Lietuvių mitologijos gimimas lenkų kultūroje

Autorius: Data: 2012-05-28, 11:33 Spausdinti

Lietuvių mitologijos gimimas lenkų kultūroje

Nuo XIX a. pradžios intelektiniame lenkų gyvenime Lietuvos reikšmė vis didėjo. Ypač išaugo Vilniaus kaip vieno iš svarbiausių mokslo ir meno centrų reikšmė. Tuometinė inteligentija ėmė domėtis Lietuvos istorija ir kultūra, jos kalbomis ir tautosaka.

Ši tendencija išsilaikė ilgai: vėlesniais dešimtmečiais pasirodė muzikos ir literatūros kūrinių, mokslo darbų, įkvėptų plačiai suvokto lietuviškumo. Kūrėjai pagal epochos dvasią žavėjosi pusiau mitine pagoniškos Lietuvos istorija, liaudies papročiais. Čia derėtų paminėti autorius, kurie užėmė nekintamą vietą lenkų kultūros pavelde: šalia Adomo Mickevičiaus matome Juliuszą Słowackį, Ludwiką Kondratowiczių (Sirokomlę), Ignacą Chodzką, Antaną Odynecą, Stanisławą Moniuszką, Józefą Ignacą Kraszewskį ir kitus. Be to, Vilnių ėmė gaubti romantizmo sostinės ir miesto, turinčio garbingą, bet tragišką filomatų istoriją, legenda. Dėl romantizmo tradicijos lietuviška tematika tapo viena iš lenkų kultūros ypatybių.

Iš įvairių mokslo ir meno sričių, kūrusių Lietuvos mitą, svarbiausią vaidmenį atliko, be jokios abejonės, literatūra. Nepaprastai reikšminga buvo vizija, slypinti Adomo Mickevičiaus kūriniuose, ypač poemoje „Ponas Tadas“. Galima sakyti, kad ji visuotinai buvo laikoma kanonu. Daugelis vėlesnių autorių tiesiogiai perėmė tą vaizdą, juo grindė savo pačių kuriamą Lietuvos vaizdinį. Žinoma, ne visi rašytojai suvokė Lietuvą kaip etninį reiškinį, tačiau eiliniams skaitytojams skirtumas tarp istorinės Lietuvos ir etninės Lietuvos, jeigu apskritai jį pastebėdavo, buvo antraeilis, net nesvarbus dalykas – juk Lietuva buvo suprantama kaip buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalis. O literatūra padėjo tokį įsitikinimą įtvirtinti. Pavyzdžiui, A. Mickevičius dūsavo dėl Lietuvos, rašydamas apie etniškai baltarusiškus Naugarduko rajonus, o Eliza Orzeszkowa romane „Prie Nemuno“ (1888) lietuviškomis laikė baltarusių ir lenkų Gardino žemės.

Menas sukūrė Nemuno šalies Lietuvos – šventų žalčių, ąžuolų, vaidilų, vaidilučių, kapų ir kryžių krašto – legendos pagrindą. Meninės vizijos dažniausiai piešė neįžengiamas girias, pilnas laukinių žvėrių, pirmaprades tankmes, paslaptingus raistus. Nuostabiai gamtą pavaizdavo Mykolas Elvyras Andriolis, kurdamas poemos „Ponas Tadas“ iliustracijas, – jos buvo labai populiarios, daug kartų atkartotos. Didelį pasisekimą turėjo alegoriniai Juliuszo Kossako raižiniai, skirti Mickevičiaus kūriniams ir Wincento Polo poemai „Dainos apie mūsų žemę“ (1843) iliustruoti. Iš kūrėjų vaizdinių buvo sukurtas Lietuvos, traukiančios paslaptingumu ir kartu savos, šalies mitas.

Ilgainiui lenkų susidomėjimas Lietuva augo, kartais virsdavo net susižavėjimu. Danielis Beauvois tą reiškinį pavadino „lenkų dvasios lituanizacija“, kuri truko mažiausiai nuo Mickevičiaus iki Czesławo Miłoszo ir Tadeuszo Konwickio laikų. Stiprus pozityvus patosas, slypintis literatūroje ir kitų meno rūšių kūriniuose, davė impulsą kitiems mitams, pavyzdžiui, apie ypatingus lietuvių kilmės privalumus. Buvo tikima, esą lietuviško kraujo turintis asmuo yra geresnis, gabesnis, kupinas polėkio, doresnis ir darbštesnis. Dar XX a. pabaigoje Włodzimierzas Paźniewskis rašė apie ypatingą „lietuviško kraujo priemaišos“ vertę, tikindamas, kad „iš tikrųjų Mickevičius negalėjo būti kilęs iš Poznanės, o Piłsudskis – iš Krokuvos“.

Lietuvos mitologizacija ypač aiški, kai ji lyginama su požiūriu į kitas rytines buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemes. Ukrainos žemės, pirmiausia dėl XIX a. literatūros vizijos poveikio, vis dažniau buvo laikomos kruvino ir neramaus pasienio sinonimu, o seseriška, mylima Lietuva asocijavosi su ramybės, tolerancijos ir namų jaukumo sala. Atrodė artima širdžiai pirmiausia dėl joje sukurto harmoningo gyvenimo, gerų ir kuklių jos gyventojų, pastovių moralinių vertybių ir tvarkingo pasaulio vaizdo. Literatūra ir vaizduojamasis menas ypač idealizavo Žemaitijos kasdienybę ir žmonių tarpusavio santykius. Žemaičių „liaudis“ (kitaip sakant, etniniai lietuviai) literatūros veikiamiems lenkams atrodė gerokai artimesni ir labiau susiję su lenkiškumu negu kitų vadinamųjų rytinių pakraščių valstiečiai. Viešpatavo tvirtas įsitikinimas, esą katalikiškas žemaičių kaimas gyvena puikioje santarvėje su dvaru, kuris buvo vaizduojamas kaip šeimos lizdo archetipas, tikra mitinė arkadija. Literatūrologas Janas Błońskis 1987 m. rašė: „Lenkų rojus yra Lietuvoje.“

XIX ir XX a. sandūroje nemenką įtaką požiūriui į bajorų dvarus darė labai populiarūs Marios Rodziewiczównos romanai. Garsiausią jos kūrinį „Dievaitis“ (1888), kurio veiksmas vyksta Žemaitijoje, skaitytojai ilgus metus laikė beveik šedevru. Tame romane jie atpažindavo „tipiškus“ žemaičius: atkaklūs tyleniai, prisirišę prie tradicijų, išdidūs ir dori patriotai, iš visos širdies mylintys lenkų lietuvių tėvynę… Lietuvių likimo ir gyvenimo protėvių žemėje simbolis buvo senas ąžuolas dievaitis, kuris ir tapo romano pavadinimu. <…> Vis dėlto ne tik atgaivinti lietuvių mitologiją, bet ir plėtoti lenkų tautinius mitus stipriausiai paskatino Henryko Sienkiewicziaus kūryba.

Pirmiausia 1884–1888 m. romanų ciklas „Trilogija“ („Ugnimi ir kalaviju“, „Tvanas“, „Ponas Volodijovskis“), parašytas remiantis XVII a. įvykiais ir realijomis, taip pat romanas „Kryžiuočiai“ (1900), vaizduojantis XIV ir XV a. sandūros įvykius. Šie kūriniai buvo nepaprastai populiarūs – jie laikyti ir laikomi didžiausiu lenkų literatūros laimėjimu. Tiesa, kritikai priekaištavo Sienkiewicziui dėl nekritiškos bajorų apologijos ir daugybės supaprastinimų, tačiau skaitytojai mėgo jo knygas dėl aštraus siužeto, stipraus emocinio krūvio, šlovingų dienų ir Lenkijos galios priminimo – „tai stiprino širdį“. Ypač didelę įtaką darė jaunimui – kėlė patriotinę dvasią. Tiesą sakant, lenkai senovės Lietuvos istoriją iki šiol mato Sienkiewicziaus akimis, beveik besąlygiškai priėmę rašytojo pasiūlytą viziją, lietuvių (ir ukrainiečių) charakteristiką, – nuo tada jie iš esmės matomi ir vertinami pagal šių knygų herojus.

Literatūrinis lietuvio vaizdas įkūnijo nusistovėjusią nuomonę apie tipišką lietuvių, tiek bajorų, tiek paprastų kaimiečių, išvaizdą ir būdą. Personažas, sulaukęs daugiausia nuoširdžių lenkų skaitytojų simpatijų, buvo komiškas, ūsuotas lietuvių bajoras iš Mišikiškių ponas Lionginas Podbipienta, romano „Ugnimi ir kalaviju“ herojus. Tasai aukštaūgis bajoras kalbėjo su dainingu akcentu, jo sąmojis buvo ne itin lakus, jis turėjo ilgą kryžiuočių kalaviją. Tai karštas Abiejų Tautų Respublikos patriotas, grėsmingas ir šaunus karys, tačiau jo širdis „tokia dora, tokia nuoširdi, kaip vaiko“.

Labai pamaldus, nedrąsus prie moterų, jis tik vartė akis, raudonavo ir beviltiškai dūsavo žiūrėdamas į gražuoles, todėl tapo pašaipų objektu, bet į tas pašaipas nereaguodavo, tik gūžčiodavo pečiais. Podbipienta Lenkijoje beveik tapo istorinio lietuvio ir net lietuvio apskritai archetipu. Lenkai ilgai jautė simpatiją lietuviams ir dėl patrauklių Podbipientos savybių. Nepaprastai išraiškingas, beveik alegorinis personažas dažnai prisimenamas ir XXI a. pradžioje.

Sienkiewiczius nutapė ir daugiau lietuvių – kaip antai kolektyvinį karingų Liaudės bajorų portretą romane „Tvanas“. „Kryžiuočiuose“ jis aprašė mažakalbį, bet narsų ir sumanų žemaičių vadą Skirvailą. O „žemaičių liaudį“ Sienkiewiczius paprastai vaizduodavo kaip nekalbius, kailiais vilkinčius karius, kurie esą „dar didesni laukiniai už lietuvius“ („Kryžiuočiai“), arba sakydavo: „gauruotas žemaitis“ („Tvanas“). Sienkiewicziaus dėka istorinė Žemaitija buvo visuotinai laikoma senovės dorybių ir ištikimybės Abiejų Tautų Respublikai bastionu.

Panašų poveikį darė ir kitos meno šakos, pavyzdžiui, daug emocijų kėlė Arturo Grottgero ciklo „Lituania“ piešiniai, Jano Matejkos istoriniai paveikslai arba muzikos kūriniai, pavyzdžiui, Mieczysławo Karłowicziaus simfoninė poema „Lietuviška rapsodija“, parašyta 1909 m. Tačiau įvaizdis, įamžintas meno kūriniuose, toli gražu neatspindėjo lietuviškos tikrovės. Jis siūlė išankstinę viziją, kurią dauguma skaitytojų priėmė kaip autentišką ir objektyvią. Tikras paradoksas, bet būtent dėl grožinės literatūros populiarumo ir jos piešiamų vaizdų įtaigos tarp ano meto istorinių lietuvių sustiprėjo lenkiškumo jausmas – XIX ir XX a. sandūroje tie lietuviai vis dažniau ėmė vadinti save lenkais. Šis reiškinys ypač akivaizdus Liaudėje (tarp Panevėžio ir Kėdainių), kur vyksta dalis Sienkiewicziaus romano „Tvanas“ veiksmo. Iš liudytojų pasisakymų ir tyrinėtojų pateiktos medžiagos matyti, kad bene visi Liaudės bajorai perskaitė tą romaną ir jis beveik iki pat XX a. pabaigos darė lemiamą poveikį jų supratimui apie savo pačių istoriją… XX a. pradžioje didžioji dalis gyventojų iš etniškai lenkiškų žemių ne kažin ką žinojo apie tikruosius tautų santykius rytinėse buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemėse.

„Tautiškėjanti“ lenkų visuomenė žinių apie Lietuvą, kaip ir apie Ukrainą ar Baltarusiją, sėmėsi beveik tik iš grožinės literatūros ir kitų meno šakų. Net inteligentija, tiesą sakant, prastai suvokė tokios sudėtingos materijos subtilybes. 1907 m. Bolesławas Prusas, veikiausiai nepaisydamas pirminės intencijos, patvirtino tokią nuomonę, kuo rimčiausiai pareikšdamas, esą „kiekvienam nors kiek apsišvietusiam lenkui nėra reikalo važiuoti į Lietuvą, kad ją pažintų. Jis pažįsta ją beveik nuo vaikystės, netgi nuo dar anksčiau, nuo kažkokių laikų prieš savo būtį“.

Lietuvos vaizdo mitologizavimą sustiprino lenkų sukurtas rytinių pakraščių mitas. Dalykinė literatūra gana vieningai teigė, kad terminą „rytiniai pakraščiai“ pirmasis pavartojo Wincentas Polas poemoje „Mohortas“, išleistoje 1854 m. Šios sąvokos evoliucija gana įdomi. Iš pradžių ji reiškė toli nuo centro esančią lenkų arkadiją. „Rytiniais pakraščiais“ iš pradžių buvo vadinamos tik buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemės pietryčiuose (Ukraina), bet ilgainiui tapo visų žemių į rytus nuo Lenkijos karalystės, atitekusių Rusijai, pavadinimu.

Pamažu pakraščius imta tapatinti su rytinėmis lenkų etninės tėvynės sienomis, prie kurių tykojo dramatiška grėsmė lenkiškumui ir katalikybei. XIX a. ir XX a. pradžioje būtinybė kovoti už tautiškumą lengvai siejosi su romantiška senųjų XVII a. kovų už valstybingumą ir tikėjimą vizija. Iš naujo atgimė gynybinės tvirtovės legenda, kuriai didžiausią impulsą ir vėl davė literatūrinė kūryba.

Vis dėlto Lietuva, pasak Jaceko Kolbuszewskio, buvo priskirta prie pakraščių ne iškart, o laikui bėgant, – juk ji nebuvo pakraštys, suprantamas kaip periferija. Tuo labiau pakraščiu nebuvo laikomas Vilnius, atlikęs veikiau vieno iš lenkų kultūros centrų funkciją, panašiai kaip Lvovas Galicijoje. Kolbuszewskio manymu, lenkų sąmonėje Lietuva galutinai tapo „pakraščiu“ (vėl kaip ir Lvovas) tik 1918–1922 m., kai atgimusi Lenkija stojo į kovą dėl Vilniaus krašto. O kita lietuviškosios arkadijos dalis buvo „prarasta“, nes atsirado su Lenkija konfliktuojanti Lietuvos Respublika. Šis autorius tvirtina, kad „šiandieninis pakraščių suvokimas atėjo iš tarpukario dvidešimtmečio“. <…>

Anot lenkų vizijos, Lenkijos ir Lietuvos sąjungos istorija, ypač nuo 1569 m. – tai sėkmės, galios ir tautų brolybės aukso amžius. Tada lietuviai buvo „geriausi Abiejų Tautų Respublikos sūnūs“, įnešę svarų indėlį į lenkų istoriją ir kultūrą. Lietuva visada stovėjo šalia Karūnos – net pačiais sunkiausiais laikais, net per padalijimus ir liaudies sukilimus. Istorikas Henrykas Mościskis, remdamasis, be kita ko, lietuvių – Tado Kosciuškos ir Romualdo Traugutto – pavyzdžiais, apie herojiškus praėjusių amžių įvykius rašė: „Su didvyrišku atkaklumu ir užsispyrimu, būdingu Gedimino ainiams, Lietuvos sūnūs gynė tėvynės vėliavą su Vyčiu ir Ereliu.“

XIX ir XX a. sandūroje pasirodė daugybė naujų (populiarių ir mokslinių) lenkų literatūros veikalų apie Lietuvos istoriją, tačiau jie neperžengė tradicinės interpretacijos ribų. Susidomėjimo lietuvių reikalais kulminacija buvo 1910–1914 m., kai su užmoju paminėtos 500-osios Žalgirio mūšio ir Horodlės unijos metinės. Po senovinių Jogailos laikų šlovės vėliavomis buvo demonstruojama tautinė lenkų vienybė visose Rusijos okupuotose žemėse. Įsitikinimas, kad unija tebėra veikianti ir nekintama, įgavo dogmos bruožų, todėl lietuvių tautinio sąjūdžio bandymai ją paneigti kėlė nuoširdų ir visuotinį lenkų pasipiktinimą.

Tuo metu, XIX ir XX a. sandūroje, jaunas lietuvių nacionalizmas lenkakalbius Lietuvos gyventojus pripažino esant polonizuotais lietuviais ir reikalavo, kad jie grįžtų prie savo protėvių kalbos ir etninės lietuvybės. Lenkų visuomenei tokia nuostata atrodė visiškai nepriimtina dar ir todėl, kad neigė visos naujųjų laikų tautos, gyvenančios žemėse, kurios buvo laikomos lenkų paveldu, bendras šaknis. Kai kurie tautiškai nusiteikę tyrinėtojai, atsakydami į tai, atmetė teiginį apie nuoseklią polonizaciją ir bandė rasti suprantamesnį bei priimtinesnį paaiškinimą, kaip prie Neries ir Nemuno atsirado lenkų bendruomenė. Buvo iškelta teorija apie masinius Mozūrijos valstiečių grobimus, vykdytus XII–XIV a., ir jų perkėlimą į Lietuvos gilumą.

Tai buvo grindžiama viduramžių kronikų įrašais, kuriuos Janas Długoszas (Dlugošas) įtraukė į savo kroniką, o vėliau juos nekritiškai kartojo ir išplėtojo istorikai romantikai, pavyzdžiui, Teodoras Narbutas. Anot klaidinančios informacijos, per kiekvieną iš keliasdešimties tokių antpuolių lietuviai išsivesdavo apie 10–40 tūkst. žmonių. Ir padaryta išvada, kad štai taip dar prieš 1385 m. Krėvos uniją Lietuvoje atsirado keli šimtai tūkstančių lenkų, „kurie apsigyveno ten ir ėmė ūkininkauti. Būdami aukštesnės kultūros, jie darė įtaką laukiniams čiabuviams, dažnai buvo jiems pavyzdys ir jų vadovai“, – rašė to meto istorikai. Daryta prielaida, esą dabartiniai senųjų belaisvių naujakurių palikuoniai tiesiog išlaikė lenkų kalbą, tapatybę ir tikėjimą.

Panašaus požiūrio į lenkų naujakurius laikėsi ir istorikas iš Lvovo Władysławas Abrahamas. Kurdamas ir skleisdamas šį mitą itin nusipelnė Zygmuntas Glogeris (1845–1910), autoritetingas etnografas, archeologas, istorikas. Jis tikino, esą lenkai jau Mieškos II laikais savo noru kraustėsi į Lietuvą, vėliau masiškai buvo varomi ten kaip belaisviai. Kaip įrodymą jis, be kita ko, pateikė Adomo Mickevičiaus baladę „Trys Budriai“, kurioje rašoma, kaip iš žygių į Lenkiją pagonys lietuviai atsiveždavo žmonas. Glogerio nuomone, poetas tiksliai atspindėjo viduramžių tikrovę, įamžintą liaudies padavimuose: „Žinoma, poezija negalėjo pasakyti, kad „lenkė marti“ <…> buvo labiausiai trokštamas grobis, nes ji, būdama žemdirbių tautos duktė, mokėjo geriau prižiūrėti daržus ir verpti negu mergina, išaugusi vidury girių ir priklausanti tautai, kuri tik tada, kai į jos visuomenę įsiliejo pusė Mozūrijos gyventojų, ėmėsi žemdirbystės.“

Senovės lenkų enciklopedijos autorius buvo šventai įsitikinęs, kad naujakuriai mokė laukinius lietuvius dirbti žemę, auginti gyvulius, net degti dervą ir žiesti puodus. Lenkų pėdsakų jis ieškojo ir lietuvių tautosakoje, papročiuose, kalboje, aptarė dabartinį antropologinį Lietuvos gyventojų ir lenkų iš Lenkijos gilumos panašumą, pavyzdžiui, tokią pačią kaukolės sandarą, akių, plaukų spalvą ir t. t. Glogeris tikino, esą lietuviai, išsivesdami lenkų valstiečių minias, „jau Piasto laikais visą savo rasę galutinai sukryžmino su lenkų krauju“, todėl reikalavimą išskirti gryną etninį lietuviškumą laikė visiškai nepagrįstu ir absurdišku. Savo įžvalgas ir išvadas jis daug kartų skelbė XIX ir XX a. sandūroje, ypač didelio skaitytojų susidomėjimo sulaukė jo Album etnograficzne (Etnografinis albumas; taip teikiama originale – K. B.), išspausdintas 1904 m.

Per kitus dešimtmečius plačioji visuomenė, nepaisydama triuškinančios daugelio tyrinėtojų (pavyzdžiui, istorikų Jano Felikso Jakubowskio, Henryko Łowmiańskio ar kalbininkų Kazimierzo Nitscho ir Halinos Turskos) kritikos, kad Glogerio ir Abrahamo tezės paremtos, švelniai tariant, abejotinomis prielaidomis, mielai priėmė šį palyginti naują mitą ir jis nulėmė lenkiškumo genezės Lietuvoje suvokimą. Legenda buvo kartojama kaip faktas, ypač tarpukariu, o lenkų sąmonėje reiškėsi dar ir XX a. antrojoje pusėje.

Krzysztofas Buchovskis, „Kultūros barai“

Ištrauka iš spaudai rengiamos knygos „Litvomanai ir polonizuotojai. Mitai, abipusės nuostatos ir stereotipai lenkų ir lietuvių santykiuose pirmojoje XX amžiaus pusėje“ (Baltų lankų leidykla, 2012). Iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė

www.punskas.pl

Nuotraukoje: K. Buchovskis

Lietuva - Lenkija , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra