Lietuvoje, nors ne visai

Autorius: Data: 2011-12-15, 16:11 Spausdinti

Lietuvoje, nors ne visai

Živilė MAKAUSKIENĖ

Aušra“: Lenkija kaltina Lietuvą, kad Vilnius vykdo asimiliacinę politiką lenkų atžvilgiu, kad Lietuvoje kyla jau net ne nacionalizmas, bet šovinistinės nuotaikos. Ar susiduriate su tuo?

Ryšardas Maceikianiecas: Ne. Lietuviai, lyginant su Lietuvos lenkais, žymiai pažengė pirmyn, ramindami nacionalistines nuotaikas. Kai Lietuvos prezidentūros pašonėje dalijamos Lenko kortos, kai tokie žmonės kaip Valdemar Tomaševski (Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – LLRA – pirmininkas, europarlamentaras – red.) kursto antilietuviškas nuotaikas ir jas palaiko, nes tai naudinga jo politiniams tikslams, manau, kad lietuviai elgiasi stebėtinai santūriai. Tik vienas užrašas prieš lenkus ant sienos atsirado, o ir dėl jo buvo tiek daug riksmo. Pasakyčiau, kad lietuviai yra žymiai ramesni, nuosaikesni negu lenkai.

Kita vertus, negalime pamiršti, kad lietuviai, kaip ir visos tautos, turi istorinę atmintį. Ir tikėtis, kad jau pamiršti tarpukario įvykiai, būtų naivu. Tad tą dalį Lietuvos daryti panašią į Lenkijos provinciją pagal kai kurių Lenkijos ir kitos valstybės politikų užsakymą – savaime nebus lietuviams priimtina.

Bet lenkų spauda rašo, kad yra jau taip blogai, jog lenkai Vilniuje net bijo kalbėti savo kalba. O jūs ar nebijote?

Aš nebijau, bet kartais viešoje vietoje vengiu prabilti lenkiškai, nes man gėda, kai girdžiu lenkų jaunimą, mokinius, tarpusavyje rusiškai besikeikiančius. Jei elgiesi kultūringai, normaliai, tai nieks dėmesio nekreipia, kokia kalba kalbi. Be to, Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose lenkai sudaro daugumą, tai kas jiems gali uždrausti kalbėti, kaip jie nori? Ten fiziškai nėra tokios galimybės.

Bet atvažiuoja žurnalistai iš Lenkijos, iš skirtingų laikraščių ir redakcijų, ir grįžę tokius dalykus parašo. Tik Marija Viernikovska (Maria Wiernikowska) parašė kitaip, ir internete pasipylė komentarai, kad parsidavė lietuviams.

Matyt, toks yra valdžios užsakymas. Lenkijoje nėra laisvos spaudos. Kadaise „Gazeta Wyborcza“ palaikė Lietuvą, ir rašė, koks blogas Maceikianiec… O dabar taip pat nekritiškai apie Lietuvos lenkus rašo ir „Gazeta Wyborcza“, ir „Rzeczpospolita“, ir „Nasz Dziennik“.

Nepastebėjau, kad pastaraisiais metais įstatymai keistųsi į blogą Lietuvos lenkams pusę.

Kritikuojate LLRA ir jos veikėjus, kritiškai vertinate Varšuvos politiką. Ar ne todėl, kad netekote Lenkijos palankumo? Kada išsiskyrė jūsų keliai?

Nesusipratimai prasidėjo tuomet, kai buvo statomi Lenkų namai Vilniuje. Pastebėjome, kad vyksta pinigų plovimas. Iškvietėme Lenkijos Senato komisiją ir sakome jiems: darykite ką nors, kad mūsų akyse nebūtų vykdomas nusikaltimas. Tiems, kurie darė šį nusikaltimą, reikėjo paslėpti dešimt milijonų. O Lenkijos politikai tai matė ir toleravo. Ir tada pradėta mane pulti.

Nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos lenkų atstovas, Kovo 11-osios Akto signataras Česlovas Okinčicas yra nuolatinis Lietuvos prezidentų arba premjerų patarėjas Lietuvos lenkų ir santykių su Lenkija klausimais. Turbūt gerai patarinėja?

Čia ir yra paslaptis (juokiasi). Radau prieš kelerius metus darytą interviu su ponu Okinčicu, kuriame jis keikia Paksą, tada jau nušalintą, ir giria Darbo partijos pirmininką Uspaskichą – sako, kad tai geras žmogus, kad nieko bendra su Maskva neturi ir kad gali būti Lietuvos premjeru. Praėjo keletas metų, ir ką matome? Ogi Valdemaras Tomaševskis Europos Parlamente stoja ginti Viktorą Uspaskichą (balsavimo dėl neliečiamybės panaikinimo klausimu – red.), esą, Uspaskichas yra Lietuvoje persekiojamas.

Vilniuje kalbama, kad valdžioje – turiu omenyje ne renkamus organus, bet skiriamas pareigybes – vyrauja kelių Lietuvos lenkų šeimų atstovai. Ir ne tik Vilniaus ar Šalčininkų rajonuose, bet ir centrinėse Lietuvos valdžios įstaigose.

Taip išeitų. Vilniaus vicemeras Jaroslavas Kaminskis yra Valdemaro Tomaševskio pusbrolis. Jaroslavas Narkevičius (Lietuvos Seimo narys, išrinktas iš LLRA – red.) yra Tomaševskio žmonos sesers vyras. Ankstesnėje Vyriausybėje užsienio reikalų viceministras buvo Č. Okinčiso sūnėnas Jaroslav Neverovič, dabar jo sūnaus draugė yra tos pačios ministerijos atstovė spaudai. O artimiausias Okinčiso draugas Stanislavas Vidtmanas paskirtas kultūros viceministru. Jau nekalbant apie saviškius, sukištus į visokias pareigas rajono savivaldybėse.

Kodėl Lietuvos lenkų rinkimų akcija turi tokį didelį palaikymą lenkų tautybės Lietuvos piliečių, ypač per Seimo rinkimus? Ar lenkų bendruomenė tokia vieninga?

Tiksliau apibūdinti dabartinę Lietuvos lenkų bendruomenę reikėtų gilesnės analizės ir galimybių laisvai su ja bendrauti. Dabartiniu metu kuriamos dirbtinės neįveikiamos kliūtys dėl kitos nei LLRA nuomonės skleidimo tarp jos narių, dėl galimybės organizuotis Lietuvos lenkams į nepriklausomas nuo šios partijos asociacijas, net dėl galimybių atlikti laisvą socialinę apklausą. Dėl to lenkai matomi kaip vieninga minia. Lietuvos rinkėjai Vilniaus ar Šalčininkų rajonuose nėra itin aktyvūs, o ta pribauginta lenkų dalis ateina vieningai prie urnų, sudarydama atitinkamą įvaizdį.

Bet rinkimų rezultatai rodo, kad Vilniaus rajone už LLRA balsuoja 51 proc. ten gyvenančių lenkų, o Šalčininkų jau tik 48 proc., Širvintų, Švenčionių ir Trakų rajonuose apie 18 proc., Vilniuje apie 20 proc. Likusieji arba nedalyvauja rinkimuose, arba balsuoja už kitas partijas.

Man rodos, kad skirtumai lenkų tautybės Lietuvos gyventojų grupėje išryškėtų, išanalizavus žmonių nusiteikimą priklausomai nuo to, nuo kada jie gyvena Lietuvoje. Žymią dalį Baltarusijos pasienyje sudaro gyventojai, kurie čia atsikėlė prieš 30-50 metų. Jie iki šiol kasdien namuose kalba baltarusiškai arba „po prostemu“, bet sako: „my paliaki“. Jie ir sudaro pagrindą LLRA. Pavyzdys – Vilniaus rajonui nuolat vadovauja kaip tik tokie žmonės: pradžioje L. Janušauskienė, o dabar M. Rekst.

Tai ne mūsų kultūros ir tradicijos žmonės. Jie žiūri Rusijos ir Baltarusijos televiziją, ir gyvena gandais, kuriuos skleidžia V. Tomaševski ir jo grupuotė. Lietuvos-Baltarusijos pasienyje gyvenantys žmonės tik dabar yra polonizuojami.

Kas blogo lenkams yra naujai pakeistame Švietimo įstatyme, kuriame, be kita ko, numatoma mažumų mokyklose valstybine kalba dėstyti Lietuvos istoriją ir geografiją, kaip kad jau keliolika metų daroma Lenkijoje, jog prieš jį kilo protestų ir streikų banga?

Tai vertinu kaip nepagrįstą piktybišką pasipriešinimą, kuris turi parodyti LLRA galią. Čia yra paprasta logika – politiką vykdo ir streikus organizuoja pagal LLRA diktatą lenkiškų mokyklų direktoriai, o mokytojai verčiami vykdyti jų nurodymus. Kai kalbiesi su mokytojais, jie sako, kad jau pavargę nuo šitų protestų, kad mielai ramiai dirbtų. Bet bijo savo viršininkų.

Kita vertus, pažvelkime, kas gina tariamus lenkų interesus. Tėvams atstovauja tokie veikėjai kaip Lietuvos lenkų sąjungos sekretorius Edvardas Trusevičius ar parlamentaras Michalas Mackevičius. Nei vienas, nei kitas neturi nei šeimos, nei vaikų.

Bet prieš pokyčius lenkiškose mokyklose griežtai pasisako ir Varšuva. Kelis mėnesius dirbusi bendra komisija išsiskirstė be rezultatų, maža to, Lenkijos Vyriausybė rengiasi priimti specialią Lietuvos lenkiškąsias mokyklas ginančią programą. Ar tai atneš naudos Lietuvos lenkams?

Nemanau. Ir ne vien turint omenyje valstybinės kalbos mokėjimo lygį ir lenkų integraciją į valstybės gyvenimą. Jau ir šiaip lenkai susikūrė tokį įvaizdį, kad jiems Lietuvoje niekas nepatinka, kad su jais neįmanoma susitarti. Jei ir toliau bus einama tuo keliu, toks neigiamas įvaizdis dar labiau stiprės. Ar tai mums, lenkams, naudinga? Varšuvai turėtų būti aišku. Bet aš turiu ir kitokių pamąstymų. O gal Lenkija Lietuvos sąskaita ruošia sau darbo jėgos rezervą? Jeigu lenkai bus nuolat kurstomi, kad Lietuvoje viskas blogai, jeigu bus kuriama tokia atmosfera, tai jie pradės važiuoti į Lenkiją. O Lenkijai juk geriau perimti Lietuvos lenkus negu kviesti darbo jėgą iš kraštų su kitokia kultūra ir tikėjimu.

Tai nereiškia, kad nėra problemų lenkiškose mokyklose. Rimta problema yra lenkų kalbos dėstymo programa ir lygis. Lenkų kalbos vadovėliai visiškai nesiejami su Lietuva. O juk Lietuvoje, anksčiau LDK, buvo tiek daug lenkų kalba rašančiųjų. Tiesiog trūksta suvokimo, kad mes ne iš Lenkijos, mes vietiniai. Mūsų kultūra – tai Lietuvos kultūra. Bet apie tai mūsų lenkiškuose vadovėliuose nerašoma. Ir tai daroma pagal Lietuvos švietimo ministerijos valdininkų užsakymą – kad lenkų gimtosios kalbos ir literatūros programos turi būti siejamos tik su Lenkija. Tai ir leidžia vienai – LLRA grupuotei naikinti sąsajas su Lietuvos lenkų kultūros paveldu.

Geriausias pavyzdys – Juzefo Mackevičiaus, iškiliausio rašytojo, kurio kūryba apie Sovietų Lietuvos okupaciją neturi analogų, namo naikinimas. Jo romanai, apysakos, straipsniai ir polemikos, rašytos kaip Vilniuje ir Juodšiliuose gyvenusio liudininko, turi didžiulę istorinio dokumento vertę. J. Mackevičius buvo vienintelis lenkas Lietuvoje, kuris viešai per spaudą sveikino Lietuvos kariuomenės įžengimą į Vilnių 1939 m. spalį. Jis buvo artimas Stasio Lozoraičio vyresniojo šeimai, o jų glaudūs ryšiai ir korespondencija tęsėsi iki S. Lozoraičio mirties. Savaime aišku, kad šio iškilaus lenkų intelektualo nuostatos kertasi su Tomaševskio pozicija.

O kaip dėl asmenvardžių rašymo lenkiškąja abėcėle bei dvikalbių vietovardžių ir gatvių pavadinimų?

Kalbant apie pavardžių rašymą – pati visuomenė, konkretūs žmonės to nereikalauja. Man yra žinomas vienas atvejis – Malgožatos Runevič-Vardyn – neabejoju, pagal Lenkijos politikų užsakymą, nes ji yra Europos Sąjungoje dirbančio Lenkijos valdininko žmona, kilusi iš Vilniaus. Nelaimima, siekiant išsiskirti iš visumos. Patirtis kitose valstybėse yra kitokia. Man rodos, ir Lenkijos lietuvių.

Tas pats ir dėl užrašų – ne žmonės reikalauja ir kabina lenteles su lenkiškais pavadinimais, o LLRA valdininkai, kadaise kolūkių vadovai, dabar save pristatantys demokratijos ir lenkiškumo vedliais. Ir tegul pabando kas nors neprikalt prie savo namo to, ką jie atveža iš Vilniaus…

Ar Jūs turite Lenko kortą?

Ne, neturiu, ir jos man nereikia.

O Jūsų pažįstami?

Vienas turi. Kai klausiu, kam jam jos reikia, sako: kad galėtų nemokamai muziejų Varšuvoje aplankyt. „Tai ar ruošiesi aplankyt?“ „Ne“, – sako.

Kokią politiką turėtų vykdyti Lietuva, kad surastų dialogą su Lietuvos lenkais? Ne su viena partija ar organizacija, bet su piliečiais.

Labai paprasta: laikytis savo įstatymų. Jie turi veikti visoje Lietuvoje, taigi ir Vilniaus bei Šalčininkų rajonuose. Dabar ten neveikia kai kurie Lietuvos įstatymai, o informacijos monopolį turi viena politinė grupuotė. Tai ne visos Lietuvos lenkų visuomenės problema, tai yra vienos grupelės problema. Užtektų pastatyti ją į vietą, ir baigtųsi ir šantažas, ir streikai, ir kitokios akcijos. Pakaktų tik patikrinti žemės grąžinimo Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose reikalus. Lietuvos spauda ne kartą rašė, kad Tomaševski ima kyšius už žemės perkėlimą ar grąžinimą. Ir negali būti taip, kad jais nesidalintų su kitais valdininkais.

Ką savo gyvenime pakeistumėte, jeigu galima būtų grąžinti laiką atgal?

Žinoma, balsuočiau už Lietuvos nepriklausomybę.

Kodėl lenkai buvo nusiteikę priešiškai? Ar jūs bijojote nepriklausomos Lietuvos?

Ne, nebuvo taip, kad bijotų, bet antilietuviška propaganda buvo labai intensyvi – iš vienos pusės „Červony štandar“, iš kitos pusės KGB. Tada berods buvo likusios dvi dienos iki rinkimų, ir mes susirinkome pasitarti, kaip balsuosime. Mes sakome, kad negalime balsuoti prieš. Tada Anicetas Brodavskis (vienas iš lenkų autonomijos kūrėjų – red.) sako, kad negalima balsuoti už. Susitarėme, kad susilaikysime. Tai buvo klaida. Reikėjo garsiai savo visuomenei kažką pasakyti prieš lietuvius tam, kad neprarastume pasitikėjimo rinkėjų, bet pakelti rankas už Kovo 11-osios Aktą.

Kokias klaidas daro Lenkija, vykdydama politiką lenkų mažumos atžvilgiu?

Lenkija nedaro jokių klaidų. Varšuva, mano įsitikinimu, vykdo sąmoningą politiką. Tik ta politika yra žalinga Lietuvos lenkams.

Tada kyla natūralus klausimas: ko siekia Lenkija?

Sukūrus sau pavaldžias ekonomines, informacines struktūras, tam tikra teritorija gali atsirasti specifinėje situacijoje – Lietuvoje, bet tarsi ir ne visai pavaldi Vilniui. Dabar sienų keisti nereikia.

„Aušra“, 2011/24

***

Ryšardas Maceikianiecas – Lietuvos lenkų veikėjas, buvęs Lietuvos komunistų partijos narys, dirbo Šalčininkų rajono savivaldybėje, pirmuose laisvuose rinkimuose 1990 m. išrinktas į LTSR Aukščiausiąją Tarybą. 1990 m. balsavimo dėl Lietuvos nepriklausomybės metu susilaikė. 1992-1996 m. kadencijoje Seimo narys, išrinktas vienmandatėje apygardoje. Laikraščių „Nasza Gazeta“, „Nasz Czas“ vyr. redaktorius, dabar redaguoja interneto portalą Głos z Litwy – Pogoń.lt.

www.punskas.pl

Lietuva - Lenkija , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra