Švenčiant lapkričio 18 d. Latvijos nepriklausomybės dieną pagarbą norisi pareikšti Jelgavai (Mintaujai). Kodėl būtent šiam Latvijos miestui? Atsigręžę į Lietuvos Nepriklausomybės istoriją, turime prisiminti, kad kaip tik Jelgavoje atrasime lietuvių tautos dvasinės kultūros paminklus. Galime pasididžiuoti išaugintomis Mintaujos gimnazijoje iškiliomis Lietuvos asmenybėmis, būsimaisiais lietuvių tautos inteligentais.  XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Mintauja garsėjo kaip lietuvių kultūrinės ir politinės veiklos centras. Tuo laiku jis darė didelę įtaką Lietuvos kultūriniam, politiniam gyvenimui. Seniausios Žiemgalės mokyklos Mintaujos gimnazijos moksleiviai, būsimi Lietuvos kultūros, visuomenės, politikos veikėjai padėjo pagrindus lietuviškumui atgyti Lietuvoje.
Neseniai Vilniaus rotušėje aplankyta paroda, kurioje visuomenei buvo pristatytas žymaus visuomenės veikėjo, hidrologo, Lietuvos upių tyrinėtojo, pedagogo, Lietuvos fotografijos mėgėjų sąjungos steigėjo profesoriaus Stepono Kolupailos (1892–1964) spalvotosios fotografijos kūrybinis palikimas, pastūmėjo mane prisiminti jo (ir ne tik jo) jaunystės laikų miestą Jelgavą (Mintaują). Iš pateiktų biografinių šaltinių žinome, kad 1911 metais Steponas Kolupaila aukso medaliu baigė Mintaujos gimnaziją. Tur būt Mintaujos gimnazijos puikūs pedagogai turėjo didžiulės įtakos būsimajam mokslininkui, kad jis taptų iškilia asmenybe. Gimnazijoje jam sekėsi  visi dėstomi dalykai, bet sielai buvo artimesni tikslieji, gamtos mokslai. Įgytos žinios gimnazijoje, supanti Mintaują gamtinė aplinka, per šį miestą tekančių Svetės, Driksos, Lielupės (Mūšos) upių vandenis turėjo įtakos jo apsisprendimui studijuoti inžinierinius mokslus Maskvos geodezijos institute. Vėliau Nemuno baseino ir kitos Lietuvos paribio su Latvija upės tapo profesoriaus Stepono Kolupailos mokslinių tyrimų objektu, jo kelionių baidarėmis vietos. 
Mintaujos (Jelgavos) istorijos puslapiai
Kokia Mintauja pasitiko jaunąjį Steponą Kolupailą XX a. pradžioje? Manau, kad ir jis, Mintaujos gimnazistas, domėjosi šio miesto istorija. Trumpai peržvelkime svarbiausius šio Latvijos miesto istorinius įvykius, stabtelėdami ties svarbiausias momentais. Mintauja (ankstesnis pavadinimas Mitava, vokiškai – Mitau, tik nuo 1917 metų ji vadinama Jelgava). Miestas pradėjo formuotis Lielupės kairiajame krante po to, kai 1265 metais nedidelėje saloje, skalaujamoje Lielupės ir jos intako Driksos vandenų, vadovaujant Livonijos ordino magistrui  Konradui fon Mejendorfui (Conrad von Meyendorff) buvo pradėta statyti mūrinė pilis, kuri buvo pavadinta Mitavos vardu.  Pasidomėjus šio miesto vietovardžių kilme, paaiškėjo, kad žodis „mint“ žiemgalių  senąja kalba reiškia „keisti“, „kaitalioti“, o žodžiai „jelgs“, „jelga“ – „žemas“, „drėgnas“, „pelkėtas“. Pagal kitą vietovardžio versiją Jelgavos vardas kilęs iš livių kalbos žodžio „jelgab“ – „miestas“. 1345 metais aplink Mitavos pilį ima augti gyvenvietė. 1522 metais rašytiniuose šaltiniuose pradedama minėti Mintaujos bažnyčia. Po Livonijos karo (1558-1583) iširus Livonijos ordinui,  Mintauja (1568-1795) buvo Kuršo hercogystės, Lietuvos ir Lenkijos vasalės, sostine. 1561 metų lapkričio 28 d. paskutinysis Livonijos ordino magistras Gothardas Ketleris su Lenkijos karaliumi Žygimantu Augustu pasirašė pajungimo sutartį ir tapo  Kuršo hercogystės pirmuoju hercogu,  Mintauja  tapo jo rezidencijos vieta, o pats miestas 1568 metais – hercogystės sostine. 1573 metais hercogas Gothardas Ketleris Mintaujai suteikė miesto teises. Miesto herbe pavaizduojama briedžio galva raudoname fone. Pagal hercogo Gothardo Ketlerio planą nuo 1574 metų  Kuržemėje, kur vyravo liuteronų tikėjimas, buvo numatyta  pastatyti apie 70 bažnyčių. Dėl lėšų stygiaus Šv. Trejybės bažnyčia Mintaujoje buvo pastatyta tik 1615 metais.
Nuo XVII a. Mintauja buvo formuojama kaip taisyklingo planavimo miestas. Mintauja stipriai kentėjo lenkų-švedų karo metu nuo 1600 iki 1629 metų. Nuo 1638 metų Mintaują  pradėjo valdyti hercogas Jakobas Ketleris. Prasideda Mintaujos ir Kuršo hercogystės klestėjimo laikotarpis.  Hercogo iniciatyva įkuriamas Ventspilio uostas, buvo pradėti statyti ir eksportuoti geriausi Europoje laivai, pradedami kurti tekstilės ir metalo apdirbimo manufaktūrų centrai.  Šiuo laikotarpiu Mintauja sparčiai vystosi, iškasamas miesto kanalas, jungiantis Driksos upę su Svetės upe, Mintaujoje atsiranda pirmasis vandentiekis, vanduo tiekiamas  mediniais vamzdžiais. Miesto apylinkėse kasamos klintys, pelkių rūda, pradedamos statyti lentpjūvės. 1641 metais Mintaujoje buvo pastatyta Šv. Onos bažnyčia. 1697 metais į  Mintaują buvo atvykusi didelė rusų delegacija, kuriai priklausė ir caras Petras I. XVIII a. prasidėjo kaimyninių šalių kova dėl įtakos Pabaltijo šalyse. 1700 metų liepos 23 d. Mintaują užėmė švedų kariuomenė, o 1706 metais – Rusijos kariuomenė. Norint turėti  didesnę  įtaką Rusijai Kuršo hercogystėje buvo pasirašyta vedybų sutartis tarp caro Petro I pusbrolio dukters Annos Ivanovnos ir hercogo Fridricho Vilhelmo. Po vestuvių Peterburge, grįžtant į Mintaują, hercogas Fridrichas Vilhelmas staiga mirė. Anna Ivanovna į Mintaują grįžo kaip našlė ir gyveno Kuršo vokiečių aplinkoje. 1730  metais Anna Ivanovna tapo Rusijos cariene. 1737 metais Dancige (Gdanske) mirė paskutinysis Ketlerių dinastijos atstovas hercogas Ferdinandas. Kuržemės hercogu dvarininkai padedant Annai Ivanovnai išrinko jos favoritą  dvarininką Ernestą Johaną Bironą, kuris, anot A. S. Puškino, pasižymėjo ypatingu protu ir talentu. Vietoj senosios Ketlerių hercogų dinastijos prasidėjo Bironų dinastija. Ernestas Johanas Bironas geradarės Rusijos carienės Annos Ivanovnos dėka gavo Kuršo-Žiemgalės  hercogo titulą ir greitai kildamas karjeros laiptais tapo tikruoju didžiulės Rusijos imperijos valdytoju. E. J. Birono epochos metu vokiečių dvarininkų partija (išeiviai iš Mintaujos, Kuršo) turėjo sprendžiamąjį balsą latvių-rusų santykiuose. Prasidėjo E. J. Birono naujų planų realizavimas. E. J. Birono iniciatyva susprogdintos senosios pilies vietoje genialusis italų architektas Bartolomėjus Rastrelis (1700-1771) suprojektavo parką ir pradėjo statyti E. J. Birono rezidenciją – baroko stiliaus Mintaujos pilį (rūmus) jo istorinei asmenybei įamžinti. Šie didingi rūmai atitiko geriausius tos epochos  Vakarų Europos architektūros pavyzdžius. Mintaujos rūmai buvo statomi 2 etapais (1738-1740 ir 1763-1772 metais).  1741 metais E. J. Bironas buvo ištremtas į Sibirą, todėl net 23 metus sustojo rūmų statyba.  1762 metais caro Petro III įsaku E. J. Bironas paliko tremties vietą ir sugrįžo valdyti Kuršo hercogystės. Nuo 1763 metų Mintaujos rūmų statybos darbus tęsė danų architektas Severinas Jensenas, kuris suteikė šiems rūmams ne tik baroko, bet ir klasicizmo bruožų. Puošnų rūmų  interjerą kūrė vokiečių skulptorius M. Grafas, italų dailininkas Andželis ir vietiniai menininkai.
 1769 metais Mintaujoje valdžia buvo perduota E. J. Birono sūnui hercogui Peteriui Bironui.  Peteris Bironas  pavedė danų architektui S. Jensenui perstatyti buvusius Annos Ivanovnos rūmus, pastatytus XVII a. pabaigoje. Rūmų rekonstrukcijos darbai vyko 1773-1775 metais. Rūmuose Peterio Birono nurodymu buvo įkurta  pirmoji Latvijoje aukštoji mokykla,  kuri gavo jos steigėjo vardą Academia Petrina.  Ši akademija buvo atidaryta 1775 metų birželio 29 d., ją palaimino Lenkijos ir Lietuvos karalius Stanislovas Poniatovskis. Architektas S. Jensenas akademijos pastatui suteikė vėlyvojo baroko ir klasicizmo bruožų.  Akademijos antrame aukšte buvo įrengta didelė puošnaus interjero konferencijų salė. Kitos akademijos vidaus patalpos irgi pasižymėjo lipdybos elementais, savita ornamentika, kurią kūrė vokiečių skulptorius M. Grafas. Akademijos bokštas, esantis pastato centrinėje dalyje, buvo skirtas astronominiams stebėjimams. Academia Petrina 1801 metais buvo reorganizuota į universitetą, tačiau netrukus, 1806 metais, naujasis Rusijos caras Aleksandras I joje įsteigė gimnaziją, kuri vėliau tapo Kuršo gubernijos gimnazija.
Mintauja daugelį metų buvo Kuršo ir Žiemgalos pagrindinis miestas (priklausė Žečpospolitai). Mintaujos rūmuose 1779 metais buvo apsistojęs garsusis grafas Kaliostras. Peteris Bironas, skirtingai negu jo tėvas, neturėjo valdžios ambicijų, nepasižymėjo talentu valdyti, todėl jis 1795 metais atsisakė hercogo sosto. Nuo tų metų Mintauja pateko į carinės Rusijos sudėtį (1795 metais Kuržemės dvarininkų landtagas priėmė deklaraciją dėl prisijungimo prie Rusijos, Kuržemės hercogystė nustojo egzistavusi ir Mintauja tapo Rusijos Kuržemės gubernijos centru. 1789-1801 ir 1805-1807 metais Mintaujoje gyveno iš Prancūzijos išvarytas būsimasis šios šalies karalius Liudvikas XVIII. 1812 metais Mintaują užėmė prancūzų kariuomenė ir Mintaujos rūmus pavertė ligonine. 1818 metais rupgjūčio 30 d. Rusijos caras Aleksandras I iš Mintaujos rūmų balkono iškilmingai paskelbė apie baudžiavos panaikinimą Kuržemėje. 1822 metais buvo išleistas pirmasis latvių laikraštis – „Latviešu Avižes“. 1835-1836 metais  Mintaujoje buvo pastatyta  klasicizmo stiliaus Medemo vila  (architektas J. Berlicas).  Ši vila buvo grafo Medemo  vasaros rezidencija. 1868 metais geležinkelis tarp Mintaujos ir Rygos paspartino šio Kuržemės centro pramonės augimą: įkuriamos Chofo linų verpimo įmonė,  Kramerio metalo apdirbimo įmonė, Grebnerio klijų fabrikas ir kt. 1880 metais įkuriama Mintaujos latvių draugija, kurios pirmininku buvo  išrinktas Janis Čakstė – būsimasis pirmasis Latvijos prezidentas. Mintaujoje 1895 metais vyko IV-oji Latvijos dainų šventė.  Jos metu pirmą kartą buvo padainuota Karlio Baumanio daina-malda „Dieve, palaimink Latviją“, vėliau tapusi Latvijos Respublikos himnu. Pirmojo pasaulinio karo metu Mintaują užėmė vokiečių kariuomenė, ji ne  kartą degė, buvo sugriauta daug architektūros paminklų.  Karo metu Mintaujos gimnazija buvo uždaryta ir 1915 metais perkelta į Taganrogą, o nuo 1919 metų ji vėl pradėjo veikto kaip Jelgavos realinė gimnazija. 1916 ir 1917 metais Mintaujoje (Jelgavoje) svečiavosi  Vokietijos kaizeris Vilhelmas II. Šiuo laikotarpiu Mintaujoje kaip ir visoje Latvijoje kūrėsi latvių šaulių pulkai. 1918 m. kovo 15 d. vokiečiai deklaravo Kuržemės hercogystės atkūrimą. 1919 m sausio 2 d. į Jelgavą atvyko Latvijos Laikinoji Vyriausybė, tačiau jau sausio 6 d. ji persikėlė į Liepoją. Iki 1919 m. kovo 18 d. miestas buvo bolševikų rankose, o 1919 m. lapkričio 21 d. jį išlaisvino Latvijos armija. 1926 metais Jelgavoje pradėjo veikti pirmasis Latvijos cukraus fabrikas, o 1939 metais, atstačius Jelgavos rūmus, čia buvo atidaryta Latvijos žemės ūkio akademija. Jelgava II pasaulinio karo metu  buvo labai  stipriai sugriauta.
Mintaujos gimnazijos auklėtiniai
Pirmosios didesnės lietuvių grupės Mintaujoje apsigyveno po 1794, 1831 ir 1863 metų sukilimų. 1860 metais Mintaujos gimnazijoje veikė 7 klasės ir joje mokėsi 588 mokiniai (11 rusų, 315 vokiečių, 32 lietuviai, 66 latviai, 100 žydų). XIX a. pabaigoje, kai Rusijos caro valdžios nurodymu buvo uždaryta dalis Lietuvos mokyklų, daug garsių Lietuvos žmonių mokėsi Mintaujoje. XIX a. pabaigoje Mintaujos gimnazijoje mokėsi daugiau lietuvių nei latvių.
1889–1896 metais  Mintaujos gimnazijoje mokytojavo Jonas Jablonskis, mokė senųjų lotynų, graikų kalbų. Apie atvykusį į Mintaują J. Jablonskį susispietė nedidelis lietuvių inteligentų būrelis: teisininkai Motiejus Lozoraitis, Motiejus Čepas, Antanas Krikščiukaitis-Aišbė, vėliau 1894 metais prie jų prisijungė  vikaras Juozas Tumas-Vaižgantas, nepakentęs  viešpataujančios lenkiškos atmosferos Lietuvos klebonijose. 1890-1895 Mintaujos gimnazijoje veikė „Varpo“ redakcijos talkininkų grupė (J. Jablonskis, A. Krikščiukaitis-Aišbė, P. Mašiotas). Mintaujos gimnazijoje veikė ir slapta lietuvių moksleivių draugija. Būsimasis tarpukario Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona, 1893 metais baigęs Palangos progimnaziją,  išlaikė egzaminus į Žemaičių kunigų seminariją, bet vėliau persigalvojo ir įstojo  į Mintaujos gimnaziją. Čia besimokydamas jis kartu su Vincu Kudirka ir Jonu Jablonskiu priklausė slaptai lietuvių organizacijai. A. Smetona iš Mintaujos gimnazijos buvo pašalintas už tautinius reikalavimus bei atsisakymą melstis rusiškai. 1897 metais A. Smetona baigė Peterburgo gimnaziją ir įstojo į Peterburgo universiteto Teisės fakultetą, du karus iš jo buvo šalintas. Jį baigė 1902 metais. Būsimasis gydytojas profesorius Petras Avižonis mokslus pradėjo Mintaujos keturklasėje vokiškoje privačioje mokykloje. Jo tėvai norėjo, kad jis stotų į kunigų seminariją, bet P. Avižonis kunigo luomui pašaukimo nejautė ir sekdamas J. Jablonskiu bei kitais to meto lietuvių inteligentais tęsė mokslus Mintaujos gimnazijoje. Su Petru mokėsi A. Lialis, P. Gaidelionis, D. Lapinskas, J. Kučas, A. Smetona. Dar 1888 metais Mintaujos gimnazijoje susikūrė lietuvių moksleivių kuopelė, pasivadinusi „Lietuvių draugystė“. P. Avižonis ją perorganizavo į  „Kūdikio“ draugiją. Tai iš esmės buvo nauja moksleivių draugija, kuri išugdė daug Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjų, prisidėjo prie lietuviškos spaudos platinimo. 1894 metais birželio 24 d. Mintaujoje, J. Jablonskio bute, įvyko varpininkų septintasis suvažiavimas. Jame dalyvavo iškiliausi to meto lietuvių inteligentai: S. ir A. Didžiuliai, K. Grinius, P. Mašiotas, S. Matulaitis ir kiti. Tarp jų buvo ir ką tik mokyklą baigęs P. Avižonis. J. Jablonskis jam ir kitiems moksleiviams  siūlė rinktis tokią profesiją, kurią įsigiję galėtų verstis laisva praktika ir dirbti Lietuvoje, nes lietuviai neturėjo teisės gimtinėje užimti valstybės tarnautojo pareigų. 
Mintaujos gimnazijoje mokėsi būsimi nepriklausomos Lietuvos ministrai pirmininkai: Vladas Mironas – dvasininkas, Lietuvos nepriklausomybės Akto (1918 m. vasario 16 d.) signataras,  Juozas Tūbelis – agronomas, 1919 metais buvęs  Žemės ūkio ir valstybės turtų ministru, o 1920 metais – švietimo ministru, 1927 metais – finansų ministru,  Mykolas Sleževičius – teisininkas, net kelis kartus vadovavęs Ministrų kabinetui, drauge eidamas užsienio reikalų ir teisingumo ministro pareigas. Kartu su Juozu Tūbeliu 1902 metais Mintaujos gimnaziją baigė ir Ernestas Galvanauskas. Jis  1919-1920 metais  ir  1922-1924 metais ėjo Lietuvos Ministro Pirmininko pareigas. Vytautas Petrulis – ekononistas, nuo 1925 vasario 4 d. iki 1925 rugsėjo 25 d., vadovavo XI-ajam  Ministrų kabinetui ir tuo pačiu metu ėjo finansų ministro pareigas. Vadinamas lito „tėvu“, nes sutvarkė Lietuvos valiutą.  Kai kurie kiti nepriklausomos Lietuvos ministrai mokėsi kitose Latvijos gimnazijose. Antanas Merkys – teisininkas, paskutinis prieškario ministras pirmininkas, buvo baigęs Rygos Aleksandro gimnaziją, o Leonas Bistras- gydytojas, filosofas, prieškario ministras pirmininkas buvo baigęs Liepojos gimnaziją. Atsistatydinus V. Petrulio vadovaujamai Vyriausybei, pastarasis vadovavo XII-ajam Ministrų kabinetui.
Mintaujos gimnaziją baigė ir kiti Lietuvos ir JAV lietuvių politiniai, kultūros ir visuomenės veikėjai: būsimasis vyskupas Kazimieras Paltarokas, kunigai – Juozas Breiva, Petras Kraujalis,  Salantų kunigas Pranas Motiejus Urbanavičius, literatas, savanoris Petras Rauduvė,  Prienų „Žiburio“ gimnazijos steigėjas Peliksas Martišius, Kipras Bielinis – knygnešio Jurgio Bielinio sūnus, karo gydytojas Juozas Stasiūnas, kunigas Vincentas Vizgirda, filologas, mokslo istorikas Vladimiras Šilkarskis, mokytojas Vytautas Didžiulis, gydytojas Juozas Buzelis, žurnalistas, teisininkas Pijus Grigaitis, istorikas, pedagogas Jonas Yčas,  knygnešys, rašytojas Konstantinas Jasiukaitis,  ekonomistas, bankininkas Juozas Paknys, inžinierius Alfonsas Jurskis, dailininkas Petras Kalpokas, Petras Mulevičius  II Seimo atstovas, gydytojas, aušrininkas Jonas Šliūpas, gydytojas, varpininkas, tautosakininkas Rokas Šliūpas, žurnalistas Juozas Vaičkus, vertėjas Adolfas Vėgėlė, dailininkai Justinas Vienožinskis, Pranas Žitkevičius, dramaturgas Borisas Dauguvietis ir t.t.
Šią gimnaziją  1882 metais baigė  pirmasis Latvijos prezidentas Janis Čakstė (1859-1927), kuris tais pačiais metais pradėjo studijuoti teisę Maskvos universiteto Teisės fakultete.  Baigęs mokslus  Maskvoje, jis dirbo Kuršo gubernijos prokuratūroje, laikraščio „Tėvija“ redaktoriumi. J. Čakstė 1905 metais parengia Latvijos autonomijos planą, o 1906 metais jis išrenkamas Rusijos valstybės dūmos deputatu  ir įstoja į liberalų-kadetų frakciją. 1917 metais jis išrenkamas Kuršo gubernijos komisaru, 1920 metais J. Čakstė – pirmojo Latvijos parlamento (Seimo) pirmininku,  1922 metais – Latvijos prezidentu. 1925 metais  jis buvo perrinktas antrai prezidento kadencijai. Per Janio Čakstės prezidentavimo metus pasikeitė net  septynios Vyriausybės.  Jis mirė būdamas prezidentu 1927 metais.
Trečiasis Latvijos prezidentas Albertas Kviesis (1881-1944), baigęs Mintaujos gimnaziją 1902 metais įstojo į Tartu universiteto Teisės fakultetą. Jį baigęs 1907 metais  pradėjo dirbti advokatu Mintaujoje. Pirmojo pasaulinio karo metu pasitraukĖ į Tartu, kur dirbo karo pabėgėlių komitete. Po karo sugrįžo į  Jelgavą.  Paskelbus Latvijos nepriklausomybę  A. Kviesis  dirbo Latvijos liaudies taryboje. Vėliau jis vadovavo Latvijos Seimo Teisės komitetui, Vidaus reikalų ministerijai. Pasibaigus Gustavo Zemgalio (1871-1939) prezidentavimo kadencijai, 1930 metais A. Kviesis  išrenkamas Latvijos prezidentu. 1934 metais  K. Ulmaniui organizavus valstybės perversmą,  A. Kviesis buvo nušalintas iš prezidento posto. Šią gimnaziją taip pat baigė ir kiti garsūs Latvijos mokslo, kultūros, politikos veikėjai  Krišjanis Baronas,  Gedertas Eliasas, Karlis  Milenbachas, Karlis Straubergas, Juris Alunanas, Adolfas Alunanas ir kiti.
Aplankyti Jelgavos kultūros paveldo paminklai
 Prieš gerą dešimtmetį I997 metų rugpjūčio mėnesį Rygoje vyko JAV Gynybos ministerijos Nacionalinės vaizdų ir kartografavimo agentūros organizuojami kartografavimo kursai pagal NATO standartus, kuriuose teko dalyvauti šio straipsnio autoriui. Tuomet būnant mums Rygoje su kartografavimo kursų dalyviais Romu Girkumi, Mindaugu Šimanskiu savaitgaliais aplankėme ne tik su Latvijos sostinės, bet Ciesio, Bauskės bei kitų miestų architektūros paminklus. Vieną šeštadienį teko susipažinti  su Jelgavos kultūros paveldo paminklais. Su savimi turėjome Jelgavos nedidelį turistinį lankstinuką su kuklia informacija apie lankytinus šio miesto objektus. Aplankėme Šv. Onos bažnyčią,  statyta prieš 360 metų, susipažinome su barokinio stiliaus Jelgavos (buvusiais E. J. Birono) rūmais, kurie mus nustebino savo puošnumu ir dydžiu. Ilgiau sustojome ties buvusia Peterio akademija (Mintaujos gimnazija). Labai nustebome, kai tarp bareljefinių lentų, pritvirtintų pagrindiniame pastato fasade, tarp pavaizduotų Latvijos prezidentų,  baigusių Mintaujos gimnaziją, pamatėme  dar vieną bareljefinę lentą.  Ji bylojo, kad šioje gimnazijoje XIX pabaigoje mokėsi Lietuvos pirmasis prezidentas Antanas Smetona. Nusifotografavome prie jos. Tai buvo mums didžiulė maloni staigmena, nes apie tai mes sužinojome pirmą kartą.
Dabar dažnai pagalvoju, ar Lietuvos žmonės, ypač jaunoji karta, domisi šiuo miestu, yra aplankę Jelgavą bei stabtelėję prie buvusios Mintaujos gimnazijos? Gali kilti dar vienas klausimas: ar apie tai, kad ši Latvijos mokykla yra įamžinusi Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną, yra rašoma mūsų mokykliniuose vadovėliuose, kituose leidiniuose? Manau ši informacija turėtų sudominti ir būsimuosius Lietuvos teisininkus, nes prezidentas Antanas Smetona ir minimi šiame straipsnyje Latvijos prezidentai, šios mokyklos auklėtiniai, buvo diplomuoti teisininkai.