Lietuvių tautos šilkverpis iš Panevėžio apylinkių: kunigas Juozas Stakauskas

Autorius: Data: 2016-03-30, 08:20 Spausdinti

Lietuvių tautos šilkverpis iš Panevėžio apylinkių: kunigas Juozas Stakauskas

Deimantas RAMANAUSKAS, Vytauto Didžiojo universiteto magistrantas

 

XIX a. pab. XX a. I p. permainingas laikotarpis Lietuvos, tiksliau, lietuvių gyvenime. Prasidėjęs tautos atgimimas paskatino žmones atsigręžti į visuomenę. Atsigręžimas nebuvo vienpusis. Neužsibaigė tik knygų iš Prūsijos atnešimu ir laikraščių leidyba. Išsilavinę, apsišvietę inteligentai pradėjo kurti ir organizacinį tinklą. Geriausias tokio dalyko pavyzdys – “Dvylika Vilniaus apaštalų” draugija, kurios priešaky stovėjo Petras Vileišis – žmogus atidavęs visą save Lietuvai. P. Vileišis, 1900 m. su didžiuliu kapitalu grįžęs į Vilnių, įkūrė nevienas dirbtuves, spaustuvę, knygyną. 1904 m. pasistatė namus, kuriuose vėliau veikė “Ryto” švietimo ir Lietuvos mokslų draugijos (pastarosios buvo iniciatorius). Buvo vienas iš Vilniaus Didžiojo seimo iniciatorių. Savo lėšomis išleido apie 100 lietuviškų leidinių. Tačiau prie tautinio darbo svariai prisidėjo ir didelio kapitalo neturintys asmenys. Vieną iš tokių, bet mažai kam žinomą, kun. Juozą Stakauską patirinėsime plačiau.

Juozo Stakausko asmenybė

Asmenybės sąvoka yra plati, sudėtinga, apimanti fizinius ir psichologinius žmogaus ypatumus – visa tai, ką žmogus suvokia ir išgyvena kaip „aš“: išorines ir vidines savybes, sugebėjimus, suvokimo ir mąstymo procesus. Asmenybė yra sistema, jungianti žmogaus psichikos procesus, elgesio bruožus, motyvus, pažinimą ir veiklą į unikalią darnią visumą. Asmenybė – įgimtų savybių ir patirties vystymosi rezultatas[1].  Tai tik vienas iš asmenybės sąvokos apibrėžimų. Jų yra šimtai. Jei pradėsime nagrinėti, kuris apibrėžimas teisingas, o kuris ne, greitai paskesime liūne ir būsime priversti kapituliuoti. Nebent atsirastų neapsakomo proto ir talento tyrinėtojas, kuriam už tokį darbą reikėtų nusilenkti. Tačiau ilgai ieškoti nereikia, nes toks tyrinėtojas yra, jis gyveno XX a. vid.  – Abrahamas H. Maslow. Būtent jis nustatė kas yra būdinga brandžiai asmenybei. Kad būtų aiškiau, pateikiu bruožų suskirstymą į 15 punktų.

1. Pilnesnis realybės suvokimas. Mato aplinką tokią, kokia ji yra, o ne tokią, kokios jie norėtų. Jų pasaulio suvokimą mažiau veikia emocijos, bergždžios viltys, baimės. Jie geriau atpažįsta netiesą, labiau tolerantiški prieštaravimams ir neapibrėžtumui.

2. Savęs, kitų ir gamtos priėmimas (tolerancija). Save priima tokius, kokie yra. Nėra per daug savikritiški. Nejaučia per daug kaltės, nerimo, gėdos. Jie gerai priima kitus žmones, neturi poreikio mokyti ar kontroliuoti. Toleruoja kitų silpnumą ir jo nebijo. Priima gyvenimą su visais jo trūkumais ir apribojimais.

3. Betarpiškumas, paprastumas ir natūralumas. Elgesyje nėra dirbtinumo. nesistengia pasirodyti efektingai. Yra netradiciniai, bet tai kyla iš natūralių vidinių poreikių ir gali prisitaikyti, kad kitų nešokiruotų. Jie gali būti ir nesitaikstantys, jei to reikalauja situacija.

4. Orientacija į problemą. Gyvena, kad dirbtų, o ne dirba, kad gyventų, t.y. įsitraukę į idėjos realizavimą ar darbą. Jiems svarbūs egzistenciniai klausimai, gyvenimo prasmės problema. Šie klausimai leidžia lengviau atskirti svarbius dalykus nuo mažiau svarbių.

5. Nepriklausomybė – poreikis būti vienam. Jiems reikalingas vidinio gyvenimo neliečiamumas. nesistengia su kitais palaikyti priklausomybės santykių, todėl gali džiaugtis tikra draugyste. Šią nepriklausomybę ne visada supranta aplinkiniai. Kiti dažnai juos laiko abejingais, šaltais ar išdidžiais. Save aktualizavę žmonės jau yra patenkinę meilės poreikį, todėl jiems nereikalinga kitų žmonių draugystė. Atsiranda bendravimo su savimi poreikis. Jie gali būti vieni ir nesijausti vienišais. Išlieka ramūs net nelaimių ir nesėkmių atveju, nes turi savo požiūrį į tai kas vyksta, o ne pasikliauja kitų nuomone ar jausmais.

6. Autonomija – nepriklausomybė nuo kultūros ir aplinkos. Jie elgiasi nepriklausomai nuo aplinkinių, pasikliauja tik savimi. Pvz. studentas gali mokytis gerai, nepriklausomai nuo to, ar aplinkiniai vertina gerą mokymąsi ar ne. Pakankamai stiprūs, kad nekreiptų dėmesio į kitų nuomonę.

7. Suvokimo naujumas. Sugeba džiaugtis net pačiais paprasčiausiais įvykiais, pajusti jų naujumą, išgyventi malonumą, ekstazę. Retai skundžiasi nuobodžiu gyvenimu, nes juos viskas stebina, kiekvieną gyvenimo akimirką suvokia kaip nepakartojamą.

8. Aukštumų išgyvenimai. Didelio susijaudinimo, įtampos bei susitaikymo, ramybės akimirkos. Tai ekstazės momentai meilėje, intymume, kūryboje, atradime ar susiliejime su gamta. Tuo metu  žmogus jaučia didžiulę harmoniją su pasauliu, praranda savojo „aš“ pojūtį, išplečia ribas.

9. Visuomeninis interesas. Visuomenė juos gali nuliūdinti, tačiau vis tiek su kitais žmonėmis juos sieja artumo jausmas, noras padėti kitiems, meilė žmonijai. Labiau nei dauguma, savo veiklą skiria žmonijos ir kiekvieno jos nario gyvenimui pagerinti.

10. Gilūs tarpasmeniniai santykiai. Dažniausiai bendrauja su panašų savęs aktualizacijos lygį pasiekusiais žmonėmis. Jų artimųjų ratas nedidelis, nes toks gilus bendravimas reikalauja daug laiko ir pastangų.

11. Demokratiškumas. Neturi išankstinio nusistatymo. Bendrauja nepriklausomai nuo socialinės klasės, rasės, religijos, lyties. Su malonumu mokosi iš kitų. Nelaiko visų lygiais. Save priskiria saviaktualizacijos elitui, bet ne elitui pagal rasę, vardą ar pan.

12. Priemonių ir tikslų atskyrimas. Laikydamiesi tam tikrų etinių normų, nuoseklūs ir tvirti kasdieniniame gyvenime.  Mėgsta kažką daryti vardan darymo, o ne vardan tikslo.

13. Filosofinis humoro jausmas. Juokauja ne kažką pašiepdami, bet mėgsta juokus, išjuokiančius žmonijos kvailumą.

14. Spontaniškas kūrybiškumas. Kūrybiški ne tik savo darbe, bet ir pačiose įvairiausiose kasdienio gyvenimo situacijose. Smalsūs, nerūpestingi, išradingi.

15. Priešinimasis sukultūrinimui. Jie yra harmonijoje su visa kultūra, tuo pačiu išlaikydami vidinę nepriklausomybę nuo jos. Autonomiški ir savimi pasitikintys. Mąstymas ir elgesys nėra veikiami socialinių įtakų, o grįsti asmenine filosofija, supratimu. Gali būti visiškai prisitaikę prie kultūros smulkmenose (rengimosi, maitinimosi įpročiai ar viešo elgesio manieros), tačiau sugeba ryžtingai pasipriešinti, kuomet visuomenės normos prieštarauja jų vertybėms.[2]

Nors šie punktai pavieniui neatsako ir nenustato, kas yra asmenybė, bet būtent jais remdamiesi galime nustatyti, kas yra brandi asmenybė, o tai jau kur kas geriau nei turėti šimtą, daugumai sunkiai suprantamų, apibrėžimų. Būtent jais remdamiesi bandysime patyrinėti Juozo Stakausko asmenį ir pagrindinius asmenybės bruožus. Į pagalbą pasitelksime charakteringiausius jo gyvenimo faktus ir pasisakymus.

Juozo Stakausko asmenybė formavosi sudėtingu laikotarpiu – Nepriklausomybės priešaušrio metu. Gimė 1871 m. Užliaušiuose, Panevėžio apskrityje, neturtingų ūkininkų šeimoje, augo kartu su dviem broliais ir trijomis seserimis. Viena iš jų – Salomėja Stakauskaitė, gavo mokytojos cenzą (išsilavinimą) Liepojoje ir 1920 m. buvo išrinkta į Steigiamąjį Seimą. Juozas baigė Panevėžio realinę giminaziją,  vėliau Kauno kunigų seminariją ir Petrapilio dvasinę akademiją. Kunigavo Kaune, Liepojoje, Panevėžyje. Prasidėjus I Pasauliniam karui, Žemaičių vyskupas pasitraukdamas iš Lietuvos, pavedė valdyti vyskupiją.

J. Stakauskas pilnai suvokė aplinką, matė kas vyko, nieko nesistengė nei pagražinti, nei pabloginti. Savo prisiminimuise bandė perteikti to meto žmonių gyvenseną, jų pojūčius, vargus, pramogas. Viską priėmė taip, kaip yra nesistengdamas kažko iškelti aukščiau virš kitų, laikydamas visus lygiais. Savęs taip pat neaukštino, tik teigė, kad “dirbu savo tautos ir jos žmonių labui”[3]. Suvokdamas situaciją, stengėsi nedidinti trinties su okupacine rusų, o vėliau ir vokiečių valdžia. Didžiausią orientaciją nukreipė į tuo metu svarbiausias problemas, susijusias su paprastais žmonėmis, stengėsi jiems padėti ir apšviesti. Būtent todėl aktyviai dirbo ir organizacinėje veikloje. Dalyvaudamas įvairiose organizacijose ar labdaroje, dažnai veikdavo vienas, nes mėgdavo vienatvę. Prisiminimuose daug rašoma apie taip, kaip jis vienas savo lėšomis remdavo mokyklas ar organizacijas[4], į kurias įsijungdavo tik iš visuomeninių paskatų.

Būdamas kunigu J. Stakauskas palaikė griežtą konservativios politikos kryptį. Kritikavo kairiuosius, o ypač nemėgo liberalų, tai liudija prisiminimų skyriaus pavadinimas (jis pats juos surašė)[5]. Kritikavo juos dėl spaudoje “varomos” propagandos bei viešai plintančios pornografijos[6]. Teigė, kad su į Steigiamąjį Seimą patekusiais liberalais ir kairiaisiais elgemasi per daug demokratiškai[7]. Tai rodo polinkį į autoritarizmą ir nevisišką demokratijos palaikymą. Todėl visai nekeista, kad tolimesniuose puslapiuose prisiminimų autorius simpatizuoja 1926 m. gruodžio 17 d. perversmui bei jį įvykdžiusiems kareiviams, kuriuos vadina katalikų kariais[8]. Aštrios,kartais nepamatuotos kritikos, J. Stakauskas negaili ir į valdžią atėjusiems tautininkams.  Kaltina juos antireligine politika,  ypač taikėsi į prezidentą Antaną Smetoną, kad jis netesėjęs duotų pažadų, o jaunalietuvius išvadino fašistais bei naciais. Tokie autoriaus pasisakymai atskleidžia ir parodo jį buvus uolų kataliką. Tačiau reikia  nepamiršti kuriuo laiku šie prisiminimai rašyti – nacių okupacijos metu. Šioje vietoje sutikčiau su istoriko Gedimino Rudžio teiginiu, kad tuo metu dar buvo atviros okupacijos žaizdos, jos kraujavo ir neleido blaiviai mąstyti apie padėtį, kuri buvo iki prasidedant karui[9].

Autorius daug kalba ir apie lietuvių lenkų santykius, o jo nusistatymą puikiai atskleidžia paties parašyti žodžiai: “Kažin kokio aristokrato pasakymas “Natione sum polonus gente lituanus” yra tik sofizmas sulenkėjusios lietuvio, kuris nusikratyti lenkiškų prietarų”[10]. J. Stakauskas plačiai palaikė savo tautiečių pusę skelbdamas, kad kovoja už tris lietuvių tautos pagrindus: tikėjimą, kalbą ir žemę. Todėl buvo “ištremtas” ir 1900 m. iš Kauno perkeltas į Liepoją. Tačiau 1909 m. naujo Žemaitijos vyskupo Gaspero Cirtauto (vyskupavo 1910-1914 m.) buvo perkeltas tarnystei į Panevėžį, o prasidėjus karui, jam buvo pavestos ir generalvikaro pareigos[11]. Kunigas plačiai kritikavo šlėktą, kad jis trukdo vykdyti darbą ir net nori nuversti naująjį vyskupą (Pranciškų Karevičių), kaltindamas jį per dideliu palankumu lietuviams ir esant litvomanu.

Išdėsčius šiuos dalykus galima daryti išvadą, kad žvelgiant per A. Maslow nustatytus punktus Juozą Stakauską, su keliomis išimtimis, būtų galima vadinti stipria asmenybe. Plačiai suvokęs tuometinę padėtį, stengėsi vadovautis sveiku protu. Noriai dalyvavo organizacijų veikloje, tačiau mėgo dirbti ir vienas. Savo lėšomis rėmė švietimą ir vaikų auklėjimą, statė įvairios paskirties pastatus. Palaikė lygybę ir savęs niekada neiškeldavo aukščiau kitų. Suvokė visuomenės problemas ir noriai prisidėjo sprendžiant jas. Būtent todėl J. Stakauskas paliko gilų pėdsaką Panevėžyje.

Juozo Stakausko veikla 1909 – 1918 m.

Praeitame skyriuje trumpai panagrinėję J. Stakausko asmenybės bruožus, šiame pereisime prie tiesioginės jo veiklos 1909 – 1918 m., kurią jis aprašė savo prisiminimuose.

Abrahamo Maslow teigimu, žmogaus poreikius galima suskirstyti į piramidę, kurios pagrindas yra fiziologiniai poreikiai. Visą A. Maslow sukurtą piramidę sudaro penkios poreikių pakopos: fiziologiniai, saugumo, socialiniai, gerbimo ir pripažinimo bei savirealizacijos poreikiai. Fiziologiniai – žmogui yra patys svarbiausi, tai valgymas, būstas, sveikata ir t.t. Tik  patenkinus žemesniuosius poreikius pradeda rastis aukštesni. Pvz. pavalgius žmogui atsiras saugumo poreikis. Būtent taip gimsta ir motyvacija. Kuo daugiau žmogus patenkina poreikių, pakyla piramidės laiptais, tuo labiau stiprėja motyvacija save realizuoti. Tačiau anot to paties A. Maslow, bet kokia žmogaus būsena gali būti motyvacinė[12].Todėl motyvacijos negalime laikyti kaip vienam poreikiui priskirto dalyko. Ji nuolat kartojasi. Vėl galima grįžti prie to paties pavyzdžio. Valgant ir taip mažinant alkį, su kiekvienu kąsniu žmogui didėja motyvacija pasirūpinti savo saugumo ar dar aušktesniais poreikiais. Taip pat ji niekada nedingsta. Žmogus visada yra motyvuotas atlikti tuo metu jam labiausiai rūpimus poreikius. Jei motyvacija vienam poreikiui pradeda mažėti, tai automatiškai ji pradeda didėti kitam poreikiui atlikti. Dėl šio dalyko negalima teigti, kad žmogus nėra motyvuotas, priešingai, jis yra motyvuotas visada, tik kartais aplinkiniams atrodo priešingai. Pavyzdžiui dabartinėje visuomenėje daug kas kalba, kad jaunoji karta nėra motyvuota, tai yra klaidinga, nes ji tikrai yra motyvuota skaniai ir sočiai pavalgyti, nueiti į klubą ar pažiūrėti gerą filmą, tačiau užstringama ties ketvirtu piramidės laipteliu ir taip nepasiekiama aukštuma, kurią labiausiai mato ir pagal ją vertina aplinkiniai žmonės.

Žvelgiant retrospektyviai, J. Stakauskas buvo pasiekęs aukščiausią  poreikių piramidės laiptelį, savirealizaciją. Kaip jis įveikė žemesnius laiptelius, prisiminimuose sunku pastebėti. Tačiau aišku, kad nevalgęs žmogus negalėjo būti, tiesiog šie veiksmai jam atrodė tokie elementarūs, kad apie juos jis nieko nekalba. Todėl galime iš karto pereiti prie savirealizacijos.

1909 m. mirus Žemaitijos vyskupui M. Paliulioniui, J. Stakauskas buvo perkeltas ganytojo darbui į Panevėžį. Kunigas džiaugėsi, kad pagaliau grįžo į Lietuvą, o dar ir netoli gimtinės, Užliaušių kaimo. Liepojoje praleisti metai nenuėjo veltui, dalyvavimas 1905 m. įkurtoje Liepojos lietuvių savišalpos draugijoje suteikė patirties. J. Stakauskas nevengė darbo ir savišalpos draugijos įkurtoje dviklasėje lietuvių mokykloje, kur vedė tikybos pamokas. Būtent tuo metu prisiminimų  autorius susipažino su garsiais to meto lietuviais: Vincu Čepinskiu, Jonu Baronu, Kazimieru Paltaroku, Kajetonu Sklėriumi. Perkeltas į Panevėžį J. Stakauskas dar labiau užsidegė organizacine veikla, kurios tuo metu mieste labai trūko. Tik atvykęs į Panevėžį, kunigas iš karto prisijungė prie Katalikų labdaros draugijos, įkurtos 1906 m. J. Stakausko pasiūlymu, draugija įkūrė biblioteką, kuriai lenkiškai kalbantys bajorai suaukojo apie 6 tūkst. knygų. Bibliotekos vadovė buvo paskirta jo sesuo Salomėja Stakauskaitė[13].

J. Stakauskas, kaip kunigas, gailestingai žiūrėjo į nuo nepritekliaus kenčiančias šeimas, todėl 1917 m. iš Vilniaus kun. Dogelis jam atsiuntė 50 žmonių, iš kurių 30 buvo vaikai. Visi jie buvo baigę Voroniežo lietuvių mokyklą. Suaugusius pasiuntė pas ūkininkus darbuotis, o vaikus priglaudė savo nuosavuose “Agronomijos” namuose. Paskui šiuos vaikus perdavė vaikų prieglaudai. Kunigas tą prieglaudą rėmė ir vėliau, siuntė jai pinigus[14].

J. Stakauskas įsijungė į aktyvią veiklą “Saulės” draugijoje, buvo vienas iš įniciatorių įkuriant Panevėžio skyrių. Skyriaus steigiamasis susirinkimas įvyko 1909 m. gruodžio 2 d. Pirmininku buvo išrinktas J. Stakauskas. Iš viso buvo 29 nariai. Susirinkime nutarta steigti dviklasę mokyklą, kurios atidarymas įvyko kitų metų rugsėjo 8 d. 1913m. atidaryta dar viena mokykla, šį kartą vienklasė. Tačiau pagal J. Stakauską, mokyklų darbas finansiškai buvo nuostolingas, dėl to 200-300 rublių metinį deficitą padengdavęs iš savo kišenės[15]. Toliau kalbama apie dar vieną dviklasę mokyklą, tačiau jos įkūrimo data nepažymėta. Visos šios trys mokyklos buvo pradinės, todėl turėjo vieną arba dvi klases. Tačiau jau 1915 m. rugpjūčio 10 d. susirinkime, kuris įvyko pas J. Stakauską, buvo nutarta steigti VI klasių gimnaziją. Direktore buvo paskirta Marija Putramentienė, o jos padejėju Kazys Bizauskas, būsimas Nepriklausomybės akto signataras. Įkūrimo darbai vyko neįtikėtinu tempu ir jau tų pačių metų spalio 15 d. gimnazija atvėrė duris. 1916m.  buvo įkurta atskira mergaičių gimnazija su keturiomis klasėmis. Iš viso “Saulės” draugijos Panevėžio skyrius, vadovaujamas kun. J. Stakausko, per 6 metus įsteigė 5 mokyklas, kuriose bendrai mokėsi ~1,500 tūkst. vaikų ir suaugusių. Tuo pačiu metu mieste taip pat veikė rusų realinė gimnazija ir muzikos mokykla. Taip pat draugijos dėka nuo 1915 m. rudens buvo įsteigta 13 mokyklų Panevėžio apskrityje, kuriose bendrai mokėsi ~500 mokinių.[16]

1915 m. rugpjūtį Panevėžį pasiekė I Pasaulinis karas. Prasidėjo karo veiksmai, kurių metu nukentėjo daug lietuvių, o tarp jų ir panevėžiečių. Nujausdamas gresiantį pavojų, dar 1915m. gegužės mėn. J. Stakauskas, kaip generalvikaras, kun. Vladui Milvydui pavedė sudaryti “Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti” Panevėžio skyriaus valdybą, į kurią įėjo ir pats J. Stakauskas. Pagrindinės draugijos užduotys buvo registruoti pabėgelius, juos pamaitinti, aprengti, apnakvydinti. Pinigus aukodavo ir labiau pasiturintys gyventojai, bet nemažai prisidėjo ir pats J. Stakauskas. Praūžus karo audrai ir frontui pasitraukus toliau į rytus, pasimatė ir ligoninių trūkumas. Tų pačių 1915 m. rugsėjį J. Stakauskas Onai Daugelienei pavedė išvalyti vienus namus ir paruošti juos ligoninei, o pats tuo metu iš okupacinės vokiečių valdžios išprašė žydų ligoninę, kuri tuo metu turėjo ~ 30 lovų, bet buvo visiškai apleista. Po kelių savaičių ten buvo atidaryta ligoninė[17].

1917 m. jau matėsi artėjantis vokiečių pralaimėjimas. Tų pačių metų rugpjūčio 1d. Vilniuje įvyko 21 lietuvos inteligento pasitarimas ir buvo nutarta kloti pamatus nepriklausomybei. Tarp dalyvių buvo ir J. Stakauskas. Tačiau pradžiai nusrpęsta surengti didesnį susitikimą. Toks susirinkimas įvyko po pusantro mėnesio, rugsėjo 18 – 22 d. ir vėliau buvo pavadintas Lietuvių konferencija Vilniuje. Jos metu išrinkta 20 asmenų  į Lietuvos Tarybą. Į jos sudėtį, J. Stakausko dėka, pateko ir Kazys Bizauskas, jauniausias Tarybos narys, jam tuo metu buvo 24 m.

J. Stakauskas iki pat 1918 m. aktyviai reiškėsi tiek Panevėžyje, tiek iš visoje Lietuvoje. Žmogus, perėmęs vienos didžiausių švietimo draugijų Lietuvoje vadovavimą, per šešerius metus nuo 1909 m. iki 1915 m. pab., remdamasis daugiausiai savo turimomis lėšomis, sugebėjo įkurti 5 mokyklas, dvi iš jų gimnazijas. Viena iš tų dviejų gimnazijų 1917 m. tapo pirmąja Lietuvoje, kurioje visos pamokos buvo tik lietuvių kalba. Nežiūrint į tai, prisiminimų autorius aktyviai dalyvavo Katalikų labdaros ir  Lietuvių, nukentėjusių nuo karo šelpti, draugijose, kurių pagalba įkūrė vaikų prieglaudą bei dvi ligonines.  1917 m. pab – 1918 m. buvo vienas iš tūkstačio mažų akmenėlių, prisidėjusių prie Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo. Taigi galima spręsti, kad J. Stakauskas buvo pačioje A. Maslow piramidės viršuje, kuriame išsilaikė ir po 1918 m.

Išvados

Remiant A. Maslow motyvacijos ir asmenybės teorija, galima pripažinti, kad J. Stakauskas,  su keliomis išimtimis, buvo brandi asmenybė. Į aukščiausią poreikių piramidės laiptelį – savirealizaciją, užlipęs ir ilgai jame išbuvęs, kunigas sugebėjo nuveikti daug ne tik panevėžiečių, bet ir visos lietuvių tautos labui. 1909 m. sugrąžintas į Lietuvą, J. Stakauskas buvo paskirtas kunigu Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Panevėžyje. Tais pačiais metais įsijungė į Katalikų labdaros ir “Saulės” draugijas, kurios skyriui pats ir vadovavo. Per šešerius metus, padedamas draugijos, įkūrė penkias mokyklas, kuriose vienu kartu mokėsi ~1.500 mokinių. Dar trylika mokyklų buvo įkurtos Panevėžio apskrities didžiuosiuose kaimuose. 1915 m. gegužės mėn. jausdamas artėjančią karo grėsmę, įsteigė Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti skyrių, kuris rėmė pabėgelius, suteikė jiems maisto, rūbus, nakvynę .Tų pačių metų rugpjūčio mėn. karo frontui pasitraukus į rytus, padedamas prieš tai minėtos draugijos, suorganizavo ir įsteigė dvi ligonines. J. Stakauskas taip pat savo lėšomis rėmė nuostolius patiriančias pradines “Saulės” draugijos mokyklas, kasmet po 200-300 rublių. Įkūrė vaikų prieglaudą. Pats savo nuosavame “Akademijos” name buvo priglaudęs daugiau nei 30 vaikų. 1917 m. vasara artėjant vokiečių pralaimėjimui, prisidėjo prie Lietuvių konferencijos Vilniuje organizavimo ir rengimo, pats joje dalyvavo. Konferencijos metu buvo išrinkta  Lietuvos Taryba, o J. Stakausko dėka, jos nariu tapo 24 m. Kazys Bizauskas.

 


[1] Ten pat. p. 51

[2] Punktai buvo sudaryti remiantis medžiaga pateikta A. Maslow. Ten pat p. 185 – 220

[3] Stakauskas J. “Trys…..” p. 23

[4] Ten pat. p. 139, 160, 174, 199, 215

[5] Ten pat. p. 283

[6] Pornografija laikė trumpus sijonus.

[7] Ten pat. p. 17

[8] Ten pat. p. 329

[9] Ten pat. p. 17

[10] Ten pat. p. 301

[11] 1914 m. vasario mėn. Žemaitijos vyskupu buvo paskirtas Pranciškus Karevičius, kuris Vokietijai paskelbus karą pasitraukė ir pavaduotoju paskyrė J. Stakauską.

[12] Maslow H. A. “Motyvacija…..” p. 132 – 140

[13] Stakauskas J. “Trys…..”, p. 153

[14] Ten pat. 261

[15] Ten pat. p. 170

[16] Ten pat. p. 178 – 179

[17] Ten pat. p. 215 – 217

Katalikų Bažnyčia Katalikų kunigai , , ,



Susiję straipsniai

One Comment


  1. Vytautas Budvytis, Prieš 1 year ago

    Geras, įdomus ir originalus straipsnis. Ir pats autorius, matyt, pasižymi brandžios asmenybės bruožais, jei imasi tyrimo būtent tokia prieiga. Sveikinimai.


Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra