Lietuvių dailininkų tapatybė XXI a.: gyvenimo ir kūrybos sankirtos

Autorius: Data: 2013-04-23, 11:44 Spausdinti

Rasa Žukienė, LRT Klasikos laida „Radijo paskaitos“, LRT.lt

Doc. dr. Rasos Žukienės radijo paskaitos dėmesio centre – lietuvių šiuolaikiniai dailininkai, palikę Lietuvą ir šiuo metu kuriantys, rengiantys savo parodas kitose šalyse. Čia svarstoma, kaip menininko tapatybę veikia nauja gyvenamoji vieta ir kitokia meninė aplinka.

Paskaitoje nagrinėjamos keturių lietuvių dailininkų – Žilvino Kempino, Rimo Čiurlionio, Almyros Bartkevičiūtės-Weigel, Eugenijaus Varkulevičiaus – patirtys. Visi jie jau daugiau kaip 10 metų praleido ne Lietuvoje. Šiandien mums įdomi (ir nepakankamai žinoma) jų kūryba, įdomus ir jų požiūris į savo tautinį bei kultūrinį tapatumą.

Žilvinas Kempinas į JAV išvyko jau baigęs Vilniaus Dailės akademiją, bet ir vėl pasirinko studijas. Hanterio kolegiją (Hunter College of the City University of New York) baigė 2002-aisiais. Po poros metų įvyko personalinė jo paroda „Spencer Brownstone“ galerijoje Niujorke. Dar po kurio laiko atėjo rimtas tarptautinis pripažinimas už kūrinį „Kolonos“ (2006).

Ž. Kempinas kuria erdvinius objektus iš senų magnetofono juostelių. Jo kūryba labai dinamiška, gyva, skirta daugiau juslėms negu protui. Jis vadovaujasi fizikos dėsniais ir, juos panaudodamas, sukuria magiškus efektus, kurie žiūrovui sukelia nuostabą ir šypseną. (Amy Michael. Zilvinas Kempinas at Spencer Brownstone // Art in Amerika, 2007, http://www.yvon-lambert.com/artists/reviews.)

Ž. Kempino kūrinys „Double O“ (2006) eksponuotas Niujorko „MoMA“. Šis faktas yra svarbus pasaulinio pripažinimo rodiklis, didesnio pripažinimo menininkui netgi negali būti. Ž. Kempino parodos dabar jau vyksta JAV, Europos šalyse, netgi Pietų Korėjoje. 2009 m. Lietuva pasirinko Ž. Kempiną atstovauti mūsų šaliai Venecijos bienalėje (Tūba, 2007).

Puikiai susiklosčiusi menininko karjera, veikla tarptautinėje šiuolaikinio meno erdvėje giliai į mąstysenos užkaborius nustūmė jo tautinio tapatumo klausimą. Grįžęs į Lietuvą, dailininkas, žinoma, neišvengia lietuviams nuolat sopančio klausimo, su kokia tauta jis tapatinasi. Užklaustas laikraščio „Žemaitis“, menininkas atsako linksmai: „O kas dar galėčiau būti, jei ne žemaitis?“

Vis dėlto santykis su Lietuva Ž. Kempino mąstysenoje užima tam tikrą vietą. Dailininkui svarbu ir skaudu, kad nėra nė vieno jo darbo nei Lietuvos muziejuose, nei galerijose. Dailininkas linkęs dalytis rūpesčiu dėl Lietuvos kultūros. Jo nuomone, „stipri šalies kultūra gali veikti kaip priešnuodis nuo depresijos ir panašių visuomenės ligų ar ydų, todėl yra gyvybiškai svarbi tokiai mažai valstybei“. Iš Ž. Kempino svarstymų apie Lietuvos kultūrą, apie mūsų atsakomybę už šiuolaikinę kultūrą („visi už tai esame atsakingi, nesvarbu, kur gyvename“), jos svarbą tokiai mažai šaliai matyti, kad gyvenimas globaliame pasaulyje daro didelį teigiamą poveikį: formuoja platesnį, reiklesnį ir brandų požiūrį į save, savo kartos uždavinius, savo šalį.

Emigranto būties šleifas netemdo ir Rimo Čiurlionio gyvenimo JAV. Nuo 1992 m. jis gyvena Čikagoje. Kaip ir Ž. Kempinas, jis išsiskiria brandžiu požiūriu į tarptautinį meno pasaulį ir kultūros svarbą. R. Čiurlionis tapo abstrakčius paveikslus, kurie eksponuojami Čikagos, Niujorko, Kalifornijos meno galerijose ir mugėse, juos perka privatūs asmenys, bankai, ligoninės.

R. Čiurlionio tapybos darbų kompozicijos nuteikia meditatyviems apmąstymams. Žiūrėti į juos norisi ilgai, įsigilinti į spalvų niuansus, į jų ir nuotaikų kaitą… Žiūrėti taip, kaip kartais nuščiuvę stebime gęstančią dieną, lietų ar upės tėkmę. Net ir geometrinės, tikslios formos jo paveiksluose neatrodo vienaplanės ir griežtos.

Lietuvos pėdsakas likęs R. Čiurlionio mąstysenoje, atmintyje, bet jis nedemonstruojamas tapybos darbų paviršiuje. Dailininkas sakosi Lietuvoje suvokęs, kad liaudies mene formos, ženklai, simboliai dažnai yra kuklios išvaizdos, bet turi gilią prasmę. Jau dvidešimt metų Čikagoje tapantis R. Čiurlionis panaudoja Lietuvoje įgytą patirtį. Iš Lietuvos jis išsinešė pojūtį, kad menas turi ne tik atitikti subjektyvią kūrėjo būseną, bet ir būti gilus, prasmingas, suprantamas žiūrovui. Dailininkas kalba apie susipynusias mintis, užuominas, aliuzijas, vartoja filosofines sąvokas, kuriomis apibūdinama žmogaus egzistencija bet kur pasaulyje.

Tačiau šis menininkas, kitaip nei tūkstančiai tautiečių, nenori kalbėti apie save, kaip išeivį ar emigrantą. Jam svarbiausia atrodo metafizinė Tėvynės sąvoka, kai reikšmingiausiu dalyku tampa kūrybinis pradas ir intencija, su kuria imamasi bet kokio darbo. Todėl R. Čiurlionio lūpose įtikinamai skamba svarstymai apie kultūrinę arba menininko tapatybę, kuri nėra lokali ir negali būti siejama su kokia nors vieta, tik su menininkų bendruomene. R. Čiurlionis nėra konkrečios vietos dailininkas – nei Lietuvos, nei Amerikos jis nesureikšmina, bet jam vis tiek rūpi, kaip „tokioje globalizacijoje išlaikyti savo kultūrinį tapatumą“. Jis sako: „Reikia įsiklausyti į save, kaip tu jautiesi, ir nemeluoti sau. Esame lietuviai tol, kol tai atsimename. O laisvė mus padaro vienišesnius.“ Bet ir vienišumo aspektas neturi tapti pasidavimo būsena – pasak jo, menininkui į naują kultūrinę aplinką integruotis būtina.

Tik po aštuonerių metų Čikagoje R. Čiurlionis surengė pirmąją personalinę parodą Balzeko lietuvių kultūros muziejuje. Jo karjera JAV vyko Vakarų menininkams įprastu būdu: galerijai patiko darbai, ji apsiėmė eksponuoti, sukviesti publiką, įtikino dailės kritikę parašyti straipsnį į meno žurnalą. Tai ir yra tipiška sėkmingos menininko karjeros pradžia. Pasak R. Čiurlionio, reikia stengtis įeiti į tą „naują“ gyvenimą. „Ko gero, būtų mano klaida, jei nebūčiau sugebėjęs įeiti į šį gyvenimą, šios šalies ritmą, būčiau per daug užsidaręs savo pasaulyje“, – sako jis.

R. Čiurlionis taip pat pripažįsta didelio miesto įtaką, jo manymu, didmiestis teigiamai veikia menininko skonį. „Tai galimybė priimti daug požiūrių, krypčių, išmokti juos perskaityti. Ir reikia būti atviram. Šiuo požiūriu didieji miestai tave „ištrenkia“ į nesaugumo zoną, nes ten tu matai daugybę kitų požiūrių ir esi priverstas nuolat tikrinti savąjį“, – mano dailininkas.

Kalbinti dailininkai pabrėžė, kad integracija Amerikoje ir Europoje – skirtingi dalykai, esą JAV viskas vyksta greičiau ir aiškiau. Patyrinėkime vieną Europos atvejį.

Almyra Bartkevičiūtė-Weigel nuo 2001 m. gyvena Berlyne, kuria konceptualius šiuolaikinės tekstilės kūrinius. Buvusi Vilniaus dailės akademijos dėstytoja siekia būti laisva menininke. Ji veikia vokiškoje (Vokietija, Austrija) ir lietuviškoje kultūrinėje aplinkoje.

Pagrindinė A. BartkevičiūtėsWeigel darbų tema – moters padėties apmąstymas ir moteriškumo prasmės XXI a. Dailininkė kuria konceptualią tekstilę, tyrinėja moters identitetą, kviečia diskutuoti apie moters vaidmenis dabartiniais laikais ir neigia lyties stereotipus. Tokia meninės tekstilės pakraipa Vokietijoje išsivysčiusi nestipriai, todėl dailininkei gana sunku integruotis į Vokietijos meninį gyvenimą. Tokioje situacijoje A. BartkevičiūtėWeigel nenutraukė ryšių su kolegėmis dailininkėmis Lietuvoje, tapo lietuvių tekstilės parodų Vokietijoje ir Austrijoje kuratore. „Daug veikiu per Lietuvą, su lietuviais“, – sako ji.

Tautiškumo klausimas A. BartkevičiūtėsWeigel gyvenime pasisuko labai įdomiai. „Dar kurdama Lietuvoje, jaučiausi kosmopolite“, – sako ji. Šiuolaikinio meno kūrėjai lietuviškumas ir suvokimas esant lietuvei egzistavo tik pasąmonėje. Bet gyvenant Berlyne tautinės tapatybės pojūtis suaštrėjo ir tapo ypač miela tai, kas lietuviška. Skirtinga negu vokiečių tautinė tapatybė tapo dailininkės privalumu.

„Jaučiu, kad manimi, kaip menininke, susidomi dėl to, kad patinka mano kūriniai, ir todėl, kad esu iš Lietuvos“, – mano ji. Karjeros šuolis į tarptautines aukštumas dar neįvyko, bet, kas žino, jis gali įvykti bet kada – tereikia, kad tave surastų solidi galerija ir kuratorius. Į klausimą, ar menininkui gyvenimas naujoje šalyje yra malonus iššūkis, ar sunkus sukrėtimas, A. BartkevičiūtėWeigel atsako, kad vis dėlto tai teigiamas gyvenimo poslinkis ir malonus iššūkis.

Tapytojas Eugenijus Varkulevičius nuo 1990 m. pradėjo klajoti po staiga atsivėrusį Vakarų pasaulį. 1990–2005 m. gyveno Berlyne, paskui – Niujorke. Kūrė muziką Jono Meko, Juliaus Ziz filmams, dalyvavo parodose ir hepeninguose, filmavosi eksperimentiniuose filmuose. Kartu su J. Meku ir Daliumi Naujokaičiu muzikavo grupėje „Music On The 2nd Street“. Patirtas laisvės pojūtis ir Vakarų meno pažinimas JAV muziejuose padarė stiprią įtaką E. Varkulevičiaus kūrybai. Lietuvoje 1990-aisiais jis tapė kompozicijas pagal religinius siužetus, buvo atsidavęs koloristinei ir ekspresionistinei tapybai. Niujorkas visiškai pakeitė šio dailininko kūrybą ir mąstyseną. Eksperimentavimas ir improvizavimas šiandieninėje E. Varkulevičiaus kūryboje šiandien yra bene svarbiausi dalykai. Sugrįžęs į Lietuvą po 11 metų JAV, E. Varkulevičius tapo abstrakcijas, kurių pagrindas – gamtos stebėjimas.

Buvimas Amerikos didmiestyje neliko be pėdsako. Dailininkas jaučiasi nualintas milijoninio miesto ir jo dailės gyvenimo. „Pajutau, kad jau persivalgiau modernizmo, avangardo. Jeigu gyvenčiau Niujorke, gal dar ir triukšmaučiau. Čia man artimesnė meditacinė kūryba, – teigia jis. – Dabar kasdien, žiemą ir vasarą, grožėdamasis gamta Nemuno ir Nėries santakos trikampyje ar vaikščiodamas po miškus, jaučiuosi pilnas to, ko daugiau kaip dešimt metų ilgėjausi gyvendamas tarp Niujorko dangoraižių.“ Dabar dailininkas vertina sustabdytą laiką, jaučia norą grįžti į žalią, švarų gyvenimą, nori kurti meditacinį meną, kaip visišką priešingybę milijoninio miesto atmosferai.

Grįžęs į gimtąjį Kauną, E. Varkulevičius tapo labai populiariu dailininku: kviečiamas rengti personalines parodas, galerija rūpinasi jo paveikslais, Kauno kino studija sukūrė dokumentinį filmą apie menininko gyvenimą. Šalia įdomių kūrybinių dalykų, kuriuos tikrai verta pagarsinti, simbolinio kapitalo dailininkui pridėjo sugrįžimas į Lietuvą.

Ką šiam ir kitiems dailininkams suteikė išvykimas? Kūryba patyrė stiprias metamorfozes. Atitrūkta nuo nacionalinės kultūros įvaizdžių ir mitologijos, siauro suvokimo, ryškaus nacionalinio aspekto demonstravimo. Kūryba įgauna atvirumo, ji be atskiro paaiškinimo tampa suvokiama įvairiatautei publikai.

Pabaiga. Pagrindinė išvada, apžvelgus dailininkų kultūrinės ir tautinės tapatybės problemą, būtų tokia: išvykęs menininkas sprendžia dvigubai sunkesnę tapatumo lygtį. Jam rūpi ir tautinė, ir kultūrinė tapatybė. Net ir tarptautinė sėkmė ir ryški tarptautinė menininko karjera vis dėlto nenustelbia tautinės tapatybės svarbos. Bet, kuo sunkiau dailininkui sekasi įsitvirtinti tarptautinėje erdvėje, tuo artimesni ryšiai jį sieja su savąja šalimi. Kiekviena gyvenimo istorija vis kitokia, bet tenka pripažinti, kad po 1990 m. išvykusių dailininkų reemigracija (grįžimas į Lietuvą) – gana retas atvejis.

Dabartiniu metu tarp išvykusių menininkų pastebima kultūrinės tapatybės sampratų įvairovė, apimanti ir naujas menininkų migracijos tendencijas. Greta emigranto, ieškančio ir atradusio naują kultūrinę tapatybę (pvz., pokario kartos išeiviai J. Mekas, Jurgis Mačiūnas), taip pat galima kalbėti ir apie aktyvaus migranto tipą, apie migrantą, kaip „pasaulio pilietį“, apskritai vengiantį kalbos apie savo tautybę ir apie tai, iš kur išvykta ar kur atvykta, – apie fragmentuotos tapatybės žmogų. Manau, kol kas dar gana sunku aiškiau konceptualizuoti naujas kultūrines tapatybes, apimančias visas egzistencijos briaunas ir briauneles. Galbūt šį tyrimą reikėtų pratęsti su sociologijos mokslo atstovais.

Pokario audrų iš Tėvynės išblokštas rašytojas Adolfas Mekas yra sakęs: „Kaip aš galiu būti Weltbiurger (pasaulio pilietis), jeigu verkiu skaitydamas Aleksandriškį?“ Ko gero, XXI a. naujoji emigracija parodo, kad galima skaityti Aleksandriškį ne verkiant, o suvokiant, kad kultūriniu požiūriu pasaulis niekada nebuvo vientisas, kad europiečių tapatumas yra įvairialypis, daugiatautis, pagrįstas bendra praeitimi ir dabartiniu kultūrinio heterogeniškumo pripažinimu.

Radijo paskaita skambėjo LRT Klasikos laidoje „Radijo paskaitos“.

Kultūra , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra