Lietuvos bažnyčių ganytojai ir teologai nagrinėjo pastoracinio darbo ypatumus

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

2010 m. vasario 26-27 d. Klaipėdoje, LCC tarptautiniame universitete, vyko krikščioniškų bendruomenių ugdymo konferencija „Asmenybės atkūrimas posovietiniame kontekste“. Šiuo akademiniu renginiu siekta suburti Lietuvos dvasininkus iš įvairių tradicijų bendram dialogui apie pastoracinio darbo ypatumus posovietiniame kontekste ir atverti galimybę tolesniam vietos bendruomenių ganytojų bendradarbiavimui.
 
Konferencijoje dalyvavo daugiau kaip 100 žmonių, atstovavusių įvairioms Lietuvos krikščioniškoms konfesijoms ir bažnyčioms: evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, „Tikėjimo žodžio“, katalikų, metodistų, baptistų, laisvųjų krikščionių ir t. t. Renginio dienotvarkę sudarė plenarinės sesijos, apskrito stalo diskusijos ir praktiniai užsiėmimai.
 
Pagrindinius pranešimus plenarinėse sesijose skaitė LCC universiteto teologijos katedros profesorius dr. Steve Dintamanas tema „Naujasis Testamentas kaip kontekstualioji teologija“ ir Krikščionių bendrijos „Tikėjimo žodis“ vyr. pastorius, teologijos magistras Giedrius Saulytis tema „Pastoracinis darbas Lietuvos kontekste“. Pastorius Giedrius savo pranešime įvairiais aspektais aptarė Evangelijos ir kultūros santykį, išryškino lietuvių tautinio charakterio bruožus (laisvės branginimas, bičiulystė, lietuvis – „mąslus stebėtojas“), atskleidė reikšmingus sovietinio laikotarpio paveiktos ir dabartinės Vakarų kultūros formuojamos Lietuvos visuomenės ypatumus, į kuriuos svarbu atsižvelgti pastoracinėje tarnystėje.
 
Apskrito stalo diskusijose buvo gvildenamos tokios temos:
 
„Koks yra krikščioniško žmogaus supratimas ir kaip posovietinis žmogus telpa šiame supratime ir kaip jį laužo?“, „Kokį vaidmenį visuomenėje turėtų vaidinti bažnyčia?“, „Kaip turėtų keistis Lietuvos bažnyčios, kad jį įgyvendintų?“, „Dialogo tarp konfesijų vaidmuo visuomenės atkūrime“, „Ar įmanoma suformuoti bendrą visuomenės atkūrimo viziją visoms Lietuvos bažnyčioms?“
 
Šiose diskusijose pasisakydavo skirtingų bažnyčių atstovai: Albertas Latužis, Klaipėdos evangelikų baptistų bažnyčios pastorius, dr. Darius Petkūnas, liuteronų bažnyčios kunigas, Ina Kamaitytė, LCC universiteto dėstytoja, Suzane Kettler Riukenen, Išganymo armijos karininkė, br. Sigitas Benediktas Jurčys, Klaipėdos Šv. Pranciškaus vienuolyno vyresnysis, kun. dr. Kęstutis Kėvalas, Kauno kunigų seminarijos prodekanas, „Marijos radijo“ direktorius, kun. Rimas Mikalauskas, Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas, vyr. pastorius Giedrius Saulytis, Remigijus Šemeklis, evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas, ir kiti.
 
Praktiniuose užsiėmimuose, arba seminaruose, buvo galima gilintis į šiuos klausimus: Kaip padėti jaunimui tapti bažnyčios vadovais? (pranešėja Rasa Mardosaitė, Krikščionių bendrijos „Tikėjimo žodis“ vaikų ir paauglių pastorė), Dvasinis atsinaujinimas ganytojams (pranešėjas Christoph Hagele, laisvųjų krikščionių bažnyčios vyskupas), Vyrų poreikių supratimas bažnyčioje (pranešėjas katalikų kun. dr. Arnoldas Valkauskas), Kontekstualus misijinis darbas (pranešėjas Henrikas Žukauskas, Lietuvos evangelikų baptistų sąjungos misionierius).
 
Pertraukų metu tarp konferencijos dalyvių netildavo diskusijos, buvo aptarinėjami pranešimai ar tiesiog šiltai bendraujama.
 
Įspūdžiais apie šią konferenciją pasidalino keletas mūsų bendrijos pastorių.
 
Vyr. pastorius Giedrius Saulytis: „Visų pirma dėkoju LCC universitetui už pakvietimą skaityti vieną iš plenarinių pranešimų šioje konferencijoje. Tai yra pirmas atvejis po Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, kai kas nors imasi suburti skirtingų konfesijų atstovus ne maldai, bet dialogui. Tai labai sveikintinas žingsnis ir, manau, kad universitetinė erdvė yra puiki vieta rengti dialogą teologiniais klausimais, bandyti į juos ieškoti atsakymų. Jau ne pirmi metai įvairiose Lietuvos bažnyčiose vyksta ekumeniniai renginiai, tačiau akademinių ekumeninių diskusijų iki šiol beveik nebuvo.
 
Džiugu buvo matyti tiek katalikų, tiek liuteronų teologijos daktarus, kitų pagrindinių Lietuvos krikščionių konfesijų atstovus. Manau, kad ekumeninis spektras buvo labai platus, turint omeny tokias konfesijas kaip, pavyzdžiui, Išganymo armija, apie kurią Lietuvoje apskritai mažai žinoma. O čia mes diskusijoje klausėmės vienos šios konfesijos atstovių, beje, laisvai kalbančios lietuviškai. Tai buvo malonus siurprizas.
 
Konferencijos temos ir klausimai, mano manymu, buvo aktualūs, nors, kiek man teko kalbėtis, dalyviai pasigedo didesnės galimybės įsitraukti į apskrito stalo diskusijas. Galbūt reikėtų paminėti, kad  tų diskusijų metu išsiskyrė ir tam tikros pozicijos, tai natūralu. Pavyzdžiui, toje diskusijoje, kur man pačiam teko dalyvauti, buvo iškeltas klausimas, kaip apibrėžti Bažnyčią? Ar yra viena Bažnyčia, ar daug bažnyčių? Būta pasisakymų, kad Bažnyčią reikia suprasti daugiskaita, kiekviena bažnyčia turi savo ir politinių, ir socialinių, ir kitokių interesų, tad kalbėti apie vieną Bažnyčią neišeina. Mano pozicija būtų priešinga. Šventasis Raštas kalba apie vieną Kristaus nuotaką, ir Kristus meldžia, kad krikščionys, priklausantys tai nuotakai, arba esantys Kristaus kūno nariai, būtų viena. Artėjimas prie bendrų pozicijų reikalauja pabrėžti mūsų bendrystę ir tai, kas mus jungia, o ne mūsų skirtybes. Tai, ką mes renkamės akcentuoti, apsprendžia, kaip tas dialogas vyks ateityje.“
 
Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis“ pastorė Anželika Krikštaponienė:
 
„Man, kaip bažnyčios ganytojai, ši konferencija buvo itin turtinga ir prasminga. Buvo labai smagu susitikti ir bendrauti su kolegomis iš kitų Lietuvos krikščioniškų konfesijų bei ekumeninėje aplinkoje gilintis į mums visiems aktualią temą apie posovietinio laikotarpio asmenybės atkūrimą ir ganymą.
 
Šioje konferencijoje dauguma klausytojų buvo vieno pašaukimo žmonės – ganytojai. Pastorių įprasta matyti plušantį bažnyčioje, tarnaujantį prie sakyklos, nuolat užsiėmusį. Tuo tarpu tokio akademinio – ekumeninio pobūdžio konferencija yra ypač naudinga pastoriams, nes mes galime kažko kartu pasimokyti bei aptarti mus supančios bendruomenės ir visuomenės poreikius, ieškoti sprendimų, tiesiog kartu mokytis.
 
Man buvo labai naudingas pastoriaus Giedriaus Saulyčio pranešimas apie nūdienos pastoracinę tarnystę Lietuvoje. Jis pabrėžė keturių aspektų išmanymo svarbą pastoriaus tarnavime: etninės lietuvių kultūros, senojo krikščioniškojo paveldo, sovietinio laikotarpio bei šiuolaikinės Vakarų kultūros įtaką. Pastoriaus Giedriaus paskaita ir drąsino tarnystėje, ir aštrino profesinį žvilgsnį, padėjo geriau suprasti lietuvio sielą.
 
Ši konferencija buvo tarsi pirmoji ekumeninio – teologinio dialogo „kregždė“ Lietuvos padangėje. Norisi tikėti, kad ne paskutinė. Matyt, jau atėjo laikas, kai gali vykti aktualios akademinės diskusijos tarp skirtingų konfesijų ganytojų ir teologų. Šiandien Lietuvoje ganytojai dažniausiai auga ir bręsta vien tik konfesinėse ribose. Ekumeninius santykius daugiau puoselėjame karitatyvinėje, ekleziologinėje, maldos, bendravimo srityse, bet ne pastoracinėje akademinėje sferoje. Manau, kad kiekviena konfesija turi kuo pasidalinti, stiprinant ir ugdant ganytojų tarnystę mūsų tautoje.“
 
Vilniaus bažnyčios „Tikėjimo žodis“ pastorius Darius Širvys:
 
„Šis krikščionių susibūrimas dar kartą patvirtino, jog bažnyčiai nevalia savyje užsisklęsti. Krikščionys turi nuolat ieškoti būtų, kaip išeiti iš savo „pasaulėlio“ ir kūrybiškai tiesti naujus kelius į šalia gyvenančių žmonių širdis, mezgant ir palaikant dialogą. Visus Lietuvoje gyvenančius žmones sieja ne tik bendri sunkumai, bet ir žmogiškumas, tautinė tapatybė. Pastoriaus Giedriaus paskaita padėjo suprasti, kad norint sėkmingai skelbti Evangeliją, būtina ne tik pažinti mus supančią kultūrinę aplinką ir šiuolaikinį mąstymą, bet ir tautos, kurios dalimi esame, etnines šaknis bei tautinio charakterio bruožus. Reikšminga tai, kad skirtingų konfesijų krikščionys suvokia, jog reikalingos visų pastangos, nes tai didelis darbas, o krikščionybės misija nūdienos Lietuvoje dar tik prasideda.
 
Konferencija atskleidė, jog skirtingų konfesijų krikščionys noriai įsiklauso vienas į kitą, o gal net yra tiesiog išsiilgę atviro, nuoširdaus bendravimo su kitų tradicijų tikėjimo broliais. Man atrodo, kad dažnai trūksta tam tikros terpės, platformos, kur toks bendravimas galėtų užsimegzti ir vykti. Ekumeninių pamaldų formatas, deja, dažnai būna pernelyg ribotas, varžantis, todėl akademinė, universitetinė platforma, kurią maloniai pasiūlė LCC tarptautinis universitetas, labai pasiteisino.“
 
Jonavos bažnyčios „Tikėjimo žodis“ pastorius Mindaugas Sakalauskas:
 
„Vykusią konferenciją vertinčiau kaip labai reikšmingą, analogų Lietuvos krikščioniškame pasaulyje turbūt niekada neturėjusį istorinį įvykį. Prisipažinsiu, sunku buvo patikėti, jog tai, ką mato akys ir girdi ausys, yra tikrovė, – kad tokį platų krikščioniškos tradicijos spektrą atstovaujantys dvasininkai sutartinai rūpinasi, kaip deramai, suprantamai priartinti palaimintosios Evangelijos mokslą prie atsargios, dažnai nepatiklios, skirtingais istoriniais laikmečiais skaudintos lietuvio širdies. Sunku žodžiais išreikšti konferencijoje išgyventą vienybės, sutelktumo jausmą.
 
Labai naudinga buvo girdėti apie Evangelijos pritaikymo tam tikrai kultūrai būtinybę, atidžiau patyrinėti mūsų, lietuviškąją, kultūrą, įvardinti kai kuriuos jai savitus ypatumus. Tokiu keliu einant ir toliau, imi tikėti, jog ši tauta turi viltį pažinti savo Ganytoją Jėzų.“
 
Panevėžio bažnyčios „Tikėjimo žodis“ pastorius Ramūnas Jukna:
 
„LCC universiteto rengta konferencija suteikė puikią progą pamąstyti apie šiandieninį lietuvį, jo charakterį, sovietinio laikotarpio padarytas žalas, kelti klausimus: kiek tos žaizdos gilios? Jei žmogus buvo sužeistas, ką reiškia jį „atkurti“ ir pan.
 
Įdomus buvo LCC teologijos profesoriaus dr. Steve Dintamano pranešimas apie Naujojo Testamento kontekstualizaciją. Reikšminga šio pasisakymo mintis, kad kontekstualizacija nėra vienkartinis įvykis, bet nuolat vykstantis procesas, kaip ir visuomenės kitimas. Pastoriaus Giedriaus Saulyčio pranešimas taip pat paliko gilų įspūdį dėl pateiktų lietuviško charakterio studijos įžvalgų bei teologinės minties skerspjūvio, kuriuo buvo atskleistas Evangelijos ir kultūros sąlytis.
 
Apskritojo stalo diskusijos leido didesniam skaičiui prelegentų išsakyti savo nuomones, pastabas, kelti klausimus, kvestionuoti išsakytus teiginius. Tiek parinkta konferencijos tema tiek pakviesti skirtingoms krikščioniškoms tradicijoms atstovaujantys lektoriai, manau, pasitarnavo krikščioniško tarpkonfesionio dialogo kūrimui, kurio tikslas – dalintis įgytu pažinimu bei patirtimi, išgyventi didesnę krikščionių vienybę ir  liudyti Lietuvos žmonėms Kristaus Evangeliją.“
 
Apie šį renginį interneto dienraščiui bernardinai.lt papasakojo ir LCC universiteto Teologijos katedros dėstytoja, viena iš konferencijos organizatorių, metodistų kunigė Gražina Belousova.
 
Konferencijos tema itin aktuali. Kaip kilo mintis pakviesti į diskusiją įvairių konfesijų krikščionis?
 
Iš tiesų pati mintis gimė labai paprastai. Mes su Sharon Brubaker sėdėjome prie pusryčių stalo ir kalbėjomės apie savo bažnytinio darbo patirtį bei poreikius, su kuriais susiduriame. Vienas iš didelių troškimų, išsakytų tame pokalbyje, buvo bendrystė tarp įvairių konfesijų dvasininkų, noras tobulėti ir mokytis vienas iš kito. Kadangi ir aš, ir Sharon dirbame ir LCC tarptautiniame universitete, natūraliai kilo klausimas, koks yra krikščioniško universiteto vaidmuo skatinant tokį dialogą, stiprinant vietines bendruomenes ir ugdant Lietuvos ganytojus. Dabar sunku prisiminti, kas ir ką tiksliai pasakė ar kas ko paklausė, bet po pusantros valandos jau turėjome ne tik konferencijos temą, bet ir pagrindinius matmenis.
 
Kadangi idėja, užsimezgusi tame pokalbyje, atitiko kryptį, kuria LCC rektorius Dr. Kyle Usrey norėtų matyti judant universitetą, buvo nesunku gauti jo palaiminimą. Tuomet prie mūsų komandos prisidėjo ir kapelionas Chrisas Hattonas; vėliau daug vertingų įžvalgų ir minčių išsakė Henrikas Žukauskas, baptistų bažnyčios misionierius. Nuo pat pradžių visi aiškiai suvokėme, kad norime, jog ši konferencija būtų tas laikas ir vieta, kurioje galėtų susitikti kuo įvairesnių krikščioniškų bažnyčių atstovai bendram dialogui. Mes esame giliai įsitikinę, jog tik kartu dirbdamos bažnyčios gali atsakyti į šio laikmečio problemas.
 
Pagaliau ir patys organizacinio komiteto nariai atstovauja skirtingoms krikščioniškoms tradicijoms, tad galima teigti, jog net pati konferencijos užuomazga jau buvo tarpkonfesinio dialogo pradžia.
 
Ar sumanymas pavyko? Kaip vertinate pačią konferencijos rengimo eigą? Kokio atgarsio sulaukėte?
 
Vien tai, kad skirtingų konfesijų bažnyčios sutiko dalyvauti šioje konferencijoje, kad įvairių krikščioniškų tradicijų atstovai sutiko prisidėti prie tokio plataus masto dialogo, jau yra didelis laimėjimas. Tokio pobūdžio konferencija Lietuvoje surengta pirmą kartą, tad normalu, jog dar galima išgirsti ir nepasitikėjimo, ir atsargumo, ir neužtikrintumo. Bet nemanau, jog tai buvo pagrindinė konferencijos gaida. Apžvelgdami atsiliepimus jutome, kad didžioji dauguma dalyvių labai palankiai vertino šį renginį, tai buvo teigiama patirtis. Tai buvo akivaizdu ir per pertraukas – aktyviausios diskusijos vyko prie kavos puodelio, kur dalyviai galėjo vienas su kitu pabendrauti asmeniškai, užmegzti naujas pažintis ir pasidalyti įspūdžiais.
 
Būtent tokia bendrystė atveria duris tikram ekumenizmui, suvienija bažnyčių vadovus ir įgalina juos liudyti Kristų pasauliui per savo vienybę. Išgirdome pageidavimų, kad reikėtų daugiau laiko būtent neoficialiam bendravimui, ir ateityje rengdami tokius renginius stengsimės juos patenkinti.
 
Mūsų nuomone, pasiteisino ir pasirinkta tema. Pastoracinis darbas yra kiekvieno dvasininko pašaukimo dalis, tad siekis įsigilinti į žmonių poreikius šiandienos kontekste buvo dar vienas veiksnys, prisidėjęs prie konferencijos sėkmės. Ganytojai – tai žmonės kurie turi nuolatos vertinti juos supantį pasaulį Šventojo Rašto šviesoje. Konferencijos pranešėjai sugebėjo labai jautriai prisiliesti prie šio bendro patyrimo ir pakviesti dalyvius naujai pažvelgti į savo tarnystę. Kadangi mūsų užsibrėžtas tikslas buvo skatinti dialogą tarp įvairių konfesijų dvasininkų ir atverti duris tolesniam bendradarbiavimui, ši tema, jungianti visus dvasininkus, mums padėjo jį įgyvendinti.
 
Suprantame, kad mūsų tikslai nėra lengvai išmatuojami, ir šio renginio sėkmę gali įvertinti tik laikas. Kiek ši konferencija pavyko, iš tiesų galėsime spręsti kitais metais pagal tai, kiek šiemetinių dalyvių pageidaus dar sykį dalyvauti, kiek naujų dalyvių prisidės. Jei tokios konferencijos yra reikalingos, jei dvasininkai jaučia, kad jos atsako į jų poreikius, tai bus akivaizdu iš dalyvių noro sugrįžti.
 
Kokios pagrindinės problemos buvo išryškintos ir kokie sprendimai pasiūlyti renginio metu?
 
Galbūt viena iš pagrindinių problemų, kuri išryškėjo renginio metu, – tai viešo kalbėjimo apie tikėjimo klausimus patirties stygius. Mes, kaip krikščioniškų bažnyčių atstovai, dar tik mokomės kalbėtis vieni su kitais viešoje erdvėje ir bandome išsiaiškinti, kaip tai daryti ir mandagiai, ir nuoširdžiai. Viena vertus, mes vis dar esame ribojami savo praeities, kai viešas kalbėjimas apie tikėjimą galėjo kainuoti ir gyvybę, kita vertus, net ir paskelbus nepriklausomybę reikėjo, kad praeitų nemažai laiko, kol skirtingos konfesijos bus pasiruošusios pradėti pokalbį.
 
Atviram, nuoširdžiam pokalbiui apie bažnyčios pozicijas vienokiu ar kitokiu klausimu reikia, kad jame dalyvaujančios konfesijos jau būtų apsibrėžusios savo tapatybę ir jaustųsi pakankamai saugios. Kol formuojasi naujai įsikūrusių ar atsikūrusių bažnyčių identitetas, kol senbuviai bando susivokti, koks jų vaidmuo pasikeitusiame pasaulyje, vargu ar įmanomas prasmingas viešas kalbėjimas.
 
Dabar, kai įvairioms konfesijoms priklausančių bažnyčių vaidmuo ir teologija įgavo stabilumo, galime pradėti prasmingą dialogą. LCC kaip krikščioniškas universitetas, kuris nepriklauso nė vienai tradicijai, yra puiki terpė tokiai diskusijai prasidėti ir plėtotis. Vienas iš būdų, kuriais mes siekiame stiprinti Bažnyčią – tai suteikti skirtingų bažnyčių atstovams viešą ir saugią erdvę, kurioje galėtų vykti tokie procesai. Tai problemos, išryškėjusios konferencijoje.
 
O iš renginyje iškeltų problemų galbūt vertėtų paminėti, jog itin įdomu buvo išgirsti skirtingų pranešėjų ir diskusijų dalyvių požiūrius į terminą „posovietinis kontekstas“. Vieni teigė, jog ši frazė mus grąžina į praeitį, kiti buvo įsitikinę, jog ji tiksliai nusako mūsų gyvenamąjį laikotarpį, treti siūlė ją keisti kažkuo kitu, kas, jų nuomone, tiksliau nusako šiandienę patirtį. Sprendimą šiam klausimui rasti būtų sunku, bet vargu ar reikia. Juk ir tą patį laikmetį skirtingi žmonės patiria skirtingai.
 
Kaip apibendrintumėte šį pirmą mėginimą bendromis krikščionių pastangomis mėginti atsiliepti į laikmečio poreikius? Ar lieka vietos optimizmui?
 
Džiugu, kad bažnyčios suvokia, jog mums reikia vienas kito, kad galėtume pasiūlyti svarų atsaką mūsų laikotarpio problemoms. Drąsina tai, kad Lietuvoje gimsta autentiška, kontekstuali teologija, kuri rašoma ir „išgyvenama“ atsižvelgiant į išskirtinius mūsų laikmečio, šalies ir žmonių tautinio charakterio ypatumus. Mes esame vienijami bendro troškimo – perteikti Gerąją Naujieną Lietuvos kontekste taip, kad žmonės bažnyčioje ir už jos ribų atpažintų prisikėlusį Kristų ir Jį įtikėtų. Būtent tas bendras troškimas ir bendras tikėjimas suteikia vilties ateičiai.
 
www.btz.lt
 
Nuotraukose:
 
1. Apskrito stalo diskusija (iš kairės): liuteronų kun. R. Šemeklis, reformatų kun. R. Mikalauskas, metodistų kunigė G. Bielousova, vyr. past. G. Saulytis, katalikų kun. K. Kėvalas
2. Diskusija „Dialogo tarp konfesijų vaidmuo visuomenės atkūrime": pastorius G. Saulytis ir „Marijos radijo“ direktorius kun. K. Kėvalas
3. Kun. A. Valkauskas seminare kalbėjo apie vyrų poreikius bažnyčioje
4. Metodistų kunigė G. Belousova

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra