Lietuvių pilis Rygoje

Autorius: Data: 2017-03-24, 08:18 Spausdinti

Lietuvių pilis Rygoje

Ryga XIII a. pabaigoje (plano rekonstrukcija pagal Caune, 2005, 38). 1 – Livonijos ordino pilis ir Šv. Jurgio bažnyčia; 2 – arkivyskupo pilis; 3 – dominikonų vienuolynas ir Šv. Jono bažnyčia;
4 – Šv. Petro bažnyčia; 5 – Duomo katedra ir vienuolynas; 6 – cistertiečių vienuolynas ir Šv. Marijos Magdalietės bažnyčia; 7 – Šv. Jokūbo bažnyčia; 8 – rusų prekeivių ir amatininkų kiemas ir Šv. Mikalojaus cerkvė; 9 – pranciškonų vienuolynas ir Šv. Kotrynos bažnyčia; 10 – naujoji rotušė; • – miesto vartai, priešais kuriuos galėjusi stovėti lietuvių pilis: a – Kalkių vartai, b – Gildijų vartai, c – Smilčių (Smėlio) vartai, d – Jokūbo vartai

Prof. habil. dr. Alvydas BUTKUS, Kaunas

Istorijos šaltiniuose yra minimas retas atvejis – Lietuvai priešiškoje teritorijoje, pačioje Livonijos širdyje, Rygoje, būta lietuvių pilies ir lietuvių įgulos. Pasak Hermano Vartbergės kronikos, pilį (Castrum Letwinorum) lietuviams 1298 m. pastatė Rygos miestiečiai „prie savosios miesto dalies įėjimo“ (in introito sue civitatis) (HVK, 64). Kronikininkas teigia, kad lietuvių pilimi ji vadinama „iki šiol“ (adhuc), t. y. ir jo laikais, o tai būtų XIV a. antroji pusė. Latvijoje 2005 m. išleistosios kronikos komentaruose istorikas prof. E. Mugurevičius teigia, kad tai tikriausiai buvęs medinis įtvirtinimas; jis minimas ir 1366 m. protokole, kur sakoma, kad pilis yra gyvenama ir stovi prie miesto sienos (prope murum) (HVK, 196).

Rygiečių karas su Ordinu

XIII a. gale Livonijos kryžiuočiai galutinai palaužė šiaurės baltų pasipriešinimą. 1290 m. pasidavė Sidabrė, paskutinė žiemgalių pilis (prie dab. Joniškio). Dalis žiemgalių sutiko krikštytis ir paklusti Ordinui, o nemažai kitų žiemgalių, nepanorusių nulenkti galvų, pasitraukė į Lietuvą.
Nurimus vokiečių karui su ilgiausiai jiems priešinusiais žiemgaliais, kilo kitas konfliktas – Rygos arkivyskupo bei miestiečių karas su Ordinu. Rygos miestiečių etninė sudėtis XIII a. ir vėliau buvusi mišri – vokiečiai, rusai, lyviai, latviai (latgaliai, žiemgaliai, kuršiai), kiek mažiau estų ir lietuvių (Šterns, 2000).
Karas truko 33-us metus (1297–1330). Jo priežastis buvo Ordino pastangos uzurpuoti valdžią Rygoje. Ir karinėmis, ir diplomatinėmis priemonėmis permainingąjį karą Ordinas galop laimėjo. Tačiau Livonijos ordino ir Bažnyčios nesutarimai lydėjo visą šios dvilypės šalies istoriją, nes tikrosios konfliktų šaknys buvo valdžios pasidalijimas ir jos ribų neapibrėžtumas (Eihmane, 2012, 13). Taip pat tvirtinama, kad Ordinas siekė, jog arkivyskupas ir kapitulos nariai būtų renkami iš Ordino brolių ir todėl būtų pavaldūs magistrui, šitaip jam užtikrinant vienvaldystę (Šterns, 1997, 349–350). Iš arkivyskupų skundų popiežiui aiškėja ne tik Ordino smurtinis elgesys, bet ir jo pastangos atimti iš vyskupysčių jų žemes ir ilgainiui Livonijoje sukurti tokią Ordino valstybę, kokia yra Prūsijoje (Šterns, 1997, 352). Livonijos dvasininkija pagrįstai nuogąstavo dėl savo likimo, panašaus į Prūsijos vyskupų, nes Prūsijos kryžiuočiai XIII a. pab. jau buvo įtvirtinę savo vienvaldystę. Livonijos vyskupų aktyvumą popiežiaus Klemento V dvare taip pat skatino įvykiai Prancūzijoje, kurios karalius Pilypas IV Gražusis 1307 m. pradėjo teismo procesą prieš Tamplierių ordiną, kol galop 1312 m. popiežius Klementas V įsakė šį ordiną sunaikinti (Šterns, 1997, 352–353). Iš mėginimų pašalinti Livonijos ordiną iš politinio gyvenimo minėtinas ir Rygos arkivyskupo 1325 m. balandžio mėn. paskelbtas Ordino magistro ir brolių atskyrimas nuo bažnyčios, kaip „Kristaus tikėjimo trukdytojų, bažnyčių ardytojų [...] vyskupų, kitų dvasininkų bei kunigų, kurių daugybė buvo jų nužudyta, lengvabūdiškų grobikų“ ir t. t. (GL, 2003, 201).
Kitas rygiečių karas su Ordinu kilo 1481–1491 m., irgi prasidėjęs puikiomis jų pergalėmis bei pilies sugriovimu, tačiau taip pat pasibaigęs jų pralaimėjimu, Ordino valdžios pripažinimu ir pilies atstatymo darbais.
Karo veiksmus 1297 m. išprovokavo tai, kad Ordinas liepęs savo tarnams be miestiečių žinios ir dar sutemoje apardyti tilto vidurį per Rygos upę, kad galėtų praplaukti jų laivas. Tiltą miestiečiai buvo pastatę darbininkams, stačiusiems užtvanką Rygos upės žiotyse su Dauguva, kad apsaugotų nuo pavasario potvynių mūrinę miesto sieną ir sandėlių rūsiuose laikomą druską bei kitus maisto produktus. Tiltas per vidurį turėjęs 33 pėdų pločio tarpą laivams praplaukti; toje vietoje ketinta įrengti pakeliamąją dalį, o laikinai per tarpą buvo permesti rąstai ir lentos. Rygiečiai dėl apardyto tilto pasiskundę Ordino vicemagistrui. Tačiau šis tik paaštrino konfliktą, panaikinęs visas rygiečiams anksčiau duotas privilegijas: laisvą naudojimąsi Ordinui priklausančiais miškais, pievomis, vandenimis, žūklavietėmis, sausumos keliais, ir dar pagrasino užstatyti Ordino žemėse esančią rygiečių nuosavybę, jei tiltas nebūsiąs nuardytas. Kad rygiečių nutiestasis tiltas buvo tik pretekstas Ordinui imtis ginklo, rodo magistro atsakymas arkivyskupui Jonui III: ne tiltas, o sena nesantaika tarp Ordino ir miestiečių buvęs Ordino tokio elgesio motyvas.
Ordino žmonės ėmė stropiai rengtis karo veiksmams: sutvirtino jų pilyje stovėjusios Šv. Jurgio bažnyčios bokštus ir sienas, padidino pilies įgulą iki 500 vyrų ir gausiau juos apginklavo, taip pat nebeleido valstiečiams vežti į Rygą grūdų ir kitokio maisto, ėmė trukdyti miestiečiams eismą už miesto. Rygoje ėmė trūkti maisto, ir miesto magistratas kreipėsi į Hanzos sąjungos sostinę Liubeką, prašydamas atsiųsti miltų (Caune, 1973, 65).
Karui ruoštis ėmė ir rygiečiai. Jie sutvarkė sienų griaunamuosius įtaisus, įrengė kovinius postus Šv. Petro bažnyčios bokšte (priešais Ordino pilį) ir Šv. Jono bažnyčioje (greta Ordino pilies), pastatė prie jos bokštų erkerius, kad būtų galima apšaudyti Ordino pilies kiemą.
Ordino kariuomenė, vadovaujama magistro Bruno, patraukė į Rygą, naikindama miestiečių daržus, javų laukus, pievas ir ganyklas. Pačioje Rygoje, panaudoję visą tų laikų karo techniką, nusiaubė miestiečių kvartalą, išplėšė Šv. Mikalojaus ir Šv. Jokūbo bažnyčias (Caune, 1973, 65).
Situacija Rygoje atrodė kritiška – prie miesto sienos stovėjo Ordino kariuomenė, o mieste – Ordino pilis su stipria įgula. Rygiečiai pirmiausiai ėmėsi likviduoti Ordino pajėgas miesto viduje. Savo pagalbą rygiečiams ir arkivyskupui pasiūlė Vytenio Lietuva. 1297 m. rugsėjo pabaigoje rygiečiai, susidėję su lietuviais (Qui confederati cum Letwinis) (HVK, 62), puolė Ordino pilį, ją nusiaubė ir išgujo jos įgulą.
1298 m. pavasario pabaigoje nusiaubtas įtvirtintas Bertoldo (Bartoldsmolen) malūnas – iš ten sąjungininkai išsivedė ir įkalino šešis brolius, visa kita paėmę kaip grobį (HVK, 62). Po to jie leidosi į Estiją, kur užėmė ir nusiaubė Karksi (Karx) pilį ir jos apylinkes. Grįžtančią iš Estijos lietuvių ir rygiečių kariuomenę ties Cėsimis pasitiko magistro Bruno vadovaujami kryžiuočiai, bet buvo sumušti – žuvo pats magistras, Viljandžio komtūras, 60 brolių ir daugybė (infinita multitudine) eilinių karių. Nukovę per 3 000 vyrų, lietuviai ir rygiečiai pasidalijo karo grobį ir grįžo pas saviškius. Pasak kronikos, būtent tada nuolatinei lietuvių įgulai rygiečiai ir pastatė pilį prie savųjų miesto vartų. Savo pagalbą rygiečiams pažadėjo Danijos karalius. Visa tai įstūmė Ordiną į kritišką padėtį. Birželio 23 d. jungtinės lietuvių ir rygiečių pajėgos vėl ėmė šturmuoti pavasarį neužimtą Bukultų malūną. Apgultis truko savaitę, ir čia gynėjams į pagalbą netikėtai atskubėjo gausios Prūsijos kryžiuočių pajėgos. Mūšį rygiečiai ir lietuviai pralaimėjo, o netrukus į konfliktą su diplomatine misija įsikišo Hanzos miestų atstovai (Caune, 1973, 68). Vartbergės kronika mini, kad su lietuviais vėl susikauta prie Rygos 1307 m. liepos 2 d. Po to magistras ir rygiečiai sulygo dėl paliaubų.
Į konflikto apimtą miestą Hanza siuntė savo atstovus ir lapkritį jiems pavykę pasiekti paliaubas, tačiau gruodžio mėn. Ordinas karo veiksmus atnaujino. Pamatęs akivaizdžią arkivyskupo Jono III paramą rygiečiams, Ordinas užėmė jo Turaidos ir Kuoknesės pilis, arkivyskupą paėmė į nelaisvę ir užsodintą ant kuino nugabeno į Siguldos, vėliau į Cėsių pilį. Kelionės metu iš arkivyskupo buvo visaip šaipomasi, nepaisant jo kilmės iš grafų. Kryžiuočiai vertę kalinį misti tik „duona ir vandeniu“ (in pane et aqua) (Švābe, 1939, 6, Caune, 1973, 67). Įkalintas Jonas III pasirašė taikos sutartį, kuria atsisakė visų ankstesnių pretenzijų Ordinui ir perleido jam savo pilis. Arkivyskupas kalintas 33 savaites ir paleistas tik 1299 m., tarpininkaujant Hanzos atstovams. Išleistas iškart išvyko į Romą, kur po metų mirė.
Rygos arkivyskupas ir kapitula pagrįstai skundėsi popiežiui dėl Ordino brutalumo ne tik su bažnyčios tarnais, įskaitant ir patį arkivyskupą, bet  ir su vietiniais gyventojais. Pirmasis Livonijos dvasininkijos skundas popiežiui buvo pateiktas 1300 m., kuriame Ordino magistras ir broliai buvo apskųsti dėl žiauraus elgesio su dvasininkais ir su naujakrikštais žiemgaliais. Į Romą drauge su skundu buvo nusiųsti du žiemgaliai, turėję tiesiogiai patvirtinti tai, kas surašyta skunde (dicti populi duo ambasiadores hic presentes) (Švābe, 1936, 6).
Vytenio pradėtą politiką Livonijoje vėliau tęsė Gediminas, bet tai jau atskiros ir platesnės temos klausimas.

Lietuvių pilies vieta

Jokie rašytiniai šaltiniai nenurodo, kur stovėjusi lietuvių pilis. Archeologai pasakyti irgi negali, nes jos pėdsakų neužtikta, o ir pėdsakų gal net neišlikę, jei pilies būta medinės. Žemės sluoksnis už Rygos mūrinės sienos ne kartą judintas, daug kur jis jau užstatytas išsiplėtusiu miestu. Be to, XVI–XVII a. aplink Rygą buvo supiltas dantytas bastėjinis pylimas, pritaikytas gintis nuo priešo artilerijos. XIX a. viduryje (1859) pylimas buvo nukastas ir iš jo žemių supiltas Bastėjkanis to paties pavadinimo parke (Smilčių ir Z. Mejerovičiaus gatvių sankirta), o iš gynybinio griovio buvo suformuotas kanalas, kuris ir dabar vingiuoja Rygos centru.
Mūrine siena Ryga buvo apjuosta XIII a. pirmojoje pusėje. Joje buvo įrengta per 20 vartų. Iš rytų pusės miestą juosė Rygos upė (vėliau kanalizuota), davusi vardą ir miestui, pietvakariuose, kaip ir dabar, pro Rygą tekėjo Dauguva. Atmetimo būdu galime pamėginti spėti, priešais kuriuos Rygos vartus XIII–XIV a. galėjusi stovėti lietuvių pilis.
Prielaida, kad tai galėję būti kurie nors Dauguvos krantinės pusėje esantys vartai, atkrinta savaime. Rygos upės santakos su Dauguva pusėje ir kiek aukščiau Rygos upe – irgi kažin, nes ten upė išplatėjusi ir toje vietoje būta uosto. Netikėtina, kad įtvirtinimas galėjęs būti pastatytas priešais vyskupo valdų vartus (dab. Jāņa sēta) ar greta tų valdų stovėjusios Ordino pilies (dab. Konventa sēta). Lieka šiaurinė ir šiaurės vakarų sienos dalis. Pasak Rygos istorijos ir laivininkystės muziejaus archeologės Ilzės Reinfeldės, atsižvelgti reikia į to meto kelius, vedusius į miestą. Jos manymu, galimi ketveri vartai, priešais kuriuos galėjusi stovėti lietuvių pilis.
1. Kalkių vartai (Kaļķu vārti). Tai būtų dabartinės Lyvių aikštės kairioji pusė (žiūrint Dauguvos link), Kalkių ir Meistarų gatvių kampas. Kalkių gatvė yra Bryvybos (Brīvības) gatvės tęsinys, einant nuo Laisvės paminklo Rygos senamiesčio link.
2. Gildijų vartai (Ģilžu vārti) – dešinysis Lyvių aikštės kampas (į dešinę nuo abiejų Gildijų), Meistarų ir Zirgų gatvių sankirta priešais „Katės bokštą“ („Kaķa tornis“).
3. Smilčių (Smėlio) vartai (Smilšu vārti) – vieta ties Parako bokštu (Pulvertornis) prie minėtojo Bastėjkalnio.
4. Jokūbo vartai (Jēkaba vārti) – Jokūbo gatvės gale, kur ji, praėjus Saeimos rūmus, susikerta su Tuornio (Torņa) gatve.
Vis dėlto šį ketverto lanką galima sutrumpinti iki dvejeto. Jei šaltiniai mini, jog kryžiuočiai nusiaubė Jokūbo ir Mikalojaus bažnyčias, vadinasi, tai ir būta rygiečių miesto dalies. Tad pilį lietuviams rygiečiai galėję pastatyti ties Smilčių arba ties Jokūbo vartais.
Lietuvių pilis Rygoje yra dar viena istorinė grandis, jungianti abi baltų tautas. Ji ir su ja susiję įvykiai taip pat yra įrodymas, jog Lietuva nuolat turėjo savo valstybinių interesų kitose baltų žemėse ir siekė juos įgyvendinti, apie ką derybose su vokiečiais 1358 m. yra garsiai pasakę ir Algirdas su Kęstučiu, ir 1413 m. Vytautas. Šie siekiai iš dalies buvo įgyvendinti XVI a. viduryje, pačiam Livonijos ordinui paprašius Lietuvos pagalbos kare su šalį užpuolusia Ivano IV Maskva, tačiau Lietuvos geopolitinė situacija tuo metu jau buvo pasikeitusi iš esmės valstybingumo nenaudai.

Kalkių vartų vieta

Gildijų vartų vieta

Smilčių (Smėlio) vartų vieta

Jokūbo vartų vieta

Literatūra

Caune, 1973 – M. Caune, „Rīgas pilsētas un Livonijas ordeņa karš 1297.-1330. Gadā“, in: Latvijas PSR Zinātņu Akadēmijas vēstis, 12 (317), p. 63–74.
Caune, 2005 – A. Caune, „Arheoloģiskās liecības Rīgas 12.–13. gadsimta plānojumā rekonstrukcijās“, in: Senā Rīga 5: Pētījumi pilsētas arheoloģijā un vēsturē, Rīga, p. 33–43.
Eihmane, 2012 – E. Eihmane, Rīgas arhibīskapa un Vācu ordeņa cīņas par varu viduslaiku Livonijā, Rīga.
HVK – Vartberges Hermaņa Livonijas hronika, Rīga, 2005 (skaitmenys rodo puslapius).
GL, 2003 – Gedimino laiškai. Tekstus, vertimus bei komentarus parengė S. C. Rowell. Vilnius.
Šterns, 1997 – I. Šterns, Latvijas vēsture 1290–1500, Stockholm.
Šterns, 2000 – I. Šterns, „Rīgas iedzīvotāji 13. gadsimta nogalē“, in: Senā Rīga 2: Pētījumi pilsētas arheoloģijā un vēsturē, p. 270–295.
Švābe, 1939 – A. Švābe, Latvijas vēstures avotu chrestomatija (1300–1500. g.), Rīga.

Archeologija Istorija Kultūros paveldas Lietuva - Latvija Literatūra Pilys Uncategorized , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra