacijose: „Kretingos 1918-1940 metų spauda“ (Sigitas Drobenka), „Žemaičių bajoriškosios praeities atšvaitai: Juozo Mickevičiaus rankraštyje…“ (Edmundas Mickūnas), asmeninių rinkinių likimai – straipsniuose „Asmeniniai knygų rinkiniai Žemaitijoje XVII a. pirmoje pusėje“ (dr. Arvydas Pacevičius), „Kunigo J. K. Gentilos asmeninės bibliotekos knygos Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje“ (Vilma Mačiulaitytė).
Su S. Daukanto bibliofilų veikla, rengiant tradicinį klubo rašinių konkursą supažindinama straipsniuose „Prakalbinus knygą“ (Violeta Bražinskienė), pristatant visuomenei įdomiausias bibliofilų rinkinių knygas „Simono Daukanto bibliofilų knygų parodos“ (Otilija Juozapaitienė). Yra informacijos apie klubo bibliofilijos įvykius, tarp jų – apie pasirodžiusį „Plungės“laikraštyje 56-ąjį „Bibliofilų puslapį“, skelbiamą knygai skirto eilėraščio konkursą ir pan.
Trečiajame „Žemaičių bibliofilo“ numeryje šiuolaikinė bibliofilijos sampratos koncepcija gvildenama Lidijos Tilvikaitės verstame iš rusų kalbos prof. Vilio (Velimiro) Petrickio straipsnyje „Bibliofilija kultūros sistemoje“, taip pat interviu su parengėju apie prof. Domu Kaunu apie jo sudarytą naują leidinį „Bibliofilai apie asmenines bibliotekas“ (2001 m), ir profesoriaus straipsnis „Bibliofilija senosios ir šiuolaikinės kultūros sankirtoje“, greta paskelbta bendros M. Mažvydo ir S. Daukanto bibliofilų klubų Vilniuje ir Plungėje rengiamos, tarptautinės konferencijos darbotvarkė ir pranešimų temos.
Ne vien spaudos istorikų dėmesio verti ir straipsniai: „Knygotyrininkė Marija Magdalena Nagevičienė Kretingos lietuviškos knygos knygyno vedėja“ (dr. Genovaitė Raguotienė) ir „Dailiosios knygos meistras“ (Edmundas Mickūnas), apie žinomo knygų grafiko Pauliaus Augiaus-Augustinavičiaus kūrybinę veiklą ir darbus. Straipsnis „Knygos savininko ženklas“, skelbtas 1933 m. leidinyje „Šiaurės Lietuva“, primena ne vien lietuviško ekslibriso istoriją, bet ir vieno iš jo kūrėjų – Gerardo Bagdonavičiaus gimimo 100-ąsias metines, o straipsnyje „Leidinys apie garsųjį 1930 m. gimimo lituanistų kursą“ (Vytautas Martinėnas) pristatoma VU knygą „Lituanistai“ (1999 m.). Čia pat rasime ir interviu su lakonikų rinkinio „Knygos pakeleivio užrašai“ autorium Gintautu Černeckiu.
Yra nemažai žinių apie bibliofilų veiklą. Pirmą kartą čia spausdinama kronika iš Simono Daukanto, Martyno Mažvydo ir XXVII knygos mėgėjų gyvenimo nuo 2001 m. sausio iki birželio mėnesio (parengė Gintaras Černeckis, Alma Braziūnienė ir Birutė Butkevičienė). Kitur supažindinama su Plungės bibliofilų klubo literatūriniais vakarais (Violeta Bražinskienė), tradicinėmis knygų šventėmis (Kęstutis Vaitkus), konkursais.
Ketvirtajame laikraščio numeryje pirmiausia spausdinamos užsienio mastytojų mintys apie bibliofiliją ir skaitymą. Straipsnyje „Bibliofilija Didžiosios Britanijos enciklopedijoje“ pristatoma bibliofilijos samprata nuo Aristotelio iki šių dienų, supažindinama su šiuolaikiniais užsienio politiniais veikėjais, paskyrusiais savo asmenines bibliotekas universitetams ir atidariusius jas visuomenei savaisiais vardais. Čia pat matome Hermano Heses (Hermann Hesse) knygą „Skaitymai minutėmis“ su keletu gan vertingų patarimų ne vien bibliofilams, bet ir kitiems skaitytojams. Kad ir toks pastebėjimas: „Skaityti nemąstant ir išsiblaškius – tai tas pats, kaip užrištomis akimis eiti pasivaikščioti ten, kur gražus kraštovaizdis“. Greta aptariama Richard de Bury knyga „Philobiblon“, kurioje aiškinami painūs meilės knygai socialiniai bei psichologiniai klausimai ir plungiečių bibliofilų klubo narių pasisakymai apie ją „Kodėl „Philobiblonas“ skaitomas 600 metų“, surinkti Gintauto Černeckio. Daug vietos skirta klubų veiklai. Tai – apžvalginiai istoriniai straipsniai „Simono Daukanto bibliofilų klubas – regioninis knygos kultūros centras“ (Gintautas Černeckis), „Martyno Mažvydo bibliofilų klubo veikla atkūrus Lietuvos nepriklausomybę“ (dr. Aušra Navickienė), ir „Atkurtoji XXVII knygos mylėtojų draugija: darbai ir siekiai“ (Birutė Butkevičienė). Prie šios temos dera ir Genovaitės Astrauskienės informacija „Bibliofilų klubas – Panevėžyje“, kurioje skaitytojams pristatomas tik ką įsikūręs klubas, taryba ir jos veiklos vizija. Reikia tik pasidžiaugti, kad po Vilniaus ir Kauno miestų, organizuotas bibliofilų judėjimas ima reikštis ir kituose mūsų šalies miestuose.
Knygų rinkiniams skirti straipsniai „Biblioteka – šventovė (Alma Braziūnienė apie Kazio Varnelio asmenines knygas), „Miniatiūrinė knygos“ (Gintautas Trumpis), „Kur veda bibliofilo Jono Chrizostomo Gintilos knygų pėdsakai?“ (Alvydas Pacevičius). Numeryje yra skaitytojų, knygos mylėtojų laiškų iš Rokiškio viešosios bibliotekos, Kuršėnų ir pluoštelis įspūdžių, aplankius senosios knygos parodą Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje. Matome taip pat informacijos apie numatomus vietinio klubo renginius.
Naujausiame, jubiliejiniame (5-jame) laikraščio numeryje skelbiama medžiaga iš Plungėje surengtos bibliofilų konferencijos „Žemaičių knyga – 4“. Tai straipsniai – „Svarstymai apie Žemaitijos knygos gaires“ (Tomas Petreikis), „Nasrėnų knygius Juozapas Stropus“ (prof. Domas Kaunas), „Profesoriaus Zenono Ivinskio asmeninės bibliotekos, saugomos Žemaičių dailės muziejuje, knygų ženklai ir marginalijos“ (Virginija Leilionaitė), „Dailininkės Gražinos Didelytės iliustruotų knygų rinkinys asmeninėje bibliotekoje“ (Gintautas Černeckis) ir „Knygų kolekcija „Kuršių Nerija“ (Gintautas Trumpis).
Kiti straipsniai skirti knygos ir spaudos istorijai, naujų ar senųjų leidinių pristatymui. Tai – „Du nauji bibliofiliniai knygų katalogai Lietuvoje“ (Tomas Petreikis), „Leidinys apie bibliofiliją ir biblioteką: Kazio Varnelio biblioteka“ (dr. Daiva Narbūtienė), „Naujas leidinys apie kultūros istoriją ir jos kūrėjus“ (dr. Aušra Navickienė), „Žemaičių prietelius“ – žemaičių balsas nepriklausomoje Lietuvoje“ (Ignotas Juodeikis) bei dr. Arvydo Pacevičiaus anotacija „Kas yra, buvo ar gali būti žemėje ir dangaus aukštybėse“, supažindinanti su prancūzų mokslininko Gabrelio Naudės knyga „Patarimai kuriančiam biblioteką“ (2007 m.).
Numeryje yra Aistės Černeckytės parengtos faktografinės informacijos apie Plungės Simono Daukanto bibliofilų klubo 1984-2009 m. veiklą, jos kryptis ir formas. O ji gan plati ir įvairi. Buvo surengtos 7 mokslinės konferencijos, iš kurių 2 skirtos Simono Daukanto jubiliejams, 4-ios, pavadintos „Žemaičių knyga“ – šio regiono knygai, spaudos istorijai ir bibliofilijai ir 1 tarptautinė – bibliofilijai; išleisti 5 aptariamo laikraščio numeriai; 1995 m. laikraštyje „Žemaičių saulutė“ parengti ir paskelbti 6, o laikraštyje „Plungė“1996-2007 m. – 122 teminiai „Bibliofilo puslapiai“; 1998-2004 m. surengti 5 konkursai „Prakalbinta knyga“ ir 3 – kitomis temomis: „Knygius šypsosi“, eilėraščio knygai „O knyga švies ir švies“ ir „Žemaitijos knygiai“; pravestos 3 viktorinos: 1986 m. – literatūrinė, 1987 m. „Pirmajai lietuviškai knygai – 440“, 1993 m. – Simonui Daukantui – 200“; suorganizuoti 2 žygiai: 1986 m. pėsčiomis Simono Daukanto keliu „Nuo Kalvių per Lietuvą link Vilniaus“ ir 1989 m. – dviračiais „Vyskupo Motiejaus Valančiaus keliais); kartu su Plungės rajono savivaldybės viešąja biblioteka surengti 6 literatūriniai vakarai, skirti rašytojo Gedimino Ilgūno, dailininko, ekslibrisų meistro Alfonso Čepausko, poeto Maironio, Mažosios Lietuvos poetų kūrybai, taip pat aušrininko Vištelio-Višteliausko ir spaustuvininko, kultūros veikėjo Martyno Jankaus gimimo metinėms paminėti; kartu su Plungės viešąja biblioteka parengta per 10 parodų bibliofilijos, skaitybos, knygotyros ir spaudos istorijos temomis. Šią informaciją gražiai papildo laikraščio numeryje skelbiama 8-ių knygų viršelių faksimilių paroda, pavadinta: „Šie leidiniai spausdina informaciją apie Simono Daukanto bibliofilų klubą“.
Be viso to, nuo antrojo laikraščio numerio pradėta skelbti ir toliau nuolat spausdinamos Gintauto Černeckio lakonikos, o nuo 3-čiojo numerio matome naują rubriką „Knygius šypsosi“, kurioje talpinami komiški nutikimai iš bibliofilų ir bibliofilijos pasaulio. Šią rubriką manoma išlaikyti ir ateityje.
 
Vietoje išvadų
Šiandien, kalbant apie visos Lietuvos ir atskirų jos provincijų dvasinį bei kultūrinį gyvenimą, man rodos, laikraštis „Žemaičių bibliofilas, yra gan įdomus ne vien Plungės bibliofilijos, knygotyros ar kraštotyros, bet kartu – apskritai fenomenalus mūsų šalies kultūros reiškinys. Vertingas šiuo požiūriu skaitytojams taip pat yra ir Plungės rajoninėje spaudoje jau 14-ti metai reguliariai pasirodantis „Bibliofilo puslapis“.
Pastaruoju metu, šalyje be galo sparčiai plintant vienadienei bulvarinei spaudai, įsismarkaujant ir brukant visuomenei joje pseudokultūrą, šaltą materialų išskaičiavimą, iracionalizmą ir voliuntarizmą, pagaliau – ir pačią globalizaciją, primygtinai mums peršamas abejotinas užgaidas ar madas, ypač unifikuojančias bei menkinančias mūsų nacionalinę kultūrą ir jos tradicijas, panašaus laikraščio pasirodymas mūsų tautinės savasties, identiteto ir tradicinės, nuo amžių iš kartos į kartą puoselėtos etnokultūros tolesnio išsaugojimo požiūriu yra labai sveikintinas ir džiugus reiškinys.
Laikraštis „Žemaičių bibliofilas“ šiandien yra tarsi gyvas vilties spindulėlis, nutikėtai nuslydęs ant gerokai apgriuvusio ir toliau gan sparčiai ir plačiai naujųjų madų ardomo mūsų senosios kultūros ir tautinio palikimo paveldo aukuro. Savo esybe jis teikia nemažai vilties per amžius puoselėtos mūsų tautinės kultūros išsaugojimui ir išlikimui, naujam jos, dvasiniam atgimimui – Renesansui.
Telydi šį laikraštį ir ateityje tas senas kaip ir pati žmonija, pačių laikraščio leidėjų pasirinktas ir, manau, kol žmonija gyvuos niekada nepasensiantis šūkis: „Švieskis ir šviesk!“
 
Autoriaus nuotr.
 
Nuotraukose: Žemaičių bibliofilas / Simono Daukanto bibliofilų klubo laikraštis. – Plungė: S. Daukanto bibliofilų klubas. 2000 – 2009 m. Nr. 1-5. ISSN 1392-9100

Voruta. –  2009, birž. 6, nr. 11 (677), 12.
Voruta. –  2009, birž. 20, nr. 12 (678), 12.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra