Pagrindinis puslapis Istorija Lietuvių pėdsakai Gluboko rajone

Lietuvių pėdsakai Gluboko rajone

Gluboko rajonas, buvęs baltų ir slavų paribyje, yra Vitebsko srities vakarinėje dalyje. Ir šiandien ten daug lietuviškų pėdsakų, ypač vardyne.

Vitebsko srityje 1995 m. gyveno 1 442,3 tūkst. gyventojų. Didžiausią srities gyventojų dalį sudaro baltarusiai (81,8 %), rusai – 13,5 %, ukrainiečiai – 1,7 %, lenkai – 1,2 %, žydai – 1,1 % (BED 1995, 169–170).

Vitebsko srityje gyvenusius lietuvius sąlyginai galima suskirstyti į dvi grupes: autochtonus ir atsikėlėlius. Pirmajai grupei priklauso Lietuvos ir Baltarusijos pasienio senieji vietiniai gyventojai lietuviai, kompaktiškai gyvenantys Breslaujos, Pastovių ir kituose rajonuose. Antroji grupė – tai XIX–XXI a. iš lietuviškų etninių teritorijų atsikėlę lietuviai, kurie sudaro Baltarusijos lietuvių daugumą ir gyvena įvairiose srities vietovėse (Dvujazyčije 2012, 22).

1897 m. gyventojų surašymo duomenimis, Baltarusijoje gyveno 7,6 tūkst. lietuvių, dauguma jų – katalikai (BED 432). Daugiausiai jų gyveno Gardino srityje. Į Vitebsko sritį lietuviai intensyviai kėlėsi nuo 1870 m. iki 1890 m. pradžios. 1929 m. Vitebske gyveno 368 lietuviai, o 1933–1934 m. duomenimis, kaimo vietovėse gyveno: Liozno rajone – 554 lietuviai, Dubrovno  – 459, Polocko – 219, Senos – 198, Ušačių rajone – 188 (Kadžytė 2004, 13). Dabar Vitebsko srityje gyvenančių lietuvių skaičius mažėja. 1970 m. srityje gyveno 1 138 lietuviai, 1979 m. – 1 027, 1989 m. – 1 079, 1999 m. – 917, 2009 m. – 624 (Dvujazyčije 2012, 22). Iš jų po 85 žmones gyvena su Lietuva besiribojančiuose Pastovių ir Breslaujos rajonuose (Dvujazyčije 2012, 17, 18). Lietuvių kilmės žmonių yra gerokai daugiau. 1994 m. Breslaujos rajone įkurta lietuvių bendruomenė, iki šiol veikia Ūsionių ir Apso lituanistinės (sekmadieninės) mokyklos –vien tai bendruomenei priklausė  per 200 asmenų (dar 100 vaikų mokėsi  lituanistinėse mokyklose).

Dabartinis Gluboko rajonas priklausė Dysnos apskričiai, kuri buvo įkurta po Lietuvos ir Lenkijos valstybės (Žečpospolitos) padalijimų, jos teritorija 1795 m. buvo priskirta Rusijos imperijai. Iš pradžių ji priklausė Minsko gubernijai, o nuo 1842 m. – Vilniaus gubernijai. 1861 m. panaikinus baudžiavą, apskritis buvo padalyta į 22 valsčius (Lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau LVIA), 381 fondas, 17 aprašas, 312 byla, p. 1). Apskrityje buvo du miestai – Dysna ir Druja – ir 25 miesteliai (LVIA, 381 fondas, 17 aprašas, 1150 byla, p. 60).

Tokia apskritis buvo iki 1917 m. Šias žemes 1920 m. užėmus ir 1921 m. prijungus prie Lenkijos, Dysnos apskrities ribos buvo truputį pakeistos, pagal naująjį administracinį skirstymą ji pateko į Vilniaus vaivadijos sudėtį. Apskritis buvo padalyta į du rajonus, kurių centrai buvo Dysna ir Šarkauščina, ir į 23 valsčius (Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau LCVA), 51 fondas, 15 aprašas, 1877 byla). 1923 m. kovo 27 d. apskrityje būta 174 105 gyventojų (LCVA, f. 51, ap. 15, b. 1877, p. 5). Po 1939 m., kai šios žemės pateko į Sovietų Sąjungos sudėtį, Dysnos apskritis nustojo egzistuoti. Šiuo metu buvusioje jos teritorijoje yra šie Baltarusijos Respublikos Vitebsko srities rajonai: Breslaujos, Gluboko, Dokšicų, Miorų, Pastovių, Šarkauščinos.

Buvusios Vilniaus gubernijos Dysnos apskrities teritorija po V a. buvo kultūrų paribyje. Joje susikirto baltų ir slavų civilizacijos ir tai atsispindėjo regiono specifikoje, jo istorinėje raidoje, sociologinėje, kultūrinėje, lingvistinėje, etninėje plotmėje. Paskutiniais amžiais čia vieni šalia kitų gyveno įvairių etnokultūrinių ir etnokonfesinių grupių atstovai: lietuviai, baltarusiai, lenkai, totoriai, žydai, rusai; graikų katalikai, Romos katalikai, judėjai, stačiatikiai, musulmonai, liuteronai. Ši etnolingvistinė ir sociokultūrinė įvairovė palyginti nedidelėje teritorijoje netrukdė taikiai sugyventi etninėms ir religinėms grupėms. O tai, iš vienos pusės, skatino bendrauti ir keistis tradicijomis, iš kitos – skatino geresnį  savo tautinės tapatybės, unikalumo („O pas mus ne taip, kaip pas juos“) suvokimą. Dėl to regionas daugelį šimtmečių išsaugojo unikalų daugiakultūrį charakterį.

Toliau apžvelgsime Gluboko rajono lietuvišką vardyną, kaip svarbiausią liudytoją apie kažkada ten gyvenusius lietuvius. Iš visų 605 tirtų oikonimų 52 (8,6 %) yra lietuviškos kilmės.

Бартково k. Praz, Glbk (Rapanovič 1977, 46) – iš avd. Bartkà, Batkus (LPŽ I 203, 204). Lietuvoje su kamienu Bartk- užrašyta keletas įvairių pavadinimų: Bartka k. Šakių r., Batkės pieva Kеlmės r., Bartkìnėsmiškas Šilalės r. (LVŽ I 389–390), Batkuškio ež. Širvintų r. (Vanagas 1981, 59) ir kt.

Барточки (2) Praz – veikiausiai iš liet. avd. Bartas (LPŽ I 201).

Блажева Zal (Goškevič 1905, 143) – iš liet. avd. Blãžas, Blažỹs, Blãžius (LPŽ I 273, 274), plg. liet. Blazai k. Šilutės r., Blažienė pieva Ignalinos r., Blažìškis vs. Rokiškio r. ir t. t. (LVŽ I 510).

Борейковщина k. Glub (Goškevič 1905, 138), Барэйчына Bešk (Rapanovič 1977, 47) – iš avd. Bareikà, Barekis (LPŽ I 195), plg. liet. Barekiai k. Моlėtų r., Barekos k. Klaipėdos r. ir kt. (LVŽ I 372).

Бортники k. Čern, Glbk, Sen (Goškevič 1905, 178; Rapanovič 1977, 56); Бортники arba Гирсы PagN (Goškevič 1905, 162); Бортнікі I, II Bešk (Rapanovič 1977, 57) – veikiausiai kilęs iš avd. Batnikas (LPŽ I 204), o šis – iš Batininkas, kuris yra atėjęs iš slavų kalbų ir padarytas iš brus. Бортник, lenk. bartnik (LPŽ I 203). Veikiausiai slavizmas.

Бриксты Glub – kilęs iš liet. Brikštỹnė, Bikštas (LVŽ I 488, 568).

Бузынщина (2) Praz, Glbk (Goškevič 1905, 172; Rapanovič 1977, 61) – veikiausiai iš avd. Buznas arba pan. (LPŽ I 372), plg. liet. Bùzai k. Ukmergės r., Buzíenė k. Ignalinos r. ir kt. (LVŽ I 644, 645).

Буртылёвка plv. Zal (Goškevič 1905, 143) – veikiausiai iš liet. avd. Burtìlius (LPŽ I 360) dar žr. Барталишки (p. 33), plg. liet. Burtilìškė suartas laukas, Kėdainiai, Burtìlio šaltinis Kėdainių r. (LVŽ I 634).

БутвисловщинаGlub(Goškevič 1905, 138) kilmė ne visai aiški, gali būti iš liet. avd. Bùtvila, Bùtvilas, Butvilãvičius (LPŽ I 371).

Гайдышево Plis (Goškevič 1905, 167) – iš liet. avd. Gaidys ar pan. (LPŽ I 606): *Gaidukas. Gali būti ir iš brus. arba lenk. avd. Гайдук (Birila 1969, 95).

Гиньки Glub, Glbk (3), Luž, Pst (Goškevič 1905, 138, 153; Rapanovič 1977, 106); Гиня baras (karčema) Luž (Goškevič 1905, 153) – gali būti iš liet. avd.Gìnka, Giñkus arba pan. (LPŽ I 671), plg. liet. Ginkū́naik. Šiaulių r. (LVŽe).

Гирстуны[1] Glbk (2) (Rapanovič 1977, 106), k. Luc (Goškevič 1905, 155) – veikiausiai iš liet. avd. *Girstnas < Girstys (Zinkevičius 2008, 310). Plg. dar liet. apeliatyvą gìrsa[2](LKŽe).

Гойгелово Glub (Goškevič 1905, 138) – iš liet. avd. Gagala, Gagalas arba pan. (LPŽ I 607).

Гойлево k.Zal(Goškevič 1905, 143) – iš liet. avd. Gáila, Gailỹs arba pan. (LPŽ I 608), plg. liet. Gáiliaik. Biržų r., Panevėžio, Кеlmės r. (LVŽe).

Дылевичи[3]k.Zal, Glbk(Goškevič 1905, 144; Rapanovič 1977, 136) – gali būti iš avd. * Dilevič < Dìlis (Dỹlis) (Zinkevičius 2008, 593).

Дягельня – gali būti siejamas su liet. avd. Dẽglis, Deglius (LPŽ I 479) arba brus. Дзягель,  Дзягіль (Birila 1969, 131). Gali būti taip pat susijęs su liet. apeliatyvu dègti (LKŽe), plg. liet. Deglė́naik. Pasvalio r. (LVŽe).

Жини Glbk (Rapanovič 1977, 144) – iš liet. avd. Žìnis, Žinỹs ar pan. (LPŽ II 1336), plg. liet. Žynia k. Šilutės ir Vilkaviškio r. (ATSŽ, 361).

Каптели Glbk (Rapanovič 1977, 186) – kilmė ne visai aiški. Gali būti iš avd. *Kaptelis, kuris sietinas su liet. avd. Kãpčius, Kapčinas, Kapčìnskas ar pan. (Zinkevičius 2008, 499).

Квачы k. Vrn, Glbk (Goškevič 1905, 137; Rapanovič 1977, 194) – gali būti iš liet. kvãčytis‘tąsytis’. Bet veikiausiaiiš brus. avd.Квач (Birila 1969, 197).

Кишкелева[4] plv. Glub (Goškevič 1905, 139) – iš liet. avd. Kiškẽlis nuo Kìškis (LPŽ I 1006), plg. liet. Kiškẽliai k. Anykščių r., Kiškẽliškis k. Ukmergės r. (LVŽe).

Кишы[5] Plis, Glbk (Goškevič 1905, 167; Rapanovič 1977, 197) – iš liet. avd. Kišỹs (Zinkevičius 2008, 596). Brus. avd. Кіш (Birila 1969, 204).

Кмиты[6] k. Plis, Glbk (Goškevič 1905, 167; Rapanovič 1977, 200) – oikonimo kilmė nėra iki galo aiški. Gali būti kilęs iš liet. avd. Kmità, Kmìtas arba pan., kurie sietini su lenk. avd. Kmita, brus. avd. Кміт, Кміта (LPŽ I 1031).

Коклино k. Plis (Goškevič 1905, 168) – veikiausiai iš liet. avd. Kãklinas, iš lat. Kakliņš (LPŽ I 891) arba Kaklis, Kaklỹs (ten pat).

Крупени Glbk (Rapanovič 1977, 208) – greičiausiai iš liet. avd. Kruopiẽnis, Krupnas ar pan. (LPŽ I 1091, 1092).

Крутель Zal (Goškevič 1905, 144) – greičiausiai iš liet. avd. *Krutelis, plg. avd. Krùtas, Krutỹs ir kt. (Zinkevičius 2008, 587). Plg. brus. крутель ‘raištis kam nors sutvirtinti; apgavikas’ (Nasovič 1983, 255; Trusman 1907, 155; TSBM II 734). Plg. kitus vv.: Крутели k. buv. Garadoko ir Sebežo aps. Vitebsko gub. (Trusman 1907, 155); Krūtìlės k. Šiaulių r. (VŽ  183).

Куголевка k. Praz, Glbk (Goškevič 1905, 173; Rapanovič 1977, 212) – veikiausiai iš liet. avd. Kugẽlis (LPŽ I 1104).

Кукиши k. Glub, Leon (Goškevič 1905, 139, 152) – gali būti iš liet. avd. Kùkis, Kkis ar pan. (LPŽ I 1108) arba iš brus. avd. Кукіш (Birila 1969, 228).

Купели[7] Glbk (2), Plis (Goškevič 1905, 168; Rapanovič 1977, 215); Купелы Tst (SNMVG 95) – gali būti iš liet. avd. *Kupelis pagal liet. avd. Kùpė, Kupỹs (Zinkevičius 2008, 597).

Кухтинщина plv. Glub, Glbk (Goškevič 1905, 139; Rapanovič 1977, 217), Кухтницы Mkl (2), Mior (Goškevič 1905, 160; Rapanovič 1977, 217), Кухты Zal (2), Glbk (Goškevič 1905, 144; Rapanovič 1977, 217) – gali būti iš liet. avd. Kuchtà, Kuktà ar pan. (LPŽ I 1099, 1110) arba iš brus. avd. Кухта (Birila 1969, 236), plg. liet. Kùktiškės mstl. Utenos r. (LVŽe). Plg. dar liet. kuktà ‘medinis durų įtvaras, bėgūnas’ (LKŽe).

Лепейки k. Praz, Glub (Goškevič 1905, 173; Rapanovič 1977, 239) – gali būti iš avd. *Lepeika, plg. avd. Lepas, Lẽpis ir pan. (LPŽ II 60).

Лубаци Luc (Goškevič 1905, 162; Rapanovič 1977, 156) – iš avd. *Lubatis plg. liet. avd. Lùbas, Lubỹs[8](Zinkevičius 2008, 109). Plg. taip pat apeliatyvus rus. луб[9].

Лялюши k. Glub – iš liet. avd. Lelẽšius (LPŽ II 52), plg. liet. Leliùšiaik. Raseinių, Kelmės, Kaišiadorių r. (LVŽe).

Майсютина Zal, Glbk (Goškevič 1905, 144; Rapanovič 1977, 242) – etimologija neaiški, gali būti iš avd. *Maisiuta. Plg. liet. maišýti arba liet. mašas (LKŽe).

Малонка Luc, Малонка Казлоўская Glbk, Малонка Мосарская Glbk (Goškevič 1905, 156; Rapanovič 1977, 177, 267) – iš upės vardo МалонкаIg (Goškevič 1905, 145). Plg. taip pat liet. avd. Malónė, Malónis (LPŽ II 148), liet. malonùs(LKŽe).

Можеи Zal, Glbk (Goškevič 1905, 144; Rapanovič 1977, 241) – iš liet.mãžas (LKŽe).

Морги (2), k. Luž, k.Plis, Glbk, Tal, Šark, Šum(Goškevič 1905, 154, 168; Rapanovič 1977, 251) – tikriausiai iš brus. морги’ aikštės matas (0,71 hа)’ (TSBM III 174) arba iš liet. márgas(LKŽe).

Нарушево[10] Zal, Glbk, Verch (Goškevič 1905, 144; Rapanovič 1977, 275) – gali būti iš liet. avd. Nãrušas, Narùšis arba pan. (LPŽ II 301).

Патупы k. Zal, Glbk (Goškevič 1905, 144; Rapanovič 1977, 299) – veikiausiai iš liet. avd. Patpa, Patupas arba pan. (LPŽ II 407).

Плевоки k. Glub (Goškevič 1905, 139) – iš liet. avd. Plevõkas (LPŽ II 474). Plg. dar liet. plevõkas plevėsa, lengvabūdis;pliauškalius, blevyzga;nepadorus, nešvankus’(LKŽe).

Попелы Glbk, Šark, Jst (SNMVG 170; Rapanovič 1977, 296) – gali būti kilęs iš liet. avd. Papẽlis (LPŽ II 391). Gali būti hidroniminės kilmės, plg. liet. Pãpalis upė Plungės r. (Vanagas 1981, 244). Sunku patikėti, kad gali būti ir priešdėlinis: pa- + Pala (ten pat): k. šalia upės Palà.

Ратьки Ig(2), Glub, Šark, Glbk (Goškevič 1905, 140, 147; Rapanovič 1977, 329) – gali būti iš liet. avd. Ràtkis, Rãtkus arba pan. (LPŽ II 580).

Свисла k. Praz (Goškevič 1905, 174) – hidroniminės kilmės pavadinimas, kilęs nuo upės Svisla.

Свіла І, ІІGlbk, Свілелі Pstv,СвілкоGlbk, СвилыPlis (6), Jdž (2), Pst, Šark, Свильково k. Plis – veikiausiai iš liet. avd. Svilà, Svìlas arba pan. (LPŽ II 868). Plg. taip pat apeliatyvinę leksiką: liet. svilti’1. degti be liepsnos, skrusti; 2. pridegti, priskrusti’(LKŽe); gali būti iš rus. свила[11]. Veikiausiai toponimas yra kilęs iš liet. žodžio, nes toponimas Svila (Свила) gana dažnas, plg. liet. Sviliai̇̃ k.Biržų r., Svi̇̀liai k. Kėdainių r. (LVŽe).

Свяда Lep, Cвядава І, ІІGlbk,Свядзіца Lep,Свядово Praz (2), Plis – hidroniminės kilmės oikonimai: Свядава – ež. Glbk, Свядзіца – up. Lep. (БСЭ ХІ 50). K. Būgos nuomone, dešiniojo Berezinos intako Svedės (Свѣдь) pavadinimas yra baltiškos kilmė: *Svēd: Świadoście ež. Ukmergės apskrityje davė pavadinimą ir Svėdasų miesteliui (Būga III 541).

Селюты Vit, Glbk (Rapanovič 1977, 374) – iš liet. avd. Seliutà (LPŽ II 696).

Серпути (2) plv., k. Plis (Goškevič 1905, 169) – gali būti antroponiminės kilmės, iš *Sirpùtis, sirpti, plg. liet. avd. su šaknimi serp-: Serpáuskas, Serpytis (LPŽ II 705), Serpeika (Zinkevičius 2012, 229). Veikiausiai susijęs ir su praslavišku žodžiu серп-< *sьrp- (Fasmer III 609). Tačiau panašių pavadinimų yra baltiškų hidronimų paplitimo areale: upelė Серпейка Maskvos apskrityje. Plg. pr. Sirpenicken, Serpo, lat. Sirputis (Toporov, Trubačiov 1962), tai įtikinamai rodo, kad oikonimo šaknis yra baltiškos kilmės (Smolickaja 2002, 312).

Скроботуны dv. (4), k. (2) Praz (Goškevič 1905, 174), Скрабатуны k. Glbk (Rapanovič 1977, 353); Скрабуны Aleks, Glbk, Ras (SNMVG 291; Rapanovič 1977, 353); Скробуны Arc, Luc (SNMVG 295; Goškevič 1905, 156) – oikonimas veikiausiai išvestas iš liet. avd. *Skrabatūnas, plg. Skra-bùtis, Skra-butė́nas ir kt. (Zinkevičius2008, 243).

Стадолище k. Plis, Gar, Glbk, Tal, Šum (2) (Goškevič 1905, 169; Rapanovič 1977, 360) – gali būti iš avd. Stadãlius, plg. dar liet. skolinį stadalà (balt. стадола, 1. stodoła< vok. dialekto Stadoll, Stodoll) ir t.t. (LPŽ II 792), brus. avd. Cтадольнік (Birila 1969, 389).

Стуканы[12] (3) k. Zal, Vai; Brsl, Glbk (2), Tal (SNMVG 74; Goškevič 1905, 145;  Rapanovič 1977, 369) – gali būti kilęs iš liet. avd. *Stukanas, plg. liet. avd. Stùkelis, Stakėnas, Stukienis, Stukinas, Stùkas, Stùkis (LPŽ I 845; Zinkevičius 2008, 558).

Чаронка  Zal (2), Glbk (2), Šum (Goškevič 1905, 145; Rapanovič 1977, 406) – gali būti iš lat. avd. Čariņš, liet. Čãras (mažai tikėtina) (LPŽ I 401). Gali būti iš apeliatyvų čerė́nas (brus. чapэнь) ‘1. krosnies padas, priežda; 2. krosnies viršus’ (LKŽe).

Чечели Glbk, Vet (SNMVG 183; Rapanovič 1977, 406), Чичели Pst (Rapanovič 1977, 410) – gali būti iš liet. avd. *Čečẽlis, plg. Čečỹs, Čėčỹs, Čeičỹs, Čečiuõlis (LPŽ I 404–405), Čẽčeliai k. Kupiškio r. (ATSŽ, 48). Pastovių r. yra Čyčia / Čyčẽliai (LTV 20), taigi mažybinė forma išvesta iš Čyči, plg. lat. Čičis, Čičẽlis (LPŽ I 424–425).

Шатыбелки Luc, Glbk (Goškevič 1905, 156; Rapanovič 1977, 415) – veikiausiai iš avd. *Šatybelka.

Шиметы plv. Luc (Goškevič 1905, 156) – veikiausiai iš liet. avd. Šẽmetаs, Šemetà, Šemẽtis ar pan. (Zinkevičius 2008, 248). Pastarasis gali būti kilęs iš ežero vardo Šíemetis[13], telkšančio netoli Vievio (Vanagas 1981, 330).

Шоти k. Vrn, Glbk (Goškevič 1905, 138; Rapanovič 1977, 417) – iš liet. avd. Šãtas (LPŽ II 893), Šotas (Zinkevičius 2012, 104), plg. liet. Šãtės k. Skuodo r., Šatà up. Skuodo r. (LVŽe).

Шукевцы k. Glub (Goškevič 1905, 140) – veikiausiai iš liet. avd. Šùkas, Šùkis arba pan. (LPŽ II 986–987) ir priesagos –evič.

Kaip matyti, šiame krašte liko nedaug lietuvius liudijančių ženklų. Tad lietuviškas vardynas – kaip pagrindinis paminklas čia gyvenantiems lietuviams – labai svarbus, būtina jį išsaugoti. Kaip žinia, mažėja kaimo gyventojų, nyksta patys kaimai ir jų vardai. O praeis dar penkiasdešimt metų – kaimo vardai visai išnyks, o su jais ir dalis lietuvių istorijos.

 

Sutrumpinimai

aps. – apskritis

avd.  – asmenvardis

brus. – baltarusių, baltarusiškas

dv. – dvaras

ež. – ežeras

gub. – gubernija

k. – kaimas

liet. – lietuvių, lietuviškas

mstl. – miestelis

plv. – palivarkas

r. – rajonas

sen. – senųjų, senovės

sl. – slavų

up. – upė

 

Paplitimo (lokalizacijos) nuorodų sutrumpinimai

 

Aleks –  Aleksandravo valsčius, Polocko sritis

Bešk – Bešenkovičių rajonas

Čern – Černevičių valsčius, Dysnos sritis

Gar – Garadoko rajonas

Glbk – Gluboko rajonas

Glub – Gluboko valsčius, Dysnos sritis

Jdž – Juodžių valsčius, Dysnos sritis

Jst – Justinijanavos valsčius, Drisos sritis

Jzn – Jaznos valsčius, Dysnos sritis

Leon – Leonpolio valsčius, Dysnos sritis

Lep – Lepelio rajonas

Luc – Lucko valsčius, Dysnos sritis

Luž – Lužkų valsčius, Dysnos sritis

PagN – Naujojo Paguoščio valsčius, Dysnos sritis

Plis – Plisos valsčius, Dysnos sritis

Pst – Pastovių rajonas

Pstv – Pastovių valsčius, Dysnos sritis

Pust – Pustynės valsčius, Drisos sritis

Ras – Rasonų rajonas

Sen – Senos rajonas

Šark – Šarkauščinos rajonas

Šum – Šumilinos[E6]  rajonas

Tal – Talačino rajonas[E7]

Tst – Tiostos valsčius, Garadoko sritis

Vai – Vaichanų valsčius, Garadoko sritis

Vet – Vetrinos[E8]  valsčius, Lepelio sritis

Vrn – Verchnėnų valsčius, Dysnos sritis

 

Literatūra

 

ATSŽ: Lietuvos TSR administacinio-teritorinio suskirstymo žinynas, II dalis. Parengė Z. Noreika ir V. Stravinskas. Vilnius, Mintis, 1976, 400.

BED 1995: Беларусь: Энцыклапедычны даведнiк / Беларуская Энцыклапедыя. – Мiнск: «Беларуская Энцыклапедыя», 1995. – 800с.

Birila 1969: Бірыла М. В. Беларуская антрапанімія. 2. Прозвішчы, утвораныя ад апелятыўнай лексікі. Мінск: Навука і тэхніка, 1969. – 508 с.

Būga III: Būga K. Rinktiniai raštai 3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1961.

Dvujazyčije 2012: Двуязычие: теория и практика: монография / Гируцкий А., Старичёнок В., Балуш Т. и др.Ж под редакцией Гируцкого А. – Минск: БГПУ, 2012. – 160 с.

Fasmer: Фасмер М. — Этимологический словарь русского языка в 4-х томах / под ред. Б. Ларина. Изд 2-е. Москва: Прогресс. – 1986–1987.

Goškevič 1905: Гошкевич И. Виленская губерния. Полный список населённых мест со статистическими данными о каждом поселении, составленный по официальным сведениям И. И. Гошкевичем. – Вильна: Губернская типография, 1905. – 341 с.

Kadžytė 2004: Kadžytė G. Malkavos beržyno šviesa / sudarytoja Gražina Kadžytė. – Vilnius, 2004, 179.

LPŽ: Lietuvių pavardžių žodynas 1–2. Vilnius: Mokslas, 1985–1989.

LVŽ: LVŽ: Lietuvos vietovardžių žodynas [LVŽ] / [redaktorių kolegija: Laimutė Balode… [et. al]. – Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008, 646.

Nasovič 1983: Насовіч І. Слоўнік беларускай мовы. – Мінск: Беларуская Савецкая Энцыклапедыя, 1983. – 792 с.

Rapanovič 1977: Рапановіч Я. Н. Слоўнік назваў населеных пунктаў Віцебскай вобласці/ Я.Н. Рапановіч. Рэдактар П.П. Шуба. Минск: Навука і тэхніка, 1977. –504 с.

Smolickaja 2002: Смолицкая Г. Топонимический словарь центральной России / Художник А. Т. Кузнецов. – Москва: Армада-пресс, 2002. – 416 с.: ил.

SNMVG: Список населёных мест Витебской губернии / под ред. Саунова А. – Витебск: Губернская Типо-Литография, 1906. – 456 с.

Toporov, Trubačiov 1962: Топоров В., Трубачёв О. Лингвистический анализ гидронимов ВерхнегоПоднепровья. Москва: Издательство Академии Наук СССР, 1962.

Trusman 1907: Трусман Ю. Этимологія мѣстныхъ названій Витебской губерніи. – Ревель: Типография Г Матизена, 1907. – 331 с.

Tupikov 1903: Словарь древнерусских личных собственных имен / Тупиков Н.М. – Санкт-Петербург: Типография И.Н. Скороходова, 1903. – 863 c.

TSBM: Тлумачальны слоўнік беларускай мовы[TSBM]. Т. 1-5 – Галоўная рэдакцыя Беларускай Савецкай Энцыклапедыі. Мінск, 1977-1984.

Vanagas 1970: Vanagas A. Lietuvos TSR hidronimų daryba. – Vilnius: Mintis, 1970.

Vanagas 1981: Ванагас А. Литовские гидронимы славянского происхождения // Балто-славянские исследования. 1980. – Москва: Наука, 1981. – С. 151-157.

Zinkevičius 2008: Zinkevičius Z. Lietuvių asmenvardžiai – Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008.



[1]Gali būti kilęs ir iš liet. antroponimų, padarytų iš kamieno Girs- (Zinkevičius 2008, 94). Kaimo vardas gali būti ir hidroniminės kilmės. Lietuvoje keletas pavadinimų su šia šaknimi: Gìrst-upis up. Kaune, Girst-ù up. Gruzdžiuose (Vanagas 1970, 199), Girstekiai k. Kupiškio r., Girstekiai vs. Panevėžio r. (ATSŽ, 87). A. Vanago nuomone, pavadinimas siejamas su  liet. gidas‘žinia, gandas’ (Vanagas 1981, 117). Plg. brus. гирса‘žolė, auganti kviečiuose’ (TSBM II 53; Trusman 1907, 72). Panašūs pavadinimai Гирсы, Гирсиноbuvo užfiksuoti buv. Vitebsko gub. Polocko ir Lepelio apskrityse (Trusman 1907, 72).

[2]Slavų kalbose šis žodis pasiskolintas iš lietuvių (Fasmer I 408).

[3]Plg. rus.дыль’tolybė’, дыльный’tolimas’, kurie atitinka sen. indų dūras’tolimas’ (Fasmer I 236).

[4]Plg. dar rus. кишкать’gąsdinti paukščius’; jaustukas киш! giminingas liet. tiš! ir lat. Tiš !’vištoms ir paukščiams baidyti’ (Fasmer II 242)

[5]Plg. rus. киша’ raugas’išsen. slavų *kys-(ja)’rūgštus, rūgti’,plg. rus. кишеть, кишу, кишмя, giminingą liet. kušu, kušėti’ judėti, krutėti’, lat. kustēt’judėti, krutėti’ (Fasmer II 242).

[6]Plg. taip pat su apeliatyvine leksika: brus. кметь ’karžygys, didikas, laisvasiskaimo gyventojas, karys, kariauninkas’ (TSBM II 704), sen. sl., sen. rus. къметь ’karžygys’. Liet. kumetis ir pr. kumetis ’valstietis’ laikomi slaviškais skoliniais. Pats žodis veikiausiai yra skolinys iš lotynų сomesitis ’pakeleivis, draugas’, atėjęs per lotynų comitatus ’grafystė, apskritis, sritis’ (Fasmer II 261).

[7]Plg. dar brus. купель ‘didelis indas, į kurį panardinamas kūdikis krikštijant’ (TSBM II 757); sen. sl. кѫпѣль, prasl. *kpělь ‘maudytis’ (Fasmer II 419-420).

[8]Kamieno Lub- reikšmė iki galo nėra aiški, veikiausiai tai veldinys (Zinkevičius 2008, 109)

[9]Rus. луб ’žievė, karna’, лубочка ’pintinė iš beržo žievės’. Aptinkamas beveik visose slavų kalbose; giminingas liet. luba ’plonlentė, lenta’, lubos, lat. luba ’luobas’, sen. rus. lubo ’plona lenta’ (Fasmer II 526-527).

[10]Plg. taip pat apeliatyvus rus.нарушить, рушить, рушуarba brus. рушыць’judinti, krutinti’ (vartojamas ir kitose slavų kalbose). Dar plg. liet.raũsti’raudonuoti’, lat. raust’kapstyti, šluoti’; liet.raũsis’ola’, rūsỹs; lat. rušināt’kapstytis, rausti’ (LKŽe; Fasmer III 525).

[11]Rus. свила ’šilkas’, plg. sen. rus. свила (*sъvila iš *viti ’sukti, vyti, vyniotis’) (Fasmer III 577). Taigi žodžių kamiene yra viena ir ta pati šaknis vy-t (ви(ть): dūmai vyniojasi kamuoliais, taip pat vyniojasi ir šilkas, kai jį suka.

 

[12]Trusmanas šio oikonimo šaknį kildina iš lat. stūkis, liet. stùkas ‘bukas galas, kaladė’ (Trusman 1907, 267).

[13]A. Vanago nuomone, hidronimo kamieną sudaro šaknis *šem-, kuri gali būti susijusi su liet. žodžiu šmas ’šviesiai, tamsiai ar melsvai pilkas’ (Vanagas 1981, 328, 330).


Nuotraukos:

Buvusi Gluboko miesto vienuolių karmelitų bažnyčia. Dabar ortodoksų bažnyčia;

Gluboko miesto Šv. Trejybės katalikų bažnyčia.

 

Dr. Aleksandras ADAMKAVIČIUS, Vilnius

Naujienos iš interneto