Lietuvių santykiai su maskoliais ir lenkais S. Daukanto istorijoje

Autorius: Data: 2018-10-30 , 09:05 Spausdinti

Lietuvių santykiai su maskoliais ir lenkais S. Daukanto istorijoje

Simonas Daukantas. Dekoratyvinis pano. Irena Vabalienė. 1985 m. Lietuvos dailės muziejaus eksponatas

Prof. Saulius PIVORAS, www.bernardinai.lt

Simono Daukanto 225 gimimo metinių proga būtina paneigti vis dar egzistuojančią ir kartas nuo karto viešumoje išlendančią klaidingą nuomonę, kad Simonas Daukantas buvo polonofobas ir todėl galimai simpatizavęs Rusijai. Apie Daukanto simpatijas Rusijai ypač trimitavo žinomas sovietinis lietuvių istorikas Juozas Žiugžda, kurio ideologinis uždavinys buvo pabrėžti istorinę lietuvių ir rusų draugystę. Faktinių duomenų panašiai nuomonei paremti nėra, netgi atvirkščiai.

Verta priminti, kad iš visų keturių Daukanto parengtų istorijos veikalų tik vienas („Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“) buvo baigtas ir išspausdintas. Kiti trys ne tik liko rankraščiuose, bet buvo nebaigti. Vieną iš keturių Daukanto veikalų iki šiol vadiname ne jo paties duotu vardu. Amerikoje buvo jis leistas „Lietuvos istorijos“ pavadinimu, tačiau rankraštyje šis veikalas užvadintas „Istorijos Žemaitiškos“ antrašte. Problema ta, kad pavadinimas užrašytas ne Daukanto ranka, taigi realiai tikro, paties Daukanto planuoto duoti pavadinimo rankraštis neturi. Tad ir toliau tenka jį vadinti „Istorija Žemaitiška“. Būtent ši knyga, Lietuvoje išleista tik 1995 m., yra plačiausios apimties Daukanto istorijos versija.

Daukanto lietuvių tautos istorijos koncepcija yra pagrįsta laisvos politinės bendruomenės iškilimo ir nuosmukio ciklo atvaizdavimu bei priežasčių paaiškinimu. Daukantas pasakoja lietuvių tautos ir lietuvių respublikos raidos istoriją, ciklinio, besikartojančio proceso, susidedančio iš pakilimų ir nuopuolių, o ne linijinio kelio į pažangą, perspektyvoje. Senovės lietuvių tauta, kuriai Daukantas priskiria visas baltų gentis, esą turėjo ne tik bendrą kalbą ir kultūrą, o ir bendrą politinę santvarką, respublikinę organizaciją. Respublikinę ne todėl, kad neturėjo karalių, o todėl, kad svarbiausius sprendimus priimdavo visi piliečiai, kad pirmiausia rūpintasi viešuoju interesu ar bendruoju gėriu. Lietuvių respublika, Daukanto požiūriu, savarankiškai tvarkėsi iki Liublino unijos, tačiau ir po jos, iki pat padalijimų, išlaikė tam tikrą politinį ir teisinį savarankiškumą. Respublikai vystantis keitėsi jos politinės institucijos, tačiau visą laiką buvo būdingas galios balansas tarp didžiųjų kunigaikščių ir diduomenės. Lietuvių respublikos istorija tai tautos kovos už laisvę ir tėvynę („liuosybę“ ir „tėvainę“) istorija.

Daukanto istorijos du veikalai neatsitiktinai baigiami rusų istoriko Karamzino pastaba apie tai, kad jeigu būtų buvę daugiau lietuvių, prilygstančių politine išmintimi Vytautui, Rusijos valstybės nebūtų. Galima pritarti Dariaus Kuolio pastebėjimui, kad Daukantas ne tik apibūdina lietuvių respublikinę santvarką, išryškina laisvės ir tėvynės meilės vertybes kaip politinės, respublikoniškos dorybės pagrindines dalis ir priešpastato laisvą „Lietuvos ūkę“ despotiškai „maskolių“ valstybei XV ir XVI a. Didieji kunigaikščiai Kazimieras ir Aleksandras savo neveiklumu ir nuolaidumu sudarė galimybes iškilti despotiškai Maskvos kunigaikštystei, kas vėliau atnešė pražūtį ir Lietuvai, ir Lenkijai:

„Brangiai paskui lietuvių ir lenkų palikūnys užmokėjo tą, jog Kazimieras nuo Aleksandro per savo tinginį knustantį susiedą, arba kaimyną, pačiame diege nenuverpė, kaipogi su jo neteisybe augo ir galybė, kuri paskui sunki rados, o ant galo ne vien Lietuvos ūkę, bet ir pačių Lenkų į pragarą įstūmė.“

Simonas Daukantas. Vinco Grybo skulptūra. 1930 m. Lietuvos dailės muziejaus eksponatas.

Caro Ivano III politikos pobūdį Daukantas charakterizuoja: „jo veikaluose teisybė ir neteisybė iš vieno buvo“. Apibūdindamas LDK didiką Konstantiną Ostrogiškį, Daukantas remiasi Kojelavičiumi, tačiau kur kas labiau pabrėžia Ostrogiškio istorinį vaidmenį ir pateikia savus vertinimus. Daukantas aprašo Konstantino Ostrogiškio karinius laimėjimus. Ypač giria Ostrogiškio laikyseną po mūšio prie Vedrošos, patekus į Ivano III nelaisvę, kur jis išbuvo aštuonerius metus, po to pabėgęs iš Maskvos, grįžo į Lietuvą: „pargrįžo laimingai ant džiaugsmo visų patriotų į savo tėvainę; kas dar didesnę garbę ir godą tam kunigaikščiui daro, jog jis buvo gudų tikybos“.

Ivano III įsakymu, pasak Daukanto, Ostrogiškis buvo kalinamas ne tik apkalus geležimis ir surišus už nugaros rankas, jas švinu vietoj rankovių suliejus, tad tokia prievarta turėjo jį palaužti. Nors po kurio laiko kankinimų ir buvo per prievartą perėjęs į Maskvos tarnybą, bet jos išsižadėjo pabėgdamas į Lietuvą, kai niekas to jau nesitikėjo. Daukantas smerkia etninę lietuvių diduomenę, kuri iš didžiojo kunigaikščio išsireikalavo, kad urėdais (pareigūnais) Lietuvoje nebūtų skiriami asmenys, kitos tikybos nei katalikai, nežiūrint jų nuopelnų tėvynei, taip užkertant kelią svarbius postus užimti K. Ostrogiškiui ir kitiems panašiems patriotams, vadindamas tai „apakimu“.

Aprašydamas LDK didiko Mykolo Glinskio gyvenimą Vasilijaus III Maskvoje Daukantas iš A. Vijūko-Kojelavičiaus perima tvirtinimą, kad jis „vieną varvarumą teregėjo“. Ir esą „daug geresniai buvo jam kitą kartą Lietuvoj nekaip nū Maskolijoj.“ Vasilijaus derėjimosi būdą tariantis su Lietuva dėl taikos Daukantas apibūdina kaip grįstą melu ir primetimu visos atsakomybės už abipuse skriaudas vien tik kitiems: „pagal seną maskolių būdą savo mužikus teisino, o lietuvius kaltino“.

Ivanui IV Rūsčiajam Daukantas prikiša tarptautinės teisės normų nesilaikymą: „bedievis laužytojas visuomenių tautų įstatymų“, žodžio ir sutarčių laužymą be priežasties: „Ivanas yra tas, kurs sandarus ir bendrybą laužo be kokio lyčiaus”, nežmoniškumą elgsenoje pavaldinių atžvilgiu, caro titulo vienašališką prisiskyrimą be kitų tautų valdovų sutikimo. Ivano Rūsčiojo despotiškumą Daukantas iliustruoja pavyzdžiu apie žiaurų susidorojimą su kunigaikščio Andrejaus Kurbskio, pabėgusio iš Maskvos į Lietuvą nuo Ivano barbarystės, kaip sako Daukantas, aplinkos žmonėmis. Vieną Kurbskiui artimą didiką, pasak Daukanto, Ivanas įsakęs kankinti, kol jis budelio rankose mirė, o Kurbskio tarną liepė užkasti gyvą į žemę. Čia Daukantas remiasi A. Kojelavičiumi, bet kiek kitaip įvardija detales. „Kraugerys“ Ivanas, kaip rašo Daukantas, „siutinavo“ dėl Kurbskio pabėgimo, reikalavo jį išduoti ir grąžinti į Maskvą.

Kurbskio istorija – vėliau istoriografijoje įsitvirtinęs tipiškas pavyzdys, nurodant skirtumus tarp bizantiško ir totoriško paveldo įtakojamos Rusijos ir vakarietiškos civilizacijos keliu pasukusios Lietuvos politinės kultūros. Tomas Venclova A. Kurbskį vadino laimingu politiniu pabėgėliu.

Pasakodamas apie Ivano Rūsčiojo įsijungimą į Livonijos karą ir latvių žemių užėmimą, Daukantas teigia, kad Ivano siekiai buvo vietos gyventojus padaryti „savo mužikais“, t. y. amžinais vergais, nes istorikas aiškino jog žodis „mužikas“ reiškia amžiną vergą, kuris ne tik pats, bet ir visi jo palikuonys yra vergai. Ivanas Rūstusis Daukantui toks pats barbaras kaip totorių chanai. Daukantas perpasakoja A. Kojelavičiaus aprašytą sceną, kaip 1572 m. pas Ivaną atsiųsti totorių chano pasiuntiniai reikalavo iš jo duoklės. Ivanas įsakė išžudyti 300 totorių palydos, liepė pasiuntiniams nusipjaustyti nosis, lūpas bei ausis, įdavė tą padariusiems kirvį ir įsakė jiems savo chanui įteikti tą kirvį kaip dovaną, kad galėtų tuo kirviu galvą pats sau nusikirsti. Aprašytus įvykius Daukantas, kaip ir Kojelavičius, vertina vienodai – tai barbarų tarpusavio nesutarimai. Šių aptartų siužetų pakanka pamatyti, kad kylančiai Rusijos valstybei ir pirmiesiems jos carams Daukantas didelės pagarbos nejautė ir nerodė.

Simonas Daukantas. Fotografija, XX a. II p. Žemaičių vyskupystės muziejaus eksponatas.

Akylai nagrinėjant Daukanto istoriografiją matyti, kad joje lenkų istorinio vaidmens santykiuose su lietuviais kritinis vertinimas yra aiškiai susietas daugiausia su nelygiaverčių santykių dviejų valstybių sąjungoje kritika. Smerkiama kultūrinė polonizacija, bet dėl jos kaltinami ne tik lenkai, o ir lietuvių politiniai lyderiai, kurie nuolaidžiavo lenkams ir negynė savo interesų. Santykius su lenkais ir Lenkija Daukantas savo pirmajame veikale „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ nusako taip: „galim mes su lenkais bendrystoj gyventi ir iš vieno nuo neprietelių gintis, nes katrie sau kaip tinkami ūkį savo rėdyti ir katrie kalbėti, rašyti, mokytis kalba savo bočių prabočių“.

Paskutiniame savo istorijos kūrinyje „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ Daukantas apgailestauja dėl santykių nelygiavertiškumo unijoje: „daug naudingiau būtų buvę abiedviem, kad katra tauta ypatingai save būtų rėdžiusi, o prieš savo neprietelius iš vieno stembusi“.

Aptardamas neįvykusio Vytauto karūnavimo peripetijas Daukantas supriešina Krokuvos ir Gniezno vyskupų pozicijas. Krokuvos vyskupas priešinasi Vytauto karūnavimui, bijodamas žalos lenkų ir lietuvių vienybei. Daukantas jį apkaltina siekiais pavergti lietuvius, kai tuo tarpu giria Gniezno arkivyskupą, kuris palaikė Vytauto karūnavimo idėją ir tuo pačiu palaikė lietuvių lygiateisiškumą su lenkais:
„Arkivyskupas Gnezno, kaipo tėvūnų vyresnysis, didžiai gyrė Vytautą ir linkėjo jam karūnos, stigavodamas, jog ji ankštesniai dar suners bendryba ir dūmą abi tauti“.

Aprašydamas XV a. vidurio nesutarimus tarp Lietuvos ir Lenkijos Daukantas pabrėžia, kad jie buvo naudingi tik Lietuvos priešams: „kilo karė tarp brolių ir sukergtų tautų. Lenkai apleido Lietuvą; tuojau jos neprieteliai ėmė sapnuoti savo pergales ir steigė jos nelaimą ant savo gero parėdyti“.

Pasakodamas apie derybas dėl unijos Kazimiero Jogailaičio laikais Daukantas pažymi, kad lietuvių pozicija buvo ne prieš uniją apskritai, o prieš nelygiateisiškumą, už lygių partnerių sąjungą: „raštus sandarų vienybės parašytų ir į vietą minavotų žodžių įkūnijimo ir sunėrimo Lietuvos žemės su lenkų įdėtų žodžius: gyvensim ypatingai vienybėj ir bendryboj bei reikiant talkinėsim viens kitiems“.

Atskiras vidaus valdymasis ir bendra užsienio bei gynybos politika – už tą pasisakė Daukantas, kas iš esmės yra federalistinė pozicija. Jos nesilaikymas praeityje buvo nelaimių šaltinis, ar įmanoma įgyvendinti šią poziciją ateityje – tai jau atskiras klausimas, kurio Daukantas nesvarsto. Tačiau apgailestauja dėl visų tarpusavio lenkų ir lietuvių nesutarimų, nes paskui gudai abejus prarijo: „lietuvius užvargusius, lenkus išlepusius. Rasi daug laimingesnėmi būt besanti abi tauti, jei būt ypatingai rėdžiusios, o prieš savo neprietelius iš vieno stembusi“.

Taigi, „suvargusi Lietuva“ ir „išlepusi Lenkija“ bendrai nukentėjo, nes nesugebėjo puoselėti lygiaverčių laisvos politinės partnerystės ir solidarumo santykių, kurie grindžiami partnerių kultūrine autonomija. Apskritai tautų tarpusavio santykius Daukantas nori grįsti principu „už jūsų ir mūsų laisvę“. Daukanto istorijos veikaluose Rusijos despotizmas yra nuvainikuojamas, Lietuvos unija su Lenkija vertinama kritiškai, nors ji nėra tik beatodairiškai smerkiama. Galbūt kelia nuostabą, kad Daukantas nelaukia ir nesitiki paramos iš kitų valstybių, jo tikėjimas lietuvių kultūrinio ir politinio atgimimo galimybėmis itin komplikuotas to meto aplinkybių kontekste, tačiau tai buvo svarbiausias jo veiklos stimulas.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-10-28-lietuviu-santykiai-su-maskoliais-ir-lenkais-s-daukanto-istorijoje/172564

Literatūra ,



Post Your Comments

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra