Lietuvių tautos pilietinė raiška valstybės atkūrimo laikotarpiu (1918–1919)

Autorius: Data: 2016-05-26, 13:15 Spausdinti

Prof. habil. dr. Antanas TYLA, Vilnius

Kartais kyla pasikartojantis filosofinis klausimas: kaip mes, lietuviai ir Lietuva, išlikome, išsaugojome savo tapatybę, valstybinę laisvę labai permainingame, kalnuotame, uolėtame istorijos kelyje ir šiandien, prisiglaudę prie Baltijos jūros, savo 65 tūkst. kv. km teritorijoje, įveikdami politines, ekonomines, militarines, kultūrines negandas, iššūkius, negalvodami nutraukti savo tūkstantmetės istorijos, atkakliai tęsiame savo valstybinį gyvenimą. Nors buvo ir ne vieną kartą didžiulis pavojus išnykti, prarasti kalbą, net teisę būti Lietuvoje.

Bet išlikome daug ką paaukodami ant laiko aukuro. Vien per mano gyvenimo laikotarpį kiek daug praradome, lietuvių arealas dramatiškai tirpsta. Ir ne tik arealas, tirpstame mes patys. Buvusiuose tankiai apgyventuose kaimuose nykiai tuščia, gali šaukti, nėra kam išgirsti. Kai aš gimiau, tuo laiku į pietus nuo Kuršių marių, Prūsijai priklausiusioje Labguvos apskrityje, buvo apie 35 tūkst. gyventojų, iš jų virš 5 000 (20 proc.) gimtoji kalba buvo lietuvių. Taigi, penktadalis tenykščių gyventojų pagal gimtąją kalbą buvo lietuviai. Šiandien ten nebėra nei Labguvos pavadinimo, jis paverstas Polesku, o lietuviškai užkalbintas praeivis nesivaržydamas atsakys: „Neponimaju.“ Tą patį galima pasakyti apie Ašmenos, Lydos, Seinų, Punsko, Gardino kraštus ir kt. vietoves. Gęsta už sienos Gervėčiai, Pelesa…

Viso šio Lietuvai pavojingo proceso apsuptyje iškyla svarbi savisaugos ir gynybos nuo išnykimo reikšmė – 1918 m. Vasario 16-osios akto, kaip sukūrusio tvirtovę lietuvių apsaugai, reikšmė tiek tuo metu, tiek ateityje.

Mūsų žymus istorikas Zenonas Ivinskis rašė, kad visa Lietuvos istorija – tai nepaliaujama kova dėl laisvės, dėl išlikimo.

Žiūrint į kaimyninių etnosų plėtrą ir skverbimąsi pagrįstai iškyla klausimas: kokios gi vertybės padėjo iki šiol išlikti mums – tiek tautai, tiek Lietuvos valstybingumo idėjai ir pačiai valstybei?

Teko metodiškai pagal pirminius šaltinius tirti XVI–XVII a. ir XIX–XX a. Lietuvos visuomenės raišką. Susidariau sistemą vertybių, kurios padėjo išsaugoti mūsų tapatybę. Tokios vertybės yra: 1. Valstybinės laisvės idėja, susitelkimas prie jos. 2. Lietuvių kalbos saugojimas, jos kūrybinis puoselėjimas. 3. Tikėjimas. 4. Darbštumas. 5. Šeimyninis gyvenimas. 6. Amžinas noras pažinti ir suprasti pasaulį per legendas, per pasakas, per pradinį, vidurinį ir aukštąjį mokslą. Kiekviena iš šitų vertybių integruojasi su kitomis ir pagaliau paklūsta pirmajai.

Valstybinė laisvė reikalauja nenutrūkstamos jos gynybos ir fizinės bei idėjinės įtampos, pasiaukojimo. Kova dėl laisvės ir aukos prarastų prasmę, jeigu būtų užmirštas ar sunyktų atminimas. Atminimas yra tauriausias jausmas, jis mus veda į priekį, į ateitį.

Labai stiprus susitelkimas ties valstybinės laisvės idėja pasireiškė Vasario 16-osios akto dėl Nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse ir jį paskelbus. Tuo metu susiformavo konkretus lietuvių darbas Valstybei atkurti. Jis prasidėjo Lietuvių konferencija, jos parengimu ir baigėsi Nepriklausomybės karu, ginantis nuo visų mūsų valstybingumo priešų, ir Steigiamuoju Seimu.

Čia ir aiškinsiuosi institucinio idėjos įgyvendintojo susiformavimu, jo autoritetu ir tautos bei institucijos integracija. Tad pirmiausia ir susipažinsime su Lietuvių konferencijos iniciatoriais, jos dalyviais, jos nutarimais ir jų reikšme valstybingumo idėjai įgyvendinti. Vyko reikšmingiausi įvykiai: apokaliptinis susitelkimas Lietuvių konferencijoje, Lietuvos Tarybos išrinkimas, Vasario 16-osios akto paskelbimas ir šalia Steigiamojo Seimo vykęs mobilizuojantis neoficialus referendumas dėl nepriklausomybės.

Konferenciją organizavo Organizacinis komitetas, kuriame nebuvo okupacinės valdžios atstovų. Jos organizatoriai važinėjo po provinciją ir tardamiesi su vietos gyventojais formavo Konferencijos dalyvių korpusą. Komitetą sudarė dvidešimt du lietuvių veikėjai: kun. Antanas Alekna, spaustuvininkas Saliamonas Banaitis, tarnautojas Tadas Daugirdas, adv. Boleslovas Dirmantas, kun. Povilas Dogelis, ūkininkas Antanas Gineitis, gyd. Kazimieras Jokantas, inž. Steponas Kairys, kun. Juozas Katilius, teisin. Petras Klimas, kun. Vladas Mironas, žemvaldys Stanislovas Narutavičius, inž. Kazimieras Okuličius, valst. Antanas Povylius, kun. Motiejus Simonaitis, juristas Antanas Smetona, agron. Jonas Smilgevičius, kun. Juozas Stankevičius, kun. Justinas Staugaitis, Jurgis Šaulys, kun. Adomas Šernas, kun. Pranas Turauskas.

Į Konferenciją buvo kviečiama labai apdairiai, kad nekiltų diskusijų, kurios nukreiptų nuo pagrindinio politinio uždavinio. Lietuvių konferencijos Organizacijos komitetas, Petrui Klimui pasiūlius, 1917 m. rugpjūčio 3 d. priėmė tokį sprendimą dėl Konferencijos dalyvių asmeninės sudėties:

„Organizacinis komitetas pažymi, idant jie [dalyviai] būtų dori, susipratę, tvirti ir inteligentiški lietuviai, visokio luomo ir srovių, ne jaunesni kaip 25 metų. Išimties pavidalu į Konferenciją gali būti Organizacijos komiteto pritarimu pakviesti ir tie Lietuvos piliečiai, kurie dar nemoka lietuviškai, bet iš savo darbų yra žinomi kaipo aiškūs mūsų tautos ir mūsų krašto gerovės šalininkai“[i].

Kai kurie dalyviai buvo išrinkti tam tikslui surengtuose susirinkimuose.

Galima manyti, kad kur vyko delegatų rinkimai buvo renkami pasitikėjimą turėję ir spėję pasižymėti anksčiau ir vokiečių okupacijos metais žmonės. Tarp jų buvo keletas dvarininkų, atsisakiusių bendrauti su politiniais Lenkijos siekimais. Šiaip dvarininkų, net ir Lietuvai palankių, nekviesta, nes Konferencija buvo lietuvių[ii], o dauguma dvarininkų buvo nutautėję.

 

Dėl moterų

 

Moterų nebuvo pakviesta, nors tarp jų buvo daug žinomų visuomenės veikėjų, rašytojų[iii]. Tai sukėlė jų visuomeninį protestą[iv]. Lietuvos katalikių moterų draugijos Linkuvos skyriaus moterys 1918 m. pavasarį atsiuntė Lietuvos Tarybai protestą, kad moterų nebuvo pakviesta nei į Konferencijos Organizacijos komitetą, nei į Konferenciją, nei renkama į Lietuvos Tarybą. Siūlė kooptuoti moterų į Lietuvos Tarybą, kad jos „dalyvautų visuose jos posėdžiuose ir darbuose brangiosios mūsų Tėvynės Lietuvos atstatymui ir jos labui“[v]. Po analogišku prašymu parašai buvo renkami visoje Lietuvoje. Pasirašė 424 moterys[vi].

 

Konferencijos dalyviai

 

Į Vilnių suvažiavę Konferencijos dalyviai sudarė labai margą auditoriją: įvairaus amžiaus, įvairių profesijų, luomų, išsilavinimo lietuviai. Į Konferenciją suvažiavo, anot vieno jo dalyvių, „visa, kas buvo likę Lietuvoje šviesesnio ir įtakingesnio“, t. y. kas liko išvykus karo pabėgėliams į Rusiją. Į Konferenciją buvo pakviesti ir atvyko Jonas Basanavičius, Jonas Mačiulis-Maironis, Mykolas Biržiška, Pranas Bieliauskas, Aleksandras Dambrauskas-Jakštas, Pranas Dovydaitis, Tartu universiteto absolventas gyd. Kazys Jokantas, inž. Steponas Kairys, literatas Faustas Kirša, Petras Klimas, Mečislovas Reinys, Jonas Reitelaitis, Antanas Smetona, Jurgis Šaulys, Jonas Totoraitis, Justinas Vienožinskis, Antanas Žmuidzinavičius ir daug kitų tuomet gerai žinomų ir vėliau pasižymėjusių lietuvių.

Iš 264 pakviestųjų dalyvavo 222 delegatai.

Pagal profesiją:

Inteligentija 136 (61,3 proc.) Ūkio verslai
Teisininkai – 7 Amatininkai – 2
Agronomai, miškininkai – 4 Dvarininkai, ekonomai – 6
Buhalteriai – 5 Įmoninkai – 1
Dailininkai – 4 Prekybininkai – 7
Dvasininkai – 69 (31,4 proc.) Spaustuvininkai – 2
Medikai – 11 Techninkai – 1
Inžinieriai – 4 Ūkininkai – 67 (30 proc.)
Mokytojai – 20 (9 proc.)
Studentai – 5
Tarnautojai – 5
Žurnalistai – 2

 

Konferencijoje dalyvavo įvairių sluoksnių ir profesijų lietuviai. Žymus mūsų teisininkas prof. Mykolas Romeris, pritardamas Konferencijos dalyvių etninei sudėčiai, aiškino: „… buvo kuriama nacionalinė Lietuvos valstybė ir ji buvo kuriama lietuvių: iš tikrųjų kitokia Lietuvos valstybė kitų, vadinasi, nelietuvių, ir negalėjo būti kuriama, nes tiktai iš tautinio lietuvių judėjimo jos idėja ir kilo, o jei kiti imtų ką kurti, tai jie savo socialiniais tikslais ir savo nusistatymu kurtų ne Lietuvos valstybę, bet kitokią politinę konstrukciją; o jei iš karto lietuviai pačiam kertiniam akmeniui padėti būtų susidėję su kitais, tai tuojau pačioje Konferencijoje jau būtų kilę ginčų ir vidaus nesantaika…, duodanti progos okupantams įsikišti arba kitokioms politinėms kombinacijoms laimėti…“

Didžiausias grupes sudarė ūkininkai ir dvasininkai, t. y. tie, kurie patys kasdieniame gyvenime jautė okupacinio režimo priespaudą, nesiskaitymą, žeminimą ir panieką, o kartu apiplėšinėjimą. Dvasininkai, bendraudami su kaimiečiais, geriausiai žinojo jų vargus ir viltis.

Dvasininkų dominavimas nebuvo atsitiktinis. Istoriografijoje pažymima, kad jau iki karo buvo itin stiprus dvasininkų tautinis susipratimas. Vokiečiai vadovaudamiesi savo interesais rėmė Žemaičių vyskupijos lietuviškąjį centrą Kaune. Šio židinio reikšmė išaugo po to, kai 1916 m. rugpjūtį iš Rusijos sugrįžo vyskupas Pranas Karevičius. Jis buvo aktyvus lietuvybės ir savos valstybės kūrimo iniciatorius. Su jo veikla sietina masinio politinio krikščioniškojo veikimo provincijoje pradžia. 1918 m. vasarą ir rudenį bažnytinės šventės, ypač vyskupo parapijų vizitacijos, virsdavo patriotizmo ir valstybinio sąmoningumo žadinimo ir stiprinimo manifestacijomis[vii].

Konferencijos tikslas buvo nubrėžti Lietuvos politinę ateitį, santykius su Vokietija ir sudaryti Lietuvos Tarybą.

Konferencija nutarė siekti Lietuvos Nepriklausomybės, bet vokiečiams spaudžiant numatė tam tikrus konvencinius ryšius su Vokietija, taip pat nutarė iš dvidešimties konferencijos atstovų sudaryti Lietuvos Tarybą, kuriai pavedė įgyvendinti Nepriklausomybę. Į Lietuvos Tarybą buvo išrinkti: Jonas Basanavičius, Saliamonas Banaitis, Mykolas Biržiška, Kazimieras Bizauskas, Pranas Dovydaitis, Steponas Kairys, Petras Klimas, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas, Stanislovas Narutavičius, Antanas Petrulis, Antanas Smetona, Juozas Smilgevičius, Justinas Staugaitis, Aleksandras Stulginskis, Jurgis Šaulys, Kazys Šaulys, Jokūbas Šernas, Jonas Vailokaitis, Jonas Vileišis.

Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. paskelbė drąsų, ryžtingą Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Jis labai aiškus ir konkretus. 122 žodžiai – visi Puntuko svorio, reikalingi, nei vieno beprasmio. Ir jis mums iki šiandien tarnauja, kaip tarnavo ir priimant Kovo 11-osios aktą.

Lietuvos visuomenė po Vasario 16-osios akto paskelbimo pradėjo jungtis į Lietuvos Tarybos, kaip vienintelės Lietuvos valstybės atstovybės veiklos stebėjimą, vertinimą ir jos rėmimą.

Vakarų parama Lietuvos Nepriklausomybei:

1. 1917 m. lapkričio 29 d. naujas Vokietijos kancleris Georgas Hertlingas programinėje kalboje Reichstage pripažino Lietuvos, Lenkijos ir Kuršo apsisprendimo teisę. Netrukus Vokietijos Vyriausybė leido Lietuvai skelbti Nepriklausomybę su konvenciniais ryšiais – priklausomybe Vokietijai.

2. 1918 m. sausio 8 d. Vudro Vilsono keturiolikos punktų taikos programa, paremta tautų teise. Vasario 16-osios akto vokiečių okupacinė karinė cenzūra neleido skelbti Lietuvoje, konfiskavo „Lietuvos aidą“, kuriame buvo paskelbtas Nepriklausomybės Aktas, bet jis buvo paskelbtas Vokietijos spaudoje.

 

Savanoriškas tautos referendumas

 

Nors Lietuvos Taryba buvo sudaryta iš visos tautos išrinktų atstovų, bet svarbus buvo tautos požiūris į Nepriklausomybės Aktą. Reikėjo dar atsiklausti dėl to visos Tautos, nes tik ji galėjo sukurti valstybę.

Jau po Lietuvių konferencijos jos nutarimai tapo nauju lietuvių politinės orientacijos ir telkimosi centru. Tai vienur, tai kitur tai buvo deklaruojama. Vabalninke pusės tūkstančio gyventojų susirinkimas, išklausęs savo atstovo pranešimą apie Konferenciją ir jos nutarimus, pasiuntė Lietuvos Tarybai pareiškimą su patvirtinimu, „jog mes išneštajai [priimtajai] Konferencijos rezoliucijai pritariame ir išrinktąja Lietuvos Taryba pilnai pasitikime“. Trakų apskrities Onuškio parapijos atstovas Konferencijoje Mečislovas Stankevičius Lietuvos Tarybai pranešė, kad „žmonės neapsakomai nudžiugo, kad nutarta patiems valdytis, kad nereiksią toliau kęsti ir vilkti svetimo jungo. Ūpas žmonių pakilo ir tik laukė, kada bus pagarsinta liuosa ir savistovi Lietuva“.

Po Vasario 16-osios akto paskelbimo atsirado galimybė visai Lietuvos visuomenei jungtis į pačios valstybės atkūrimą. Tačiau Nepriklausomybės įgyvendinimas susidūrė su vokiečių okupacinės valdžios sąmoningu Lietuvos Tarybos veiklos trukdymu ir kompromitavimu. Atsirado prorusiška bolševikinė, lenkų prieš Tarybą nukreipta propaganda. Tarybai buvo reikalinga moralinė ir ne tik moralinė visuomenės parama ir jos veiklos rėmimas.

Palengva mezgėsi Lietuvos Tarybos ir tautos abipusis bendravimas, plėtėsi gyventojų pasitikėjimas Taryba ir jos veikla. Okupantų rekvizicijos, rusų belaisvių plėšikiškos gaujos, jų siautėjimas skatino ieškoti savųjų užtarimo, tvarkos palaikymo ir skatinimo, kad būtų visiškai įgyvendintas Nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės sukūrimas.

Tai geriausiai liudija Tarybai iš įvairių vietų pasiųstos pasitikėjimo, jos veiklos pripažinimo, deklaruojamo solidarumo peticijos. Jas siuntė miestų, miestelių, parapijų, seniūnijų, kaimų gyventojai, visuomeninės organizacijos, mokyklos, pavieniai asmenys, užsienyje esančios lietuvių grupės, susirinkimai, laikraščių redakcijos. Jas pasirašydavo ištisomis šeimomis tėvai ir vaikai, vyrai, moterys, organizacijų nariai, suaugusieji ir jaunimas.

Yra surasta aštuoniasdešimt du tokie pareiškimai ar peticijos, atsiųsti Lietuvos Tarybai iš įvairių Lietuvos vietų. Tai ypatingos reikšmės dokumentas. Tai buvo savanoriškas neorganizuotas referendumas dėl Vasario 16-osios akto politinės esmės rėmimo. Tačiau naujos daugiatomės Lietuvos istorijos vadovai ir autoriai visai ignoravo šį neoficialų referendumą, net neužsiminė. Čia reikėtų priminti, kad sovietinės okupacijos metais Nepriklausomybės Aktas buvo paniekinamai vadinamas grupės buržuazijos iniciatyva paruoštu aktu, buvo neigiamas tautos valstybinės laisvės siekis. Tad reliktai ne iš karto sunyksta…

Visa tai sudaro motyvą plačiau pakomentuoti peticijų Lietuvos Tarybai procesą. Tas procesas plėtojosi 1918 m. Lietuvos teritorijoje. Tad pažiūrėkime, kaip tai vyko.

Vokiečių kaizeriui pripažinus Nepriklausomybę, Linkuvoje buvo surengta bene vienintelė didelė šventė su eisena gatvėmis, su vėliavomis ir dainomis. Namai buvo papuošti žalumynais. Lietuvos Tarybai atsiųstame kolektyviniame Linkuvos parapijos ir septynių vietos visuomeninių organizacijų peticiniame parėmime buvo išdėstyti jų veiksmai naujos valstybės kūrybai. Ši peticija vertinga dar ir tuo, kad joje buvo pateiktos piliečių valstybinės veiklos konkrečios kryptys. Peticijoje rašoma[viii]:

„Išgirdę, jog mūsų Tautos Taryba uoliai darbuojasi pildydama Lietuvių konferencijos […] nutarimą ir siekdama sudarymo Lietuvos Nepriklausomos demokratinės valstijos, vaisiumi ko buvo kovo 23 d. šių metų Vokietijos viešai Lietuva, kaipo tokia valstija, mes, žemiau pasirašę Linkuvos parapijonys, vietinės veikiančios draugijos ir įstaigos sveikiname Tautos Tarybą su pasekmingai padarytu pirmu žingsniu, siekiant savo tikslo ir linkime kuo sėkmingiausiai toliau daryti savo darbą, neatsižiūrint į jokius pavojus ir silpnybes, kurias tenka ir teks sutikti pakelyje.“

„Mes, parapijonys, ruošdamies prie darbo visoj Lietuvos valstijoj noriai skaitome laikraščius, knygas ir ruošiame savo jaunimą susipratusiais ir darbščiais piliečiais. Vartotojų draugija, kuri nepaliovė veikusi nei vienai dienai nežiūrint sunkiausių karo audrų ir sunkenybių ir ruošiasi prie kooperatyviško darbo liuosoj Lietuvoj [9 parašai]. Pirklių draugija, kuri susikūrė kaipo skyrius prie vartotojų draugijos pirkimui sėmenų ir linų, idant sumažinus išnaudojimą pavienių pirklių vertelgų ir sutaupius savo skatikus Lietuvos valstijai [8 parašai]. Lietuvių katalikių moterų draugija, kuri uoliai dalyvauja visuomeniškame gyvenime, įkūrė viešą knygyną, šviečiasi darydama paskaitas ir susirinkimus, svarsto moterų klausimą liuosoj demokratinėj Lietuvoj [9 parašai].

Blaivybės draugija, kuri kovoja per susirinkimus ir kitokiais būdais prieš mūsų šalies ir valstijos priešą Alkoholį ir trokšta, kad jis būtų pašalintas iš Lietuvos valstijos [7 parašai].

Artistų mėgėjų kuopelė, kuri daro vakarus, jų pelnu šelpia karo prispaustuosius beturčius, žadina jaunimą, platina supratimą naudos teatro liaudyje, stengiasi ištobulinti pastatymą sceniškų veikalų liuosoj Lietuvoj [9 parašai].

Pašalpos draugija, kuri atjausdama sunkų padėjimą badaujančių, karo prispaustų žmonių, neapleido ir šelpia juos ligi šiai dienai, įsteigus liaudies nemokamą valgyklą ir dalydama pinigišką pašalpą [4 parašai].

Ir pabaigai šiandien iškilmingos mūsų manifestacijos iš priežasties apskalbimo Lietuvos nepriklausomos valstijos, dalyvaujant 3, 4 tūkstančiams žmonių iš aplinkinių parapijų, visų buvo karštai pritarta sėkmingiems darbams Tarybos ir prašyta mūsų dar kartą išreikšti karščiausius linkėjimus greitai ir laimingai užbaigti pradėtą darbą [4 parašai].“

„Žiburio“ draugijos Naumiesčio skyriaus susirinkimas pareiškime Tarybai dėkoja „už jos darbavimąsi Lietuvos nepriklausomybės naudai sunkiausiame mete“ ir pareiškė, kad „mes gi vienintelę aukščiausią Lietuvos atstovybę, Valstybės Tarybą, visados remsime ir jos nutarimų klausysime“.

Skuodo parapijos pareiškime Tarybai rašoma: „Iš priežasties Lietuvos savistovybės apskelbimo Skuodo dekanato dvasiškių ir Skuodo parapijos vardu siunčiu nuoširdžius padėkos žodžius už pakeltus žygius; draug išreiškiu [...] tvirčiausį dabartine Lietuvos Taryba pasitikėjimą [...].“

Kauno miesto inteligentijos, draugijų ir apylinkės gyventojų, Šėtos apylinkės, Žemaitijos inteligentų, Pikelių parapijos pareiškimuose išvardyti visi Lietuvos Tarybos nuopelnai, tarp kurių pirmoje vietoje įrašytas Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas ir išgautas iš Vokietijos Vasario 16-osios akto pripažinimas.

Biržų gimnazijos mokytojai dėkojo Tarybai už tai, kad „tapome laisvos Lietuvos piliečiai“.

Kavarsko parapijos gyventojai pareiškime Tarybai rašė: „Kaip tiktai pradėjo veikti Lietuvos Valstybės Taryba, mes [...] nuolat sekėme jos darbus ir pastangas išgauti Lietuvos nepriklausomybę, dabar gi, įvykstant mūsų svajonėms, sveikiname Tarybą ir manome, kad ji tikrai sugebės sutvarkyti Lietuvos valstybę.“

1918 m. rudenį Lietuvos Taryba gavo Prūsų Lietuvos tautinės tarybos kreipimąsi. Jame rašoma:

„Šiandien įsikūrė Prūsų Lietuvos tautinė taryba, jos buveinė Tilžė. Prezidentas daktaras Gaigalaitis [...]. Vyriausias mūsų siekis yra priglausti Prūsų Lietuvą prie Didžiosios Lietuvos. O tokiam laikui atėjus laukiame ir valstybės paramos. Svarbiausia mums yra tuo tarpu sužinoti kaip žiūri […] Anglai, Prancūzai į Prūsų Lietuvos atsiskyrimą nuo Vokietijos klausimų.“

Tuo metu Lietuvos Tarybos pirmininkui atsiųstame laiške žymus Mažosios Lietuvos veikėjas Vydūnas, nors ir dvejodamas Vokietijos pareikštu Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo tvirtumu, džiaugėsi kad „yra gyva mūsų giedra viltis dėl Lietuvos ateities“.

Kauno kapitulos prelatų Maironio, Povilo Januševičiaus ir prof. K. Paltaroko 1918 m. lapkričio 14 d. sveikinimo telegramoje pirmajam Lietuvos prezidentui ir ministrams buvo pasiųsti sveikinimai ir „linkėjimai gero pasisekimo brangios Tėvynės atstatyme“.

Panašių peticijų Lietuvos Tarybai su paramos ir veiklos krypties nuostatomis, kaip minėjau, surasta daugiau nei aštuoniasdešimt. Po jomis pasirašinėjo kolektyvai: Linkuvos parapijos pareiškimą pasirašė 67, Pikelių apylinkės – 69, Kauno inteligentijos – 67, Kavarsko parapijos – 99, Radviliškio „Blaivybės dr-jos skyrius – 165, Kaltinėnų parapijos – 207, Kaltinėnų vyrų kuopelė – 50, Gižų „Žiburio“ dr-jos skyrius – 142, Eržvilko apygardos – 52, Paluobių apyl. Naumiesčio apskr. – 53, Gražiškių parapijos gyventojų – apie 900, Griškabūdžio visuotinio susirinkimo 2 500 dalyvių, 10 įgaliotinių, Panemunės Šv. Juozapo dr-ja – 79, Aukštoji Panemunė – Lietuvos katalikių moterų dr-ja – 67 ir t. t.

Skaitant po tokiomis peticijomis greta inteligentų parašų matomus paprastų, prie plunksnos neįgudusių rankų parašus ar kryželius ir jų patvirtinimus, kyla pasididžiavimas tuometinės mūsų tautos politiniu sąmoningumu. Jie sugebėjo rimtai, labai atsakingai žiūrėti į kuriamą naują modernią Lietuvos valstybę ir jos bei savo ateitį.

Pareikšdami pasitikėjimą Taryba Lietuvos gyventojai drauge reiškė pritarimą Vasario 16-osios aktui ir savo solidarumą kartu dirbti kuriant Valstybę. Tai to meto mūsų tautos politinio brandumo raiška.

Jų pasitikėjimą patvirtino tūkstančiai Lietuvos kariuomenės savanorių ir atkurtos Lietuvos valstybės piliečių darbas iki 1940 m. okupacijos. Vasario 16-osios akto principais vadovavosi visas pasipriešinimo Lietuvos okupantams judėjimas: moksleiviai, jaunimas, studentai, 1941 m. birželio 23 d. sukilėliai, Lietuvos laisvės kovotojai sunkioje kovoje su okupantais, juos pakartojo Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS) 1949 m. vasario 16 d. deklaracijoje ir 1990 m. kovo 11d. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktas. 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją pasirašė aštuoni LLKS Tarybos ir Tarybos Prezidiumo signatarai, su ginklu kovojantys partizanai: Jonas Žemaitis-Vytautas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Juozas Šibaila-Merainis, Petras Bartkus-Žadgaila, Aleksandras Grybinas, Leonardas Grigonis-Užpalis, Vytautas Gužas-Kardas, Bronius Liesys-Naktis. Beveik visi jie žuvo tais pačiais 1949 m. Vasario 16-osios akto nuostatos okupacijų sąlygomis buvo įgyvendintos 1941 m. birželio 23 d. sukilimu ir Lietuvos valstybės atkūrimu, 1949 m. vasario 16 d. deklaracija ir 1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę.

Lietuvos Valstybės Tarybos narių likimas

 

1940 m. prasidėjus okupacijai sovietinė valdžia beatodairiškai naikino nepriklausomos Lietuvos simbolius, ženklus ir Valstybės kūrėjus. Iš penkiolikos tuo metu buvusių gyvų LVT narių šeši pateko į sovietinius kalėjimus ir lagerius ar patyrė tremtį. Kazimierą Bizauską sovietinė valdžia sušaudė Baltarusijoje pirmomis karo dienomis. Kalėjusių ar ištremtų Prano Dovydaičio, Kazimiero Bizausko, Vlado Mirono kapai nežinomi. D. Malinausko palaikai iš Sibiro parvežti ir palaidoti Onuškyje. Aleksandras Stulginskis iš tremties ir kalėjimo gyvas grįžo į Lietuvą. Palaidotas Kaune.

Pabaiga

Vasario 16-osios aktą paskelbė visos Lietuvos atstovų Lietuvių konferencijoje išrinkta Lietuvos Taryba. Jos signatarai yra Lietuvos Nepriklausomos demokratinės valstybės atkūrėjai, įpareigoję tautą visam laikui saugoti valstybingumą, ir sukūrė sąlygas lietuvių tautos valstybiniam gyvenimui ir per jį bendrauti su viso pasaulio valstybėmis.

Lietuvių tauta peticijomis ir kolektyviniais pareiškimais parėmė Lietuvos Tarybą kelyje į pilną nepriklausomybę. Ji susitelkė apie svarbiausią Valstybės atkūrimo instituciją – Lietuvos Valstybės Tarybą, vadovavusią Valstybės atkūrimui. Peticijomis buvo pareikštas neoficialus referendumas dėl Lietuvos nepriklausomybės.

Lietuvos Taryba, paskelbusi Vasario 16-osios aktą, sutelkė tautą kurti Lietuvos demokratinę valstybę ir pastatė tvirtovę, saugančią mūsų tautos tapatybę.

Šaltinis – „Voruta“, 2016 m balandžio 30 d., Nr. 4 (822), p. 5, „Voruta“, 2016 m. gegužės 28 d., Nr. 5 (823), p. 5.


[i] Vilnius, 1917 08 03, Organizacijos komiteto lietuvių suvažiavimui sušaukti posėdžio rezoliucija, LLTI BR, f. 96–20, l. 43.

[ii] LVTP, p. 81.

[iii] LVTP, p. 81.

[iv] 1918 04 16, Lietuvos moterų protestas, kad nei viena moteris nebuvo pakviesta į Lietuvių konferenciją ir nei viena neišrinkta į Lietuvos Tarybą, [9 lapai parašų], Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, f. 255–1015.

[v] Linkuva, 1918 04 16, Prašymas Lietuvos Tarybai, ibid., l. 13–14.

[vi] B. d. ir v. [Lietuvos Tarybos gauta 1918 04 30]. ibid., l. 1–10.

[vii] Lietuvos istorija. Nepriklausomybė (1918–1940 m.), X tomas, I dalis, Vilnius, 2013, p. 59–60.

[viii] A. Tyla, Lietuva prie Vasario 16-osios slenksčio, Vilnius, 2004, p. 80–83.

Signatarai Uncategorized Vasario 16-oji , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra